Julija Kirkilienė
Genovaitė Dzimidavičienė – devyniasdešimtojo gimtadienio belaukianti močiutė, gyvenanti Pylimų kaime, savo namelyje, apsodintame gėlėmis, šmaikštauja, kad atminties ir nuosavų dantų neprarado gal dėl gyvenimo Sibire, kur maitinosi miškuose augančiomis žolelėmis. Dabar dar Genovaitė gali nupiešti vienos tos žolelės lapus, bet pavadinimo nežino. Už tad tremtinė gerai prisimena tuos išgyvenimus, kurių klausantys negali nė suvokti, kodėl žmogus žmogų taip galėjo kankinti ir kaip žmogus visa tai galėjo iškęsti. Nuo tos 1945 metų liepos 17 d., kai Genovaitės mama Marcelė Sabonienė, nežinia už ką, su dviem mažamečiais vaikais buvo ištremti į Sibiro pragarą, praėjo lygiai 80 metų…
Lemtys
Genovaitės dukra Laimutė išrinkta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininke, savo archyvuose saugo šeimos istoriją, kuria buvo pasidalinusi ir laikraštyje „Elektrėnų kronika“. Laimutė saugo ir mamos rankdarbius, megztus ar siuvinėtus tremtyje. Tikisi kažkada padaryti parodą. Jos dukra Sigita Bendikaitė, dar būdama moksleivė, senelių takais Sibire praėjo ekspedicijoje su bendrija „Lemtis“. Genovaitė Dzimidavičienė apie savo LEMTĮ dabar kalba be nuoskaudos, tik su emocijomis, klausytojui padedančiomis suprasti Gyvenimo prasmę. Ta gyvenimo prasmė dabar talpinama į trijų vaikų, penkių anūkų ir aštuonių proanūkių laimingus gyvenimus, teikiančius džiaugsmo „babai“ ir Lietuvai. Genovaitės vyrui, jos vaikų tėvui Pranui Dzimidavičiui LEMTIS buvo sunkesnė. Pranas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir į valdžią grįžus bolševikams, tikėjo galįs santvarką pakeisti partizanaudamas, bet buvo sužeistas, nuteistas dešimčiai metų lagerio, iš kurių kalėjo aštuonerius, o po to buvo išsiųstas į tremtį pas jau ten išvežtus tėvus. Deja, visi kankinimai ir pergyvenimai be pasekmių neliko. Grįžus į Lietuvą, kai atrodė jau galėjo nuo visų pergyvenimų atsikvėpti, gyvenimą, kurį taip aistringai Pranas mylėjo, nutraukė širdies liga. O Genovaitė sako ir dabar nežinanti, nes mama niekada ir nepasakiusi, o gal pati nežinojusi, už ką ją su mažais vaikais į tremtį išvežė.
Senelių takais
Lietuvos žurnalistų sąjungos organizuotame prisiminimų vakare „Sibiras mūsų atminty“, tada dar gimnazistė, Genovaitės anūkė Sigita Bendikaitė dalinosi įspūdžiais ir fotografijomis iš ekspedicijos Permės srityje. Sigita pasakojo, kaip ji, bendrijos „Lemtis“ jaunoji narė, kartu su ekspedicijos dalyviais lankė tremties ir įkalinimo vietas, ką jautė vaikščiodama savo močiutės tremtinės Genovaitės Dzimidavičienės ir Sibire gimusios mamos Laimutės Dzimidavičiūtės takais. „Visada norėjau į tokią ekspediciją. Tiesa, net svajoti negalėjau, kad tokia galimybė atsiras prieš pat penkioliktąjį mano gimtadienį, – sakė mergina. – Išlydėdama į kelią močiutė Genė man dar kartą paaiškino tas vietas, kur jie su seneliu Pranu Dzimidavičiumi gyveno, kur gimė mano mama, kur stovėjo jų namas-barakas. Pasakojo apie augalus, kuriuos valgydami gynėsi nuo bado. Deja, tų augalų neradau, tačiau ten, Permės srityje, aš radau ne tik tas vietas, bet ir žmogų, kuris pažinojo mano senelį. Visos ekspedicijos metu manęs neapleido neįtikėtinas jausmas, kad aš – žaloto, bet audras pakėlusio šeimos medžio šakelė, turiu galimybę prisiliesti prie man brangių žmonių prisiminimų.“
