Pirmieji literatūriniai bandymai

Pirmieji literatūriniai bandymai
Dovilė Girdvainytė yra „Versmės“ gimnazijos abiturientė. Jau kuris laikas Dovilė domisi fotografija, kuria esė. Skvarbus jaunatviškas žvilgsnis, laki mintis, kūrybiškas požiūris į pasaulį padeda atsiskleisti jaunos kūrėjos talentui. Besimokydama 2-3 gimnazijos klasėje Dovilė pradėjo dalyvauti savivaldybės ir  respublikiniuose konkursuose. Elektrėnų viešosios bibliotekos konkurse, skirtame Europos dienai, Dovilės laiškas seneliams pelnė I – ąją premiją, publicistinis rašinys „Pasivaikščiojimas su mėnuliu“ savivaldybės konkurso ture buvo geriausias ir dalyvavo respublikiniame jaunųjų filologų konkurse bei Kauno rajono Raudondvario gimnazijos kūrybinių darbų konkurse. Puikaus komisijos vertinimo susilaukė esė „Ant važiuojančio traukinio stogo“ Lietuvos jaunųjų gamtininkų centre organizuojamame konkurse. Žurnalistė, Vilniaus kolegijos dėstytoja L. Laurinčiukienė, aptardama darbus, sakė, kad komisija dar nebuvo gavusi tokio ekspresyvaus, gyvybe pulsuojančio darbo, kupino originalių metaforų, gražių palyginimų, vaizdingų aprašymų, įdomių veikėjų. Šis darbas buvo įvertintas pirmąja premija, apdovanotas Švietimo ir mokslo ministro padėka ir vienos dienos kelione po Lietuvą.
Dovilė ne tik kuria ir fotografuoja, bet nemažai laiko skiria ir savanoriškai veiklai. Padėti kitiems nesitikint jokio materialaus atlygio yra labai kilnus darbas. Ši veikla yra artima kūrybingai merginai, trykštančiai nuoširdžiu tikėjimu žmogumi, gėriu, jaunyste.
Vilija Dobrovolskienė
Miela močiute,

Aš niekada neesu rašiusi tau laiško, nors tiek daug turiu tau pasakyti. Vis delsiau aprašyti jausmus, kuriuos tau jaučiu, nes buvau įsitikinusi, jog tai spėsiu padaryti vėliau. Bet nenaudėlis laikas bėga greičiau nei aš norėčiau ir aš imu bijoti, jog nespėsiu… Bijau, jog nespėsiu padėkoti už viską, ką esi man davusi. Pirmiausia norėčiau tau padėkoti už laiką. Tu atidavei man septyniolika savo gyvenimo metų ir nė karto nepaprašei padėkoti. O aš, kvailutė, pati nesusiprotėjau. Buvau vos ketverių, kai rytais mes dainuodavome dainas, o vakarais tu man sekdavai pasaką apie skudurinę Onutę. Aš ją mokėjau mintinai, nors dar nė raidžių nepažinojau. Bet vos tik man panorėjus tu ėmei ir išmokei mane skaičiuoti, skaityti, rašyti ir parodei kaip reikia taisyklingai laikyti plunksnakotį, nors aš vis vien laikydavau taip kaip man patogiau. Pakeliui į parduotuvę tu mokei mane deklamuoti eiles, o aš niekaip negalėjau ištarti žodžio: ,,viršun“, prisimeni ? Nereikia nė klausti, žinau, kad prisimeni, nes tu dar nė karto nepamiršai kvailysčių, kurias yra iškrėtusi tavo mažoji anūkė. Tu didžiavaisi ja nuo pat pirmų dienų vos tik ji pradėjo lankyti mokyklą ir nuolat tai jai primindavai. Kiekvieną rytą tu puošdavai ją savo rankomis numegztais megztiniais, o plaukus rišdavai baltu kaspinu, kuris sakei tinka prie didelių, žalių jos akių. Vakarais mokei ją megzti, nerti ir siūti, ir ji negalėjo apsispręsti, kas jai patinka labiausiai. Artėjant rudens šventei iki vėlaus vakaro jūs gamindavote darbelius iš tavo darže užaugintų daržovių, o anūkei užmigus prie stalo su paprika rankoje, darbą baigdavai viena. Tavo anūkė be proto mylėjo gyvūnus, ir tu jei leidai auginti jų kiek tik ji panorėjo. Jūsų namuose buvo galima rasti visko: šunų, kačių, žuvų, papūgų ir net geltonsnapį „vienturtį“ viščiuką. Ir viskas vien tam, kad tavo anūkė būtų laiminga.
