Dauguma iš koncerte dalyvavusių atlikėjų yra buvę arba Jurgaičių vadovaujamų chorų dalyviai, arba mokiniai
Julija Kirkilienė
Sakoma, kad žmogus gyvas, kol jį prisimena. Chorvedį, dirigentą, Kultūros žymūną Julių Jurgaitį elektrėniškiai prisimena taip, lyg jis vis dar gyventų tarp mūsų. Taip atrodė gegužės 31 d. Elektrėnų bibliotekoje minint maestro šimtmetį.
J. Jurgaičio 100-mečio paminėjimas pradėtas Elektrėnų bažnyčioje, kur šv. Mišių metu giedojo buvę choro „Energetikas“ atlikėjai.
Nors minėjimas vyko šeštadienį, kai savivaldybėje vyko daug įvairių kitų renginių, bibliotekos konferencijų salė buvo pilna. Buvę choro „Energetikas“ dalyviai pasistengė, kad minėjime dalyvautų visi kolektyvai, kuriuose dar dainuoja Juliaus Jurgaičio ir Ritos Jurgaitienės buvę choristai. Minėjimas pradėtas Liudmilos Felčinskajos sukurtų nuotraukų vaizdo paroda, kurioje skambant muzikai iš kino filmo „Raudonoji palapinė“, ekrane viena po kitos keitėsi nuotraukos iš praeities, kai Elektrėnuose gyveno bei dirbo Rita ir Julius Jurgaičiai. Nuotraukose vieni žmonės surado save jaunus, kiti – pažįstamus, chorvedė Regina Bartkienė net nustebo pamačiusi save chorui akompanuojančią akordeonu, ne vienas save pamatė vaikystėje, kai mokėsi muzikos mokykloje, daugelis minėjime dalyvavusiųjų buvo arba Jurgaičių mokiniai, arba kolegos, arba šiaip kaimynai, draugai.
Po parodos minėjimą pradėjo vyrų ansamblis, sudarytas iš septynių buvusio choro „Energetikas“ choristų, daina „Oi sakal sakale“. Dainai žodžius parašė Vytautas Mizeras, o muziką – Julius Jurgaitis. Abu didžiavyriai yra kilę iš Dzūkijos, o gražiausią savo kūrybos palikimą atidavė Elektrėnams.
Renginio vedėja Danutė Grigonienė mirusiųjų atminimą, tarp kurių paminėtas buvo ir ką tik miręs mero brolis Arūnas, pakvietė pagerbti tylos minute. Meras sveikinimo žodyje prisiminė, kad jam teko laimė pažinoti abu mokytojus – Ritą ir Julių Jurgaičius ir pažadėjo pagalvoti, ar Elektrėnuose neturėtų atsirasti Jurgaičio gatvė. Rita Jurgaitienė gerai prisiminė savo gabų mokinį, dabartinį merą Gediminą Ratkevičių, ir prisiminimais pasidalino, kaip Gediminui Dainų šventėje Vilniuje buvo patikėta solo atlikti dainą apie Gedimino pilį. Daina sulaukusi daug aplodismentų.
Minėjime koncertavo R. ir J. Jurgaičių sūnus smuikininkas Aidas bei elektrėniškė altistė Daiva Gudelevičiūtė. Abu elektrėniškiai, baigę Elektrėnų meno mokyklą bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, groja Šv. Kristoforo styginių orkestre. Minėjime jautriais prisiminimais apie savo tėvelį pasidalino Aidas. Tuose prisiminimuose daugiausia jis citavo J. Jurgaičio paliktus užrašytus prisiminimus apie neišvengiamumą tapti partizanų ryšininku, apie stebuklingą laimę nebūti nužudytam, apie priverstinį išvarymą iš kunigų seminarijos, dėl ko labiausiai džiaugiasi jo sūnus Aidas. Jei nebūtų taip atsitikę, Aidas nebūtų turėjęs galimybės gimti. O didžiausią žinią Aidas pasiuntė elektrėniškiams, kad auga J. Jurgaičio anūkas, vardu Julius, ir kad pasaulis dar kartą išgirs Juliaus Jurgaičio vardą, nes jaunojo Juliaus talentas jau esąs ryškus dabar.
