Mokytojas Julius Jurgaitis Elektrėnų muzikos mokykloje veda solfedžio pamoką
Julija Kirkilienė
Elektrėnų kultūros centro scenoje prieš žiūrovus išsirikiuodavo keturių eilių vyrų choras – trys eilės stovėdavo ant elektrinėje sukaltų laiptų. Kaip prisimena ilgametė kultūros centro darbuotoja Nijolė Skorubskienė, jai atrodydavo, kad ant ketvirto laipto stovintys vyrai siekė net scenos lubas ir ji net bijodavusi, kad kuris nors kraštinis gali nugriūti. Vyrai būdavo apsirengę tamsiai mėlynais frakais, po kuriais matėsi tokios tamsiai prisirpusios avietės spalvos liemenės ir tokios pat spalvos peteliškės.
O priešais juos atsistodavo dirigentas Julius Jurgaitis, kurio veidas visada šviesdavo ramybe ir santūrumu. Tas didelis choristų būrys, mostelėjus dirigento lazdele, uždainuodavo vieningai ir visada labai skambiai. Choras buvo kultūros centro ir elektrinės pasididžiavimas – iš visų konkursų atveždavo nugalėtojų diplomus. Deja, jau 30 metų nebėra chorvedžio Juliaus Jurgaičio, kuris šiais metais būtų šventęs šimtmečio jubiliejų.
Toks jis buvo – Julius Jurgaitis
Juliaus Jurgaičio gimimo liudijime ir ant antkapio gimimo data įrašyta 1925 metai, o pase – 1927 metai. Tai todėl, kad pokario metu Julius baigė Merkinės, kur aktyvus buvo partizaninis judėjimas, gimnaziją. Vaikinas buvo įsitraukęs į partizaninį judėjimą, dėl ko vėliau, gelbstint savo gyvybę, teko visais įmanomais būdais mėtyti gyvenimo pėdsakus. Kaip sako jo žmona Rita Jurgaitienė, jis nuo jaunystės suprato, kad gyvenimu prie savo šaliesišsaugojimo jis galės prisidėti daugiau nei mirtimi. Ir prisidėjo. Gerų žmonių pagalba jis kurį laiką slėpėsi, mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto padalinys), bet nebaigė. Rita Jurgaitienė prisimena jo pasakojimus, kad jam labai patiko filosofija, bet kunigystėje savęs nematė. Be to, seminarija nuo represijų nebuvo pati geriausia slėptuvė. Kurį laiką įsidarbinęs buvo Panevėžio pieninėje.
Apie J. Jurgaičio veiklą išsamiai aprašyta Elektrėnų kultūros centro svetainėje: nuo 1950 m. dirbo Dagilynėje (Pasvalio r.), 1951–1952 m. buvo Kraštų (Pasvalio r.) pradinės mokyklos vedėjas, 1952–1959 m. Tauragnų (Utenos r.) vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas, kultūros namų choro vadovas. 1955–1959 m. neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dėst. J. Narvidas). Muzika ir daina Juliui buvo gyvenimo pašaukimas ir prasmė. Julius tapo pirmuoju Vievyje įsteigtos muzikos mokyklos mokytoju, buvo moksleivių choro ir agitmeninės brigados vadovas. Čia dirbo 1959–1961 m. Vakarais repetuodavo su Vievio vidurinės mokyklos choru, kuris 1960 m. rajoninėje apžiūroje buvo pripažintas geriausiu. 1963–1968 m. Vievio vaikų muzikos mokyklos mokytojas. 1969–1975 m. šios mokyklos filialo Elektrėnuose direktoriaus pavaduotojas, vėliau mokytojas. Kurį laiką dėstė muziką ir vidurinėje mokykloje, vadovavo moksleivių chorams. Elektrėnuose Julius subūrė mišrų, o 1965 m. – 60–ties vyrų chorus, jiems vadovavo.
Nuo 1961 m. buvo Lietuvos elektrinės statybininkų klubo vedėjas Elektrėnuose, nuo 1963 m. Elektrėnų kultūros namų direktorius. 1961 m. suorganizavo pirmąjį Elektrėnuose mišrųjį chorą, kuriame dainavo apie 50 šiluminės elektrinės darbuotojų. Chorą parengė 1965 m. respublikinei dainų šventei ir konkurse pelnė antrąją vietą. Nuo 1970 m. choras dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse Vilniuje ir chorų sąskrydžiuose Šiauliuose, respublikiniuose konkursuose laimėjo pirmųjų ir kitų prizinių vietų. 1981 m. chorui suteiktas „Energetiko“ vardas. Choras buvo parengtas 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. Kolektyvas surengė apie 190 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dainavo Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Moldavijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje. Chorą išmokė arti 200 įvairių kūrinių, jis ne kartą dainavo per Lietuvos televiziją ir radiją.