Ir man užaugus tavo dėmesys, meilė ir rūpestis man nė kiek nesumažėjo. Tu visada būni šalia, kai man sunku, ir visada džiaugiesi, kai aš laiminga. Tu skatini mane nenusiminti, kai patyriu gyvenime pralaimėjimą, ir sakai nesustoti, kai laimiu. Galbūt tai ir yra priežastis, dėl kurios aš noriu tobulėti ir judėti į priekį. Taip pat tu esi priežastis mano spalvų ir džiaugsmo akimirkų pripildytos vaikystės.
Taip pat dar norėčiau tavęs atsiprašyti. Už visus kada nors tyčia ar netyčia pasakytus piktus žodžius. Už žemą toną, atsikalbinėjimus ir pretenzijas. Už sukeltą nerimą, problemas ir rūpesčius. Bet labiausiai už tai, jog niekada nedrįsau to pasakyti žiūrėdama tau į akis…Galbūt todėl, kad jausmus ir mintis reikšti popieriaus lape man sekasi geriau, nors tai ir nevykęs pasiteisinimas.
Kad ir kaip bebūtų, noriu, kad žinotum, jog tu užimi labai svarbią vietą mano širdyje ir gyvenime. Tu buvai ir liksi gražiausias ir šviesiausias mano vaikystės prisiminimas. Tu buvai ir amžinai liksi man geriausia močiutė pasaulyje.

Ant važiuojančio
traukinio stogo

Trypčioju vienoje vietoje jau keliolika minučių. Prietemoje šmėžčioja nepažįstamų žmonių siluetai, ore sklando jų rūkomų cigarečių dūmai ir girdisi pasipiktinimo pilni balsai. Vėluoja traukinys. Kažkur ten, požeminėje perėjoje, žvanga monetos, tikriausiai sušalęs keleivis bando išprievartauti sugedusį kavos aparatą. Monotoniškas mano batų kaukšėjimas galėtų iš vėžių išmušti bet kurio čia stovinčio žmogaus širdies ritmą, bet visi jie apsimeta, jog manęs čia iš viso nėra. Akimirka pasijaučiu tokia nereikšminga traukinių stoties persona, visai tokia pat kaip šie besieliai siluetai, šmėščiojantys aplink mane.
Tiršto rūko fone sužiba vėluojančio traukinio žibintai. Čia, rudeninejė stotelėje, kyla didžiulis šurmulys. Nuo šalto grindinio pakyla lagaminai, kurių vietą akimirksniu pakeičia likimo valiai paliktos nuorūkos. Jas negailestingai mindo šimtai prie traukinio bėgių skubančių pėdų. Keleiviai braunasi vienas per kitą, tarsi bijodami, jog traukinyje neliks laisvų vietų atsisėsti, o aš kaip visada – rami. Leidžiu siluetams į traukinį sulipti pirmiems. Šioje metalinėje dėžutėje galioja tam tikros taisyklės, todėl visi jie kuičiasi kišenėse ieškodami kelionės bilietų. Jie bijo rūsčių kontrolierių, kurie iš tiesų nėra tokie jau beširdžiai padarai, tiesiog liūdnas spektaklis yra jų darbo dalis. Į vidų sulipus visiems siluetams įsitaisau ir aš. Kaip vienaakio pirato papūga vakaro ūkana įsitaiso ant mano peties. Iš čia mums puikiai matyti miesto skruzdėlynas, apšviestas blankių gatvės žibintų. Kiekviena skruzdelytė skuba savo keliais, kaip ir aš su šiuo būriu siluetų ir ūkana ant dešinio peties. Mes paliekame rudeninę stotelę skęsti vienatvėje, bet tik valandėlę, tik iki tol, kol pasirodys kitas traukinys. Miesto šurmulys ir vieniša rudeninė stotelė lieka mums už nugarų.
