Visą pirmą 2014 m. ketvirtį pasakojome skaitytojams apie stačiatikišką sakralinį paveldą savivaldybėje: apie dvi cerkves – Vievio Dievo Motino Ėmimo į dangų ir Semeliškių Šv. Nikolajaus stebukladario, jų istoriją, meno kūrinius, tradicijas, papročius, dvasininkus, šventes, laidojimo papročius. Įdomi pažintis jau baigiasi. Kitą savaitę pradėsime kelionę po Kietaviškių ir Beižionių bažnyčias.
Sakoma, kad religijos tradicija nekinta. Esą koks tikėjimas buvo prieš pusę tūkstančio metų, toks liko ir šiandien. Tačiau ir religijos pavaldžios laiko įtakai. Bėgantis laikas katalikų bažnyčiose užgesino plevėsuojančias žvakių liepsnas ir uždegė lašo formos lemputes, įrengė garsiakalbius, sutrumpino pasninko laikymosi trukmę ar pakeitė požiūrį į kai kurias gyvenimo aktualijas.Daugiausia žinantys – sunkiausiai pasiekiami
Lygiai taip pat kito ir stačiatikybė. Ypač ji pasikeitė po patriarcho Nikono reformos (1652–1666m.) Kaip ir per kiekvieną reformą, atsiranda ir tokių, kurie pokyčius priima labai lengvai, ir tokių, kurie nori išlikti ištikimi tradicijoms ir kiekvieną kartą pokyčiams priešinasi. Tokiu būdu po Nikono vykdytos reformos iš vienos religijos atsirado dvi. Senoji, reformos nepripažįstanti religija dabar vadinama sentikyste, o smarkiai reformuota ir pakitusi – liko stačiatikybe. Reformuotos buvo daugiausiai apeigos, todėl jomis sentikystė labiausiai ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės. Pavyzdžiui, sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais, per pamaldas „Aleliuja“ gieda du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik senąsias liturgines knygas ir ikonas, tik trijų kryžmų (aštuonšonį) kryžių. Jie yra senosios religijos saugotojai ir jau mažai panašumų su stačiatikiais teturi. Pavadinime rašau, kad sentikystė – senosios stačiatikybės relikvija, tačiau kai kurie sentikiai nuo stačiatikybės visai atsiriboja. Skiriasi netgi maldose vartojamas laikas – sentikiai meldžiasi esamuoju laiku, o stačiatikiai – būsimuoju. Nors šiandieninė visuomenė keičia ir sentikių tradicijas.
Sunku sužinoti, kokie sentikiai yra iš tikrųjų. Jie visada laikėsi nuošaliau, buvo uždaresni ir vengė bendrauti. Uždarumas vystėsi dėl istorinių aplinkybių, nes nuo pat Nikono reformos sentikiai buvo engiami ir stačiatikių, ir katalikų. Kadaise religinių persekiojimų prispausti sentikiai gausiai emigravo į atokias Rusijos vietas ir valstybes, tarp kurių Lietuva užėmė ne paskutinę vietą. Šiandien sentikių likusi tik maža dalis. Daugelis iš kartos į kartą asimiliavosi su vietos gyventojais ir priėmė vietos tikėjimą bei tradicijas. Kiti tapus šiltesniam religiniam klimatui grįžo į gimtuosius kraštus. Nemažai senolių tiesiog iškeliavo Anapus.
Tie sentikiai, kurie turi gilesnes tikėjimo šaknis, senesnę tradiciją, apie sentikystę žino daugiau, bendrauti vengia. Ne vienas Elektrėnų sentikis atsisakė su manimi bendrauti, nes tiesiog nenorėjo. O tie sentikiai, kurie bendrauti sutiko, savaime yra „laisvesni“ – ne taip griežtai besilaikantys tradicijų.
