Deimantė Jančiūnaitė
Sakoma, jog kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. Ši frazė puikiai tiktų Elvyrai Šatavičiūtei. Ji jau 42 metus yra kelininkė (praeityje – kelio darbininkė, technikė, meistrė), 29 metus inžinierė (laborantė) ir dirba didžiausioje kelių tiesimo ir tiltų statybos bendrovėje Lietuvoje – AB „Kauno tiltai“ Vievio padalinyje, laboratotijoje. Grįžus iš darbo namo Elvyrai tikrai netenka nuobodžiauti, nes ji kelis dešimtmečius yra visuomenininkė Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčioje, besirūpinanti procesijų organizavimu, vadovaujanti Kaišiadorių vyskupijos Kietaviškių parapijos Gyvojo Rožinio draugijos maldos grupei, priklausanti parapijos ekonominei tarybai, Carito narė, gieda bažnyčios chore. Be to, ji atsakinga už „Facebook“ platformoje esančio puslapio „Kietaviškių parapija“ administravimą.
Profesijos pasirinkimas
Elvyra Šatavičiūtė Kauno politechnikume studijavo automobilių kelių eksploataciją ir statybą. Visgi pirminė jos svajonė buvo tapti pradinių klasių mokytoja. Neišleido Elvyros mama į tuometinę Kapsuko (Marijampolės) pedagoginę mokyklą – nuo Obenių iki jos virš šimto kilometrų atstumas, o ir autobusas buvo tik su persėdimais. Tuomet ji nusprendė rinktis kitą karjeros kelią – būdama 15-likos, baigusi 8 klases, nusprendė stoti į Kauno politechnikumą. Mokykloje egzaminus pavyko išlaikyti gana gerai, todėl į šią studijų kryptį pavyko įstoti be stojamųjų egzaminų. Baigiamąjį studijų diplomą savo rankose ji laikė 1983 metais ir su paskyrimu atvyko dirbti į Vievio Kelių statybos valdybą Nr.6 (keitėsi įmonių pavadinimai, darbo vieta po šiai dienai liko ta pati).
Darbo pobūdis
Tai kaip atrodo tas inžinierės (laborantės) darbas? Darbo diena prasideda nei anksti, nei vėlai – 7 valandą. Reikia važiuoti į objektus, jei iš vakaro bandymai būna užsakyti, o jei nėra, tai darbas vyksta laboratorijoje. Apie savo darbo specifiką Elvyra pasakoja: „Mes tyrinėjame statybines medžiagas, kurias pilame ant kelio, gaminame asfalto mišinius t. y. skaldą, žvyrą, smėlį, gruntą. Žiūrime ar jos atitinka kokybę, ar tiekėjas pateikė kokybišką produktą. Rezultatų protokolai pateikiami bandymų užsakovams, kurie pagal gautas ataskaitas priima reikiamus sprendimus.“ Paklausus, kokie pagrindiniai vyrauja darbai, pašnekovė atsako, jog daugiausia yra atliekama sijojimo bandinių, išvažiuojamųjų statinių (statinio deformacijos modulio nustatymo) bandinių.
„Kadangi Vievio gamybinėje bazėje esanti gamykla gamina asfaltą, tai tiriame ir asfalto mišinių kokybę. Darbo pobūdis priklauso nuo darbų apimčių objektuose. Laboratorijoje darome ir mažiau populiarius bandymus negu sijojimas. Jie yra atliekami pagal standartuose numatytus poreikius, tokius kaip vandens pralaidumo koeficiento nustatymas, grūdelių formos nustatymas, skaldytų dalelių kiekio medžiagoje nustatymas, Proktoro tankio nustatymas ir kiti“, – pasakoja pašnekovė.