Šalta ir nejauki atrodo artėjanti naktis, nors žinau, jog mane saugo ir nė minutei iš akių nepaleidžia Grįžulo ratai. Jie nuolatos kartu ir visada su manimi. Trumpiau tariant mes visada trise. Norėčiau, kad nors vienas iš jų bent akimirkai pasitrauktų, bet tik tam, kad galėtumėme iš naujo susipažinti. Mūsų draugystė – nesibaigianti rutina ir kartais norisi nupiešti kitokį rudenio dangų. Nutapyčiau tekančią ryto saulę, kurios spindulių lašeliai šokinėtų ant plikų medžių šakų ir tyliai sakytų: labas rytas. Arba atneštų į lovą puodelį kavos. Tuo tarpu Grįžulo ratai būtų užsiėmę savais reikalais ir neturėtų pagrindo pavyduliauti. Juk jei nematai, širdies neskauda. O rytas mano gyvenime ilgai nė neužsibūtų. Tiesiog pasisveikintų, išgertų puodelį kavos ir išeitų. Išeitų į kitą pasaulio kraštą, o mano namų slenkstį peržengtų sugrįžę Grįžulo ratai. Pietaučiau su jais italų restorane, už kurio lango tango šoktų medžius išdavę lapai, bet tyliai galvočiau apie rudenio rytą. Viskas atrodytų kaip romantinio filmo scena arba meilė iš pirmo žvilgsnio. Eičiau balom nusėtomis gatvėmis ir galvočiau kaip nustebinti rytą. Galbūt nusiųsti jam laišką butelyje arba pasiųsti pašto karvelį ? Jis skristų lietumi kvepiančiu dangumi, o aš nekantriai laukčiau naujienų namuose. Arba čia, ant traukinio stogo, vis dar klausydama, ką man į ausį kužda Didysis Grįžulo ratas. Tikriausiai nesulaukusi jokio atsako apkaltinčiau rudenio rytą išdavyste, o prie jo namų durų palikčiau raštelį: viso. Bandyčiau pasiguosti skruzdėlynui net ir žinodama, jog skubančios skruzdėlės manęs negirdi. Arba pasikalbėčiau su geriausia patarėja tyla, kuri tvyro šioje šaltoje ir nejaukioje naktyje.
Bet rudens dienos būna kitokios. Dieną net ir atokiausiame skersgatvyje tu nesutiksi tylos. Geriausiu atveju prasilenksi su tyliai gatvėmis žingsniuojančiu būreliu vorų, ruošiančių bobų vasarai savo tinklus. Turėsi kiekvienam iš jų paspausti ranką ir pagirti naujus mezginių raštus. Antraip gali supytki. Arba gali apsimesti jų neatpažinęs ir linktelėti galvą kitoje gatvės pusėje autobuso laukiančiai skruzdėlei. Po to įsisuksi į margaspalvių lapų sūkurį, nuo kurio į orą pakyla dulkių debesys, o jų gesinti atskuba šaltas rudenio lietus. Ir taip kiekvieną mielą dieną, kol ateina sekmadienis. Kiekvieną rudenio sekmadienį gatvėse skamba skardus vaikiškas juokas. Tai linksmai nusiteikęs rudenio vėjas, kvatojantis iš sulūžusių skruzdėlių lietsargių ir permirkusių sezoninių batų. Manau, jog rudenio rytas taip nepasielgtų. Užklupus audrai jis pakviestų mane pasislėpti saugioje vietelėje, o permirkusius batus pasiūlytų pakeisti jo rožinėmis šlepetėmis. Jis pasodintų mane į supamąją kėdę, kojas apklotų minkšta skraiste ir suplaktų man skaniausią pasaulyje pieno kokteilį. Aš stebėčiau už lango krintantį lietų ir klausyčiausi ryto keliamų garsų virtuvėje. Klausyčiausi… jei jis šiuo metu nebūtų kitame pasaulio krašte ir neplaktų pieno kokteilio kitai.
Netikėtai sustoja traukinys, o aš, ūkana ir Grįžulo ratai kartu su juo. Įtariu kažką negero. Ant kairiojo mano peties įsitaiso pasipūtusi poniutė, prisistačiusi Snaigės vardu. Regis, ūkanos seniai nematyti, o Grįžulo ratai iškeliavo su ja. Pasijaučiu kaip juoda varna, atsidūrusi baltų būryje. Apsidairau aplinkui. Jų tiek daug, o aš tik viena. Norėčiau paklausti siluetų, kur mes atvykome ir ką mes čia veikiame, bet matau, jog viename iš daugelio vagonų ką tik pasirodė įkiri laikraščių pardavėja, greičiausiai jie neturės man laiko. Netikėtai saldžiabalsė poniutė Snaigė tyliai sukužda man į ausį: pasilik, nors aš nė neketinau išeiti. O turėčiau. Turėčiau atsistoti ir eiti ieškoti pasiklydusių Grįžulo ratų ir išdykėlės ūkanos, kurie, garantuoju, neriasi iš kailio bandydami išsiaiškinti kur aš.
