Deimantė Jančiūnaitė
Visada reikia mokėti pasidžiaugti ne tik savo, bet ir kitų žmonių sėkme. Elektrėnų savivaldybėje net keturiolika abiturientų sugavo „laimės paukštę“ bei gavo vieną, du ar net tris šimtukus. Toks rezultatas ne tik įspūdingas bei vertas pagarbos, bet ir atspindintis puikiai žinomą frazę: „Litterarum radices amarae, fructus dulces.“ Šis posakis lietuvių kalboje reikštų, jog mokslo šaknys karčios, vaisiai – saldūs. Dar viena frazė, bylojanti apie mokslo naudą: „Gaudium in litteris est“ ( liet. mokslas teikia džiaugsmą). Smagu, kai jauniems žmonėms sekasi, kai jie atranda save tam tikroje srityje ir jų darbas sulaukia įvertinimo. Bet koks paskatinimas, geras žodis ir puikus rezultatas yra auksinės vertės, kadangi tampa dar didesniu impulsu stengtis, dirbti ir siekti dar aukštesnių rezultatų. Nusprendžiau pakalbinti kelis šimtukininkus ir pasidomėti apie pastarųjų dviejų metų aktualijas gimnazijoje, naująją egzaminavimo sistemą, hobius ir, aišku, puikius Brandos egzaminų įvertinimus. Interviu sutiko duoti Elektrėnų savivaldybės Vievio gimnazijos abiturientė Ieva Jodkaitė, pelniusi net tris šimtukus iš – užsienio (anglų) kalbos, informatikos bei geografijos. Savo mintimis dalijasi ir Elektrėnų sav. Vievio gimnazijos mokinys Danielius Cibulskas gavęs maksimalius įvertinimus už informatikos ir užsienio (anglų) kalbos egzaminus bei Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos mokinė Adelę Šimkūnaitė pelniusi ne tik šimtukus iš informatikos, užsienio (anglų) kalbos, bet ir baigusi gimnaziją su pagyrimu.
Kaip sutikote egzaminų rezultatus? Ar tikėjotės tokios sėkmės?
Ieva. Tiesą pasakius, nesitikėjau maksimalaus balo, bet turėjau didelius lūkesčius dėl visų trijų egzaminų rezultatų. Daugiausiai tikėjausi iš anglų kalbos egzamino.
Danielius. Sužinojęs literatūros, matematikos ir istorijos rezultatus ypatingai džiūgavau, buvo laimės šūksnių ir apskritai buvau patenkintas rezultatais, nes išpildžiau savo lūkesčius. Šimtukai didesnio įspūdžio nepadarė – anglų kalbos šimtukas nenustebino, tikėjausi, kad jį gausiu, informatikos šimtuko nesitikėjau, nes informatika nėra mano stiprioji pusė.
Adelė. Sutikau labai džiaugsmingai, norėjau, dalinai tikėjausi.
Jūs, pirmoji karta, laikiusi egzaminus ir 11-oje, ir 12-oje klasėje. Kokie Jums buvo pastarieji dveji metai? Kas padėjo išlaikyti blaivų protą, ramybę ir siekti užsibrėžtų tikslų?
Ieva. Sunkiausia buvo įprasti prie naujos sistemos, dėl to daugiausiai iššūkių kilo pradžioje. Tą paminėjus, priprasti ir išlaikyti ramybę padėjo balansas tarp laisvalaikio ir mokslų.
Danielius. Pilni vaiduoklių ir baimės, kadangi kiekviena naujiena apie egzaminus savaip gąsdino, tačiau tai ir tebuvo gąsdinimas. Išlaikyti protą padėjo šeima ir jų besąlyginis palaikymas, draugai, irgi palaikymu ir pokalbiu, nes problema nėra tokia baisi, jei gali iš jos pasijuokti. Mokytojai taip pat palaikė, ypač literatūros mokytoja, pasidalindama savo išmintimi ir „įžemindama” priminimais, kad egzaminai visada yra baisūs, o mes turime vertę, nepaisant akademinių pasiekimų.
Adelė. Pastarieji dveji metai buvo pilni streso, nežinomybės ir truputį chaoso. Padėjo aplinkinių palaikymas, mokytojai, korepetitoriai bei susitelkimas į nuolatinį darbą.