1969 m. Elektrėnų kultūros namuose suorganizavo moterų chorą (60 dalyvių) ir vienus metus jam vadovavo. 1986 m. subūrė darbo veteranų ir tremtinių mišrųjį chorą „Sidabrinė gija“, kurį parengė 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje. 1989 m. pradėjo vargonininkauti Elektrėnų koplyčioje, o nuo 1993 m. vargonininkavo Kietaviškių bažnyčioje.
J. Jurgaitis buvo Trakų rajono dainų švenčių dirigentas, muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkas, įvairių kultūros renginių organizatorius. Mėgo literatūrą ir žurnalistiką – parašė apybraižų, novelių ir apsakymų (konkursuose pelnė ir premijų), parašė knygą „Dainuoja Trakai“ (rankraštis). 1970 m. jis apdovanotas Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu ir Kultūros žymūno ženklu.
Pasivadinęs „Senio dzūko“ slapyvardžiu rašė to meto spaudoje. J. Jurgaitis 45–erius savo gyvenimo metus paskyrė pedagoginiam darbui. Jis buvo pirmasis Elektrėnų muzikos mokyklos direktorius. 33 metus vadovavo Elektrėnų kultūros centro chorams, kurių dainos skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.
Paskutinė išpažintis (Julius Jurgaitis)
Rita Jurgaitienė saugo Juliaus rankraščius, kuriuose jis pasakoja apie savo gyvenimą, norėdamas savo artimiesiems palikti prisiminimus. Vienas iš tų prisiminimų, pavadintas „Paskutinė išpažintis“, 2002 m. spalio 25 d. buvo išspausdintas laikraštyje „Elektrėnų žinios“. Spaudai prisiminimus paruošė Jonas Valiukas. Minėdami maestro šimtmetį, prisiminkime:
Prasideda nežinia
Nuolatinis sovietinės valdžios represinių struktūrų dėmesys vertė susimąstyti, ar ne laikas vėl keisti gyvenamąją vietą, nors Pasvalio rajono Dagilės septynmetėje mokykloje dirbta jau dveji metai. Darbas sekėsi gerai. Be kitų dalykų turiu fizinio lavinimo pamokų. Apsisprendžiau išvykti. Važiuoju į Švietimo ministeriją, užeinu į Kadrų skyrių, o čia kaip tik sėdi Utenos rajono švietimo skyriaus vedėjas Gustaičius. Jis perorganizuoja Tauragnų septynmetę į vidurinę mokyklą. Jam reikalingas muzikos ir fizinio lavinimo mokytojas. Galvoju: „Su fizinio lavinimo pamokomis susidorosiu, bet kaip su muzika? Juk dar natų kaip reikiant nesuprantu. Tiesa, gimnazijoje ir kunigų seminarijoje mane laikė muzikantu“.
– O mano būsimai žmonai ar atsirastų darbo? – klausiu.
– Reikalinga ir istorijos mokytoja,- atsako.
– Tinka. Ji kaip tik istorikė.
Sutariame. Kas gali būti geriau? Birutei – savas dalykas, o man reikės daugiau padirbėti. Taip atsiradome Tauragnuose ir čia nutarėme susituokti. Liudininku paprašiau tėvuką Mackevičių ir dviračiais nuvažiavome į Spitrėnų bažnytėlę. Vietos kunigas mielai sutuokė. Praėjo nedaug laiko, kai pajutau, jog virš mano galvos vėl kaupiasi tiršti debesys. Kam reikėjo, greit surinko apie mane žinias – net iki smulkmenų, nors gyvenimo aprašymą dar slėpiau. Gal mėnesį buvo tyla, bet… atvažiuoja švietimo skyriaus vedėjas į mokyklą ir pirmiausia ateina į mano pamoką. Po pamokos aptarimo, man vienam esant klasėje, paklausia:
– Kas tu toks? Iš Pasvalio gavome charakteristiką, kad tu slaptai dirbi prieš komjaunimą. Taip teigia Švietimo skyriaus vedėjas Bitinas. Dabar turime dvi tavo charakteristikas, bet labai skirtingo turinio.
