POEZIJOS IR FOTOGRAFIJOS PAVILIOTA

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 0
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Antradienis, 11 rugsėjo 2012

AiraAira Baleišytė – „Versmės“ gimnazijos abiturientė. Tai meniškos prigimties mergina, pasinėrusi į poezijos ir besigilinanti į fotografijos subtilybes. Romantiškas žvilgsnis į pasaulį Airai leidžia pastebėti, kaip kinta šiandieninis pasaulis, kaip jaunas žmogus siekia žvelgti toliau ir giliau, jausti stipriau ir atviriau. Aira yra dalyvavusi Lietuvos jaunųjų gamtininkų konkurse organizuotame literatūrinių kūrinių konkurse, skaičiusi savo eiles renginiuose. Besimokydama trečioje gimnazijos klasėje Aira susidomėjo savanoriška veikla, dalyvavo įvairiose akcijose, susitikimuose.
Žvaliai, optimistiškai į pasaulį žvelgiančiai merginai galima palinkėti kūrybinės sėkmės ir naujų formų ieškojimo, aktualių temų eilėms ir fotografijai.

Vilija Dobrovolskienė

 

Tu žavingai lieti
Brauki piršto galiuku
Jų spalva tokia ryški
Mano sieloj neramu
TU
Plaukia žodis iš ribų
Ir tartum mūša bangų
Daužos nerami širdis
Tuomet meldžiu pavirsk krantu

***
Pasakok tylėk
Užsimerk ir nejudėk
Būk....
Kaip ąžuolas stiprus
Kaip medus saldus
Kaip dangus gilus
Apkabink ir nuramink
Saldžioj pasakoj skandink
Žadą man atimk
Leidžiu

***
Svajonės pildosi išties
Aš išsilieju iš visos širdies
Aš per gyvenimą ėjau, per kraują
Dabar matau pasaulį naują
O jis kitoks nei tavo
Jis geresnis
O meile mano
Tai yra katarsis

***
Ryto rasoti bučiniai....
Jie meile nekvepėjo
Aš nenorėjau to labai
Nes rytas glostė gaiviai taip
Kad pasiduot net angelai turėjo
Naktis paliko ašarų daugybę
Ant žolynėlių nekaltų
Taip aš palieku ilgą brydę
Kai rinkdama gėles einu

Dyviną jaučiu šėšėlį
Tamsų drėgną upės smėlį
Tyra sustingus mano siela
Gėrė vandenį ten gėlą

Aš nupiešiau ant savo sienos
Žvaigždžių šviesoj ir karšty
mėnesienos
Apimta transo iš tiesų
Piešiau tavo akis pirštu

Apgaulė
Ji buvo man tokia švelni
Ir aš beveik jaučiau kaip ji mane
sapnuose apkabina
Bet nemačiau ką prieš mane jo
šešios kojos pina
Buvau apakinta tos dieviškos
šviesos ryškumo
Ir ji man nuostabi iki dabar
Nors siūlas baltas apie kaklą
apsisuko

Aš tokia laukinė tapau
Kai numirė žolėm apaugus mano siela
Aš klyksmą savo jungiau su
pirma žara
Aš savam kely nebegailėjau nieko
Medžiojau sėkmę, sėlinau prie jos
Kaip tigras prie silpnos aukos
O mano akys degė ugnimi
Niekas neabejojo manimi
Nes sėkmė buvo taip arti...

***
Nuplauna man nuo sielos dulkes
Vanduo skaidriavandenės upės
Aš kaip pegasas
Tolimas, nuliūdęs
Dangumi klajoju pasipūtęs
toks mistiškas vienišius aš
jums, paprastiems žmonėms,
nelemta perprasti manęs
man nusileist ant žemės būtų
gėda
ant jos dabar tik dulkės sėda

***
O mano laimės jau per daug
Ir sieloj ji palieka žymę
Adrenalinas varva pamažu
Per mano kaukolę stiklinę
Ir aš jaučiu kaip pavargstu
Šaržus piešia mano akys
Ryškių spalvų, gražių žmonių
Kokių dar niekas nėra matęs
Pašiurpsta oda – man žvarbu
Visai ne angelas esu
Aš tik žmogus, laimingas jau
Ar reikia man ko dar daugiau?

