Išplėšk tu ilgesį iš mano rankų

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Penktadienis, 08 birželio 2012

clip_image002„Išplėšk tu ilgesį iš mano rankų“ – pirmoji Aušros Dobrovolskaitės miniatiūrų, primenančių eilėraščius proza, knyga, išvydusi pasaulį prieš porą metų ir žinoma tikrai nedideliam skaitytojų ratui. Autorė, Elektrėnuose baigusi gimnaziją ir gestų kalbos studijas Vilniuje,  jau keletą metų su šeima gyvena Airijoje. Ten ji mokosi anglų gestų kalbos, šoka airiškų šokių studijoje, domisi menine fotografija.

Miniatiūrų herojė – jautrios sielos jauna moteris, ieškanti savojo AŠ. Ji trokšta pasijusti kažkam be galo reikalinga, nori trupinėlio džiaugsmo dideliame skausme, kuris kyla daugiau iš jaunatviško maksimalizmo nei iš konkrečios gyvenimo realybės. Ji skuba pažinti, skuba patirti, skuba gyventi...Klausia ir klausia:
- Kiek laiko skirta kentėti?
- Kodėl aš gyvenu susikurtame iliuzijų pasaulyje?
- Kodėl aš nepažįstu pati savęs?
- Ar laikui bėgant pasikeisiu ir aš?
Miniatiūrų moteris yra įsitikinusi, jog Žmonėmis tampame tik mylėdami. Tik meilė gali paversti gyvenimą tikru stebuklu ir išgauti prasmę iš kentėjimo. Ilgu ir sunku laukti susitikimo su JUO, svajonių mylimuoju. Norisi tikėti, kad knygos herojė išmoks būti laiminga, nes meilė ją suras ir tikrai ji neiššvaistys veltui nė vienos savo gyvenimo akimirkos, nė vieno svarbaus momento. Vieną kartą ji ištars:
- Laimingiausias žmogus esu aš!
Talentingai parašytose miniatiūrose skamba jausmų minoras, o mažoras dar nedrąsus, užgožtas jaunatviškos kančios, baimės – tikros ar tariamos. Jausmai tokie trapūs, jog, rodos, reikia tik vieno žodžio ir  ...jie pavirs pelenais arba džiaugsmo audra.
Knygoje gražiai pinamas gamtos vaizdų ažūras.  Gamta – subtili patarėja, visų herojės išgyvenimų liudininkė.
Knygos autorei Aušrai Dobrovolskaitei linkiu savo talentą puoselėti kaip augalą, mylėti kaip kūdikį. Vydūnas rašė: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas.“ Juk kūryba – pati brangiausia žmogui duota prigimtinė savybė, Dievo dovana.

O. Maleravičienė

MINIATIŪROS

Dabar nepamenu, bet turbūt labai norėjau išvysti šį pasaulį, pamatyti šeimą, išvysti margaspalvį drugelį, vaivos juostą, užuosti ką tik iš krosnies ištrauktos duonos aromatą, lauko gėlės kvapą, kad gimiau visa diena anksčiau nei turėjau... Dabar nesuprantu...  ko aš veržiausi į šį pasaulį?

****

Eilinė... paskutinė vasaros diena....

Manau, buvo apsiniaukę (vis dėlto dienos ėjo rudeniop...). Galbūt kartas nuo karto ir į ligoninės langus beldėsi lietaus lašai, galbūt pro tuos pačius langus švilpavo stiprus šiaurinis vėjas, galbūt palata nušvisdavo nuo žaibo mirktelėjimo... galbūt išlįsdavo ir dar užsilikę saulės spinduliukai, galbūt diena buvo  nusidažiusi vaivorykštės spalvomis...

Mažame miestelyje, kurį supa aukšti piliakalniai, skaidrūs ežerai, teka vingriuotas upelis per žalią mišką, pasigirdo vaiko verksmas. Pasaulį pagaliau išvydau aš. Žinojau – esu laukiama. Supratau – nuo šiandien prasideda gyvenimas...

