Laikinosios gyvenvietės žmonės galėjo naudotis tik daliniais patogumais. Priekiniame plane – valgykla
Kazimeras Šliužas
Elektrėnai – vienas jauniausių Lietuvos miestų, vos peržengęs per pusšimtį metų, tačiau vis primenantis apie laiko poveikį, vedantį į užmarštį. „Ką tėvai statė, vaikai griauna“, – ši niūroka pastaba išsakyta socialiniuose tinkluose aktuali ir jauname mieste, jau vargiai prisimenančiame savo pradžią.
Elektrėnų pradžios liudininkų mažėja, o juos pakeičiantys ainiai vis imasi statyti ne visada garantuotą ateitį, išrausdami buvusius pamatus.
Pradėta be projekto
Pirmieji būsimo šviesos miesto statybos darbai prasidėjo 1960 metais, prieš tai parinkus tinkamą vietą stambiai šiluminei elektrinei, o netoliese ir namams – jos statytojams apgyvendinti.
Vienas pirmųjų miestelio viešosios paskirties pastatų – pirtis. Tada dar nebuvo galutinai nuspręsta, į kurią pusę nuo jos nusidrieks būsimas miestas, kurio projekto dar nebuvo. Pirtis, kaip ir kiti daugiausia laikini inžineriniai statiniai, dygo pagal individualius projektus. Ji buvo sumūryta iš raudonų plytų, su bene vieninteliu mieste iki šiol išlikusiu šlaitiniu stogu. Pirties reikėjo elektrinės statytojams, suvažiavusiems ne tik iš įvairų Lietuvos kraštų, bet ir iš visos Sovietų Sąjungos.
Daugelis atvykėlių dar tik svajojo apie butus su patogumais – šiluma, šaltu ir karštu vandeniu, dujomis. Jau nuo pirmųjų dienų pirtis, atvykusiems žmonėms, buvo bene vienintelė pramoga ir būdas ne tik švariai nusiprausti, bet ir pailsėti. Šis pastatas gali tapti tikra miesto istorija, nors jau senai yra praradęs savo pirminę paskirtį.
Dauguma pirmųjų pastatų ilgainiui išnyko, kai kurie išsiplėtė arba pakeitė turėtas funkcijas. Tarp išnykusiųjų – kanalizacijos siurblinė, įsikūrusi prie dar nesuformuotų Elektrėnų marių, kurios dabartinę formą įgavo užtvenkus Strėvos upę. Šalia siurblinės – senas sodelis su sulaukėjusiomis obelimis, prie kurių ankstyvą vasarą vis atlėkdavo miestelio vaikai nusiskinti vos užsimezgusių obuoliukų, kurie taip ir nespėdavo sunokti. Jau nėra nei tos siurblinės, nei sodelio.
Šalia pirties – katilinė, kuri, degindama gamtines dujas, tiekė garą pirčiai, o vėliau ir aprūpino šiluma miestelį, kol elektrinėje nebuvo įrengti pirmieji energetiniai blokai. Laikui bėgant elektrinė per savaitę „perkošdavo“ ne tik visas marias, bet apšildė ir visus augančius Elektrėnus. Tada katilinė tapo mažai reikalinga ir šilumą gamino tik aplinkiniams viešiesiems pastatams.
„Pirties, kitų laikinųjų, daugiausia inžinerinės paskirties, pastatų projektai buvo individualūs, dar be būsimo miesto vizijos ir ne iki galo apsisprendus, į kurią pusę bus statoma gyvenvietė. Visi pirmieji objektai buvo statomi iš turimų išteklių: kokias statybos medžiagas statybininkai gavo, iš tokių ir statė“, – pasakoja Algis Viktoras Mekas, buvęs Lietuvos elektrinės vyriausiasis inžinierius, pridurdamas, kad jis daugiau rūpinosi elektrinės statybos reikalais, o miestas priklausė kitoms žinyboms, todėl jis nesijaučiąs kompetentingas pasakoti apie pirmąsias Elektrėnų – energetikų gyvenvietės statybas.
