Eilinių metų eilinės Vėlinės? Turbūt taip. Vėl keli TV reportažai iš baltai pasipuošusių kapinių. Žvakučių jūra (tik kažin, ar tuos stiklainius, kuriuos dzūkai gražiai vadina „sloikuciais“, galėtume pavadinti žvakutėmis). Interviu su gal jau vieninteliu etnologu (visi jo pavardę žinome mintinai). Kartais kokio nors madingesnio kunigo pamąstymai. LRT šv. Mišių transliacija iš Antakalnio kapinių, kurios įdomios tik vyskupui, koncelebruojantiems kunigams, patarnautojams bei choristams. Nejauku žiūrėti į tas minias, kurios bangomis plaukia pro šalį net nevargindamos savęs klausimu; kas gi čia vyksta? O vertėtų savęs paklausti: jei esu pakrikštytas, katalikas, tai ar nebūtų prasminga ir man ten sustoti. Šiaip tai nelabai suprantu šv. Mišių aukojimo kapinėse reikalo ir aš. Tam yra daug labiau tinkamesnė vieta – bažnyčia. Apie tai, beje, kalba ir Bažnyčios kanonai. Tai tikriausiai ir viskas apie šiemetines Vėlines? Oi, atsiprašau: pamiršau svarbiausia – Vėlinių „ralį“. Galbūt galėtume pretenduoti į kokią nors rekordų knygą kaip daugiausiai kapinių per Vėlines aplankanti tauta?
Dažniausias klausimas, į kurį tenka atsakyti kunigams prieš Vėlines, kas tinkama atlikti per Vėlines, o kas ne? Nesiimčiau atsakyti į tokį klausimą. Turbūt į šį klausimą net ir nėra atsakymo. Kaip kam atrodo – tam tas ir tinka. Nesiruošiu mokinti, ką turėtų per Vėlines padaryti ateistas, nekrikščionis ar koks nors pseudopagonis. Aš galėčiau pamėginti atsakyti tik krikščionims – katalikams, ką jie turėtų atlikti per Vėlines? Visų pirma, tai dalyvauti Visų Šventųjų iškilmėje lapkričio pirmąją. Šios dvi datos – Visų Šventųjų (lapkričio pirmąją) ir Vėlinės (lapkričio antrąją) – yra neatskiriamai susijusios. Šventumas – mūsų, krikščionių, tikslas ir uždavinys. Šventieji yra pavyzdys, kaip mes turėtume gyventi, ko ir kaip turėtume siekti ir kas mūsų laukia po šios žemiškos kelionės. Su šiomis mintimis ateinančią Vėlinių dieną dalyvaujame šv. Mišiose už mirusiuosius, dalyvaujame krikščioniui labai prasmingoje maldavimų už mirusiuosius procesijoje ir maldingai aplankome kapines. Čia pasimeldžiame ne tik už savo artimuosius, bet būtinai už visų užmirštuosius. Vėlinės tai krikščioniško solidarumo savo giliausia prasme diena. Tą dieną aš peržvelgiu tais metais palaidotųjų įrašus bažnyčios mirusiųjų knygoje ir pasižymiu tuos, už kuriuos artimieji nesugebėjo užprašyti nei 30 dienų po mirties, nei mirties metų sukakties šv. Mišių. Už juos aukoju šv. Mišių auką Vėlinių oktavoje. Tai mano solidarumo ženklas su tais Anapilin išėjusiais parapijiečiais, kuriems nelabai pasisekė su likusiais gyvaisiais artimaisiais.
Kadangi išgyvename tikėjimo krizę, o gamta nemėgsta tuštumos, yra suprantama, kad tikėjimo vietą turi kažkas užpildyti. Visi tie daugiadieniai lakstymai po kapines, begalė „sloikucių“ ir daugelis kitų dalykų yra tik to vakuumo užpildymo medžiaga. Tai neužpildo dvasinės tuštumos – užpildo tik kapinių konteinerius.
Per Vėlines nori nenori neišvengsi kalbos apie mirtį. Mirtis visų laikų visus sveikus žmones baugino ir baugins. Likimo ir mirties nerimas yra pagrindinis, pats visuotiniausias ir neišvengiamas. Visos pastangos jį išguiti labiau primena mokesčių mokėjimo atidėliojimą paskutinei minutei. Sumokėti vistiek reikės, tik gali būti, kad tą paskutinę minutę bus ne pati palankiausia asmeninė finansinė situacija.
