Elektrėnų literatų klubo „Strėva” renginiuose dažnai dalyvauja ir jaunieji kūrėjai iš „Versmės” gimnazijos. Ta graži draugystė jau tęsiasi keletą metų. Į kasmetinį tradicinį jaunųjų kūrėjų skaitymų vakarą ateina ne tik versmiečiai, bet mokiniai iš „Ąžuolųno” pagrindinės mokyklos, Elektrėnų profesinio mokymo centro. Kai susitinka vyresnio amžiaus kūrėjai ir jaunieji, dar tik pradedantys rašyti mokiniai užsimezga nuoširdus kartų dialogas. „Strėvos” literatų kūryba laikraštyje jau spausdinama nuo pavasario, o štai jaunųjų kūrybos laikraštyje būna mažai. Šiandien norime padaryti jauniesiems kūrėjams siurprizą ir skaitytojams pristatyti vaikų kūrybą. Tai kūriniai apie Elektrėnus, pirmieji bandymai kurti akrostichą, sonetą. Nesistebėkite – nerasite eilių autorių pavardžių, kadangi čia surinktos kelerių metų kūrybinių susitikimų akimirkos, pirmoji savarankiška galimybė išsakyti savo poziciją eilėmis. Autoriai galės surasti savo kūrinukus, jais pasidžiaugti arba nusišypsoti – juk ne viskas tobula…Sėkmės jums, jaunieji kūrėjai…
Literatų klubo „Strėva” informacija
Kaminus vos pamatai,
Širdis džiaugias, nes namai!
Gena bangą marios šaltos,
Čia jos brangios, čia jos savos.
Pusę amžiaus nugyvenęs
Mūsų miestas dar nesenas!
….
Elektrėnai – gražus miestas.
Šviečia saulė ar tamsu,
Čia visada yra ką veikti
Būryje gerų draugų.
Nieko nėra nuostabiau
Už gamtos gražius vaizdus..
Aukštai, aukštai
Nuo Kregždžių kalno
Atsiveria vaizdas puikus.
Čia mūsų marios, čia mūsų dangus…
O toli, toli –
Ir „Titanikas“ gražus.
… Elektrėnai
Tarp Vilniaus ir Kauno jūra žiburių,
pro šalį važiuojant pasakiškai gražu.
Prie didelio ežero labai išdidžiai
Lietuvos elektrinė čia stovi ramiai.
Mokyklos net kelios, daugybė namų,
žiemos vakarais languos įsižiebia
daug žiburių.
Nedidelis miestas, bet jame įdomu
sportuot, pramogaut, susitikt
su draugu.
Tai mano gimtinė, tai mano namai,
čia mano pirmas žingsnis ir
vaikiški sapnai.
Pirma viltis, jaunatviški tikslai…
Ir gera bus grįžti man čia tikrai.
Smeigtukas
Nukrito vienas smeigtukas
Ant ąžuolinių lentų.
Norėjau prisegt paveiksliuką,
Baltos alyvos žiedų.
Smeigtukas, matyt, pavydėjo
kvapniesiems,
Kad turi gausybę draugų.
Nuliūdo vargšelis ir šoko stačiai,
Žemę pasiekęs riedėjo ilgai,
Pailsęs sustojo tarpely grindų.
Bet ir čia jam nelemta surasti draugų…
Veiksmas
Aš žmogus
Įmestas į gyvenimą.
Būnu čia
Kaip dalis pasaulio vyksmo.
Išnyksiu ir niekas nesikeis.
Aš esu žmogus, išgyvenęs naują įvykį,
Kuriuo radau naują pasaulį.
Jame esu vienintelis veikėjas,
Toks, kokiu noriu būti.
….
Elektrėnai – mano miestas.
Žiemą jis gražiai apšviestas.
Ledo rūmai, elektrinė.
Gražios marios ir kavinės.
Elektrinės kaminai
Dūmus išpučia lėtai.
Linksmi žmonės, karuselės –
Viskas mūsų Elektrėnuos.
Mano miestas jau užaugo –
Penkių dešimčių sulaukė.
