Miestą kuria žmonės. Marija ir Albinas Vaičiūnai gyvenimu mėgaujasi Elektrėnuose

Deimantė Jančiūnaitė

Elektrėnai šiemet švenčia ­65-e­­rių metų jubiliejų. Kaip apskaičiuoti, ar toks jubiliejus miestui daug ar mažai? Kaip apskai­čiuoti tą laiko mastą, tą gyvenimo ratą? Miestą kuria ir palaiko ne pa­statai, o žmonės. Elektrėnai kūrėsi, augo ir vystėsi dėka žmonių, atvažiavusių čia pradėti naują savo gyvenimo etapą. Bėgo metai, išlydėdami senus, pasitikdami naujus. Elektrėnai sparčiai augo. Stiebėsi gyvenamieji namai, darželiai, mokyklos, parduotuvės. Per tą laiką žmonės užaugino ir išleido į gyvenimą vaikus, daugelis iš jų sukūrė savo gyvenimus, šeimas. Tokia ta laikmečio mozaika, kurioje nepastebimai susilieja viskas. Kaip pažinti miestą? Vienas iš geriausių būdų yra susipažinti su to miesto žmonėmis, kurie kūrė, kuria ir dar kurs Elektrėnus. Kiekvienas savo indėliu, savo darbu, savo pomėgiu prisideda prie to, kad Elektrėnai taptų dar geresne vieta gyventi. Susipažindami su žmonių gyvenimo istorijomis, su jais pačiais galime atsukti laiką atgal ir prisiminti, kaip tas mūsų miestas keitėsi, kaip jis anksčiau atrodė, ir palyginti, koks jis yra dabar.

Marija ir Albinas Vaičiūnai bendrą savo gyvenimą Elek­trėnuose pradėjo septintojo dešimtmečio viduryje. Albinas jau dirbo elektrinėje, Marija atsikėlė gyventi ištekėjusi. Marijos gimtinė Birš­tonas – vienas gražiausių kurortinių miestų tiek tada, tiek dabar. Albino tėviškė taip pat netoli Birštono – Nemuno kilpų regioniniame parke.

Elektrėnai vakar ir šiandien

Marija pastebi, kad atsi­krausčius į Elektrėnus, reikėjo prie jų priprasti. Tačiau tada ir poreikiai buvo kitokie. Į Elektrėnus buvo susirinkę labai daug įvairių tautybių žmonių. Vieni, kaip sako Albinas Vaičiūnas, buvo atvažiavę statyti tik pačios elektrinės. Dauguma iš jų vėliau išvyko. Kiti atvyko eksploatuoti elektrinę ir čia kurti savo naują gyvenimą. Suvažiavo iš visos Lietuvos ir ne tik. Tik vienas, kitas Elektrėnuose buvo vietinis iš aplinkinių gyvenviečių. Iš tuometinių pramogų Albinas Vaičiūnas prisimena tai, jog buvo ypač išvystytos vandens pramogos. Žmones traukė Elektrėnų marių tiltas su lieptais. Daugelis elektrėniškių turėjo valtį, kuria plaukiodavo po Elektrėnų marias, nuplaukdavo į salą. Marija ir Albinas Vaičiūnai kartu su vaikais aktyviai leisdavo laisvalaikį – eidavo ir į „Vaikų pasaulį“, ir į Ledo rūmus. Aplankytas kasmet buvo ir Elektrėnų vizitine kortele tapęs džiazo festivalis „Jaunystė“. Marija sako, jog visuomet stengiasi sudalyvauti koncertuose ar spektakliuose, kurie vyksta Elektrėnuose. Vaičiūnai pastebi, kad Elektrėnai keičiasi kiekvienais metais – atsiranda kažkas naujo, įdomesnio. Miestas sparčiai vystosi: aktyviai vyksta statybos, visur nutiesti takai, tuoj bus baigta baseino renovacija. Be to, marios ir ežero pakrantė džiugina visais metų laikais. Marija Vaičiūnienė pastebi, kad malonu pasikviesti draugus ar pažįstamus ir aprodyti Elektrėnus kaip sparčiai augantį ir besivystantį miestą tarp Vilniaus ir Kauno. Albinas Vaičiūnas giria renovuotus pirmuo­sius mieste pastatytus daugiabučius sakydamas, kaip jie puikiai atrodo, bei džiaugiasi, kad vis daugėja ir daugėja renovuotų daugiabučių, o ne „betoninių monstrų“.

Marija ir Albinas Vaičiūnai spinduliuoja meile Elektrėnams. Džiaugiasi čia turėdami daug draugų, pažįstamų. Išvažiuoja pramogoms į Vilnių, bet visada nori grįžti į namus, kadangi namai yra tvirtovė. Elektrėnai jiems kaip gimtinė. Ir vaikai grįžta čia. Marija ir Albinas susilaukė dviejų vaikų – dukros Indrės ir sūnaus Marto. Jie jau yra suaugę, baigę aukš­tuosius mokslus Lietuvoje ir JAV. Dirba finansų, ekonomikos srityse. Dukra kuria gyvenimą JAV, ten baigusi Virdžinijos universitetą. Sūnus gyvena Lietuvoje, studijavo Nebraskos valstijoje. Kiekvienais metais visi stengiasi susitikti Elektrėnuose, atveža parodyti, kiek paaugo keturi anūkai.