Pirtis tokia ir liko – iš plytų, bet kažkam šovė į galvą saliamoniškas sprendimas statinius „pagražinti“ – priderinti prie naujos aplinkos, perdažius baltai.
Neįsivaizduojami tempai
Pastačius inžinerinius statinius bei pirtį, užvirė tikra statybų pekla: reikėjo kurti, aptarinėti ir iškart statyti energetikų miestą. Pasak A. V. Meko, elektrinės ir Elektrėnų statyba priklausė Vilniaus statybos kombinato zonai, o tikrasis projektuotojų užsakovas buvo Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės (VRE) statybos direkcija. Visus architektų pasiūlymus reikėjo derinti su elektrinės ir statybos kombinato direkcija, o šiam – su sąjungine žinyba Maskvoje.
„Pasirinkimas buvo priverstinis: kas buvo leidžiama, tas ir daryta. Gyvenamų pastatų konstrukcijos buvo vežamos daugiausia iš Vilniaus namų statybos kombinato, – pasakoja A. V. Mekas. – Gamykla turėjo galimybių pagaminti dalį namų, o medžiaga tiems statybos objektams buvo skirstoma valstybinėje plano komisijoje – kam kiek skirti konkrečiais metais.“
Anot jo, neblogai, kad miesto projektuotojai buvo vietiniai ir projektavo pagal lietuvišką požiūrį. Tada visasąjunginėje plotmėje su savo tvirtu charakteriu pasirodė ir architektai dvyniai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Vėliau Elektrėnai už projektą ir jo įgyvendinimą gavo TSRS ministrų tarybos premiją.
Jauni, perspektyvūs projektuotojai-architektai K. Bučas, B. Kasperavičienė, J. Linka ir V. Balčiūnas „stūmė“ savo idėjas, o elektrinės direkcija visa tai derino, derėjosi su aukštesnėmis ir aukščiausiomis institucijomis.
Viešosios paskirties objektai aplink pirtį bei gyvenamoji statyba kilo pašėlusiais tempais. Antai 1961 metų pabaigoje jau buvo suformuotas ne tik centras su pirtimi, universaliąja parduotuve su valgykla, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatu bei viešbutuku su keliais kambariais elektrinės svečiams. Tais pačiais metais buvo pastatyta visa 8 daugiabučių namų Draugystės gatvė. Pirmuosiuose namuose tada buvo įrengta ir maisto parduotuvė, ir mokyklos klasė, ir medicinos punktas – visos būtiniausios įstaigos. Tokie tempai buvo įmanomi tik pasirinkus stambiaplokštę statybos technologiją. Tų metų pabaigoje buvusios Komjaunimo gatvės (dabar Rungos) gale pradėti statyti ir Sodų gatvės daugiabučiai.
Ribota buitis
Šiandien gali kilti, atrodytų, elementarus klausimas: kam ta pirtis elektrėniškiams, kurie gyveno neblogai įrengtuose keturaukščiuose su visais patogumais. Iš tikrųjų, atsakymas labai paprastas: kiekviename bute buvo elektra, tiekiama iš Kauno hidroelektrinės, ir šiltas vanduo, ir gamtinės dujos, ir centralizuotas šildymas, ir vonia. Visa tai – beveik dykai. Pavyzdžiui, elektrėniškiai už elektros kilovatvalandę tada mokėdavo po 1 kapeiką, kai likusioje Lietuvoje – 2-3 kapeikas. Vanduo irgi nieko nekainavo – juo buvo laistomos netgi pievos aplink namus.