Viską papasakojau, kas aš toks, iš kur ir kodėl čia. Paaiškinau, kad man išvykstant iš Pasvalio, Švietimo skyriaus vedėjas Bitinas atostogavo, o charakteristiką parašė jį pavaduojantis asmuo.
– Ar galiu eiti į pamoką?- paklausiau.
– Eik, bet kas toliau bus, žiūrėsime.
Noriu įgyti pasitikėjimą
Dirbu, kaip niekuomet nedirbęs. Noriu įgyti pasitikėjimą. Įrengėme stadioną, sportavome, subūriau saviveiklininkus, ruošėme spektaklius. Išjudinau Tauragnų žmones jaunus ir senus. Kadangi mokyklą lankė nemažai suaugusių jaunuolių ir merginų, ruošėmės respublikinei dainų šventei. Atvykęs rajono švietimo skyriaus vedėjas pagyrė už rezultatus, nes suorganizavau du chorus. Jau ir spauda prabilo. Sportinio darbo taip pat neapleidau. Kaip sakoma, stengiausi būti naudingas ir matomas. Fizinio lavinimo programoje buvo įrašytas karinis mokymas. Tad mano žinioje buvo mažo kalibro šautuvas. „DOSAFo“ (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti. Red.) pirmininke dirbo moteris. Kartą ji sako:
Su tavimi nori pasikalbėti vienas žmogus, bet paimk šautuvą.
Pati nuvedė į miliciją. Širdį kirbeno negera nuojauta. Kabinete randu kariškai apsirengusį žmogų. Jis net nepasisveikinęs paima iš manęs šautuvą, demonstratyviai patikrina, ar neužtaisytas, ir tarsteli:
– Kad nenušautum.
Suklusau. Supratau, kad nejuokaujama.
Spąstai
Prisistato. Tai buvo KGB darbuotojas.
– Sakyk atvirai, kokiai organizacijai priklausei, būdamas kunigų seminarijoje?- be įžangų pradėjo tardymą. Nemeluok, aš viską žinau.
– Jokiai organizacijai nepriklausiau,- atsakiau.
Sovietinis saugumietis vardina seminarijos draugų pavardes, su kuriais burdavomės į susirinkimus. „Tikrai žino“,- pamaniau.
– Tai buvo ne organizacija, o draugiškas ratelis tarpusavio paramai, kad padėtume vienas kitam maldomis. Tik tiek,- paaiškinau.
Saugumietis ironiškai šypsosi ir tvirtina:
– Taip, taip. Slapta organizacija prieš valdžią ir vyriausybę.
– Mes vyriausybei niekuo nenusikaltome. O mane iš Kauno ištrėmus, su buvusiais draugais jokio ryšio nepalaikau,- aiškinu toliau.
– Visi taip sako, kol jūsų darbelius mes sužinome,- taria ir keičia temą.
– Na, o mokytojams šliūbą bažnyčioje imti galima? – jau taria piktai. Ar gali tokie mokytojai, kaip tu, dirbti tarybinėje mokykloje? Klausiu, ar galima?- užrinka pakildamas nuo kėdės. Ir jau tyliau.
– Rytoj paskambinsiu Švietimo skyriaus vedėjui, kad žinotų, kokie mokytojai pas jį dirba. Nedirbsite!
Ne juokais išsigandau, kojos nutirpo, pasidarė silpna. Laukėmės kūdikio, kur dėsimės be darbo, iš ko gyvensime? Esame sugniuždyti. Šluostausi prakaitą nuo kaktos, veido. Saugumietis tęsia:
– Leisiu dirbti, jeigu dirbsi mums, kaip tikras tarybinis pilietis. Tik taip išpirksi savo kaltę.
Tyliu.
– Supratai? – vėl klausia.
-Ne,- atsakau.
– Mums pranešinėsi, kas prieš tarybų valdžią veikia,- paaiškina.
– Tai daryti yra kiekvieno mūsų pareiga,- bandau išsisukti, nors gerai suprantu, ko jis nori.
– Pasirašyk, kad savanoriškai sutinki mums dirbti.
Apmąstymai
– Ką konkrečiai man reikės daryti?- dar pasitikslinau.
– Nueisi pas Tauragnų kleboną, susipažinsi, užmegsi ryšius ir susidraugausi, o po to mums viską pranešinėsi ,- išdėsto užduotį.