***
Aš klausiau melsvo paukščio,
Ar myli jis mane?
Bet paukštis man atsakė:
- Atleisk, mergaite, ne.

Aš myliu šaltą širdį,
Kuri manęs negirdi.

Aš myliu savo jūrą,
Neramią, gaivalingą,
Tą deivę paslaptingą,
Jos audrą, jos ramumą.
Aš myliu savo jūrą...

Kas aš
Jei ne bangų ošimas jūros tolumoj
Jei ne žuvėdrų klyksmas gerklėje
Kas tada valandos minutės pragyventos veltui
Jei sąžinės man balso nebėra
Kas aš tada jei klausimų nekyla
Jei tik atsakymai man sukasi
galvoje
Tuštybė tai tuštybė šitą tinklą pina
Aš atsiginti negaliu jos tamsoje

Nejausti reiškia būti poetu
Nes mintys tada pačios verčia
kūliais
O gal poetui verta likt vienam po
ašarotuoju dangum
Bet ne... jis visada turės bent vieną
kliūtį
Nesutinku su savo žodžiais vėl...
Depresijos varvekliai kur jie
Kodėl nepasirodo jie kodėl
Kodėl jie šitiek gėdos baimės turi
Aš sudaužyčiau juos tuoj pat
Gyvenimo laiminga pabaiga

Kvėpk
Kvėpk
Ramiai ir tyliai tartum kriauklė ošia
kaip Vėjas tavo plaukus košia
Šešėliai
tu būtumei laiminga jei ne jie...
Trūksta tiktai tiek...
Likimas tavo kortom lošia
Žaidžia tavimi
Ir po truputį pralaimi
O pažadai kvaili....
Ir lieka tiktai tai kas liko
Tik tu likai kai jis tave paliko.

Mėnulio svaja
Teka
Teka mano pirmasis mėnulis
Jis toks nuostabus
Aš grožiuosi
Aš stebiuosi svajonių gausa
Nes prieš tai tik tamsa
Tik dulkės ir smėlis
Aš iš jų sukurta
Aš mėnulio svaja
Jo vienintelis vėjas

Aš mėlynose pievose
Kai žvangančios gėlės į rūką
pavirsta
Ir lašai supratimo švelniai ištirpsta
Eini ir meldiesi
Toliams mėlynų pievų
Nebeieškai jose
Nei meilės nei Dievo
Tavo esybė buvimu užsipildo
Dangaus pilkuma šiandien tave
šildo
Nebeieškai prasmės nes tu ją žinai
Esi tai kas esi džiaugies tuo ką matai

Aš - Kalbantis vanduo
Kalbantis vanduo
Aš – šešėlių jausmas
Įpūtei sielą man prakeiktą
Geriau aš būčiau likus daiktu
Atsako man paklaustas
Kalbantis vanduo

Tik ša
Tik ša nes pagalvok jei ši aušra
Ir spinduliai jos rasoje
Užgestų prieš akis
Tik ša man sako ji
Kvepianti kažkuo
Kalbantis vanduo

Nieks žodžio šito taip ir neišgirs
Bet vis tiek sako ji
Kalbantis vanduo
Geriau ji būtų likus daiktu
Tik kvepianti kažkuo

Žalias saulėlydis
Aš įsirėžusi į drėgną smėlį.
Akys seka bangų mėlį.
O saulėlydi žaliasis!
Kai drėgmas vėjas šiaušia plaukus,
Kai aš nustosiu tavęs laukus
Kai jūra nuramins bangų didžiulį
pyktį
Tuomet tu nusileisi saulės pasiimti.
Būsi kaip grobuonis iš dangaus
tamsos
Atslinksi kai visi miegos
Ir saulę nusineši į bangas
Palikdamas pėdas žalias.

 

 

 

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.