Virginija Jacinavičiūtė
Pradėjus statyti Elektrėnus, buvo aiškus supratimas, kad kultūra neatsiejama miesto gyvenimo dalis.
Kartu su pirmosiomis gyvenamosiomis erdvėmis jau buvo įkurta biblioteka, pradėti statyti kultūros namai, vaikai mokomi groti. Tai liudija brandų požiūrį – siekį kurti ne tik gyvenamąją aplinką, bet ir vietą, kurioje augtų bendruomenė, skleistųsi menas, žinios ir bendravimas.
Miesto kultūros plėtra buvo pilna iššūkių, pasakojo buvęs Elektrėnų muzikos mokyklos direktorius Jonas Pupius: trūko ir vietos, ir inventoriaus, tačiau entuziastų dėka viskas buvo įmanoma. Dabar sunku įsivaizduoti, bet statybų pradžioje miesto gatvės tebuvo molio klampynė, kurią įveikti galėjai tik su guminiais batais. Plyname lauke kilo ne tik pastatai, veržliai galvą kėlė pirmieji kultūros daigai.
Užsiaugino vargonininką
Elektrėnų miestas pradėtas statyti 1960 m. O Jonas Pupius į tuometinį Vievio rajoną atvyko po dvejų metų ir dirbo mokytoju Vievio muzikos mokykloje ir vidurinėje mokykloje.
J. Pupius pasakoja, kad groti pirmiausia išmoko vargonais. Paauglio Jono mama dirbo špitolninke (bažnyčios prižiūrėtoja) Višakio Rūdos bažnyčioje. Sūnus mamą dažnai pavaduodavo ir taip susidomėjo vargonais. Kartą manydamas, kad niekas nemato, pradėjo jais skambinti, tačiau vargonininkas Vincentas Marūnas išgirdo ir davė pylos, kad groja neatsiklausęs. Po mėnesio vargonininkas pasiteiravo, gal Jonas norėtų mokytis groti, tačiau iškėlė sąlygą: vaikinas turės išprausti šunį, iššukuoti ir pagirdyti arklį, o už tai galės dvi valandas per dieną groti. Tai buvo pirmieji J. Pupiaus žingsniai garsų pasaulyje.
Talentingas vargonininkas buvo įkūręs mišrų bažnytinį chorą su 40–50 giesmininkų. Pramokęs vargonininko amato J. Pupius išvyko vargonauti į Barzdus (Šakių raj.). 1953 m. sulaukė savo mokytojo kvietimo užimti jo vietą. Bet vėl buvo iškelta sąlyga: išlaikyti chorą ir visą bendrą tvarką. Trejus metus J. Pupius vadovavo chorui, vėliau dirbo kultūros namuose meno vadovu. „Šiaulių orkestro“ baritonininkas Antanas Lensevičius įkalbėjo atkurti orkestrą ir išmokė pūsti dūdą. Žingsnis po žingsnio J. Pupius ruošėsi savo gyvenimo etapui Elektrėnuose. Tačiau pakeliui nutiko dar vienas svarbus dalykas: susitikimas su būsima žmona. J. Pupius šmaikštauja, kad žmoną jam įtaisė Algirdas Brazauskas. 1959 m. ruošiantis atidaryti Kauno Algirdo Brazausko vardu pavadintą hidroelektrinę, didelė minia susirinko stebėti sprogdinimo, kuris turėjo nukreipti Nemuno vagą. Po sprogimo pradėjus tekėti vandeniui iš statybų į kalną pasileido rudas ir triukšmingas žiurkių būrys. „Jonai, gelbėk“, – tardamos į parankę įsikibo dvi merginos. Viena iš merginų buvo pažįstama iš gretimo kaimo. Jonas merginą pasisiūlė namo palydėti, gal tada jau nujautė, kad sutiko savo gyvenimo meilę.
Įsikūrė Elektrėnuose
J. Pupius mokėsi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, o jo žmona Genovaitė Narbūdaitė – Žemės ūkio akademijoje. Tačiau sušlubavus sveikatai, pašnekovui teko mokslą mesti trečiame kurse. Kaune J. Pupius dalyvavo Kauno radiokomiteto vyrų chore, vadovavo Žemės ūkio akademijos mechanizatorių fakulteto vyrų chorui bei vilnos fabriko „Lima“ fabriko mišriam chorui. Vėliau perėjo mokytis į Vilniaus Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Pora jau buvo susituokusi. Kaip sako J. Pupius, niekas nenorėjo susituokusių priimti į darbą. Todėl sulaukęs pažįstamo Juozo Gečo iš Vievio pasiūlymo atvykti dirbti į Vievį, Jonas nesudvejojo, sėdo į traukinį ir išvyko, apsigyveno mažame kambariuke ant ežero kranto. J. Pupius žinojo, kad po mokslų žmona gaus paskyrimą į Trakų rajoną. Ji labai apsidžiaugė sužinojusi, kad vyras įsikūrė Vievyje. Baigusi mokslus Genovaitė Pupiuvienė Ausieniškių tarybiniame ūkyje dirbo agronome, vėliau vyr. ekonomiste-normuotoja. O J. Pupius 1962 m. pradėjo dirbti mokytoju Vievio muzikos mokykloje ir vidurinėje mokykloje.