Aprangos kodas
Kai sužinojau apie Matrioną Trimailovą, galvojau, kad susitiksiu su tikrų tikriausia sentike, nes ji ilgą laiką rūpinosi Strėvininkų Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkve – buvo cerkvės bendruomenės pirmininkė. Tačiau užėjusi į jos namus nustebau. Jokių ikonų, jokio altorėlio ir, galų gale, jokios sentikiškos išvaizdos. Į mane žvelgė trumpų šviesių plaukų visiškai neišskirtinai atrodanti moteris. Vėliau ji paaiškino, kad bute Elektrėnuose turi vos kelis religinius daiktus: „Kaime Strėvininkuose yra ir altorėlis, ir ikonos, ir senovinės mamos skaros.“
Anksčiau vien tik išvaizdos reikalavimai sentikiams buvo akivaizdžiai juos išskiriantys iš kitų religijų atstovų. Moterims negalima buvo kirpti ar, suprantama, dažyti plaukų, visada reikėjo dėvėti skarą (ne ryšėti, o būti susisegus po kaklu), marškinius ilgomis rankovėmis ir ilgus sijonus. Šiais laikais sentikės tokių reikalavimų laikosi tik eidamos į cerkvę. Kaip pasakojo Matriona, prie įėjimo į cerkvę užrašas skelbia, kad jokiu būdu ten negalima neštis telefono ir moterims eiti dėvint kelnes. Moteris turi atrodyti taip, kad kuo mažiau trikdytų vyrą meldžiantis.
1699 m. „europeizacijos politikos“ vedamas Rusijos caras Petras I savo šalyje nusprendė priversti pavaldinius skusti barzdas ir įvedė privalomą mokesti tiems, kas nenorėjo jų atsisakyti. O tokių buvo nemažai, kadangi stačiatikybė dar visai neseniai buvo reformuota ir barzda buvo laikoma ne tik neatsiejamu vyriškumo atributu, bet ir tikro „rusų tikėjimo“ ženklu. Ir savo metu barzdas ten nešiojo visi – nuo skurdžiausio baudžiauninko iki įtakingiausio dvaro bojarino. Nuo 1705 m. caro įsaku dvasininkams leista nešioti barzdas nemokant jokio mokesčio, o visiems kitiems barzdotiems miestiečiams toks mokestis tapo privalomu. Sumokėjusiems „barzdos mokestį“ buvo išduodami specialūs žetonai – „barzdos ženklai“, o jų kaina skyrėsi priklausomai nuo barzdos nešiotojo padėties visuomenėje.
Vyrams svarbiausia – barzda – negalima jos skusti. Kita Elektrėnuose gyvenanti sentikė – Liudmila Felčinskaja dažniausiai melstis važiuoja į Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvę. Ant jos durų parašyta, kad įeiti negalima tiems, kurie skuta barzdas (nesvarbu, ar savas ar kitų). Plaukus patrumpinti vyrai gali, bet drabužiai, kuriais apsirengę meldžiasi cerkvėje, turi būti apeiginiai.
Popas žino apie kiekvieną
Pamaldos Vilniaus cerkvėje vyksta kiekvieną dieną nuo 6 iki 10 ryto. Natūralu, kad visą darbo dieną dirbanti Liudmila negali ten lankytis kasdien. „Bet jei tik galėčiau, tai važinėčiau melstis kasdien – tikrai to noriu“, – sakė sentikė. Pačios pamaldos, kaip pasakojo Liudmila, ten vyksta kitaip nei stačiatikių cerkvėje: „Meldžiasi visi senąja slavų kalba, bet kad ir kaip bebūtų keista, visi viską supranta. Vyrai ir moterys stovi skirtingose cerkvės pusėse: vyrams priklauso dešinė pusė, moterims – kairė. Meldžiasi visi stovėdami, tačiau cerkvėje yra suolų, nes daug sentikių yra jau vyresnio amžiaus žmonės ir jiems sunku išstovėti per visas mišias. O ką jau kalbėti apie kokias nors Velykų pamaldas, kurios vyksta nuo 6 vakaro iki 6 ryto. Čia ir sveikas žmogus ne visada tiek išstovės. Sentikių išpažintis irgi vyksta kitaip – ji yra bendra. Popas atsistoja prieš visus ir sako nuodėmes. Jei padarei tokią – griūk ant žemės ir atgailauk. O kaip sunku prisipažinti, kai visi aplink mato. Ir popas mato. Vėliau pagal tai skiria, kiek nusilenkimų Dievui reikia padaryti. Ir kiekvienam atskirai pasako, kiek nusilenkimų. Būna kad, pavyzdžiui, 500 nusilenkimų liepia padaryti.“
Išpažintis yra labai svarbi. Popas užsirašo, kada ir koks žmogus ją atliko. Kai Liudmila laidojo savo mamą, popas atsisakė ją laidoti, nes išpažinties ji paskutinį kartą buvo ėjusi prieš 7 metus. Tačiau kai Liudmila su sese paaiškino, kad mama sirgo Alzhaimerio liga ir tikrai negalėjo atlikti išpažinties bei atsakomybę už mamos nuodėmes perėmė sau, mama buvo palaidota pagal visas sentikiškas tradicijas.