Mano gimtinė
Gerai pažįstama gatvė
Ir kiemas, kuriame žaidei.
Seniai matytas veidas
Žmogaus, kurį sutikai.
Tos pačios plačios marios,
Pavadintos miesto vardu.
Didingi ledo rūmai,
Kuriuose kartais būna smagu.
Išmintas kelias į mokyklą,
Plytelės – rodos, visas jas žinai.
Ir medis prie stulpo pasviręs,
Kurį jau daugel metų matai.
Tai mano gimtas miestas,
Pirmieji mano namai.
Mažyčiai mūsų Elektrėnai,
Tačiau juose man gerai.
….
Kol žmonės šaukia lietų į savus kraštus,
Čia braidom balose ištisus metus.
Kur žmonės vis vedžioja išpuikusius
dramblius,
Čia išlydim mes paskutinius paukščius.
Ten, kur gatvės eismą diktuoja
šviesoforai,
Mes esam patys čia gyvenimo
valdovai.
O jei užgestų žvaigždės? Būtų nebaisu,
Horizontai klotųs žiburiu šviesiu…
Čia turiu visus keturis metų laikus,
Čia slepiu vaikystėj išgaudytus drugius.
Ir net saldžiausias kąsnis juodo
šokolado-
Niekad nepakeistų šito mielo krašto…
….
Elektrėnuose gimiau,
Kas gi gali būt geriau?
Čia ledu čiuožinėjau
Ir miškely vaikštinėjau.
Trys didžiuliai kaminai,
Aikštės, žmonės ir namai.
Žmonės šypsos visada,
Nes čionai graži gamta.
….
Po truputį naktį pakeičia aušra,
Pranešdama apie skubantį rytą.
Lyg to dar būtų negana-
Saulė pasiglemžia dangų žvaigždėtą.
Kaip vis dėlto gera klausyti nakties
Ir miegantį miestą stebėti.
Kaip ramu galvą padėti ant tavo peties,
Į nieką nereaguoti, tiesiog ilsėtis
Pamiršus žmones, pamiršus laikus,
Nes niekur skubėti nereikia.
Dabar man priklauso žvaigždėtas
dangus,
O ryto niekas nelaukia.
Įsiklausykite į muziką, sklindančią
naktį,
Tik nepamirškite jos paieškoti ir
savo širdy.
….
Jau nuvyto pievose gėlės,
Į duris tuoj belsis žiema.
Mano mintys, blaškomos vėjo,
Neatranda kelio pas tave.
Tavo siela manęs pasiilgo,
O lūpos karštų bučinių.
Mano meilė nuvyto kaip gėlės,
Nesugrąžinsi akimirkų anų.
Jau širdis ledu apsitraukė,
Nesugrįš į ją šiluma.
Meilės vasara seniai pasitraukė,
Pasaulį užvaldė žiema.
Mano siela pamiršo tave,-
Paskendai giliai pusnyje.
Laisvės skonis burnoje
Ir ramybė širdyje –
Esame visi laisvi,
Tikim visa širdimi.
Už vienybę mes kovojam,
Visą tautą agituojam
Ateitį sukurti šviesią
Ir krašte neliktų priešų.
Laisvės įkvėpę žengiam pirmyn,
Iškėlę dainą kaip kardą aukštyn-
Eisime tol, kol jėgų mums užteks,
Tėvynė savųjų vaikų nepraras.
Užmiršim, kiek sykių saulė nuvyto-
Vis mosime aušrai šviesiausiai kas rytą.
Atrodo, tai žemė – bet rojus iš tikro.
Ieškok neieškojęs – nėra tokio kito.
….
Skamba skamba mūs Lietuva –
Jau tūkstantį metų ji minima.
Daug vyrų didvyrių turėta,
Daug mūšių, kovų mūs laimėta.
Tūkstantmečio vardas širdy
suskambėjo,
Tvirtybė, galybė mus vis lydėjo.
Išlikom, nors daug nesėkmių
mes turėjom,
Pasiekėm tai, ko per amžius norėjom.