Tais pačiais metais Elektrėnų kultūros centro vadovas Julius Jurgaitis sužinojo, kad Vievyje yra toks pūtikas J. Pupius ir atvežė P. Noreikos raštą, kad Pupių šeimai skiriamas kambarys Draugystės g. 14 name. Nors kambarėlis buvo labai mažas, šeima džiaugėsi tokia gyvenimo pradžia ir dar ilgai tame bute gyveno. Pašnekovas sako, kad gyvenimas Elektrėnuose buvo įdomus, atnešė daug gražių pažinčių. Jam įsiminė, kad statant miestą, gatvės buvo molio klampynė. Į darbą tekdavo eiti su guminiais batais, kuriuos palikdavo krūmuose ir persiaudavo švariais. Kartą buvo streso, kai guminių batų krūme neberado.
Mokyklos pradžia
Pradėjus statyti elektrinę ir miestą, dauguma statybininkų gyveno laikinojoje gyvenvietėje, kur stovėjo trys barakai, ir aplinkiniuose kaimuose. Viename iš jų veikė pirmasis kultūros klubas. Nedidelėje salėje buvo rodomi filmai, vykdavo svečių koncertai. Pirmasis klubo vadovas buvo J. Jurgaitis. Ten rinkdavosi dainuojantys vyrai ir moterys, formavosi mišrus choras, pirmieji solistai buvo Vanda Bajorinaitė ir Savelijus Muravjovas. Kuriantis jaunam miestui jau buvo poreikis ugdyti jaunuosius muzikantus. Statybos valdybai skyrus 2-jų kambarių butą Draugystės g. Nr. 12-12, prie techninės bibliotekos, kuriai vadovavo Elena Valikonienė, įsikūrė Vievio vaikų mokyklos filialas. J. Pupius pasakoja, kad virtuvėje stovėjo pianinas „Riga“, kuriuo teko mokyti du pirmuosius fortepijono mokinius Laimą Urbakavičiūtę ir Viktorą Valiušį.
1963 m. muzikos mokykla persikėlė į naujai pastatytus kultūros namus, atidaryta fortepijono klasė. Prie kolektyvo prisijungė mokytojai E. Zdanienė, Valerija Sasnovskaja, Regina Bartkienė ir Vlada Deveikienė, kuri pradžioje mokė solfedžio ir fortepijono pagrindų.
Tais metais mokykloje pradėjo mokytis pirmųjų elektrėniškių vaikai: Gita Antanaitytė, Nijolė Baltutytė, Gintaras Jaras, fortepijono kursą baigę 1970 m. J. Pupius domisi savo pirmųjų mokinių gyvenimu ir žino, kad G. Antanaitytė dirba Druskininkų gimnazijoje, N. Baltutytė Kauno vidurinėje mokykloje, G. Jaras susidomėjo elektronika. Į antrąją laidą, 1970 m., mokytis atėjo daug gabių vaikų: Rasa Karaliūtė, Vilija Lukšaitė, Dalia Buivydaitė, Algimantas Rukšėnas, Giedrė Martinėnaitė, dabar įžymus choristas Rolandas Bučys, dvynės Marina ir Regina Ražničenko, sesės Diana ir Rita Ribalskajos, Sonata Doveikytė ir kt. gabūs vaikai. Pirmasis akordeono mokytojas buvo J. Jurgaitis, o smuiko ir solfedžio pamokas vedė Henrikas Bagdzevičius.
„Turėjau laimę bendrauti su visų mokytojų mokiniais“, – pasakojo J. Pupius, kuris mokė vaikus muzikos literatūros (muz. istorijos pažinimas, kompozitorių gyvenimas, kūrybos pažinimas, epocha, kurioje jie gyveno ir kūrė). Buvo klausomasi įrašų ir ištraukų, operos, simfonijų, koncertų, etiudų, pjesių. J. Pupius muzikos literatūrą dėstė 36 metus.