Mirtis – ypatingai baugi tema tikėjimo nustojusiam arba savo moralinį kodeksą, orientuotą tik į save, susikūrusiam „tikinčiajam“. Vakarų visuomenė dėl šios priežasties bando mirtį išstumti iš gyvenimo. Apie ją nekalbėti, šlovinti niekad nesibaigiančią jaunystę ir t.t. Kadangi mirties temos vistiek neįmanoma išvengti, imamasi savęs drąsinimo veiksmų. Tam priklauso visokių „helovinų“ populiarumas, mirties ženklų turinčios tatuiruotės, marškinėliai, siaubo filmai ir kt. Tik rezultatas būna atvirkštinis. Po tokių „švenčių“ girdime ne tik apie blogai miegančius vaikus. O kur dar savęs drąsinimo filosofiniai išvedžiojimai žinomi jau ir antikos laikais. Pavyzdžiui epikūrininkai teigė, kad „bijoti mirties beprasmiška, nes kol tu esi – nėra mirties, kai ateina mirtis – tavęs nėra“. Gal tokie išvedžiojimai padėdavo ir padeda antikos ir mūsų laikų hedonizmo išpažinėjams, bet tik tol, kol mirtis dar atrodo toli, kol ji dar ne tavo, o kažkieno kito, ir dar nejauti jos alsavimo. Dar kiti kuria iliuzijas apie nemirtingumą (bandymai užsišaldyti, klonuotis ir t.t.).
Gyvenimas ir mirtis yra labai glaudžiai susiję. Vokiečių filosofas
Martin Heidegger (Martinas Haidegeris, gyv. 1889–1976 m.) apie tai yra pasakęs: „kai suvokiame, kad mirsime, tai skatina mus pereiti į aukštesnius egzistencijos lygius“.
Labai įdomi, skatinanti susimąstyti yra vokiečių filosofo Hėgelio mintis, kad „pati istorija yra tai, ką žmogus daro su mirtimi“.
Su šia mintimi galime pereiti prie kitos neišvengiamos Vėlinių temos – laidojimo papročių.
Per šimtmečius laidojimo papročiai daug kartų keitėsi. Laidotuvės, kurios anot V. Navicko, laikytos vienu iš „perėjimo ritualų“, dažniausiai tikint, kad tai takas iš vieno pasaulio į kitą. Laidotuvių papročiai yra svarbūs ne tik dėl religinės prasmės, bet ir todėl, kad teikia psichologinę, socialinę bei dvasinę pagalbą netektį išgyvenantiems.
Kartais mums atrodo, kad ankstesnių kartų laidojimo papročiai buvo visiškai neprasmingi, keisti ar net atstumiantys. Savo laiku ir aš taip galvojau apie fotografavimąsi prie velionio įvairiausiais rakursais, dūdų orkestro palydas per visą miestą, rožinio ar Kalnų Žemaitijoje giedojimą prieš gedulingus pietus, kai absoliuti dauguma dalyvių beviltiškai laukia, kada bus galima pavalgyti ir pagaliau važiuoti namo.
Praėjusio šimtmečio devinto dešimtmečio pradžioje Dzūkijoje būdavau primygtinai kviečiamas dalyvauti gedulinguose pietuose. Mano, kaip gedulingų pietų nuolatinio dalyvio, populiarumo priežastis, kaip vėliau sužinojau, buvo ta, kad mano prašymu gedulingi pietūs, nekankinant dalyvių, prasidėdavo iškart po vienos trumpos maldos ar giesmės, o dar svarbiau, kad šeimininkai galėdavo pasiteisinti, kodėl nepatiekiamas alkoholis, – juk dalyvauja klebonas. Pasakojimai apie nuotykius, kuriais pasibaigdavo gausiai alkoholiu apšlakstyti gedulingi pietūs, priklausė to meto folklorui, ir niekas nenorėjo tapti tų atsiminimų veikėjais.
Šiandien į laidotuvių nuotraukas jau žiūrima kaip į įamžintą giminės istoriją. Visi žinome, kokios vertingos yra laidotuvių nuotraukos iš tremties vietų, kurios kaip niekas kitas gerai iliustruoja mūsų tautos kančios istoriją. Galbūt vertėtų ir dabar padaryti vieną kitą laidotuvių nuotrauką ir su komentarais išsaugoti kur nors informaciniame debesyne ateities kartoms.