Šalia manęs ir poniutės Snaigės įsitaiso naujas keleivis – šaltis. Mažai kalbantis, bet daug pasakantis. Senas barzdotas vyras paaiškino man, jog atvykome į žiemos stotelę. Viskas čia atrodo labai prabangu lyg iš porceliano nulipdyta. Nuo stoties stogo nutysę lediniai spygliai, kuriuose, garantuoju, žuvęs ne vienas pašto karvelis. Aplinkui mane driekiasi blizgančio sniego laukai ir stūkso apšerkšniję medžiai. Mintis, jog šalia manęs nėra Grįžulo ratų ima trikdyti. Noriu išlipti, bet Snaigė įkalba pasilikti, prižada, jog bus smagu. Pajudame iš vietos nežinomybės link.
Vaizdas priešais mane lyg baltas popieriaus lapas. Balto popieriaus lape įspausti badaujančių balandžių pėdsakai, kuriuos greitai paslėps pasipūtusių snaigių būrys ir žmonija greitai pamirš tuščius paukščių skrandžius. Jie žais sniego karą, statys sniego senius nė minutėlei nesusimąstydami apie tuos, kuriems žiema – toli gražu ne pramoga. O aš lygiai tokia pati. Sėdėsiu ant apledijusio traukinio stogo lydėdama balandžių būrį akimis. Aš eisiu iš vien su poniute Snaige ir tyleniu šalčiu, manydama, jog mums pakeliui. Aš tikėsiu jų gražesnio gyvenimo pažadais ir lauksiu, ką naujo man parodys žiema. Žinau, ji paseks man pasaką apie žiemos miegu įmigusį lokį, supažindins su keliais vietiniais sniego seniais ir leis pačiuožinėti ant užšalusių ežerų. Ji pakvies prie Kūčių stalo, padovanos vilnones kojines ir leis pasivaikščioti išbalusiu mišku. Pamiškėje mano rogučių vėžios seks paskui stirnų pėdsakus, kurie greičiausiai net neturi pabaigos. Taip keliauti dar įdomiau.
Kažkur toli pasigirsta vienišo gandro kalenimas. Tik pasigirsta, nes čia, sniegu padengtuose laukuose, gandrų nebūna. Jiems čia nėra kas veikti, nes žaliaskūrės varlės sniego pataluose nemiega. Pusnimis braidyti reikalo nėra ir skardžiabalsiams vyturiams, nenuilstantiems darbininkams geniams ir taip visų mylimoms gegutėms, kurių balsai jau keletą minučių skamba mano galvoje. Atsargumo dėlei patikrinu kišenes, atrasdama jose kelias sidabrines monetas. Ateinantys metai bus turtingi. Už gautus turtus aš nusipirksiu bilietą kelionei atgal. Įsitaisysiu viename iš tų ankštų vagonų ir su būriu siluetų grįšiu atgal, nes pasakos apie baltą sniego pūgą ne man. Negaliu ramiai stėbėti badaujančių paukščių ir kęsti tylenio šalčio žvilgsnius. Negaliu susitaikyti su mintimi, jog Grįžulo ratai mane pamiršo, o rudenio rytas nė nebuvo prisiminęs. Tie balti besmegeniai niekada neatstos man draugų, kad ir kaip kvailai besišypsotų.