Atlėgau ir greitomis mintyse sumąsčiau: „Kunigui prisipažinsiu, kad esu priverstas šnipinėti. Paprašysiu jo pagalbos. Šliūbą ne pas jį ėmiau, vadinasi, ne jis mane pardavė. Bet kam to reikia?
-Negaliu tuojau pat atsakyti,- bandau suktis. – Reikia laiko pagalvoti.
– Mes turime vietą, kur gerai galvojasi,- vėl aštriau kalba saugumietis.
– Reikia su žmona pasitarti,- mėginu pratemti laiką.
– Ne ne! Žmona neturi žinoti,- priekaištauja.
– Kitaip aš negaliu,- atsakau kiek drąsiau.
– Jei žmonai apie mūsų pokalbį papasakosi, tai jau rytoj pat būsite išmesti iš mokyklos. Dabar jau naktis, neturiu laiko su tavimi terliotis. Rytoj į mokyklą neisi, rytoj ir atsakysi. Nakvynę duosime,- pasakė ir išėjo pro duris.
Karšta karšta pasidarė krūtinėje, galva plyšo nuo įtampos. Įėjo milicininkas ir liepė eiti su juo. Jis nuvedė mane į to paties pastato požemį, netaręs nė žodžio, užrakino.
Viešpatie, apšviesk protą
Rūsys be langelio. Palubėje dega elektros lemputė. Pasienyje – suolas. Ir viskas. Šviesa negesinama. Štai aš jau kalėjime. Suprantama, Birutė laukia parvykstant, nes dingau be žinios. Lauke gerokai šąla, bet rūsyje pakenčiama, nes esu apsirengęs žieminiais rūbais. Suprantu, kad teks ilgai laukti. Nieko nelieka – vien melstis. „Viešpatie, apšviesk protą, parodyk, kaip man elgtis?“. Vienas kaip nors iškentėčiau. Bet žmona, ji laukiasi kūdikio. Kur dėsimės be santaupų, be lėšų pragyvenimui, juk po mėnesio kito šeima padidės? Į tėviškę grįžti neįmanoma. Pas Birutės brolį, į Klepočius? Ten patys vargsta, namai sudeginti. Naktis ilga ir mintis veja mintį. Kas išdavikas? Gal kunigas, kuris sutuokė? O gal kuris iš mūsų penkių buvusių draugų? Trys tapo kunigais, vienas prieš šventinimus išprotėjo. Geriausias mano draugas išvyko Italijon studijuoti. Grįžo doktorantūrą apsigynęs, profesorius seminarijoje. Jį net užsienin mokytis išleido, o mane į kalėjimą įgrūdo. O gal jis? Kokia painiava. Begalė neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kodėl manęs neareštavo seminarijoje, ten leido išbūti ketverius metus? Gal laukė, kol pradėsiu veiklą, kad galėtų susemti visus?
Apsisprendimas
Rytas. Aštuntą valandą mane nuveda į tą patį kabinetą. Be labo ryto, be pasisveikinimo saugumietis klausia:
– Apsisprendei?
– Taip.
– Rašyk!
– Ką rašyti?
– Aš toks ir toks padarytą skriaudą tėvynei pasižadu ištaisyti, todėl saugumui pranešiu apie visus išdavikus, kuriuos pasitaikys sutikti…
Parašiau. Patikrino ir sako:
– Parašyk, slapyvardis „Ramonis“.
Lapą saugumietis įdeda į seifą, o aš apsisprendžiu: „Išdaviku nebūsiu. Tave reikės apgauti. Ne nuodėmė“.
Padėties valdovas tylėdamas grąžina šautuvą, šovinius.
– Pas tave ateis žmogus. Jam pasakysi, ką jau turėsi. Nebandyk kitaip elgtis. Mes nejuokaujame. O dabar, kad suspėtum į pamokas, į Tauragnus mes nuvešime.
Su „viluku“ pavežėjo iki Tauragnų kapinių. Žmona sutinka išsigandusi, ašarodama. Paaiškinau viską atvirai, papasakojau ir nesulaikiau ašarų – tapau „išdaviku“. Ji mane ramina. Pradedame spėlioti, kas mus galėjo išduoti.