Mokykla plėtėsi
Iki įsikuriant Rungos g. 22 name, Elektrėnų muzikos mokykla trumpai veikė senojo pašto pastate (Rungos g. 8) bei pirties pastate (Rungos g. 10). Nuo 1972 m. rudens mokykla ilgesniam laikui įkurta Rungos g. 22 namo pirmame aukšte, kuris buvo vadinamas izoliatoriumi. Ten buvo 3 klasės, sandėliukas, o koridoriaus gale įrengta rūbinė. Iš prausyklos ir tualeto, perskyrus koridoriaus sieną, buvo suformuotos dar 2 klasės. 1973 m. jau trūko vietos, todėl buvo skirti dar 5 kambariai, du sujungus įkurta mažoji salė, kurioje dirbo fortepijono ir choro mokytoja Regina Bartkienė. Vyko įvairūs koncertai, daugiausia fortepijono ir smuiko, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos mokinių koncertai. J. Pupius pasakojo, kad mokyklai veikiant Rungos gatvėje, visi namo gyventojai galėjo praeiti pro mokyklos patalpas. 1969 m. J. Pupius susapnavo negerą sapną ir pajautė, kad turi skubėti į mokyklą. Atėjęs ten rado išgerinėjančius vyrus. Pianinas buvo apstatytas buteliais, apkrautas dešra ir lašiniais. J. Pupius duris užrakino ir iškvietė direktorių Praną Noreiką, komunalinio ūkio vadovą Petrą Vileikį bei policiją. Girti vyrai per langus paspruko, bet po šio incidento buvo leista mokyklos patalpas atitverti nuo bendro praėjimo.
Tais laikais viskam leidimą turėjo duoti P. Noreika, bet J. Pupius sako, kad su miesto vadovu labai gerų santykių neturėjo. „Su P. Noreika nesipykom, bet šnekos nebuvo. Kartais jam nepatikdavo, kai pasakydavau savo nuomonę. Jau turėjau muzikinės patirties, norėjau, kad repertuaras būtų tautinės dvasios, bet mūsų požiūris dažnai nesutapo. Kaip vadovas buvo tvirtas, nepaprastai žiūrėjo savo žmones“, – pasakojo J. Pupius.
Kultūros centro atidarymas
Kuriantis miestui J. Jurgaitis ir J. Pupius dirbo ne tik Muzikos mokykloje, bet ir Elektrėnų kultūros centre. Kaip pasakoja pašnekovas, pradžioje J. Jurgaitis daugiau rūpinosi organizaciniais reikalais, mokė akordeonu groti 3 savo mokinius. Meniniams rateliams vadovavo J. Pupius. Daugiausia dėmesio buvo skiriama dūdų orkestrui, kuris turėjo mokėti groti Lietuvos valstybinį himną, pasaulietinį gedulingą maršą, keletą pjesių. Aktyviausi vietiniai muzikantai buvo Antanas Malevičius (trimitas), Antanas Lisauskas (bosas), Alfonsas Bergmanas (trombonas).
1962 metų spalio pradžioje pradėta ruoštis Kultūros namų atidarymui, kuris įvyko lapkričio 8 d. Pirmoje koncerto dalyje dalyvavo Kauno radiokomiteto vyrų choras, vedamas Antano Gimžausko. Šiame chore anksčiau teko dainuoti ir J. Pupiui.
Antroje dalyje koncertavo saviveiklininkai: moterų, vyrų ansambliai, solistė Vanda Bajorinaitė, Lietuvos valstybinį himną grojo dūdų orkestras. Įdomu, kad po atidarymo Kultūros namai buvo vėl uždaryti, nes reikėjo užbaigti statybos darbus. Atidarymas įvyko 1963 m. pabaigoje. J. Pupius tuomet ėjo direktoriaus pareigas ir priėmė į darbą pirmuosius darbuotojus: choreografę Ligiją Gecevičiūtę, kuri šiuo metu gyvena JAV, akompaniatorių Praną Zarembą. Kultūros centrui vadovaujant ekonomistei Aldonai Paršonienei priimtas dirbti fleitininkas A. Panavas, tačiau ilgiau neužsibuvo. Apie 1965 m. direktoriumi tapo Juozas Janonis, kuris įkūrė dramos būrelį ir pastatė spektaklį „Sūnus paklydėlis“. Tuo metu į Elektrėnus atvyko chorvedys Jonas Dubickas. Jis, pasak J. Pupiaus, apie metus gyveno Kultūros centro rūsyje, kol išvyko dirbti chormeisteriu į Kauno technikos universitetą. Į Elektrėnus atvykęs Viktoras Voronovas įkūrė džiazo kvartetą, kurio solistėmis buvo Nijolė Kleinienė ir Regina Bartkienė. Ilgesniam laikui kaip Kultūros centro vadovas įsitvirtino Eduardas Alijošius. Jam vadovaujant sutvirtėjo Pučiamųjų instrumentų orkestras. Tais metais jau buvo Muzikos mokyklą baigusių pūtikų.