Matriona pasakojo, kad kai žmogus miršta ir yra pašarvojamas, pradedama melstis ir meldžiamasi už jį tris paras: ir dieną, ir naktį. Skaitoma turi būti senąja slavų kalba, todėl kartais žmonės netgi samdomi. Matriona rodė, kaip atrodo maldaknygės, iš kurių meldžiamasi. Iš pradžių leido pavartyti keliasdešimties metų senumo leidinį, o vėliau atėjo nešina jau akivaizdžiai daugiau nei šimtą metų skaičiuojančia knyga. „Gal ir nereikėtų rodyti, čia yra viena didžiausių šeimos relikvijų. Nežinau, kada ji leista ir kieno ji buvo – gal net ir iš Sibiro atkeliavo“, – vartė įspūdingą leidinį sentikė.
Sentikiai linkę netgi slėpti vertingus daiktus. Pavyzdžiui, cerkvėse fotografuoti negalima ir dėl to, kad tikintieji bijo, jog ji vėliau bus apvogta. Visgi sentikiai pripažįsta tik senąsias ikonas.
Viena didžiausių nuodėmių sentikiui – susituokti su kitatikiu. Matriona yra susituokusi su sentikiu, jos dukra šeimą taip pat sukūrė su šios religijos išpažinėju. Todėl ir Matrionos anūkai yra pakrikštyti sentikiai. Tačiau Matriona nusiteikusi ne itin optimistiškai: „jau mes nesam tikrieji sentikiai, vaikai dar mažiau tiki, o, kad iš anūkų tikri sentikiai užaugs, tai nelabai tikiu“.
Liudmila yra susituokusi su stačiatikiu. „Tai yra draudžiama. Mes istoriškai esame labai nukentėję nuo stačiatikių. Jie mus šaudė, degino ir žudė“, – pasakojo Liudmila. Ji turi du sūnus ir leido jiems religiją pasirinkti tokią, kokios jie patys nori. Vyresnėlis pasirinko stačiatikybę, o jaunėlis linksta sentikystės link. „Tačiau jam tik 12 metų – visas gyvenimas prieš akis“, – sakė Liudmila.
Istorija ir mėtė, ir vėtė
Lietuvos sentikių bažnyčia – viena iš vienuolikos tradicinių šalies religinių bendruomenių. Joje yra per 23 tūkstančiai narių. Lietuvoje veikia 61 sentikių parapija. Elektrėnų savivaldybės sentikiai melstis važiuoja į Vilnių, Kauną arba Strėvininkus. Liudmila juokavo, kad Vievio cerkvėje meldžiasi tik tada, kai labai reikia, o Matriona pasakojo, kad pažįsta visai nemažai sentikių, kurie meldžiasi tik Vievio cerkvėje, nes kitur tiesiog nusigauti sudėtinga.
Pirmieji sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje apsigyveno 1679 m. Nepriklausomos Lietuvos valstybė pirmą kartą sentikybės istorijoje oficialiai pripažino sentikių religinę organizaciją. 1923 m. Lietuvos vyriausybė išleido Laikinas taisykles, reguliuojančias Lietuvos sentikių organizacijos ir Lietuvos vyriausybės santykius, kuriomis Sentikių bažnyčiai buvo suteikta autonomija. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lietuvos sentikių bažnyčia vėl yra savarankiška religinė organizacija.
Nuo stačiatikybės reformos sentikiai buvo persekiojami, tik XX a. pradžioje sentikybės išpažinėjai pagaliau lengviau atsikvėpė. 1905-1915 metai laikomi sentikių „aukso amžiumi“. 1905 m. balandžio 30 d. buvo išleistas caro Nikolajaus II potvarkis dėl religinio pakantumo. Pradėjo kurtis naujos sentikių bendruomenės, religinės ir visuomeninės jų organizacijos, mokyklos, leistos knygos. Sėkmingą sentikybės religinį atsigavimą sustabdė tik Pirmasis pasaulinis karas, vėl privertęs sentikius emigruoti į atokesnes Rusijos vietoves ir kitas šalis.