Ekspedicijoje buvo labai šiltų išlydėjimų ir atsisveikinimų: iš Galiašoro išlydėjo Leonidas Ladanovas, pažinojęs Dzimidavičių šeimą. Grįžtant namo, Permės oro uoste išlydėti atvyko močiutės sesuo Bronė Zernina su vyru Ivanu. Prieš metus ji buvo atvažiavusi į Lietuvą aplankyti močiutės, ir kaip sakė, atsisveikinti, nes sunkiai serga. Sužinojusi, kada mes išskrendame, atvažiavo susitikti su ekspedicijos dalyviais, visiems papasakojo savo istoriją. Ji skausminga: negavus leidimo gyventi laisvai, ji negrįžo į Lietuvą, mokėsi ir dirbo Permėje, vėliau buvo grįžusi į Lietuvą, bet aplinkybėms nepalankiai susiklosčius, grįžo atgal ir čia gyvena… Leonidas, kuris pažinojo mano šeimą, atnešė priskynęs mėlynų uogų: „Čia Sigitai. <…> Tu man svarbesnė už kitus, nes aš pažinojau tavo šeimą. Tavo prosenelis Boleslovas Dzimidavičius buvo labai geros širdies žmogus, jį visi gerbė ir mylėjo“. Buvo neįtikėtinai smagu, kad jis tebežino močiutės Genės, mamos Laimutės, mamos brolio Jono ir sesers Genutės vardus. Ir nuo vaikystės, kai mokėsi su lietuviais, atsimena kelis žodžius lietuviškai“.
Valdžia, nemylėjusi nei savų, nei svetimų
Genovaitė gerai prisimena tą šiltą 1945 m. liepos 17 naktį, kai jos mamą Marcelę Sabonienę, dešimtus metus bebaigiančią Genutę ir pusantrų metų sesutę Bronę pažadino garsus beldimas į duris. Iš miego pabudinta šeima į namus įleido kareivius, kurie liepė krautis „mantą“. Genutė prisimena, kaip mama verkė ir sakė mums nieko nereikia, nes nuveš už kampo ir sušaudys, kaip tuos žydus, bet kareivis liepė imti kuo daugiau daiktų, nes „ten gyventi reiks“ ir nešė daiktus į „kuzavą“ (mašinos viršus, kėbulas), taip pat įkėlė maišą grūdų. Tačiau mama nuolat verkė ir įlipusi į mašiną dar daug daiktų išmetusi. Bet vistiek, sukėlus vaikus į mašiną, kareiviai apžiūrėjo, kad krovinio per daug, todėl lengvesnius „pundelius“ išmetė, bet grūdų maišas jiems gal per sunkus pasirodė, todėl paliko. Kelionėje, kuri truko visą mėnesį, šeima tuos grūdus virė ir maitinosi. Nors Genutė buvo dar vaikas, bet prisimena, kaip vagone mirusius žmones išmesdavo traukinį specialiai pristabdžius prie miško. Močiutė ir dabar tą tremtį prisiminti sugeba kaip kažkokį pozityvą: jiems pasisekė, kad apgyvendino Galiašoro kaime, kur jau gyveno lenkų tremtiniai, todėl jau buvo pastatyti barakai. Kitiems, kuriuos nuvežė toliau ir išleido taigoje, patiems teko kirsti medžius ir barakus statytis. Tame kaime, Permės srityje, jau buvo iškirsto miško, kur tarp kelmų raudonavo avietės, jau buvo sukurti kolūkiai, kur buvo auginamos bulvės. Iš tų bulvių kolūkyje darydavo krakmolą. O turtinguose miškuose gausu buvo grybų… Tik visomis turtingo miško gėrybėmis tremtiniai naudojosi pergyvenę žiemą. Pirmąją žiemą tremtinių vaikai eidavo „žebravoti“ po kaimus. Žebravoti, reiškė, prašyti