Pašnekovas pasakoja, kad 1962–1975 m. daugiausiai dirbo su instrumentine grupe bei solistu Savelijumi Muravjovu. Buvo įkurtas instrumentinis inžinierių kvartetas, kuriame dalyvavo Vytautas Gaidys (akordeonas), Olga Rukšėnienė (klarnetas), Rimvydas Rukšėnas (gitara), o instrumentinėje grupėje koncertavo J. Pupius (fortepijonas), Vaclovas Spudulis (kontrabosas), Antanas Malevičius (trimitas), Teodoras Skinderis (mušamieji) ir kt. Muzikantų kolektyvai koncertavo Druskininkuose, Anykščiuose, Latvijoje, Ukrainoje, Barštyne (Lenkija) ir kt. 1975 m. mokyklos direktoriaus Vytauto Mizero kvietimu J. Pupius pradėjo dirbti su mokyklos akordeonistų orkestru ir kapela. Kolektyvas grodavo įvairių aranžuočių liaudies melodijas, mokiniai mėgo groti romansą iš filmo „Gylys“. Vokalinis sekstetas dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse ir buvo pastebėtas už įdomų repertuarą.
J. Pupiaus prisiminimai atskleidžia, kad dirbant Elektrėnų kultūros centre, būdavo ir sudėtingų momentų. Poilsio dienomis Kultūros centre buvo organizuojami muzikos vakarai statybininkams. Tai buvo įvairių šalių, bet ir įvairaus mentaliteto žmonės. Dažnai tarp lietuvių ir atvykėlių vykdavo muštynės. J. Pupius sako, kad muštis nusiteikusius susodindavo į mašiną ir nuveždavo į Vievio mišką. Tokia profilaktika trumpai tepadėjo, todėl kartą muštis nusiteikusieji nuvežti iki Rūdiškių miško. Tąkart vyrai ne tik atsiprašė, bet ir dingo noras kelti konfliktus.
Žvelgti į įmintą pėdą
J. Pupius pasakojo, kad 1974–1975 m. turėjo pasirinkti, kur dirbti, tad pasirinko Muzikos mokyklą, 1986–1994 m. buvo mokyklos direktoriumi.
Pasak J. Pupiaus, nuo 1986 m. prasidėjo įtempti darbo metai, trūko patalpų, mokykla plėtėsi paradinių durų link. Trūko įvairių muzikos instrumentų, smuikų, pianinų, akordeonų…
1990 m. mokyklai atiduotos bufeto patalpos, įrengta salė, kur organizuojami įvairūs muzikiniai renginiai: „Buvo būtinas patalpų remontas ir pritaikymas eksploatavimui. Kreipiausi į direktorių P. Noreiką, bet jis atsakė, kad šiuo metu galimybių nėra“. Tačiau esant norui, buvo rastos ir galimybės.
Tada pagelbėjo bendros fortepijono disciplinos dėstytojos Reginos Karevos vyras Jurijus ir būsimasis Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis, tuo metu dirbę Kruonio HE. Jie atsiuntė tris darbininkus, suteikė reikalingas medžiagas. Per dvi savaites salės remontas buvo baigtas. J. Pupius pamena, kad kolektyvas pageidavo koncertinio fortepijono „Estonia“. Naujasis Švietimo skyriaus vedėjas Linkevičius pasirūpino lėšomis tokiam brangiam pirkiniui įsigyti. Kadangi trūko kėdžių, atsivežė nurašyto inventoriaus iš Trakų vidurinės mokyklos.
Dėl sveikatos J. Pupius mokyklą paliko 1994 m. perduodamas estafetę a.a. Evaldui Petkevičiui. J. Pupius sako, kad 60 metų sulaukęs žmogus dažnai atsisuka atgal ir nori įžvelgti įmintą pėdą. Šiandien žvelgdamas atgal pašnekovas prisimena sutiktus žmones, nuveiktus darbus, įveiktus iššūkius ir nori padėkoti Kęstučiui Vaitukaičiui, Karevams, Juozui Šiožiniui ir ypač meistrei Eugenijai Purienei už nuolatinę pagalbą ir supratimą.
Šiandien J. Pupius gyvena Vilniuje, dažnai lankosi sodyboje Anykščiuose. Kiekvieną dieną stengiasi pasivaikščioti, klausosi plokštelių (mėgstamiausia giesmių plokštelė, nes joje galima išgirsti beveik visus instrumentus), pirštus miklina grodamas sintezatoriumi. Virš instrumento kabo brangiausių žmonių nuotraukos, primindamos gražiausius gyvenimo momentus, jose žmona, dukra Loreta Jucevičienė, anūkas Evaldas, proanūkė Emilija. J. Pupius lig šiol palaiko ryšius su buvusiais kolegomis, esant progoms mielai grįžta į Elektrėnus.
Nuotr. iš asmeninio archyvo