Per šiuos dvejus metus turėjo būti gana daug streso. Kaip sekėsi su juo susitvarkyti? Gal atradote būtų, kurie Jums padėjo? O gal viskas ir nebuvo taip sunku?
Ieva. Geriausias būdas atsikratyti streso – turėti, kur jį išlieti. Man tai buvo vaizdo žaidimai, programavimas. Daugiausiai streso man kėlė kitų žmonių lūkesčiai, dėl to nusiraminti dažnai padėjo atsiribojimas, laiko sau skyrimas.
Danielius. Taip, streso buvo. Vienuoliktoj klasėj, sakyčiau, nebuvo taip sunku susitvarkyti, nes „tikrieji” egzaminai buvo tik kitais metais. 12-oje klasėje atsirado problemų su stresu. Per literatūros bandomąjį rašinį patyriau „bloką“, mintys buvo, vizija buvo, bet ranka net nejudėjo rašyti. „Bloką” įveikiau mokytojos pagalba ir transcendentine meditacija.
Adelė. Apie ateinančius egzaminus labai iš anksto negalvojau. Stengiausi kuo geriau atlikti užsibrėžtas kiekvienos dienos užduotis.
Ne kiekvienas gali pasigirti gavęs net ne vieną, o daugiau šimtukų. Kokia sėkmės paslaptis? Galbūt tai buvo mėgstamiausi dalykai mokykloje?
Ieva. Sėkmės paslaptis – neapsiribojimas mokyklos programa ir neturimais vadovėliais. Informatika – mano mėgstamiausias dalykas mokykloje, bet domėjausi ir skyriau laiko visiems mokomiesiems dalykams.
Danielius. Anglų kalba patenka į mėgstamiausių trejetuką, o informatika – ne. Jokios paslapties nėra.
Adelė. Nuo pradinių klasių anglų kalbos mokiausi papildomai, pas labai gerą mokytoją. Jau senai skaitau knygas šia užsienio kalba, baigiau IELTS kursus bei išlaikiau šio tipo egzaminą. Mane mokykloje mokė atsakingos mokytojos. Programavimas man patiko. Mokytoja visada stengėsi padėti, atsakydama į papildomus klausimus, ragino eiti į olimpiadas. Supratau, kad su programavimu noriu sieti savo ateitį ir taip pat pradėjau papildomai mokintis pas labai gerą korepetitorę.
Jeigu Jūs būtumėte Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ministrai, tai kokią rinktumėtės palikti egzaminavimo sistemą: šią naują, kurią Jūsų karta laikė pirmoji, ar senąją? Jūsų manymu, ar tikrai reikia du metus iš eilės laikyti baigiamuosius atsakymus?
Ieva. Mano požiūriu, nauja sistema turi daug žadančių aspektų, kaip tarpiniai egzaminai arba naujos mokymosi programos. Tačiau, abu minėti dalykai buvo įdiegti per greitai, neatsižvelgiant į mokinius ir mokytojus. Mokykloms turint visus reikiamus vadovėlius ir patobulinus elektroninę tarpinių patikrinimų laikymo erdvę, tai galėtų būti teigiami pokyčiai vidurinia ugdymui. Tą paminėjus, manau 70 valandų socialinio darbo bei pakelta išlaikymo kartelė nėra naudingi papildymai švietimo sistemai, jų palikti neverta.
Danielius. Sakyčiau, pagrindinė nuoskauda naujojoje sistemoje yra turinys. Kai kurios užduotys egzaminuose buvo akivaizdžiai per sunkios arba per lengvos, taip pat kai kurių užduočių formuluotė priminė dirbtinio intelekto rašymo stilių. Todėl, nesvarbu kokia sistema, siekčiau teikti pirmenybę egzamino turinio kokybei.
Adelė. Palikčiau dabartinę sistemą, tik ją patobulinčiau. 11-oje klasėje, laikant dalį egzaminų, moksleiviai turi gerą progą pasitikrinti savo žinias. Jeigu jiems nepasiseka gerai išlaikyti, turi galimybę per metus padirbėti ir 12-oje klasėje perlaikyti VBE egzamino 1-ąją dalį. Mano manymu, egzaminas neturi bausti mokinių. Šioje sistemoje turi būti suteikta galimybė daugiau pasimokyti ir pasitaisyti rezultatus.