Ilgai tylėjęs ir mane nuo galvos iki kojų akimis nužiūrinėjęs šaltis pakyla iš vietos. Šaltu tonu jis įsako sustabdyti traukinį. Regis, keleivis nori išlipti. Poniutė Snaigė tekina pasileidžia paskui jį, švelniai pabučiuodama man į skruostą. Jos ledinių lūpų žymės lieka ant šalčio nužiūrėto mano skruosto. Išties likau nieko nesupratusi. Aišku buvo tik tai, jog sutaupysiu kelias sidabrines monetas, nes bėgti nuo nelauktų svečių nebereikės. Galvoje vis dar skamba paukščių balsai, nors apačioje, prie bėgių, nei vieno sparnuočio nematyti. Ten rikiuojasi saulės spindulių apšviestas, sunkiai įžiūrimas skruzdėlių ekipažas, regis, jos važiuos kartu. Ant jų kelionės bilietų puikuojasi užrašas: pavasario stotelė, o daugelis tokių popiergalių telkšo ištirpusio sniego balose. Pavasaris – labai girdėtas vardas mano ausims, bet akys jo neatpažįsta. Horizonte stūksantis skruzdėlynas, regis, ką tik pabudo iš žiemos miego, o po sniegu besislėpę laukai sublizgėjo žalia spalva. Regis, medžiai prisijaukino naujus lapus, senuosius pasiųsdami velniop. Virš pumpurais apsikrovusių medžių sklando įvairiausių paukščių būrys ir girdisi jų klegenimas, tas pats, jau keliolika minučių nedavęs man ramybės. Atrodo, jog paukščiai sveikinasi su tėvyne. Susipažįsta iš naujo taip, kaip aš norėčiau susipažinti su Grįžulo ratais. Įdomu, ar jie būtų kitokie, nei buvo pirmąją pažinties akimirką. Tą rudenio naktį mes kaktomušomis susidūrėme prie ramaus ežero kranto. Man buvo beprotiškai liūdna, o jie be galo troško pabandyti paguosti. Kaip pirmąjį kartą jiems sekėsi visai neblogai, nors virš ežero tvyrančią ūkaną labiausiai sklaidė mano virpantis balsas. Kelios mano pabėgėlės ašaros pakėlė naktinio ežero vandens lygį, bet Grįžulo ratai iki šiolei šios paslapties niekam neišdavė. Nors galimas daiktas, jog dabar, kai manęs nebėra, jie spausdina šią istoriją vietiniuose laikraščiuose ir duoda interviu smalsiems žurnaliūgoms. Pasakoja apie mane, kaip apie seną antikvarą, pamestą kažkur pusnyje. Ir tegul. Tegul pripasakoja nebūtų istorijų, tegu superša mane su šalčiu, išgalvoja nebūtą romaną, kad tik būtų įdomu skaityti. Ir kam rūpi, kad barzdotas senis šaltis seniai išlipo pavasario stotelėj? Juk istorija apie bundančią gamtą ir pasibeldusį pavasarį niekam neįdomi. Skruzdėlės traukinio viduje greičiausiai jau įsigijo šiandieninį laikraštį ir šiuo metu bando mintyse nutapyti mano portretą. Bando išsiaiškinti, kas aš per viena. O aš paprasta traukinio keleivė, nenusipirkusi kelionės bilieto ir įsitaisiusi šiek tiek aukščiau nei kiti. Na, dabar aš jau galiu vadintis žvaigžde. Juk laikraščiuose, tikriausiai yra slapta užfiksuota mano ir šalčio nuotrauka. Galbūt net įamžintas pirmasis bučinys.
O pavasarinėse pievose visi atrodo linksmesni nei bet kada anksčiau. Tikriausiai pievų gyventojai neskaito spaudos. Šioje karalystėje rytais pasirodo solistė gegutė, o vakarais su visu vabalų orkestru į sceną išeina ir humoristas žiogas. Mikliais pirštais jis drebina mažo smuiko stygas, kartu sudrebindamas mano didelę širdį. Vėl prisiminiau išėjusį rudenio rytą. Koks galėtų būti romantiškas vakaras, jei čia, žydinčioje pievoje, būtumėme aš, jis ir serenadą grojantis žiogas. Galėtumėme vartytis smilgų pataluose ir pinti viens kitam pienių vainikus. Kartu pasitiktumėme pirmąjį griaustinį ir iškart po jo įkristumėme į naktinio ežero vandenį. Plaukiotumėme ant nugarų, kad Grįžulo ratams galėtumėme iškišti liežuvius. Tegul pavydi.
