Parodos autorius R. Urbanavičius ir dukra Daiva
Julija Kirkilienė
Sekmadienį, gegužės 25 dieną, Vievio šv. Onos bažnyčioje tikintieji prieš ir po pamaldų iškabintose fotografijose ieškojo savęs ar pažįstamų. Bažnyčioje tą sekmadienį buvo atidaryta Rimanto Urbanavičiaus paroda „Viltis neapgauna“. Paroda taip pavadinta todėl, kad 2025 m. bažnyčia paskelbė Jubiliejiniais metais, kurių tema, anot popiežius Pranciškaus, yra „Vilties piligrimai“. Piligrimai šiais metais aktyviau keliauja po įvairias pasaulio šventas vietas, o piligrimystes nuotraukose fiksuojantis Vievio šviesuolis R. Urbanavičius ta proga surengė mažą parodą, kurioje matoma didelė piligrimystės prasmė. Šį kartą susipažinimui pateikė nuotraukose užfiksuotas dešimties metų piligrimines Sekminių procesijas iš Vievio į Kazokiškes.
Parodos pristatyme Rimanto dukra Daiva Urbonavičiūtė prisiminė, kaip gimė mintis parodą surengti, kaip buvo atrinktos nuotraukos. Nuotraukos, pasak fotografo dukros, atrinktos tos, kuriose užfiksuotos piligrimystės emocijos, nuotaikos… Veiduose matoma daug šviesos, nuotraukose užfiksuoti ne tik žmonės, bet ir vaizdai, kaip per dešimtmetį keitėsi Vievis ir Kazokiškės bei kelias, kuriuo ėjo piligrimai. Todėl Rimantą pagrįstai galima vadinti ne tik fotografu, bet ir metraštininku.
„Jaudinuosi, nes čia turėčiau stovėti ir kalbėti ne aš, o mano tėtis Rimantas. Tai jo paroda. Bet jis susirgo ir nori, kad kalbėčiau aš. Tiesa, aš negaliu būti jo balsu, galiu tik už save kalbėti, tad pabandysiu pristatyti Rimanto darbų parodą ir paliudyti, kaip matau aš, ką jaučiu. Parodos idėja tėčiui gimė prieš 2 metus. Jis sakė: tiek žygiuoju, fotografuoju, laikas bėga, žmonės ir gyvenimas keičiasi, o nuotraukos tik kompiuteryje lieka. Reikia pasidalinti ir pasidžiaugti su visais, darom parodą. Bet yra dalykų, kurių nekontroliuojame. Liga jam atėmė jėgas. Bet Viešpats kūrybingas, sugalvojo kitų būdų tai parodai įvykti. Mes, šeima, tuo pasirūpinome. Ačiū artimiesiems ir draugams už tiesioginį darbą. Tai mintys, idėjos, pasiūlymai, patirtys ir palaikymas, malda, padrąsinimas, patarimai. Ačiū mielieji, – parodoje kalbėjo Rimanto dukra Daiva. – Pasigrožėkime, kiek čia emocijų! Rodos, girdžiu vėliavų plazdenimą ir giesmių bei maldų skambesį! Žygiuojama tvirtais batais ar basomis, ant tėvelio pečių ar vežimėliuose, su vėliavomis ir kryžiumi – mūsų tikėjimo ir vilties ženklu rankose. Pasidžiaukime piligrimų portretais – nuo vaikelių iki senolių, kiek daug ir kokių mūsų čia būta. Nepaprastai gera matyti, kaip per šiuos metus keitėsi žmonės, kaip užaugo vaikai, kurie dabar jau patys liudija savo tikėjimą. Meldžiamės už tuos piligrimus, kurie jau iškeliavę pas Viešpatį. O kunigai! Vyskupas, kardinolai, klebonai, visada laukiantys mūsų, piligrimų, plačiai išskleistais glėbiais ir šypsena. Užaugo ne tik vaikai. Kunigai taip pat. Kas iš seminaristo tapo kunigu, kas iš vikaro klebonu…Nuotraukose užfiksuota švelni birželio pradžios lajų žaluma ir pirmieji žiedai laukuose, šlovinantys Dievą Kūrėją. Vingis po vingio besikeičiantis kraštovaizdis primena mums tą virsmą, kuris per dešimtmetį toks ryškus. Akylas atkreipia dėmesį, kad pasikeitė ne tik žmonės, bet ir pats Vievio miestas, ir net kelias iki Kazokiškių. Per dešimtmetį ištvėrėme pandemiją, kai nebuvo leidžiama organizuoti jokių susibūrimų, viaduko per autostradą remontą, dėl kurio organizuotą piligrimystę taip pat teko atšaukti. Bet žmonės leidosi į kelią būreliais ar pavieniui, be policijos palydos, bet su giliu troškimu. Piligriminis žygis Vievis–Kazokiškės kasmet sulaukia vis daugiau piligrimų iš Vievio ir iš kitų parapijų. Piligrimystės žygis į Kazokiškes ypatingas todėl, kad prasidėjo natūraliai, niekieno nebuvo lieptas, o paties tikinčio jaunimo sugalvotas ir norėtas, per 10 metų įgavo pagreitį ir dabar jau tapo tradiciniu, laukiamu“.
Rimantas yra patyręs piligrimas, įveikęs ne vieną žygį ir surengęs keletą parodų. O šios parodos atidaryme buvo priminta, kad garbingo amžiaus sulaukęs Rimantas piligriminėse kelionėse dalyvauja ne tik iš Vievio į Kazokiškes. Prieš keletą metų jis sėkmingai įveikė 888 km Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje. Jokūbo kelias arba Camino de Santiago – tai kelias, kuriuo piligrimai keliauja į Santjago de Kompostela (isp. Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, kur įspūdingoje katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai. Žygis pareikalavo ištvermės, bet paliko neišdildomą įspūdį ir įspūdingų nuotraukų. Paroda iš to piligriminio žygio 2017 metais buvo pristatyta Kazokiškių bažnyčioje.
Apie dešimties piligrimystės metų įspūdžius bažnyčioje pasidalino Karolina ir Eglė. Karolina prisiminė pirmąją piligriminę kelionę, kai ėjo aplinkkeliais, nakvojo Kazokiškių mokykloje, nors nebuvo pasiėmę nei vandens, nei maisto. Ir kiek piligrimams buvo džiaugsmo, kai nakvynės vietoje juos aplankė mokytoja Aušra ir atnešė kibirą baltos mišrainės. O Eglė prisiminė, kaip apsigyvenusi Vievyje, vieną sekmadienį, nežinodama, kad Sekminių iškilmingos šv. Mišios yra aukojamos Kazokiškėse, atėjo į Vievio bažnyčią. Prie bažnyčios sutiko procesijai pasiruošusius žmones. Ji irgi prisijungė prie procesijos. Ėjo nesuprasdama, kur ta procesija eina – per viaduką. Paskui jau nebuvo kaip nuo procesijos atsijungti, todėl kantriai keliavo iki pat Kazokiškių. O paskui pėsčiomis grįžo ir namo. Eglė šypsodamasi kalbėjo apie Dievo išdaigas. Nuo to laiko ji kiekvienais metais dalyvauja piligriminiame žygyje ir bažnyčios veikloje.
Paroda Vievio bažnyčioje veiks iki birželio 7 d., o birželio 8 d. visus nuoširdžiai kviečiame jungtis prie 10-ojo Piligriminio žygio Vievis–Kazokiškės.