Iš tikrųjų, gyvenimas Elektrėnuose buvo rožinis, tik su didelėmis išlygomis. Šių eilučių autoriui mama kaime dar 1960 metais prieš miegą pasakodavo, kaip bus smagu, kai iš Kietaviškių, kur buvome laikinai apsistoję, išsikelsime gyventi į pradėtus statyti Elektrėnus: „Atsuki vieną kranelį (čiaupą – aut.) – bėga šaltas vanduo, atsuki kitą – šiltas.“ Tai buvo tikra stebuklų pasaka trejų metukų vaikui. Juk vandens tuomet reikėdavo pasisemti ir atsinešti iš upelio arba šulinio.
1962 metų pavasarį ši pasaka tapo realybe, bet ne visiškai rožine. Norint patekti į kambarėlį su vonia, prausykla ir klozetu, dažnai tekdavo palūkėti eilutėje. Juk viename dviejų kambarių bute su bendra virtuve, vonia ir tualetu gyveno dvi šeimos, kuriose – 8 asmenys: tėvai su trimis sūnumis ir mūsiškėje – tėvai su manimi. Į savo mažesnį kambarį eidavome dirbtinu koridoriumi, netrikdydami buto kaimynų, atsitvėrusių vertikalių neobliuotų lentų siena. Tokia buvo daugumos pirmųjų elektrėniškių realybė.
Taigi, pirties bei tame pat pastate įrengtos skalbyklos reikėjo ir šiems žmonėms. Bet dar labiau tiems, kurie buvo įsikūrę laikinojoje gyvenvietėje, šalia statomos elektrinės. Tuose mediniuose daugiabučiuose buvo tik elektra, šaltas vanduo ir dujos, o praustis reikėdavo naudojantis mechaniniu praustuvu (maždaug 3 litrų talpos indas su snapeliu apačioje vandeniui nutekėti) ir dubeniu.
Apskritai žmonės, atvykę iš kitų Lietuvos miestų ir ypač kaimų, Elektrėnų pirtyje buvo retoki svečiai, nes kaimuose, prie kai kurių trobų, gyventojai turėjo įsirengę savas pirteles, į kurias pasikviesdavo ir kaimynus. Elektrėnų pirtyje, kaip prisimena ano meto liudininkai, daugiausia būdavo kalbama rusiškai.
Liudas Juškevičius su šeima į Elektrėnus atsikėlęs 1962 m. gegužę iš tuometinio Šeduvos rajono (dabar Radviliškio rajonas), prisimena, kad bent jo šeimoje buvo nusiteikimas – „geriau į tą pirtį neiti“. Jam, kaip elektrinės geidžiamam jaunam specialistui energetikui-šilumininkui, pasisekė apsigyventi pirmame ir anuomet vieninteliame Sodų g. name, kuriame buvo įrengta ir daržovių parduotuvė (dabar buitinės elektronikos parduotuvė). „Pirtyje nebuvau, nes kai įsikėlėme, bute buvo ir karštas, ir šaltas vanduo“, – pasakoja jis. Tokiu būdu Liudas Juškevičius galėjo naudotis elektrinei ypač reikalingų specialistų privilegija – keturių asmenų šeimai (jis su tėvais ir močiute) buvo suteiktas atskiras butas.
„Pirtimi naudojosi daugiausia atvykę nauji statybininkai, taip pat žmonės, atsikėlę iš Sovietų Sąjungos ir apsigyvenę laikinojoje gyvenvietėje, – sako jis. – Tada neblogai gyvenome ir kolūkyje, bet man, ką tik baigusiam mokslus Kauno politechnikos (dabar technologijos) institute, buvo pasiūlytos puikios buities sąlygos, todėl neatsispyrėme.“
Amžininkai prisimena, kad pirtyje prausėsi ir vyrai, ir moterys, tačiau ne visi vienu metu, o pagal iš anksto nustatytą laiką.
Tose pat patalpose, antrajame, maždaug 400 kv. m ploto, pastato aukšte veikė ir skalbykla.