Mano mintis apie naktines maudynes nutraukia garsus garvėžio skleidžiamas signalas. Atrodo, kelyje pasitaikė kliūtis. Iki milžiniškos temperatūros įkaitindamas geležinius bėgius mūsų traukinys sustoja. Mano viduje ima kirbėti nenumaldomas smalsumas, taip įdomu sužinoti, kas išdrįso stoti prieš traukinį, kai iki vasaros stotelės teliko keli kilometrai. Dideliais žingsniais šoliuoju traukinio stogu, pažiūrėti, kas manęs laukia apačioje, ant karščiu pulsuojančių bėgių. Matau kaip virpa jos galinės kojytės ir kaip lėtai užsimerkia ašarų pritvinkusios akys. Atrodo, abidvi buvo mėlynos. Tokia gležna, sulysusi, galbūt prieš mirtį sirgo depresija? O galbūt mirė iš meilės? Minutėle susimąstau, ar bitės iš viso gali mylėti. Ar jų mažoje širdutėje gali tiplti tas didelis iš proto vedantis jausmas? Manau, ji nesusitvarkytų. Galbūt ji pasirinko mirtį siekdama kam nors atkeršyti, norėdama kažkam įgelti? Arba tenorėjo pabučiuoti…
O jeigu aš pamilčiau bitę? Galbūt ji padėtų man užmiršti išėjusį rudenio rytą? O kaip reikėtų ją atskirti iš tūkstančio kitų tokių pačių? Gal turėčiau prisirišti ją siūlu prie rankos ir laidyti kaip aitvarą? Ne, tikriausiai reiktų laukti jos kokiame nors gėlės žiede, kur nedūzgia kitos bitės. Manau, ji atskristų pati, jei tik mylėtų taip, kaip myliu aš. Mes kas dieną eitumėme į kiną, boulingą, šokius, juk ją visur įleistų nemokamai.  Namuose ji galėtų gyventi mano medaus stiklainyje.  Leisčiau jai tvarkyti mano namo gėlių darželį, o savaitgaliais ji galėtų pasikviesti draugių, na žinote tuos moteriškus pasisėdėjimus prie medaus. Karštomis vasaros dienomis ji aprodytų man gražiausius pasaulio kampelius, surengtų nepamirštamą žygį su palapinėmis arba pakviestų į iškylą nuosavo namo kieme. Leistumėmės į žvejybą valtele, kurioje ji ištiesusi kojeles skaitytų mėgstamą knygą, o aš tyliai laukčiau užkimbančio laimikio. Po žvejybos palepinčiau ją veido kauke su medumi, tada išvirčiau puodelį liepžiedžių arbatos. Prieš miegą apkamšyčiau ją žiedadulkių prikimšta antklode, bet prieš miegą niekada nepabučiuočiau. Niekada, nes bitės bučinys būna pirmas ir paskutinis.
Kol aš svajoju apie naują mūsų gyvenimą drauge, ji išeina. Palieka savo kūną ant karštų traukinio bėgių, o pati išeina. O aš ir vėl lieku viena. Jaučiu tuštumą ir begalinį norą ką nors apkabinti, tik gaila, jog nėra ką. Vis dar sėdžiu ant šios metalinės dėžutės stogo, tikėdamasi pasivyti bėgančius Grįžulo ratus, išdykelę ūkaną ir mylimąjį rudenio rytą. Kai negyvas bitės kūnelis nukeliamas nuo bėgių, pajudame į priekį. Pajudame skaisčios vaivorykštės link, aplink kurią ratus suka didžiuliai oro balionai. Galiu garantuoti, jog kiekviename iš jų atrastumėme skruzdėlę ir porą žiūronų. Jos visada nutolsta, tam, kad galėtų stėbėti žemę per padidinamąjį stiklą, o kai yra čia, apačioje, į aplinkinius pažiūrėti nedrįsta. Skamba absurdiškai, bet tokia skruzdėlių gyvenimo tiesa. Dar vienas būrys šios tiesos išpažinėjų vasaros stotelėje laukia vėluojančio traukinio. Jos be lagaminų ir didelių krepšių, atrodo, jog ruošiasi vykti į netolimą kelionę. Mano galvoje atsiranda mintis, jog turėčiau išlipti. Turėčiau išlipti vasaros stotelėje, surasti laisvą paparčio žiedą ir laukti jame savo išrinktosios bitės. Net jei ji nepasirodytų, nėra ko nusiminti. Juk vasarą vienas niekada nebūsi. Valstybės himną ošiančių medžių šakose tikrai atrasi draugų. Klaidžiuose vijokliuose taip pat renkasi įdomios kompanijos, bet norint į jas patekti, reikia turėti pažinčių. Galbūt man padėti sutiktų raudonskruostė boružė, kuri, regis, pažįsta daugiau būtybių, nei reikia pažinoti boružei. Arba man nepasiklysti padėtų juodas varnas, nekenčiantis baltų gulbių. Esą jos elegantiškos ir patrauklios akiai moterys, todėl joms atitenka geriausi batono gabalėliai. Varnas pasiūlytų man paskraidyti po svetimus paukščių lizdus ir apžiūrėti, kas juose negerai. Arba pasiūlytų pasiimti viską, kas likę gero. Žinoma aš neimčiau, vogti ne mano sritis. Aš tik palikčiau paukščiams žinutę, jog ieškau juodai geltonos bitės, su dailiais sparneliais ir mėlynomis akimis. Galbūt jie galėtų padėti man ją surasti arba bent jau parodyti, kurioje pusėje šiuo metu aušta rudenio rytas. Bet niekas čia apie tokį nėra nė žodžio girdėjęs, nes šiuose kraštuose karaliauja vasaros naktys. Čia lyja žvaigždžių lietumi, čia kvepia alyvomis ir skamba pievos žiogo smuikas. Bet aš čia būčiau svetima. Tokia niekieno nelaukiama ir įkiri viešnia, todėl nusprendžiu pasilikti ant traukinio stogo. Pasiliksiu, jei tik garvėžio vairuotojas nelieps išlipti.
