Virginija Jacinavičiūtė
Po 5 metų pertraukos Poezijos paukštė sugrįžo į gimtąjį lizdą – „Ąžuolyno“ progimnazijos literatūrinį kiemelį, kuriame dar 1978 m. buvo organizuotas pirmasis Elektrėnų „Poezijos pavasaris“. Literatūrinę šventę organizavo Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka, per ilgą laiką užmezgusi glaudų ryšį su poetais bei „Ąžuolyno“ progimnazija.
Savo eilėmis pasidalino 9 rašytojai, tarp jų – net 4 kraštiečiai – Eugenijus Ališanka, Aivaras Veiknys, Almis Grybauskas ir Rimvydas Stankevičius. Taip pat Rūta Vyžintaitė, Nida Timinskaitė, Julius Žėkas, Endre Ruset ir Malachi Black.
Eilėmis renginio dalyvius pasveikino literatų klubo „Strėva“ pirmininkė Vilija Dobrovolskienė ir narys Arvydas Vyšniauskas.
Sveikinimo žodį tarė „Ąžuolyno“ progimnazijos direktorė Birutė Misiūnienė, kuri kalbėjo, jog malonu būti ten, kur žodis susitinka su žmogumi.
Poezijos šventę vedė trys literatūriniam žodžiui neabejingos asmenybės ir kiekviena savaip praturtino renginį. Elektrėnų viešosios bibliotekos atstovė Vida Baranauskienė pakiliai pradėjo renginį, „Ąžuolyno“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Daiva Balčėnienė pasidalino prisiminimais, o poetas Julius Žėkas pristatė kiekvieną poetą ir pats pasidalino savo eilėmis.
D. Balčėnienė įvardijo tris ankstesnių „Poezijos pavasario“ festivalių momentus, kurie visam gyvenimui įstrigo atmintyje. Viename festivalyje dalyvavo Bernardas Brazdžionis. Organizatoriai visada melsdavosi, kad nelytų ir būtų žmonių. Ipolitas Užkurnys B. Brazdžioniui buvo išdrožęs ąžuolinę karūną ir uždėjo ją ant galvos. B. Brazdžionis išdidžiai, kiek piktokai ją nusiėmė, padėjo ant kėdės ir be jokio pakvietimo išėjo skaityti „Per pasaulį keliauja žmogus“. Tądien pylė liūtis, bet žmonių buvo tiek, kad netilpo fojė. Antrasis prisiminimas apie poetą, kuris eilėraščius skaitė Brailio raštu. Paskaitęs jis atsiklaupė ir pabučiavo žemę, sakydamas, kad ji šventa. Trečiasis prisiminimas apie bareljefų autorę Dalią Palukaitienę. Literatūriniame kiemelyje lankydamasi paskutinį kartą ji rankas sudėjusi meldėsi prie senelės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bareljefo.
D. Balčėnienė kalbėjo, kad šie dalykai yra šventi ir dėkojo Vytautui Suslavičiui, kuris visus šiuos metus „Poezijos pavasario“ akimirkas fiksavo nuotraukose. Dalį tų nuotraukų buvo galima pamatyti fotografijų stenduose.
„Poezijos pavasaris“ turi tradicijų, kurios nesikeičia daugybę metų. Viena jų – „Sadutės“ eisena, kai tautiniais drabužiais pasipuošusios merginos ratu neša tautinę juostą. Šis reginys atvėrė sceną poetiniam žodžiui. Kiekvieną poetą pristatė ir į sceną kvietė J. Žėkas. Poetas pasidalino, kad būdamas studentu, buvo pakviestas pristatyti Vytauto Mizero knygą. Nuo to karto bent 10 metų buvo įvardijamas elektrėniškiu, nors yra vilnietis.