Savo darbą E. Šatavičiūtė apibūdina kaip dinamišką, įvairų bei įdomų. Sako, jog nėra monotonijos – yra ir išvažiuojamieji bandymai, ir darbas laboratorijoje, ir prie kompiuterio. Elvyra pažymi, jog čia žengiama koja kojon su technologijomis. „Pavyzdžiui, mes Vievyje ilgą laiką tyrėme asfaltą išdeginimo krosnyje metodu. Pernai atvežė naują prietaisą – ekstrahatorių. Kaip juo naudotis buvome su kolege apmokytos Kauno laboratorijoje“, – sako moteris. Taip pat vos ne kasmet keičiasi standartų reikalavimai, kuriuos reikia pastoviai sekti, jog darbai būtų atlikti, kaip sakoma, pagal „standarto raidę“. Pasiteiravus ar šį sezoną daugiau darbo objektuose, ar laboratorijoje, E. Šatavičiūtė pasakoja, jog viskas priklauso nuo darbų objektuose apimčių, jų pobūdžio. Joms šiais metais kol kas daugiau darbo yra laboratorijoje. Ankstesniais metais būdavo tokių objektų, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas, kur atlikti bandymus reikėdavo važiuoti po du kartus į dieną.
Pagrindinis darbų sezonas objektuose prasideda pavasarį, o baigiasi gruodžio mėnesį, prieš Kalėdas. Paklausus, kaip darbai vyksta objektuose, E. Šatavičiūtė pasakoja: „Jeigu kalbant apie medžiagų tyrimą, tai mes imame jas iš objektų, karjerų ir parsivežame į laboratoriją arba jas mums atveža patys darbų užsakovai. Jei darbas vyksta pačiame objekte, tai mes turime statinį ir dinaminį deformacijos modulio nustatymo prietaisus, kuriais, pagal prietaiso poreikį, mes atliekame bandymus kelyje, greitaisiais sutankinimo nustatymo metodais. Statinio deformacijos modulio nustatymo prietaisą pakišame po kažkokia sunkiasvore technika ir hidraulinio stūmoklio dėka, turėdami tokią statinio apkrovimo plokštę, bandome įsprausti jį į sutankintą medžiagą (kažkurio kelio konstrukcijos sluoksnio paviršių). Yra daviklis-indikatorius, rodantis ataskaitą, ir jeigu ta plokštė per daug sminga, skaičiavimai rodo neigiamus rezultatus, tai reiškia, kad objekto negalima priduoti. Tada toliau tęsiami tankinimo darbai, ir vėl kviečiama laboratorija.“ Pasidomėjus, ar didelėje teritorijoje tenka dirbti, pašnekovė atsako: „Mes esame Vievio padalinys. Dažniausiai tenka dirbti Vilniaus apskrityje bei Kaišiadorių rajone.“ Ji prisimena, jog tolimiausias objektas, į kurį reikėjo vykti, buvo Švenčionėliai. Į vieną pusę nuvažiuoti užtrukdavo beveik dvi valandas. Kol pasidarydavo bandinius ir grįždavo, praeidavo beveik visa darbo diena.
Visuomeninė veikla
Mūsų pašnekovė jau kelis dešimtmečius yra Kietaviškių parapijos visuomenininkė. Paklausus, kokia buvo pradžia, Elvyra dalijasi, jog nuo vaikystės sekmadieniais su mama eidavo į bažnyčią, vėliau paauglystėje įsitraukė ir į bažnytines procesijas atlaidų metu. „Prieš maždaug trisdešimt metų dirbo kunigas Jonas Zubrus. Jis suorganizavo bendruomenės popietę, kaip dabar yra sakoma agapę, po šv. Mišių. Prisimenu, kad joje aš, kitos moterys ir mano a. a. mama dainavome liaudies dainas. Agapės pabaigoje prie manęs prisėdo vargonininkė Jadvyga ir pakvietė prisijungti prie bažnyčios choro. Aš sutikau. Į visuomeninę veiklą mane įtraukė kunigas Dainius Jančiauskas gal prieš dvidešimt metų. Pirmiausia buvau atsakinga už procesiją. Vėliau buvo įkurta Gyvojo rožinio grupė, ėmiau jai vadovauti. Buvo taip pat atkurtas Caritas, tapau jo nare“, – pasakoja Elvyra.