Mokytojos kelias

Marijai mokykloje patiko ir sekėsi anglų kalba. Mokytoja ją paskatino stoti į Vilniaus valstybinį pedagoginį universitetą. Stojant konkurencija buvo didelė – septyni pretendentai į vieną vietą. Kadangi ir kiti dalykai Marijai sekėsi gerai, todėl ji sėkmingai įstojo studijuoti anglų kalbos. Baigusi institutą gavo paskyrimą į Marijampolę (tuometinis Kapsukas). Ten, Sasnavos vidurinėje mokykloje, dirbo direktoriaus pavaduo­toja bei anglų kalbos mokytoja. Po to ištekėjo. Po poros metų, kai jau su vyru buvo persikėlusi į Elektrėnus, gavo pasiūlymą dirbti Kauno rajono Švietimo skyriuje anglų kalbos inspektore. Ten dirbo apie dešimt metų. Teko keltis anksti ir kasdien važiuoti į Kauną. Elektrėnuose tuo metu anglų kalba mokyklose nebuvo dėstoma – vyravo vokiečių. Bet laikai keitėsi – atsirado poreikis dėstyti šį dalyką ir Marija Vaičiūnienė įsidarbino anglų kalbos mokytoja Elektrėnų 1-oje vidurinėje mokykloje (dabar „Ąžuolyno“). Joje mokė daug metų, sėkmingai išleido kelias dvyliktokų kartas. Po to pradėjo dirbti Elektrėnų sanatorinės mokyklos direktore. Ten taip pat dėstė iš visos Lietuvos į šią sanatoriją suvažiavusiems mokiniams anglų kalbą. Šiandien kadaise buvusi sanatorinė mokykla tapo Vievio gimnazijos Abromiškių sanatorijos skyriumi. Ir dabar Marija Vaičiūnienė dirba šioje mokykloje – yra skyriaus vedėja bei anglų kalbos mokytoja metodininkė. Marijai vienas iš įsimintinesnių įvykių, tai Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės apsilankymas jos vadovaujamoje mokykloje. 2009 me­tais, praėjus keliems mėnesiams po Dalios Grybauskaitės inauguracijos, gruodžio mėnesį prezidentė apsilankė Abromiškių reabilitacijos ligoninės Vaikų skyriuje, kur tuo metu veikė ir pagrindinė mokykla. Marija Vaičiūnienė ne kartą kėlė anglų kalbos kvalifikaciją bei dalyvavo įvairiose stažuotėse ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Į jos atmintį labiausiai įsirėžė 2 savaitės, praleistos Danijoje Bornholmo saloje kartu su kitais specialistais iš įvairiausių šalių. Laikas išnaudotas naudingai – pasisemta naujų žinių, o jos sėkmingai pritaikytos ir praktikoje. Anglų kalbos žinios tobulintos Londone ir JAV.

Bėgant metams įvyko anglų kalbos evoliucija. Marija sako, kad anksčiau ši kalba buvo laikoma nereikšminga. Ne visiems buvo įdomi. Metams einant, sparčiai vystantis bei keičiantis gyvenimui, atkūrus Lietuvos Nepri­klausomybę, pra­dėjus megzti ryšius su užsienio šalimis, anglų kalba įgavo pagreitį. Vis labiau ir labiau didėjo jos poreikis. Mokytoja ėmė pastebėti, jog mokiniai įgijo didesnę motyvaciją mokytis anglų kalbos. Jiems tarsi atsivėrė akys, jog šiais laikais be šio įgūdžio bus sunku orientuotis pasaulinėje aplinkoje. Mokiniai pradėjo suprasti, jog tai viena iš pagrindinių kalbų, todėl šiam dalykui buvo pasiryžę skirti daugiau dėmesio ir jėgų, nei tai darydavo kartos iki jų. Įvyko evoliucija nuo nereikšmingos kalbos, po kelių dešimtmečių ji tapo pagrindine, skirta tarptautiniam bendravimui, karjerai bei visaverčiam šiuolaikinio žmogaus gyvenimui. Marija Vaičiūnienė pažymi, jog mokiniai šiais laikais gyvena atviriau, todėl mokėdami anglų kalbą gali laisvai bendrauti su bendraamžiais iš kitų šalių, vartoti bei suprasti kitų šalių gaminamą turinį – muziką, filmus, literatūrą. Sunku būtų nesuprasti šios kalbos vertės šiandien, bet kaip pastebi Marija – anglų kalbos mokytojai šiandien susiduria su laiko stoka ugdant didesnes klases. Juk kiekvienas kalbą įsisavina skirtingu greičiu, ne visiems ji vienodai sekasi. Pasitaiko ir taip, kad mokyklose ne visos klasės yra dalijamos į grupes, todėl dažnai mo­kytojas susiduria su problema – ne visada užtenka skirti pakankamai dėmesio ir laiko visiems vaikams. O pati anglų kalba Marijai taip pat duoda ir suteikia daug galimybių – skaityti, keliauti, aplankyti gimines kitose užsienio šalyse. Juk kaip sakoma, ką mokėsi, ant pečių ­nenešiosi.
Žvelgdama iš šios dienos perspektyvos, Marija yra įsitikinusi, kad savo karjeros kelią pasirinko tinkamai. Galima būtų drąsiai sakyti, jog tai yra jos pašaukimas. Myli vaikus. Džiaugiasi galėdama mokyti juos. Į Vievio gimnazijos Abromiškių sanatorijos skyrių susirenka mokiniai iš visos Lietuvos. Marija džiaugiasi jų žiniomis, žingeidumu. Pastebi, kad palyginus seniau ir dabar, vaikų motyvacija gerėja. Ir čia kalbama ne tik apie anglų kalbą, bet ir apie kitus dalykus. Vaikai supranta, kad visiems dalykams vienodai laiko skirti neįmanoma. Dažnas iš jų pasirenka bei sukoncentruoja dėmesį į tuos dalykus, kurių jiems prireiks ateityje. Marija pažymi, kad jei kas nors ir nepasiseka, niekada nereikia nuleisti rankų. Čia panašiai kaip ir su slidinėjimu slidėmis. Reikia bandyti vieną kartą, kitą kol pasiseks. Panašus principas ir mokantis kalbų ar kitų dalykų – jeigu tu sieki, neapleidi, tai tu tada pasieksi savo tikslą, gausi rezultatą.