Norint pasiekti tokių rezultatų – užteko mokykloje suteikiamų žinių, ar reikėjo skaityti, ieškoti papildomos informacijos ir įvairių šaltinių? Puikūs rezultatai nuolatinio darbo vaisiai?
Ieva. Be naujos programos vadovėlių nebuvo galima išsiversti su mokykloje teikiamomis žiniomis. Mano nuomone, didelę dalį mokymosi galima integruoti į savo laisvalaikį. Užsienio kalbų neįmanoma išmokti vien iš pagrindinio bei viduriniojo ugdymo ar papildomų kursų. Jos palaipsniui išmokstamos žiūrint filmus su subtitrais, skaitant knygas. Programavimas reikalauja papildomos praktikos, kuriai neužtenka 4 savaitinių pamokų. Informatikos mokymosi programa teikia tik esmines žinias pasirinktai programavimo kalbai. Geografiją lengviausiai išmokti galima domintis šių laikų geopolitika, diskutuojant apie ją su kitais. Geografijos vadovėliai yra informatyvūs, tačiau, norint papildomų žinių, reikia domėtis žiniasklaida.
Danielius. Ironiška, bet labiausiai ruošiausi literatūrai ir istorijai, o šimtukų nepasiekiau. Tiesą sakant, šimtukai nieko neparodo.
Adelė. Taip, man reikėjo papildomai mokintis, bet ir būti pastabiai pamokose. Aišku, padėjo tai, kad tie dalykai man patiko. Dirbau daug. Nuolatinis darbas padėjo man pasiekti tokių rezultatų.
Ieva, gavote šimtukus iš šių dalykų geografijos, anglų kalbos ir informatikos. Gana skirtingos disciplinos. Kuo pasiruošimas šiems egzaminams buvo panašus, o kuo skirtingas? Kas yra Jums įdomu kiekviename iš šių dalykų?
Ieva. Anglų kalba buvo neatsiejama mokantis likusius dalykus. Internetas – geriausia priemonė mokantis. Skaitmeniniai resursai lietuvių kalba nėra begaliniai, dėl to anglų kalbos žinios tapo itin naudingos. Informatika, ypač programavimas, mane domino savo universalumu – ši sritis esminė visuomenės dalis, kuri dažnai lieka nepastebima. Transportas, finansai, pramogos, medicina bei visos darbo sritys yra priklausomos nuo informacinių technologijų. Mano požiūriu, geografijos ir gamtinės, ir politinės žinios yra esminės kiekvienam žmogui. „Vien dėl to, kad nesidomi politika, dar nereiškia, kad politika nesidomės tavimi“, – Periklis.
Kokie tolimesni planai? Kur žadate studijuoti – Lietuvoje ar užsienyje? Kurioje karjeros kryptyje save matote?
Ieva. Kadangi informacinės technologijos yra mane labiausiai dominanti sritis, todėl ketinu studijuoti kibernetinį saugumą arba programų sistemas Lietuvoje. Ateityje save matau dirbant su kompiuteriais vienoje iš minėtų sričių.
Danielius. Žadu stoti į universitetą. Jei priims – studijuosiu Lietuvoje, jei ne – užsienyje. Nežinau. Būtų gerai, kad pinigai patys užsidirbtų ir aš galėčiau skaityti knygas, piešti bei rašyti, bet tai neįmanoma, todėl – nežinau.
Adelė. Planuoju toliau gilinti savo programavimo žinias. Kol kas planai mokytis Lietuvoje su galimybe tęsti studijas užsienyje
Jūsų nuomone, ar lengva jaunuoliui apsispręsti kokią karjeros sritį pasirinkti, surasti, kur jo vieta?
Ieva. Mano atveju, tai buvo gan lengva – jau tris metus žinojau, kad noriu praleisti savo gyvenimą dirbant su kompiuteriais. Domintis skirtingomis informatikos sritimis palaipsniui išsiaiškinau, kokios profesijos man buvo labiausiai patrauklios. Nepaisant to, manau, kad paaugliui atrasti savo pašaukimą yra vienas kebliausių iššūkių. Dėl to, mano nuomone, reikia į sistemą įterpti dar daugiau profesinio ugdymo veiklų bei joms skirti daugiau lėšų.