Vasarą, kartą per savaitę, į Elektrėnus atvykdavo ir dar viena pramoga – kinas. Aikštelėje, tarp Draugystės g. 8 ir 12 numerių daugiabučių, paskelbtomis dienomis žmonės iš savo namų išsinešdavo kėdes ir susėdę žiūrėdavo jiems atvežtus kino filmus. Kultūros namų su kino sale pamatai buvo pakloti tik 1961 metų rudenį. Pačio pastato statyba užtruko ilgiau, beveik metus.
1962 metais šalia pirties iškilo ir paštas bei prie jo prigludęs pirmasis Elektrėnų gastronomas.
„Tuo laiku buvo projektuojami, statomi ir atskiri unikalūs objektai, pavyzdžiui, trijų korpusų mokykla, iškilusi šalia dviejų vaikų darželių. Ji vėliau Lietuvoje tapo tipine, – pasakoja A. V. Mekas. – Buvo ir kitokių anuomet tipinių mokyklų, bet jų projekto Elektrėnai nepasirinko – kūrė savąją. Tada džiaugėmės, kad yra trys korpusai, kad dviaukštė, idant vaikai nelaipiotų aukštai, kad būtų atskirtos erdvės tarp korpusų ir juose mokytųsi skirtingo amžiaus vaikai. Projektas buvo derinamas ir su tuometine Švietimo ministerija bei pedagogais. Tačiau lemiamas žodis vis tiek buvo užsakovo – Lietuvos VRE direkcijos, kuri į detales smulkmeniškai nelįsdavo, tik su visais tardavosi: ką galima daryti kiek kitaip, kokie dar pasiūlymai ir pan. Juk mokykla statoma ne vieneriems metams.“
Pirmieji pokyčiai
Į pietus nuo pirties iškilo universali parduotuvė su valgykla antrajame aukšte. Ilgą laiką vietoje parduotuvės gyvavo „Swedbank“ skyrius, o dabar jau keletą metų – Elektrėnų kredito unija. Vietoje valgyklos šiandien veikia kavinė.
Greta, tarsi prilipintas priestatas, galbūt prie buvusio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato – knygynas, kuriame prieš tai veikė Draugystės g. 4 namo bute jau netilpusios mokyklos klasė. Knygyno jau senai nėra. Tuščios patalpos, jau gal dešimtmetį ar daugiau, kenčia be savininko ir paskirties. Gyventojų aptarnavimo kombinate veikė siuvykla, foto ateljė, elektronikos remonto skyrius, kirpykla.
Katilinės pašonėje buvo įsikūręs elektrinės darbininkų aprūpinimo skyrius, kurio pagrindinė paskirtis – tiekti produktus ir prekes parduotuvėms bei maitinimo įmonėms. Ši Lietuvos VRE finansuota įstaiga anuomet visa galva pranoko Lietuvoje įsitvirtinusią Lietuvos kooperatyvų sąjungą.
Šalia pašto buvo pastatytas pirmasis miesto gastronomas. Jo irgi jau nėra. Už gastronomo įsikūrė tuometinis Elektrėnų pasididžiavimas – dviejų aukštų savitos architektūros universali parduotuvė „Puikinas“. Neilgai trukus šiuos prekybos objektus pasiglemžė pradėjęs plisti prekybos tinklas „Maxima“, vietoje jų pastatęs savo prekybos centrą.
Maždaug po dešimtmečio nuo pirmųjų statybų, pradėjo kilti Šviesos gatvė, kurios gyventojams jau reikėjo ir savos parduotuvės, ir kirpyklos.
Prie pirmųjų pokyčių galima priskirti jau nelikusio betoninio tilto su atviru plaukimo baseinu mariose, išgarsėjusio modernaus restorano su didžiule banketų sale – „Perkūnkiemis“. Jį nugriovus, dabar statomi gyvenamieji namai.
Neliko ir Elektrėnus garsinusio atrakcionų miestelio – „Vaikų pasaulio“. Jo strategiškai patogi vieta patiko modernesnių ar madingesnių projektų sumanytojams.