Kreipdamasis į klausytojus J. Žėkas kalbėjo: „Jei galvojate, kad atėjome čia padaryti visko, tai atvirkščiai, mes atėjome laukti iš jūsų visko. Rašome ne tik sau, bet ir jums. Niekas nepasakytų, man nesvarbu, kas yra mano klausytojas ar skaitytojas. Susirinkome čia, nes mums pažadėjo, kad čia būsite jūs“,– ir pakvietė poetus paploti klausytojams.
Susirinkusieji turėjo retą galimybę išgirsti poezijos norvegų kalba. Apie tikrus ir išgalvotus arklius eiles skaitė Norvegijoje žinomas poetas, premijų laureatas Endre Ruset. Į lietuvių kalbą eilėraštį vertė Nora Elena Strikauskaitė. O su JAV poetu, VDU dėstytoju Malachi Black klausytojai galėjo patirti angliškų žodžių žaismą.
20 metų Zabarijos kaime sodybą turintis poetas Eugenijus Ališanka pasirinko skaityti eiles, susijusias su Zabarijos kaimu ir jame sutiktais žmonėmis. Poetas pasakojo, kad kai vaikams baigiasi mokslo metai, jo namo kieme atsidaro kita – varnėnų – mokykla, kur gal 100 varnėnų pradeda mokytis gyvenimo.
Iš Gilūšio kaimo kilusiam rašytojui Almiui Grybauskui vedėjas dėkojo už galimybę skaityti čekų literatūrą: A. Grybauskas į lietuvių kalbą išvertęs eilę pasakų, apysakų, romanų ir kt. Rašytojas nedaugžodžiavo, tiesiog garsiai ir raiškiai skaitė savo eiles. Kaip pastebėjo J. Žėkas, toks skaitymas gali būti pavyzdžiu kiekvienam poetui.
Elektrėniškį poetą Aivarą Veiknį vedėjas priskyrė tai grupei poetų, kurių yra mažiausiai, tiems, kurie moka būti jautriai nuoširdūs. Poetas paskaitė eilių iš knygos „Mamuto medžioklė“ bei eilėraščių ciklą apie Elektrėnų dambą. Poetas pasakojo besidžiaugiantis, jog gyvena Elektrėnuose, su šuniuku vaikščiodamas užmezgė su gimtuoju miestu dar didesnį ryšį, žmonės sveikinasi, iš tolo šaukia vardu. „Kiek liūdna, kad miestas keičiasi, bet suprantu, kad pokyčiai reikalingi“, – dalinosi poetas.
Poetinį vakarą užbaigė Nacionalinės premijos laureatas Rimvydas Stankevičius. Jis akcentavo, kad emocinės patirtys Elektrėnuose primena tuos dalykus, kurie nesikeičia.
„Čia stovėjau būdamas 4-okas. Su krakmolytais marškinukais skaičiau atmintinai išmoktą Marcelijų Martinaitį. Drebančiom rankom ir balsu. Čia sadutę ėjo mano klasiokės. Buvo žiediška kompozicija. Atrodo, viskas keičiasi, bet kažkas nesikeičia, ir tame grožis. Pasakysiu trumpai ir sentimentaliai: aš myliu šitą mokyklą ir prisipažinsiu apie savo vaikišką didybės maniją. Per pertraukas laukdamas pamokų žiūrėjau į šitus didžių garbingų žmonių portretus ir svajojau, kad ir mano portretas čia kabėtų. Bet tam reikia padaryti du darbus, kuriuos ir nelengva padaryti, ir ne visai norisi – pirma reikia tapti klasiku, paskui numirt. Gal pakentėsiu be portreto“, – su humoro gaida kalbėjo poetas.
Poetų eiles klausytojai įvertino garsiais plojimais. Po renginio niekas neskubėjo skirstytis – praėjusių „Poezijos pavasarių“ akimirkas apžiūrėjo parodos stenduose.
Profesionalia muzika renginį praturtino saksofonisto Davit Avetisyan ir pianisto Jefim Romančik duetas bei dangiško balso savininkė, dainuojamosios poezijos atlikėja Gintarė Bauerytė.