Elektrinė – didelis mechanizmas, pritraukiantis įvairių profesijų atstovus

Albinas Vaičiūnas studijavo Kauno politechnikos institute (dabar KTU), Radijo elektronikos fakultete, įgijo radijo inžinieriaus specialybę. Pradžioje dirbo Vilniuje, o jau nuo 1967-ųjų Elektrėnuose pradėjo dirbti pagal savo specialybę – dispečerinio technologinio valdymo priemonių tarnyboje vyresniuoju inžinieriumi. Tarnyba laikui bėgant peraugo į informacinių technologijų ir telekomunikacijų skyrių. Prieš išeidamas į pensiją Albinas buvo tos tarnybos viršininku. Kai atėjo dirbti į elektrinę, jau buvo paleisti penki blokai – keturi mažieji po 150 megavatų ir penktasis 300-ties megavatų. Jam teko ir statybose dalyvauti, ir projektuoti naujų blokų statybas. Kaip sako Albinas Vaičiūnas, energetika yra didelis mechanizmas. Vieni dirba ten, kur tiesiogiai yra gaminama energija, kiti pagalbinėse aptarnavimo srityse. Viena iš jų – dispečerinė, kurioje ir dirbo Albinas Vaičiūnas. Į ją buvo siunčiami atlikti matavimai blokuose. Dispečerinėje pagrindinės funkcijos buvo – informacijos rinkimas, gavimas bei perdavimas. Albinas Vaičiūnas sukosi savo srityje ir taip netiesiogiai dalyvavo energijos gamyboje. Jis pastebi, jog atkūrus Nepriklausomybę 90-taisiais metais mūsų technika buvo nemažai atsilikusi lyginant su Europa. Apie 1993 metus atsirado pirmieji kompiuteriai. Taip viskas po truputį nuosekliai peraugo į informacines technologijas, susijusias su blokų valdymu… Albinui teko galimybė pereiti visą šį skaitmenizacijos procesą. Dispečerinės ypač išsivystė tada, kai elektros perdavimo 330 voltų linijose buvo nutiesti šviesolaidžiai. Jie buvo įmontuoti žaibosaugos trosuose. Todėl dispečerinės valdymas tapo lengvesnis, palyginus su ankstesniais metais.

Labai šiltais žodžiais Albinas Vaičiūnas mini ir paskutiniuo­ju metu buvusį savo viršininką, technikos direktorių Algį Viktorą Meką. Jį apibūdina kaip protingą ir darbštų žmogų, vadovą. Albinas yra įsitikinęs, kad drąsiai galima sakyti A. V. Mekas bei Pranas Noreika yra ne tik Elektrėnų, bet ir Lietuvos energetikos legendos. Jam antrina ir žmona Marija, pridurdama, jog Pranas Noreika kūrė Elektrėnus, neskaičiuodamas savo jėgų bei pastangų – rūpinosi ne tik elektrine, bet ir pačiu miestu. Turbūt nebuvo nė viename kitame Lietuvos mieste tokio vadovo, kuris šitaip rūpintųsi savo miestu, jo ateitimi. Tai buvo direktorius iš didžiosios raidės – protingas, sumanus, pasižymintis tikro vadovo savybėmis. Albinas pritaria sakydamas, jog tais laikais net vaikų darželiai, parduotuvės ir kitos įstaigos priklausė elektrinei. Nė vienas namas, nė vienas takelis nebuvo nutiestas be direktoriaus Prano Noreikos žinios.

Nuotraukos iš redakcijos ir asmeninio albumo