Užduotis vykdoma
Mokykloje ramu. Pamokos vyksta sena vaga, tik mane kankina viena ir ta pati mintis: kaip pradėti užduoties vykdymą. Dėl santuokos jau įkliuvau, negi ir šį kartą nepasiseks? Sutemus nueinu į kleboniją – neprašytas, nekviestas. Klebono nepažinojau, nors čia jau šeštas mėnuo dirbu. Viską apie save papasakoju ir pajuntu, kad tai puikus žmogus. Mane suprato, nuramino. Susitarėme, kaip veikti ateityje. Mintimis prisiekiau niekam nepakenkti, nors kitokių užduočių kol kas nebuvau gavęs.
Praėjo savaitė, gal dvi. Vakare, eidamas iš repeticijos, gatvėje sutikau vyriškį. Pasisako pavardę (ar ji tikra, nežinau), vedasi į šalį pasikalbėti. Kiek nuėjus klausia, ką turėčiau pasakyti.
– Buvau pas kleboną tada ir tada,- pradedu.
– Ne, – sako, – tu parašyk, ir man rytoj atiduosi.
Rašyti nesutinku.
– Tik žodžiu galiu perduoti, – griežtai pareiškiu.
– Ir atlyginimą reikia paimti, – toliau varo savo.
– Jokio atlyginimo aš neimsiu. Ką sužinosiu, pranešiu be atlygio. Numirsiu, bet nerašysiu…
Nieko nebesakė. Gal nežinojo, kaip su tokiu šnipu elgtis.
– Tad atvažiuok į rajoną tokią ir tokią valandą, – paaiškina. – Su tavimi kalbėsis kiti.
Išsiskyrėme. Vėl užgula slogutis. Važiuoti reikia, bet ar sugrįšiu? Namuose su Birute svarstome, kaip ir ką turėsiu kalbėti. Ji gimnaziste būdama Lukiškių kalėjime tris mėnesius išsėdėjo, apie tardymą daugiau nusimano.
Utenoje saugumietis mane nusivedė į kažkokį butą. Stebina ir tai, kad kalba ne piktai. Jam pasakoju, kad klebonas buvo nustebintas mano vizitu, kad tik po šešių mėnesio darbo Tauragnuose atėjau paprašyti religinio turinio knygų. Priėmė kultūringai. Išėjau, atrodė, užmezgęs gerus santykius. Saugumietis lyg ir patikėjo. Išsiskyrėme taikiai.
Tauragnuose dariausi vis populiaresnis. Mano pavardę dažnai paminėdavo vietinėje spaudoje. Saugumas tarsi pamiršo. Kartą, pasinaudojęs proga, pamelavau, kad klebonas mane pradeda įtarinėti.
– Man ten vaikščioti yra beprasmiška, – pareiškiau.
Kitų užduočių neskyrė. Gal nebuvo ką, nes mokykloje visi dirbo savo darbą.
Švietimo skyrius charakterizavo gerai, todėl Vievyje įsidarbinti problemų neiškilo. Bet kartą ir čia saugumietį sutinku gatvėje.
– Sveikas, Ramoni, užeik pasišnekėti.
Man kvapą užgniaužė. Dar nepaleidžia? Datos ir laiko nenustatė. Nueinu, bet daugiau manęs neįkalbinėja, nekviečia bendradarbiauti. Ryšys nutrūksta, o gatvėje susitikę esame nepažįstami. Elektrėnų partinės organizacijos sekretorius buvo pradėjęs kalbinti, kad stočiau į partiją, bet kai papasakojau, jog ketverius metus mokiausi kunigų seminarijoje, atlyžo.