išmaldos. Genovaitė išraiškingai pasakoja, kaip pokario metu gyveno Rusijos žmonės Sibire, kaip sava valstybė savų žmonių nemylėjo. Moterys vaikščiodavo ilgais sijonais, vilnonėmis kojinėmis iki kelių, bet nenešiodavusios apatinių kelnaičių. Gamtinius reikalus atlikdavo pasikėlusios sijoną, o šlapimu šildydavo šąlančias šlaunis. Žmonės gyveno neturtingai, bet išmaldos duodavo pagal galimybes. Dviese eidavusios žebravoti, abiems duodavo po bulvę, o riekę duonos perlauždavo pusiau – kiekvienai po pusę. Namuose viduje būdavo labai švaru, bet žmonės miegodavo ant gultų su rūbais, kuriais vaikščiodavo. Ubagaudamos tremtinės matė rusų buitį. Maitindavosi vietiniai gyventojai miltais, bulvėmis ir kopūstais, darydavo tokį gėrimą iš bulvių ir miltų, o šventėms pasidarydavo alaus. Genutė sako žebravoti išeidavo porai savaičių, su specialiai mamos pasiūtu maišeliu, kurį buvo galima paversti savotiška kuprine. Abi su drauge gautą maistą parnešdavo kiekviena į savo namus – šeimai.
Išgyvenimas
Pirmąją žiemą tremtyje Genutė prisimena kaip bado žiemą. Per pirmas Kalėdas tremty maisto turėję tik vieną svogūną, kurį mama ant buržuikos pakepusi ir atidavusi dukrai. Pati pasimeldusi ir atsigulusi. Kadangi mama dirbo, jai buvo skiriama 0,5 kg duonos parai, Genutei – tik 200 g, o sesutei Bronelei buvo skirtas vaikų darželis, tai ją ten ir pamaitindavo. Vieną kartą per dieną valgykloje tremtiniams duodavo šiltos sriubos – dažniausia vandenyje virtų kopūstų. Papildomai maisto vaikai pasivogdavo iš duobių, kur būdavo suverčiamos bulvių lupenos iš tos krakmolo gamyklos. Lupenų tremtiniams neduodavo, prižiūrėtojas vaikščiodavo tarp duobių ir net „lupenų vagis“ vaikydavo. Bet vaikai prižiūrėtoją apgaudavo. Kai jis nueidavo į vieną pusę, vienas vaikas įšokdavo į tą duobę, pririnkdavo kibiriuką lupenų, o kai antrą kartą jis nueidavo į kitą „ulyčios“ galą, kibirą paduodavo pribėgusiam kitam vaikui. Tas lupenas vaikai barakuose gerai nuplaudavo, storesnes pakepdavo ant „buržuikos“ (metalinė krosnelė), o plonesnes išvirdavo, išspaudę vandenį padarydavo tokius blynukus ir vėl ant buržuikos iškepdavo. Genutė iš tos pirmos žiemos prisimena kaip tomis lupenomis „pilvą apgaudinėdavo“. Pirmą žiemą pergyvenus, buvo lengviau. Iš tų vogtų lupenų miške tarp kerų tremtiniai jau išsiaugino savo bulvių, naktimis iš ūkio bulvių laukų rankomis iš po kerų dar prisigraibydavo bulvių, paslėpdavo jas miške po medžių kerais. Dieną miške prisigrybaudavo, o bulves uždengdavo grybais. Bet prižiūrėtojai kažkaip įtarė tremtinių vaikus bulves vagiant, tai pradėjo grybus kratyti ir tikrinti, ar po jais nėra bulvių. Tada vaikai įsigudrino bulves dėti į specialius maišiukus ir juos rišti tarpkojuose. Tarpkojų sargai tikrinti gal nedrįsdavo. Genovaitė prisimena tokias skanias žoles, augusias miškuose, iš kurių virdavo sriubą, gerai prisimena tos žolės lapus, net nupiešė juos, bet neprisimena, o gal ir nežinojo, kaip ta žolė vadinosi. Kai jos anūkė Sigutė lankėsi tėvų tremties vietoje, taip pat tos žolės ieškojusi, bet neradusi.