Atsiminimais apie J. Jurgaitį dalijosi jo buvęs mokinys ir Aido Jurgaičio draugas, poetas Rimvydas Stankevičius. Rimvydas sako, kad savo mokytojo asmenyje jis matęs kultūros žmogaus pavyzdį. Mažam žmogui, bet būsimam dideliam poetui reikėjo įsikibti į kažkurią asmenybę, ir ta asmenybė jam buvusi jo mokytojas J. Jurgaitis. Jis prisimena tylą klasėje, kai vietoj solfedžio pamokos mokytojas užsisvajojęs grodavo pianinu ir kaip, išbarsčius klasėje kaštonus, mokytojas jo nebarė, o tik pasakęs „Kaip gražu“. Poetas tada supratęs, kad grožis yra aukščiau už discipliną. Poetas taip pat prisimena, kaip sovietmečio mokykloje vaikams buvo brukama nuomonė, kad į bažnyčią vaikšto tik beraščiai, o jam norėjosi tai paneigti. Ir kai jis maldos namuose užgirdo vargonais grojamą J. S. Bachą ir atsisukęs pamatęs vargonuojant savo mokytoją, tas vaizdas jam atmintyje išlikęs visam laikui: pro langą saulės spindulys apšvietė jo žilstančias garbanas, o jis su paslėpta šypsenėle lūpose spaudė vargonų klavišus. „Nuo tada aš supratau, kad dideli žmonės renkasi bažnyčią“.
R. Stankevičiaus mokytoja R. Bartkienė, Rimvydui paskaičius savo eilėraštį, replikavo, kad muzikos mokykla Rimvydui išėjo į naudą ir tuo, kad turi labai gerą dikciją. Pats Rimvydas papildė, kad muzikos mokyklos pamokos jam pasitarnauja dar ir tuo, kad kuriant žodžius kuriai nors parašytai muzikai, reikia mokėti įterpti reikalingus skiemenis.
Vyriausia ir buvusi pirmoji J. Jurgaičio choristė Staselė Šarakojytė prisiminė pirmąjį Elektrėnų muzikos mokyklos labai disciplinuotą vadovą. Jos dukra Valytė dėl griežto mokytojo jau norėjusi mokyklą mesti, bet Julius, sutikęs Staselę, konkrečiai pakalbėjęs, kad rytoj Valytė būtų mokykloje. Dėl mokytojo griežtumo ta Valytė baigė ne tik muzikos mokyklą, bet ir konservatoriją. Elektrėnų bendrijos „Bočiai“ pirmininkė Birutė Kizienė dėkojo Ritai Jurgaitienei už gražias iniciatyvas kuriant bočių bendrijas Lietuvoje ir Elektrėnuose. Prisiminimais dalijosi kiti buvę Jurgaičių mokiniai ar choristai. Rimantė Verbylaitė prisiminė, kaip nenorėjusi lankyti muzikos mokyklos, bet dabar jos gyvenime kiekvienuose namuose pirmasis pirkinys esąs pianinas. O pati Rita Jurgaitienė džiaugėsi, kad ir praėjus pusei amžiaus, Lietuvos radijuje yra išlikę įrašai ir kartais galima išgirsti dainuojant Elektrėnų vyrų chorą „Energetikas“.
Renginyje koncertavo net penki Elektrėnų kultūros centrui priklausantys ansambliai, kuriuose dainuoja ir buvę Jurgaičių choristai, ir buvę mokiniai. Tai bočių ansamblis „Dubija“, senjorų ansamblis „Dar ne sutema“, chorų „Energetikas“ ir „Sidabrinė gija“ grupės, persiorientavusios į vokalinius ansamblius. Savo padėką kolegoms R. ir J. Jurgaičiams muzika išsakė Elektrėnų meno mokyklos mokytojos Rasa Hopenienė ir Onutė Navickienė bei jaunieji muzikos talentai Fausta Hopenaitė su Dainiumi Viešūnu.
Renginio pabaigoje Rita Jurgaitienė, priėmusi asmeninius sveikinimus nuo giminių ir draugų, nuoširdžiai dėkojo visiems susirinkusiems už prisiminimus, džiaugėsi, kad elektrėniškiai moka gyvenimu džiaugtis dainuodami ir sakė tikinti, kad Elektrėnai dainuos dar ilgai.
JULIUS JURGAITIS gimė 1927 m. gegužės 25 d. Savilionių kaime (Merkinės valsčiuje), mirė 1997 m. birželio 17 d. Elektrėnuose. Palaidotas Vievio kapinėse.
Liudmilos Felčinskajos nuotr.