****

Vakaras. Įsirangau į savo lovą, papurenu pagalvę ir patogiai įsitaisau. Jaučiu, mano skruostu rieda maža, bet tokia sūri ašara. Po jos kita, dar viena ir t.t. Kodėl lieju ašaras? Kartais nerandu žodžių tam paaiškinti. Juk tuomet būnu laiminga – svajonėse esu su tavim. Laikas eina greit. Metai po metų, o širdyje ta pati niūri, kartais linksmesnė, tuštuma... ir Tu. Nors su Tavim kartu niekad nebūsiu.

****

Aš tau rašiau... rašiau laiškus.... tyrus, tuščius, be minties... rašiau ir vieną po kito dėjau į užrakinamą stalo stalčių. Raktą turėjau... netoli širdies. Bijojau pamesti, kad niekas neperskaitytų, nesužinotų mano minčių... bet pavargau... pavargau laukti, kentėti. Atrakinau stalčių, paėmiau visus laiškus ir... su ašaromis akyse... SUDEGINAU... o raktą išmečiau, kad būčiau savimi, kad neturėčiau paslapčių...

*****

Kaip norėčiau būti vėl tavo glėby... Kad apkabintum mane savo skraiste, Likime. Kad ir vėl, kaip tąsyk, pasijusčiau kažkam be galo reikalinga... Bet tu toli. Toli nuo manęs. Deja, tai yra neįmanoma...

***

Į neviltį, į nebūtį, į amžinybę... Su mintimis, tikėjimu ir viltimi išvysti šviesą ir suprasti. Suprasti tai, ko dabar tu dar nesuvoki, mažas vaike. Kad galėtum nuspalvinti savo gyvenimo paveikslą šviesiomis spalvomis, kad nekristų tamsus šešėlis ir netemdytų ramybės, kurią susikūrei tu savo jėgomis...

***

Tu tik vakar išvydai pasaulį. Nežinai, kaip čia sunku. Tu tik vakar išvydai pasaulį, bet tave jau vadina žmogum. Tu tik vakar išvydai pasaulį... o galėjo tavęs juk ir nebūti...Bet Tu laukiamas seniai esi... tu tik vakar išvydai pasaulį, tad negriauk jo... tik mylėk ir pažink... Gal kitiems jis lengvesnis bus...

***

Taip, žinau, ne kartą esu girdėjusi, kad mano akys labai gražios. Bet nežinau, kodėl. Jei tu atidžiau įsižiūrėtum į manas akis, jose pamatytum liūdesį, skausmą, kančią ir  tik apgaulingą džiaugsmą...

****

Aš pamilau tave, bekrašte jūra. Ir tavo skraidančius draugus. Dar noriu pas tave sugrįžti ir vėl pasijusti žmogum...

****

Skaičiuoja laikrodis sekundes, o kartu su juo skubu ir aš. Skubu pažinti, skubu patirti, skubu gyventi. Juk tiek daug dar reikia padaryti. Dar neišmatavau atstumo tarp TAIP ir NE. Ir dangaus nenuleidau į žemę. Kada suspėti?

***

Kiek laiko skirta kentėti vienam žmogui? Kiek laiko skirta kentėti vienai širdžiai? Ką ir vėl padariau ne taip, kad laimė nuo manęs nusisuko? Aš jau maniau, kad tave turiu šalia, o pasirodė, kad savo rankoje laikiau tik tuščią viltį.

***

Kodėl aš gyvenu susikurtame iliuzijų pasaulyje? Kodėl negaliu gyventi šia diena? Visą laiką dairausi tai į ateitį, tai į praeitį. Juk aš svajoju apie kitokį gyvenimą... bėgau nuo realybės su mintimi, kad į ją niekados negrįšiu. Į tikrovę žvelgiau pro rožinius akinius... kaip liūdna... liūdna matyti, kaip gyvenimas plaukia palei nosį...