Danielius. Ne, niekam nėra lengva apsispręsti tokiu klausimu.
Adelė. Visiems skirtingai. Man nebuvo lengva, reikėjo ilgai galvoti, konsultuotis su karjeros konsultantais, kol pagaliau radau mane dominančias studijas. Pavyzdžiui, mano brolis jau nuo 6-os klasės žinojo savo profesiją.
Ko palinkėtumėte būsimiems dvyliktokams? Gal turite kokių nors patarimų?
Ieva. Atsiribokite nuo dirbtinio intelekto – jis ne vien kenkia gamtai, bet ir lėtina jūsų, kaip žmogaus, ugdymą. Ieškant žinių įvairiuose šaltiniuose kaip knygose, straipsniuose, nemokamuose kursuose, jūs ne vien geriau įsisavinsite tai, ką mokotės, bet ir turėsite galimybę išmokti kažko naujo. Taip pat patariu leisti mažiau laiko socialiniuose tinkluose, atrasti save kitokiuose pomėgiuose – skaityme, vaizdo žaidimuose, sporte, mene ir taip toliau.
Danielius. Jūs turite vertę, nepaisant akademinių pasiekimų! Saugokite savo sveikatą – fizinę ir psichinę, būkite atviri sau ir pasauliui.
Adelė. Nebijoti konsultuotis su mokytojais, jeigu nesupranta užduočių, ir stengtis pasinaudoti kiekviena galimybe. Kartais tenka priversti save dirbti, bet rezultatai tai atperka.
Pastarieji dveji metai buvo įtempti, ypač egzaminų sesija. Kaip leidžiate šią vasarą? Ką labiausiai mėgstate veikti?
Ieva. Vasarą praleidžiu darydama tai, kas man patinka labiausiai – toliau mokausi programuoti, žaidžiu vaizdo žaidimus, leidžiu laiką su artimaisiais.
Danielius. Vasarą leidžiu ramiai, su knyga, su draugais, prie kompiuterio arba puoselėdamas savo hobius: skaitymą / rašymą, šachmatus ir sportą.
Adelė. Šią vasarą leidžiu su šeima, draugais. Atostogauju, aplankysiu kelis užsienio miestus. Mėgaujuosi laisvu laiku, skaitau, jodinėju, plaukioju ir džiaugiuosi kiekviena akimirka.
Jums prie širdies ir menai. Papasakokite plačiau apie tai. Kokiais menais užsiimate? Kada save atradote juose? Gal lankėte meno mokyklą?
Ieva. Menai buvo vienas iš mano pirmųjų pomėgių. Meno mokyklą lankiau 9-10 metų. Nors mano įkvėpimas, noras reikšti save per meną susilpnėjo, tačiau kartais užsiimu skaitmeninėmis iliustracijomis ir tradiciniu piešimu. Verta paminėti, kad mano pomėgis informatikai kilo iš menų, kai supratau, kaip giliai abi sritys yra susijusios.
Danielius. Gimnazijoje teko visų po truputį išbandyti. Apie metus lankiau meno mokyklą. Sakyčiau, kad dar pilnai savęs neatradau menuose.
Adelė. Piešti man patiko nuo mažens. Tėvai tai pastebėjo ir nuo 1-os iki 12-tos klasės lankiau Elektrėnų meno mokyklą. Atradau labai didelį džiaugsmą molio lipdyme, savo tapybos stilių. Su pieštuku mėgstu išglostyti kiekvieną detalę.
Apibendrinant labai tiktų posakis: „Faber est quisque suae fortunae.“ Tai lietuviškai reikštų, jog kiekvienas yra savo laimės kalvis. Dėkoju pašnekovams už skirtą laiką, nuoširdžius atsakymus bei už tai, kad savo kūrybiniais darbais pasidalijo ir su mūsų laikraščio skaitytojais. Lai visos šių jaunų žmonių svajonės pildosi!
Asmeninių archyvų nuotr.