Genovaitė lankė mokyklą, gerais pažymiais baigė septynias klases ir jau buvo pasirinkusi technikumą, kur ruošė kelių meistrus, bet namuose atsitiko nelaimė: mama, dirbdama miške, kirviu susižeidė koją. Paskui įvyko kraujo užkrėtimas, mamai koją norėjo amputuoti, bet ji neleido. Koją mama išsaugojo, bet miške dirbti daugiau nebegalėjo. Duoną šeimai teko uždirbti Genutei.
Jaunas žmogus ir tremtyje jaunas
Į darbą miške reikėdavo nueiti 12 kilometrų atstumą ir po darbo grįžti. Tik po Stalino mirties į darbą žmones arklių traukiamais vežimais vežioti pradėjo. O dirbo Genutė įvairius darbus. Miške ruošdavo trijų rūšių medieną. Prisimena gerai dydžius: 6 metrų, 5,5 metrų ir 4,5 metrų. Tą supjaustytą medieną sukraudavo ant tokių skersinių, prie kurių būdavo kinkomi arklai. Tada mediena buvo vežama prie Kamos upės, kur pavasarį, pakilus vandeniui, medieną plukdydavo į miestą. Tremtiniams ne tik mišką ruošti reikėjo, bet ir vežėčioms slidų kelią paruošti. Padarytas vėžes reikėdavo nuvalyti nuo sniego, apipilti vandeniu. Genovaitė prisimena, kaip Sibire keitėsi miško pjovimas. Pradžioje pjaudavo dviese pjūklu. Vėliau, atvedus elektrą, specialūs pjūklai būdavo pririšti prie storų kabelių, kuriuos pjovėjams tekdavo tampyti kartu su pjūklais. O kai atsirado benzininiai pjūklai, tremtiniams buvo tikras darbo palengvinimas.
Jaunas žmogus ir varge lieka jaunu žmogumi. Nuotraukuose išlikę jų šviesūs veidai, tvarkinga apranga. Vyrai, veždami medieną, merginas pasisodindavo pavežėti. O tuo metu į Galiašoro kaimą prie savo šeimos gyventi buvo leista ir iš lagerio paleistam Pranui Dzimidavičiui. Genovaitė su Pranu susidraugavo ir netrukus, 1958 metais, atšventė vestuves. Genovaitės šeima jau buvo prasigyvenusi. Tremtiniams buvo išdalinta žemės, o žemė Sibire derlinga, tad šeima užsiaugindavo daržovių, iš kažkur buvo pirkę ožką, kuri atsivesdavo ožiukų, taip šeimą aprūpindavo pienu ir mėsa. Ir paršiukus jau užsiaugindavo. O Genovaitės ir Prano šeimoje kasmet vis po naują burną atsirasdavo. Sibire gimė Jonas, Genė ir Laimutė, plečiantys garsią Dzimidavičių giminę, gerais darbais ir pilietiškumu garsinančią Lietuvą.