Gyvojo rožinio draugija
Prieš tapdama Kietaviškių Gyvojo rožinio draugijos nare bei vadove, Elvyra sako anksčiau priklausiusi Obenių kaimo maldos grupei, kuri iširo dėl žmonių stygiaus, mirus buvusiems nariams. Kunigo Dainiaus Jančiausko iniciatyva buvo suburta 20-ties žmonių Gyvojo rožinio draugijos maldos grupė. Ji pastebi, jog daug kas nedrįsta prisijungti prie šios draugijos, kai atsiranda laisva vieta, nes mano, jog tai didelis įsipareigojimas, reikalaujantis skirti daug laiko. Iš tikrųjų tai daugiau asmeninis dalykas, kadangi pats susidėlioji, kokiu laiku kasdien skiri laiko rožinio maldai. Šventadieniais Gyvojo rožinio draugijos nariai renkasi Kietaviškių bažnyčioje kalbėti rožinį drauge, likus pusvalandžiui iki šv. Mišių, kviesdami prie maldos prisidėti ir bendruomenę. Paklausus, kokiomis intencijomis dažniausiai yra meldžiamasi, E. Šatavičiūtė atsako: „Kalbėdami rožinį meldžiamės įvairiomis intencijomis, pavyzdžiui, už parapiją aptarnaujančius kunigus: kleboną Joną Sabaliauską ir vikarą Tautvydą Dikčių, popiežių Leoną, bendruomenę, parapiją… Kartais būna žmonės paprašo, jog pasimelstume konkrečiai už kažką. Džiaugiuosi, kad susiburia žmonių kalbėti rožinį kiekvieną sekmadienį.“
Svarbu komunikuoti ir per „Facebook“
Mūsų pašnekovė yra atsakinga už „Facebook“ socialiniame tinkle esantį profilį „Kietaviškių parapija“. Pasidomėjus, ar jaučia atgalinį ryšį, jog toks profilis yra reikalingas, moteris atsako: „Aš manau, jog reikalingas. Mūsų parapijos puslapį seka 466 žmonės. Kartais pati pastebiu, kad į mūsų bažnyčią užsuka žmonės, kurie gal ir nežinojo ar nebuvo apsilankę Kietaviškių bažnyčioje anksčiau. Manau, kad yra tokių, kurie radę Kietaviškių parapijos puslapį „Facebook“ socialiniame tinkle, susidomi, atvažiuoja, sudalyvauja šv. Mišiose ir taip aplanko mūsų gražiąją bažnyčią. Džiugina atgalinis ryšys – patiktukai, komentarai, kurie parodo, jog žmonės skaito, seka. Ne kiekvienas dalyvauja šv. Mišiose kiekvieną sekmadienį, todėl prieš eidamas gali pasižiūrėti ir sužinoti kada, kelintą valandą vyks mišios, ypač šventinėmis dienomis. Pavyzdžiui, liepos pradžioje buvo pranešta, jog bažnyčioje prasideda remontas, kad pamaldos kelsis į Parapijos namų salę.“ E. Šatavičiūtė taip pat sako, jog svarbu kelti pačio Šventojo Rašto ištraukas į parapijos puslapį: „Kitas gal nežino, kur jo pasiieškoti. O čia žmogus gali pasiskaityti konkrečios dienos Šventą Raštą. Perskaitys ir gal nutars plačiau pasidomėti. Taip per liturginius metus galima perskaityti vieną evangeliją.“
Piligrimystė
Dažnas esame susidarę tokį įspūdį, jog įprasta į piligrimines keliones vykti kažkur užsienyje, pavyzdžiui, į populiarų Šv. Jokūbo kelią. Būti „Vilties piligrimais“ galima ir Lietuvoje. Mūsų šalyje yra 20 šventovių, kurias aplankius, sudalyvavus šv. Mišiose, galima užsidėti šventovės antspaudą ant piligrimo paso. Elvyra ne tik aktyviai dalyvauja piligriminėse kelionėse, bet ir jas organizuoja, kviesdama prisijungti ir visą bendruomenę. „Pirma kelionė, kurią šiemet organizavau, buvo į Dievo gailestingumo šventovę, esančią Vilniuje. Rugpjūčio 2 dieną vyksime į mažuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Visus labai kviečiu prisijungti prie mūsų, nes kaip aš sakau, per televizorių pamatyti nepakanka. Reikia pačiam nuvažiuoti, pamatyti, sudalyvauti. Žemaičių Kalvarijos atlaidų procesija – ne tokia kaip mūsų krašte įprasta. Bandžiau surasti, koks jos ilgis kilometrais, bet radau tik informaciją – 7000 žmogaus žingsnių. Tą procesiją, kalnais ir kloniais, visi eina giedodami. Šiuose atlaiduose aš buvau kelis kartus. Visi paliko neišdildomą įspūdį. Be to, keliavime į atlaidus su parapijiečiais visą laiką jaučiasi bendrystė. Ne tik sudalyvaujame šv. Mišiose, bet dar artimiau susipažįstame vieni su kitais“, – savo mintimis dalijasi Elvyra.