***

Kaip norėčiau pasaulį apversti aukštyn kojom. Kad matyčiau aplink save tik besišypsančius žmones. Kad visų širdys verktų iš laimės. Kad akys skleistų saulės šviesą ir šilumą. Kad visi tikėtų savimi. Kad visi būtų laimingi...

****

Aš noriu... noriu būti su tavim. Noriu tikėt tavo žodžiais. Noriu tikėti tavimi. Pasakyti  tai, ko lig šiol neišdrįsau  ir ... turbūt niekada neišdrįsiu... juk ir šviesa būna apgaulinga. Lieka tik viltis. Tuščia viltis. AŠ... ir TU..., bet ne MES. Kodėl kai būnu su tavim, laikas bėga taip greitai? Kodėl bijau išsiskyrimo? Laukimo? Ilgesio? Nežinios? Nerimo? Kančios? Vienatvės? ... ir tavęs... slystančio iš mano rankų. Bijau... bijau tave prarasti...

.Dideli žodžiai didelių žmonių rankose. O aš tokia maža, tokia menka, tokia trapi ir niekam nereikalinga. Tau? Ką tu sakai? Juk tau nesvarbu, ką aš sakau, ką galvoju, ką jaučiu. Ačiū tau už tai, kad visada buvai šalia manęs, kai man to reikėjo. Bet tu eik. Eik savo keliu. Nelaikysiu pririšusi. Tu juk turi savo gyvenimą. Prašau.... negyvenk dar ir manojo.  Juk aš tokia maža, tokia menka - kaip ir visas mano gyvenimas. Ar tau to reikia?

****

Einu. Matau - ten, kur apšviesta, sninga. Krinta baltos nuostabios snaigės. Bet kodėl nesninga ant manęs? Sunerimstu. Ištiesiu vieną ranką, atlenkiu delną ir laukiu. Gal čia nukris nors viena snaigutė? Mano pastangos bergždžios. Nuliūstu... Nejaugi aš tokia bjauri, kad visur aplink mane snyguriuoja, o ant manęs - ne!.. Sukaupusi visas jėgas, pakartoju tą pati, tik kita ranka. Ilgai laukus, nukrito viena snaigė. Nespėjau jos grožio pamatyti, o ji ištirpo. Su ja ištirpo ir paskutinė mano viltis.

***

Bus vėl vasara. Vėl tie lietūs. Šilti, malonūs, gaivūs. Vėl susikibę rankomis basi bėgiosim po balas. Galvosim... Kad jūra čia bekraštė... Nors toj baloj vos du lašai vandens...

***

Ar prisimeni tą medį? Tą, kuris augo parke? Kodėl tyli, kodėl neatsakai? Ar negirdi? Prašau ištarti nors vieną žodį, išgirsti mane... Netylėk! Pašauk mane vardu. Tu tik netylėk... Kodėl aš atsakymo negirdžiu? Ar tu žinai, kad medžio nebėra? Kad jį nukirto vakar vakare? Kai kirto jį, ir man skaudėjo. Ir aš su juo kartu verkiau. Tu to nežinai... Ar tu girdi? Ar tu kartu su medžiu išėjai...? Kalbėk... Kodėl manyje meilė dar gyva?....

***

Toks jaunas veidas, raukšlių išvagotas. Ar jame slepiasi patirtis? Ar slepiasi kančia ir skausmas? Raukšlės... Jos puošia žmogų senatvėje, nes parodo nugyventą ilgą gyvenimą, O čia toks jaunas veidas, raukšlių išvagotas... Kodėl? Ką slepia jis? Tiesą sakant, visai pasimečiau tarp savo jausmų. Nežinau, ko noriu, ko nebe... Noriu trupinėlio džiaugsmo dideliame skausme, keleto ašarų iš per didelio džiaugsmo... Ar tai tiek daug?..