Pranas Dzimidavičus
Pranas Dzimidavičius 1925 metais gimė Kaišiadorių rajone, Jačiūnų kaime, gausioje Marcelės ir Boleslovo šeimoje. 1944 metų rudenį jis įstojo į antisovietinį nacionalistinį ginkluotą būrį „Perkūnas“. Pranas buvo pasirinkęs Puntuko slapyvardį. Tame pačiame būryje kovojo ir Prano vyresnis brolis Antanas Dzimidavičius, slapyvardžiu Riteris. Kaip viename interviu yra sakiusi S. Bendikaitė, 1947 metų rugpjūtį, naktį iš 10 į 11 dieną, Antanas pateko į pasalą ir buvo sovietinės kariuomenės nužudytas, kaip ir kiti partizanai numesti miestelio aikštėje atpažinimui. Tuo metu partizanų šeima jau buvo ištremta. Pranas kartu su partizanu Kaziu Bauru 1947 m. vasario 25 d. Žaslių valsčiaus Burdiškių kaime, po sėkmingo mūšio, geram žmogui K. Savickui leidus, slėpėsi daržinėje esančiame bunkeryje. Partizanus išdavusio žmogaus pavardę Dzimidavičiai žino. Pranas su Kaziu girdėjo, kaip čekistai grasino padegti daržinę, todėl nutarė bėgti. Pranas pasiūlęs bėgti vienu metu į skirtingas puses. Susišaudymo metu su MVD kariuomenės grupe K. Bauras buvo nušautas, pataikant tiesiai į galvą, o Pranas sunkiai sužeistas ir suimtas. Stribai liepė Savickui kinkyti arklį, nuo šautinių žaizdų kraujuojantį Praną įmetė į vežimą, patys atsisėdo ant jo ir išvažiavo. Kelyje stribas besimosikuodamas šautuvu, netyčia nušovė arklį. Stribai prisakė grįžti į kaimą ir atvesti kitą arklį. Laimutė ir dabar ašaroja prisiminusi pasakojimus apie tai, kiek skausmo ir kančių teko iškęsti jos tėveliui.
Pranas kalėjo Vorkutos ir Omsko lageriuose. 1955 m. buvo paleistas iš įkalinimo pagal Omsko srities teismo nutartį sąlyginai anksčiau termino, išvežtas MVD Novosibirsko srities valdybos žinion ir apsigyveno pas tėvus tame pačiame Galiašoro kaime.
Kadangi Dzimidavičiai buvo partizanai, jų mamą, seserį ir jauniausią brolį 1945 m. liepos 17 d., kaip ir Marcelės Sabonienės šeimą, išvežė į Permės srities Galiašoro kaimą. Genovaitė pasakojo, kad jos uošvis Boleslovas Dzimidavičius buvo mokytas žmogus, neakivaizdiniu būdu baigęs Kaune Lietūkio technikumą, daug skaitė, mokėjo lenkų kalbą, versdavo įvairius raštus, o tą tremties naktį nebuvęs namuose nes buvo jau kalinamas už sūnus, tačiau buvo pažadėjęs atvesti vaikus, todėl buvo paleistas. Tuomet jis atsiauginęs ūsus ir barzdą slapstėsi, todėl likęs neištremtas. Vėliau į Sibirą pas šeimą jis atvažiavo savo noru, nes ilgesys ir meilė šeimai neleido jam likti vienam, nors ir tėvynėje. Sibire jis gavo gerą darbą parduotuvėje ir prekių sandėlyje.
Po Stalino mirties Dzimidavičių šeima buvo reabilituota ir gavo leidimą apsigyventi Lietuvoje. Pirmieji į namus išsikraustė tėvų Boleslovo ir Marcelės, Prano sesers Danutės ir brolio Vytauto šeimos. Pranas iš įkalinimo vietos paleistas 1955 m., o tik 1964 m. liepos 2 d. nutarimu buvo reabilituotas ir paleistas iš specialiosios tremties Permės srityje, o nuo 1965 m. birželio 3 d. leista gyventi ir Lietuvoje. Genutė su Pranu į Lietuvą grįžti jau ir bijoję, bet Prano tėvelis Boleslovas, sužinojęs apie leidimą sūnui grįžti į Lietuvą, atvažiavo į Galiašorą, liepė susikrauti daiktus ir organizavo grįžimą namo. Tėtis padėjęs šeimai išparduoti gyvulius. Genovaitė pasakodama prisiminimus dar kartą apsiverkė. Verkė ne dėl savo lemties, o prisiminusi, kaip verkė karvė, prieš išvažiuojant iš Sibiro ją grąžinant tiems patiems šeimininkams, iš kurių buvo pirkę.