Prisiminimai
Elektrėnuose žinoma chorvedė ir buvusi Elektrėnų meno mokyklos mokytoja Regina Bartkienė, 15 metų dirbusi su Juliumi Jurgaičiu, jubiliejaus proga dalinasi tokiais prisiminimais: „Į Elektrėnus atvykau naujai iškepta jaunamartė 1966 metų rudenį. Pirmasis susitikimas su Juliumi buvo Elektrėnų vidurinėje mokykloje, kur abu dirbome. Prisimenu jį jauną, aukštą, liekną, orų vyrą. Prisistatė esąs Kultūros namų vyrų choro „Energetikas“ vadovas. Netrukus sulaukiau kvietimo jo chorui akompanuoti. Pažadėjau pabandyti, o tas pabandymas liko nuolatiniu darbu. Abu su choro vadovu dirbome dviejose darbovietėse: dienomis Vievio muzikos mokyklos Elektrėnų filiale, vakarais – kultūros namuose repeticijose. Tuo metu J. Jurgaitis Vievio muzikos filialo Elektrėnų skyriuje dirbo mokslo dalies vedėju, o tai reiškė, kad vadovavo Elektrėnų filialui. J. Jurgaitis man, kaip jaunai ir dar tebestudijuojančiai muzikos mokytojai, buvo pavyzdys, prisidėjęs prie mano muzikinio kelio. Tai buvo žmogus – tolerancijos, pareigingumo ir savęs suvokimo ir reiklumo sau pavyzdys. Aš, jauna pedagogė, stebėdavausi, kodėl jis tokiam gausiam, neprofesionalių atlikėjų, nieko nesuprantančių apie natas vyrų chorui parinkdavo tokius sudėtingus repertuarus. Vėliau tik supratau, kad jis žinojo – daugiau prašysi, daugiau ir gausi. Nesudėtingos dainelės nebūtų leidusios chorui tobulėti. Chore dainuodavo per 40 vyrų su savo skirtingais charakterio bruožais, su skirtingais gyvenimo būdais. Mačiau, kaip sunku jam buvo kolektyvą išlaikyti, įdiegti supratimą, kad ir neišgėrę vyrai gerai dainuoja. Mačiau, kaip jis išvykoje neleido išgėrusiam choristui lipti į sceną, tiesiog jį nuo scenos nutempė. Vadovas chorą sujungė į bendrą šeimą ir pats buvo tos šeimos narys ne tik repeticijose, bet ir kiekvieno choristo gyvenime. Žinojo kiekvieno gyvenimo reikalus ir stengdavosi padėti. Visada buvo ramus, niekada nesu girdėjusi pakelto jo balso. Ir muzikos mokykloje toks pat. J. Jurgaitis visada siekė aukštų rezultatų ir jų pasiekdavo, nes žinojo, ko nori, ir buvo labai sąžiningas. Choras „Energetikas“ buvo nuolatinis televizijos koncertų dalyvis, koncertuodavo ir dalyvaudavo konkursuose įvairiose Sovietų Sąjungos respublikose, kur visada nusiskindavo laurus. Esu dėkinga likimui, kad šalia to iškilaus žmogaus teko dirbti ir sekti jo pavyzdžiu. Per tuos 13 metų, kai akompanavau chorui, niekada nebuvo jokio nesusipratimo, jokio konflikto, nes Julius buvo tolerancijos viršūnė“.
Poetas Rimvydas Stankevičius apie mokytoją Julių Jurgaitį:
„Aš į jį žiūrėdavau galvodamas, kad va toks turi būti meno žmogus. Kad netapau muzikantu, o tapau poetu, šiek tiek ir J. Jurgaičio nuopelnas, – sakė poetas ir pasidalino mielu prisiminimu. – Vėluodamas atbėgu į solfedžio pamoką. Uniformos skreitas pilnas kaštonų. Vaikai ir šiandien renka kaštonus, kai jie nubyra, patys nežinodami kam. Tiesiog gražu… Ir aš su tais kaštonais įbėgu. Julius Jurgaitis man iš išvaizdos atrodė griežtas, bet jis toks nebuvo. Galvoju, vėluoju – mane išvarys arba parašys dvejetą ar pastabą. Įbėgu į klasę jau prasidėjus pamokai ir, negana to, visi tie mano kaštonai prrrr per visą klasę. O Julius Jurgaitis sako: „Viešpatie, kaip gražu“. Neišbarė, sakė ačiū. Tada supratau, kad grožis svarbiau už viską“.
Nuo redakcijos
J. Jurgaitis gimė 1927 m. gegužės 25 d. Dėl ištikusio insulto mirė 1997 m. birželio 17 d. Palaidotas Vievio kapinėse šalia pirmos žmonos, istorijos mokytojos Birutės. Praėjus trejiems metams po žmonos mirties susituokė su į Elektrėnus dirbti atvykusia muzikos mokytoja Irena Rita Pilypaite. Mirus vyrui, R. Jurgaitienė perėmė vyrų choro „Energetikas“ meno vadovės ir dirigentės pareigas. Rita Jurgaitienė Lietuvoje žinoma chorvedė ir dirigentė, apdovanota Kultūros žymūno ženklu.
Nuotraukos iš fotografės
Liudos Felčinskajos,
Ritos Jurgaitienės,
Reginos Bartkienės archyvų