Kunigystės pradžioje man dar teko girdėti Dzūkijos archajiškuose kaimuose raudų giedojimą. Tai turbūt prasčiausiai išsaugotas mūsų tautos kultūrinis paveldas. Tai tikrai unikali spontaniška poezija ir giesmė vienoje vietoje, kurianti nepakartojamą gedulo atmosferą. Žinoma, kartais nutikdavo ir komiškų dalykų, ypač, kai raudodavo samdomos raudotojos. Bet tai jau atskira tema.
Reikia manyti, kad ir dabar atsirandantys nauji papročiai turi arba ateityje įgaus tam tikras konkretesnes formas ir prasmę, todėl nereikia būti perdėm kritiškiems jų atžvilgiu.
Tikrai blogai yra tik tada, kai nelieka jokių papročių, apeigų ar ceremonijų, o laidotuvės vis labiau ima panašėti ne į žmogišką orumą atitinkantį atsisveikinimą, palydėjimą, bet į utilizaciją.
Teko skaityti, kad Vokietijoje kilo mintis steigti palydovinės ar internetinės televizijos kanalą apie mirtį ir laidotuves, kurio laidose būtų informuojama apie laidotuvių organizavimą, papročius, kapines ir t.t., kad mirus artimajam, nebūtų pasimetama, nekiltų bereikalingo nerimo iš nežinojimo, kaip deramai atsisveikinti su mirusiuoju ir jį palaidoti. Šis pavyzdys iliustruoja ne pačius geriausius mūsų civilizacijos pasiekimus santykyje su mirtimi ir laidotuvėmis.
Pastebiu, kad pastaruoju metu prie šio dehumanizuojančio proceso stipriai ėmė prisidėti kylanti madinga palaikų kremavimo banga. Nei Bažnyčia, nei aš asmeniškai neturiu nieko prieš kremavimą, kai to reikalauja tam tikros aplinkybės: žemės stoka, pavojingos ligos, palaikų tolimo transportavimo būtinybė ir t.t. Bet kai to proceso varomoji jėga tampa mada arba noras kuo greičiau atsikratyti (utilizuoti) kūną ir prieiti prie paveldėto turto dalybų. Dažnai net nepaisoma velionio valios. Kartais tą skatina ekologijos mitas, neva kremavimas yra ekologiškiausias laidojimo būdas. Tai tik kremavimo įstaigų verslo naratyvas. Kam tikrai rūpi ekologija, tai turiu pasakyti, kad ekologiškiausias laidojimo būdas yra žmogaus kūno užkasimas į žemę specialiame, greitai suyrančiame karste, naudojant natūralaus pluošto įkapes. Žmogaus kūną sudaro tos pačios medžiagos, kurias randame dirvožemyje. Juk esame paimti iš žemės. Grynai materialiai žiūrint, tai trąša ir nieko daugiau.
O kremacijai dažniausiai naudojamas iškastinis kuras (daugiausiai dujos).
60 procentų žmogaus masės sudaro vanduo. Taigi, kremacijos metu daugiau kaip pusę žmogaus kūno išmetame į atmosferą. Kremacijos centrai giriasi, kad degimo metu susidarančias kenksmingas medžiagas sulaiko filtrai. O kur dedamos susikaupusios medžiagos iš filtrų? Ar tokiu būdu dalelė žmogaus kūno medžiagų neatsiduria pavojingų atliekų sąvartyne?
Urnoje, kuri toli gražu ne visada būna pagaminta iš ekologiškų medžiagų, gaunate likusį žmogaus kūno kalcį (1,4 procento), anglį, fosforą bei dar kelis nežymius nesudegančius elementus, neskaitant protezų. Kur čia ekologija, kur čia žmogaus palaikai?
Vokiečių filosofas Viktoras E. Frankl žymiausią savo knygą pavadino „Žmogus ieško prasmės“. Vėlinių laikas yra tikrai tinkamas metas pagalvoti apie gyvenimo ir viso to, kas yra susiję su gyvenimu, taip pat ir mirties, prasmę.
Alfonsas Kelmelis, Vievio ir Kazokiškių parapijų klebonas
Nuotraukoje: Senosiose Kazokiškių kapinėse prie bažnyčios antkapiai dvarininkams išlikę nuo XIX a. pradžios