Gyvenimas namuose
Prano tėvai ir brolis Vytas Vievyje jau buvo pasistatę namukus. Penkių narių Prano šeimą priėmė brolis Vytautas. Gauti darbą teistam ir tremtam žmogui, kaip didžiausiam nusikaltėliui, sovietmečiu buvo pati didžiausia problema. Tačiau Pranas buvo puikus vairuotojas, Sibire buvo apdovanotas kaip geriausias medienos vežėjas, todėl gretimame Balceriškių tarybiniame ūkyje tuometinis direktorius Liudvinavičius, nekreipdamas dėmesio, kad Pranas buvo teistas, pasiūlė jam asmeninio vairuotojo pareigas. Pasirodo, ir sovietmečiu buvo puikių žmonių, nors jei buvo ir komunistai. Netrukus Boleslovas Pylimų kaime surado sklypą, kuriame stovėjo dviejų galų pastatas – viename gale tvartukas, kitame gale vienas kambarys, kur po pusmečio persikraustė Genovaitės šeima. Kambaryje buvo tik dvi lovos, tad pakaitom, vieni ar kiti, miegodavo ant žemės. Tėvelis su sūnumis Vytautu ir Pranu pradėjo statyti namelį pagal technologiją, kurią panaudojo ne vienas Vievio apylinkių naujakurys. Iš lentų sukalti buvo dvigubi namo karkasai tarp kurių pilamas pjuvenų, šiaudų ir molio mišinys. Namelis netruko išdygti, o jame augo gabūs ir visada švarūs Dzimidavičių vaikai. Genovaitė pasakojo, kaip pas ją iš Sibiro gyventi kasmet pusmečiui atvažiuodavo mama ir prižiūrėdavo vaikus. O Genovaitė su Pranu dirbo ūkyje, augino savo gyvulius, nes gausiai šeimai reikėjo įsirengti namus, išleisti vaikus į mokslus, susipirkti baldus. Pranui puikiai sekėsi sutarti tiek su pirmininku, tiek su kolegomis, jį labai mylėjo vaikai, nes jis su savo „gaziku“ (automobilis GAZ) visad paveždavo vaikus ar į mokyklą, ar iš mokyklos. Niekada nepravažiuodavo nesustojęs ir nepaėmęs pakeleivio, deja… Mirė jis 54 metų, ir Genovaitė skaičiuoja, kad be savo Prano ji gyvena jau 45 metus. Dabar proanūkių baba vadinamai Genovaitei atrodo, kad nieko netrūksta, tik kojos galėtų lengviau ją nešioti. Močiutė nepraledžia nė vienų krepšinio varžybų, rodomų per televiziją, jas aptarinėja su kaimyne, žiūri serialus, sprendžia kryžiažodžius, skaito laikraščius. Visada ji yra lankoma gausios šeimos, labai gerai sutaria su Vilniuje gyvenančiais sūnumi Jonu ir marčia Laimute, tame pačiame kaime gyvenanti dukra Genutė mamą aplanko kiekvieną dieną, o jauniausioji dukra Laimutė kas savaitgalį iš Vilniaus atvažiavusi apsistoja pas mamą. Su Laimute, juokiasi baba, turinčios atskirą ryšį: jos dažniau apie tėvų jaunystę pasikalba, kartais pasibara, bet dukra „deda galvą“ už mamą, stengiasi kiek galima palengvinti jos gyvenimą. Į savo tremties vietą Genovaitė nuvažiavusi buvo prieš pat mamos mirtį, 1985 metais. Mat sesuo Bronė ir mama į Lietuvą negrįžo. Bronė ištekėjo už ten gyvenusio ruso, o mama liko dukrai padėti gyventi, nes buvo gavusi butą Permės mieste. Permėje, kur ilsisi jos mama, o dabar jau ir sesuo Bronė, kapuose pastatytas paminklas, prie kurio prisidėjo ir Genovaitės šeima. O Prano sesuo Danutė Dzimidavičiūtė-Karankevičienė savo lėšomis brolio Antano atminimui jo žūties vietoje, Neprėkštoje, Kaišiadorių raj., pastatė ir pašventino kryžių.
Nuotr. iš asmeninio albumo