***

Ne, nenoriu būti kitokia. Dar vis noriu pabūti savimi. Bet kas yra? Kodėl aš nepažįstu pati savęs? Nejau per tiek laiko gyvenimas galėjo taip užgrūdinti? O kaip norėčiau dabar laiką grąžinti atgal... Juk vaikystėje taip norėjau suaugti. Pasiėmusi keliolika dydžių didesnius mamos aukštakulnius batus vaizduodavau, kad suaugau. Pasiėmusi lėlytes mokiausi būti mama... O toks buvo laimingas gyvenimas... kaip pasakoj... Dabar bijau suaugti. Dar vis noriu pabūti čia, sustabdyti laiką, būti su visais kartu... juk pats gyvenimas pateiks dar daug nemalonių staigmenų... O gal?.. Gal tarp jų bus ir tų gerų, ir tų - išsvajotų,,. Gal... gal ir sutiksiu tave... Tik - prašau - ateik ne sapne.,.

***

Kaip norėčiau pavirsti žuvėdra. . bent sapne.. Skrajočiau aš prie jūros krantų,.. Ne, į jūrą niekad neišplauksiu. Aš... aš juk noriu pakilt su paukščiu... skrajot... skrajot,, skrajot. . Bet aš juk paukščio sparnų neturiu ir pakilti  negaliu.., O taip norisi kilti  paukščiu...

****

O dabar viskas atvirkščiai. Tu nori paliesti mane, bučiuoti mano lūpas, akis,,. Bet mus skiria stiklinė siena, kurią aš pastačiau. Aš skaudinu tave, nes tu trokšti to, ko trokštu ir aš... Ir aš kenčiu, ir tu kenti... Mes galėsim būti laimingi, bet tik tuomet, kai man nusibos žaisti su tavimi ir tavo jausmais... Aš pastatysiu per stiklinę sieną tiltą. . Mes susitiksim... būsim laimingi...

***

Kas tu, kad užbūrei mane? Tu man buvai viskas... Tavyje netilpo žodis draugas. Tavęs vadinti taip negalėjau... Tu man buvai viskas: mano gyvenimas, dainos, viltis, svajonė, skrydis... Skrydis į nežinią... Bet skrisiu toliau tuo taku, nors nežinau, kokia mano ateitis, kas manęs laukia toliau...

***

Jei aš galėčiau, surinkčiau saulės spindulius ir padovanočiau jums, kad šviestų, kad sušildytų kaip motinos širdis...  Jei aš galėčiau, surinkusi jūsų dar nesusikaupusias ašaras paversčiau lietumi, kad tik jums kuo mažiau skaudėtų, kuo mažiau reikėtų kentėti šioje žemėje ne dėl savo kaltės.... o dėl tų, kurie jus paliko... ... ir širdį atiduočiau jums, kad mylėtumei.. ...bet aš tik žmogus.. (Vaikams iš vaikų globos namų)

Laiminga... su tavim... linksma ... su tavim... šypsaus... su tavim... ryto saulė šviesesnė ... su tavim... perkūnija ir žaibai ne tokie baisūs... su tavim... vaivos juosta ryškesnė... su tavim...

Tai kas aš esu be tavęs?

Aš parašysiu laišką. Laišką be raidžių, be žodžių, be minčių. Ir nežinau, kada padėsiu tašką. O kai jau taškas bus padėtas, bespalviu rašalu užliesiu, kad neperskaitytum ir nesuprastum, kad šitas laiškas skirtas tau ir jis... apie tave

Tu liūdesį išplėšk iš mano rankų. Kad būtų širdyje taip gera ir ramu. Nebūtų čia nei vėtrų, nei audrų. Ir vartų niekas neužvertų. Tu liūdesį išplėšk iš mano rankų. Kad kelias būtų tiesus ir šviesus. Tu liūdesį išplėšk iš mano rankų. Viena aš... per silpna esu...

Baimė... tuštuma... tuštuma... baimė... bespalvės akys.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.