Kiekvienas bendruomenės narys yra svarbus Bažnyčios gyvenime
Visuomenininkė E. Šatavičiūtė negaili gražių žodžių Kietaviškių bažnyčios bendruomenei, kuri vienaip ar kitaip savo jėgomis, pastangomis prideda prie bažnyčios puoselėjimo: „Moterys caritietės – Onutė Lankutienė, Danutė Lekavičiūtė ir Ramutė Vankevičienė, rūpinasi bažnyčios priežiūra, dirba iš širdies. Bažnyčia didelė, jos sugeba ir talkas susiorganizuoti – staltieses skalbia, lygina, gėles prižiūri, dirba dar daug kitų darbų. Bažnyčia visada išpuošta – caritietės pačios savo darželiuose augina tas gėles. Prieš kelis metus viena bažnytinės procesijos moterų grupė pasisiuvo naujus apsiaustėlius. Šį sezoną kita komanda pasekė jų pavyzdžiu. Kai klebonas buvo a. a. Aurymas Tarasevičius, procesijos baldakimas ir dvi procesijos vėliavos buvo atnaujinti t. y. persiūti. Čia buvo klebono Aurymo Tarasevičiaus, Jolantos Celešienės ir žmonių, kurie neša tas vėliavas, iniciatyva. Džiaugiuosi, jog tarp parapijiečių turime nagingų žmonių. Vėliavas ir baldakimą persiuvo parapijietė Elvyra Bliujienė.“
Bent kelis kartus per metus Kietaviškių parapijos namuose yra organizuojamos suneštinės agapės, kviečiančios bendruomenę po šv. Mišių neskubėti namo, o susiburti ir pasišnekėti ne tik apie tikėjimą. Taip pat jau ne vienerius metus Kietaviškių parapija, bendradarbiaudama su vietiniu kultūros centru, sveikina parapijiečius Motinos bei Tėvo dienų proga. „Šiais metais turėjome tokią inovaciją – buvo išsakytas Lietuvos Vyskupų paraginimas melstis už taiką gegužės ir birželio mėnesiais. Mes jį išgirdome – šiokiadieniais susirinkdavome vieni, be kunigo, bažnyčioje ir meldėmės. Žmonių skaičius buvo įvairus – mažiausiai buvo susirinkę du žmonės, daugiausiai – 12. Džiaugėmės, kad tuo laikotarpiu, penktadieniais, į Kietaviškių bažnyčią laikyti šv. Mišių ta pačia intencija atvažiuodavo ir kunigas Tautvydas Dikčius“, – apie naujai gimusią tradiciją pasakoja Kietaviškių parapijos visuomenininkė.
Pirmieji bažnyčios grindų renovacijos žingsniai
„Kietaviškių bažnyčios klebonas mons. Jonas Sabaliauskas parapijos taryboje iniciavo, jog prasidėtų mūsų bažnyčios grindų renovacija. Surašėme raštą, po kuriuo pasirašė virš šimto parapijiečių, ir su juo kreipėmės į savivaldybę. Parašų rinkimas užtruko apie mėnesį. Labai džiaugiuosi, kad žmonės neatsisakė pasirašyti. Reiškia, kad jie turi poreikį, jiems yra svarbu, kad Kietaviškių bažnyčia būtų graži bei ilgai stovėtų. Tikiuosi, kad savo aukomis prisidės prie šios renovacijos, nes, turbūt, neužteks turimų lėšų vidaus remontui, kadangi reikės dar ir klauptus sutvarkyti. Žinoma, visi pasvajojam apie šildymą bažnyčioje, bet viskam reikia lėšų“, – apie pačius pirmuosius renovacijos organizavimo žingsnius dalijasi pašnekovė.
Laisvalaikis
Paklausus apie kitas laisvalaikio veiklas, E. Šatavičiūtė sako, jog mėgsta skaityti, auginti ir prižiūrėti gėles. Šiltojo sezono metu vakarus leidžia lauke. Juokauja, jog toks ir laisvalaikis, kai gyveni kaime, vienos ar kitos veiklos visada yra.
Asmeninio archyvo nuotr.