Rytis Strasevičius, elektrėniškis, pasirinkęs profesinę karo tarnybą
Tarnauju Lietuvos kariuomenėje jau daugiau kaip dvejus metus. Iš tiesų nėra lengva atsakyti, kodėl aš pasirinkau kario profesiją. Yra labai daug priežasčių, tačiau vienas iš svarbiausių aspektų, manau, yra meilė savo Tėvynei, namams, draugams ir šeimai. Nuo vaikystės augau tokioje aplinkoje, kur patriotizmas buvo puoselėjamas (kalbu apie savo draugus, tėvus ir kitus žmones, su kuriais turėjau laimę augti). Nuo mažens mane traukė uniformos ir ginklai.
Tarnyboje buvo, ir žinau, jog bus, labai daug iššūkių. Tarnauju pėstininkų batalione, o pėstininkams iššūkių būna daug dažniau ir rimtesnių nei kituose daliniuose. Pagrindiniai iššūkiai dažniausiai būna nuovargis, kažkokia turima baimė, šaltis ar drėgmė, tačiau čia ir prasideda pagrindinis iššūkis – išeiti iš komforto zonos ir „perlipti“ per patį save, nepalūžti stresinėse situacijose, kurios gana dažnai yra sukuriamos pratybų lauke.
Todėl, kad ir koks karys bebūtų, sunkiausia yra kovoti, tačiau kovoti sunkiausia ne su priešu, o su pačiu savimi, nes neretai didžiausiu ir agresyviausiu priešu būname mes patys sau. Mūsų tinginystės, mūsų atsipalaidavimai, abejingumai yra labai klastingas priešas, todėl sunkiausia ir yra stresinėse situacijose kovoti su savimi. Nepaisant visų sunkumų, kiekvienam patarčiau pabandyti save atrasti kariuomenėje. Visų pirma tai yra puiki mokykla gyvenimui, kiekvienas, išėjęs iš savo komforto zonos, pradės vertinti labai paprastus dalykus, kurių galbūt paprastame gyvenimo režime net nepastebi.
Apie 4 metus buvau jaunasis šaulys, buvau vienas iš tų žmonių, kurie padėjo atkurti Elektrėnų šaulių kuopą. Būrelyje įgavau gana daug naudingų žinių, kurias vėliau panaudojau kariuomenėje, ir tos žinios tarnybos pradžią padarė daug lengvesnę nei kitiems kariuomenės naujokams.
Rokas Arciševskij, elektrėniškis, savanoriavęskariuomenėje
Tarnauti kariuomenėje mane paskatino tėvai ir draugai, kurių didžioji dalis tarnauja Lietuvos kariuomenėje. Sunkiausia yra suprasti, kaip atlikti įvairiausius taktikos veiksmus, bet su dideliu noru viskas įmanoma. Aišku, sunkios būdavo bemiegės naktys, bet bemieges naktis palengvindavo imituojamo priešo puolimai. Įspūdžiai ir prisiminimai yra tik patys geriausi, bet iššūkių ten tikrai netrūksta, nes teko gruodžio mėnesį daryti atsilenkimus susikabinus visam būriui (30 žmonių) ledinėje Baltijos jūroje ir paskui bėgti per pelkes ir miškus nesustojus 2 valandas, o visa ekipuotė, kuri sveria apie 30 kilogramų, buvo ant manęs. Be galo dideli įspūdį paliko ginklai ir šaudymas su jais. Eiti tarnauti reikėtų kiekvienam vyrui, nes tarnauti savo šaliai yra garbė ir privalai atiduoti Tėvynei ką privalai. Tėvynes labui!
Kalbino
Virginija Jacinavičiūtė