Man velniškai baisu, bet juk baisiau jau būti negali, tiesa? Juk baisiau nei draugų išdavystė, nei rudenio ryto tyla, nei peršlapę sezoniniai batai, nei tylenio šalčio kreivas žvilgsnis, nei bitės išėjimas, būti negali. Mes garsiai dundame tarp betoninių kaladėlių ir trukdome miegoti po dienos nuvargusiems siluetams. Ir gerai, pailsės, kai numirs. Nėra reikalo pramiegoti šiltas vasaros naktis. Nors tamsūs debesys priešais mane nepanašūs į vasaros draugus. Linkstančios medžių šakos, krintantys jų lapai, mano plaukuose žaidžiantis vėjas primena senuosius laikus. Trumpam užsimerkiu norėdama pajusti traukinio greitį, norėdama apmąstyti, koks galėtų būti tolimesnis kelionės maršrutas? Nejaugi dar viena nauja stotelė su nauju būriu keleiviu? Nejau ir vėl manęs laukia nauji veidai, naujos istorijos ir svetimi balsai? Pavargau. Pavargau keliauti laiku ir taip norėčiau sustabdyti laikrodžių viršininką laiką. Tegul palaukia minutėlę, tegul leidžia man atsikvėpti. Bet viršininkai darbuotojų neklauso, todėl laikrodžių rodyklės tiksi kaip tiksėjusios.
Staiga mano ausį užgauna šaižus traukinio vairuotojo balsas:
•    Paskutinė maršruto stotelė! – sušuko jis ir ėmė stabdyti orą skrodžiantį traukinį.
Per mano kūną nubėga šimtai baimės šiurpuliukų. Galvoje vienintelis klausimas: kas dabar bus? Turėsiu išlipti nepažįstamoje stotelėje ir vėl ieškoti širdžiai artimų draugų? Ar nesakiau, jog pavargau? Ar nesakiau, jog noriu pailsėti?
Bet traukiniui sustojus nuovargis išgaruoja. Išnyksta taip, kaip nurijus vaistų tabletę išnyksta širdies skausmas. Ten, apačioje, prie įkaitusių traukinio bėgių sugrįžtančios manęs laukia jie. Tai ūkana ir Grįžulo ratai. Visų jų veiduose žaidžia nuoširdžios šypsenos, o rudeninio šaltuko kankinamos lūpos ragina mane kuo greičiau lipti žemyn. Neapsakomas laimės pliūpsnis užlieja mano kūną, supratus, jog jie visą laiką apie mane galvojo. Jie nerimavo, nė minutei manęs nepamiršo ir laukė sugrįžtančios namo. Sakoma, jei labai lauki, artimi žmonės sugrįžta. Tikriausiai šiuose žodžiuose yra dalelė tiesos. Vis dar negalėdama patikėti, jog Grįžulo ratai vėl šalia manęs, atidžiai suskaičiuoju kiekvieną danguje spindinčią žvaigždę. Jos visos čia, su manimi ir ūkana ant dešinio peties. Ir visai nesvarbu, jog šalia manęs nėra rudenio ryto. Juk gamta ir traukiniai niekur nepabėgs, juk rytoj galėsiu vėl važiuoti jo ieškoti, tik šįkart ūkana ir Grįžulo ratai keliaus kartu su manimi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69