Ganėtinai anksti, 8-ojo dešimtmečio pradžioje, iškilo profesinė technikos mokykla, kurioje rengiamų specialistų reikėjo jau galingai veikusiai šiluminei elektrinei.
Bene galingiausi dar sovietinių laikų pabaigos projektai Elektrėnuose buvo Ledo rūmai ir uždaras plaukimo baseinas.
Nepriklausomi ir besimokantys
1990 metais, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjo privatizacijos, ėmė kurtis verslai, iš pradžių pakeitę vadinamuosius kooperatyvus – „perku–parduodu“. Vieni pirmųjų verslininkų Elektrėnuose –Vladimiras Fedotovas, Valdas Vinickas, kurie sukūrė prekybos įmonę „Fevis“. Savo ne maisto prekių parduotuvei „Coda“ 20 kvadratinių metrų ploto patalpas verslininkai išsinuomavo pirties pastate.
Vėliau, 1991 metais, pirčiai patekus į privatizuojamų objektų sąrašą, V. Fedotovas su dar penkiais partneriais šį objektą nusipirko. Pasak jo, nenusižengiant Privatizavimo įstatymui, bent porą metų nebuvo galima keisti privatizuotų objektų paskirties, todėl iki 1992 metų pabaigos dar veikė mažai lankytojų sulaukdavusi pirtis, o iki 1993 m. pabaigos ir skalbykla.
Naujieji savininkai nusprendė pastatą nuomoti dalimis komercinei veiklai, bet pirmiausia teko priimti iššūkį. Didžiausia problema – šilumos kainos. Labai pabrangus gamtinėms dujoms, kuriomis buvo šildomas ganėtinai didelis pirties ir skalbyklos pastatas, buvo per sunku išlaikyti jį. Derėtų atiduoti duoklę naujiesiems savininkams už ryžtą savomis lėšomis išgelbėti buvusią pirtį nuo daugumos kitų „laikinųjų pastatų“ likimo.
„Teko ne tik pertvarkyti pastato patalpas tam išleidžiant gausybę hiperinfliaciją patiriančių „žvėrelių“, litų, paskui eurų, bet ir ieškoti naudingesnių išeičių išlaidoms mažinti, kad pastatas būtų išlaikytas“, – pasakoja V. Fedotovas. Savotiškai pagelbėjo tuometinė Valstybinė energetikos komisija, nustačiusi energijos kainų skaičiavimo metodiką. Tai buvo paskata buvusios pirties pastato savininkams, pirmiesiems Elektrėnuose ir vieniems pirmųjų Lietuvoje, atsivežti iš Estijos energijos apskaitos prietaisus. „Tokia mūsų naujovė labai nepatiko Elektrėnų komunaliniam ūkiui, kuris dėl to neteko didelės dalies mūsų anksčiau jiems mokėtų pajamų“, – ironizuoja V. Fedotovas. Jau netrukus ši į istoriją, kaip ir pats pastatas, patekusi naujovė tapo kiekvienos įmonės bei buto kasdienybe.
Dabar daugiau kaip pusė buvusios pirties patalpų nuomojama. Vis ieškoma ir naujų nuomininkų.
Gyvenimas nesustoja
Gyvenimas Elektrėnuose nesustoja ir keičiasi. Tai gyvai liudija kadaise, ką tik užgimusiam miestui, atvežti ir pasodinti medeliai. Jie vis auga ir auga, ošia, o su kai kuriais, jau neatlaikiusiais savo amžiaus, bet pragyvenusiais ir elektrinę, ir buvusius „laikinuosius“ ar savo paskirtį po kelis kartus pakeitusius pastatus, kaip ir su žmonėmis, deja, tenka atsisveikinti.
Kiekviena karta ateina su naujais poreikiais, įpročiais, bet visada tenka mokytis ir atskirti pelus nuo grūdų – išmokti saugoti, branginti relikvijas.
Liudmilos Felčinskajos archyvo nuotr.