28-osios Laisvės gynėjų dienos metinės
Elektrėniškis energetikas ir alpinistas Algirdas Subata 1991-ųjų sausį su tūkstantine minia dalyvavo taikiuose mitinguose, kuriais lietuviai bandė pasipriešinti Sovietų Sąjungos vadovybės planui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybei reikšmingus objektus. Algirdas Subata su draugu Algimantu budėjo prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, Parlamento, jie iš arti matė rusų desantininkų agresiją, nukreiptą prieš beginklius žmones. Fiziškai žmonės buvo bejėgiai, tačiau tikėjimo, ryžto ir vienybės nestigo. Kalnų gelbėtojo žetoną turintis A. Subata sausio 13-osios naktį buvo įvykių sūkuryje, darė tai, ką gerai mokėjo – gelbėjo sužeistuosius, taip pat fotografavo istorinius momentus ir sukaupė nuotraukų archyvą. Tačiau naudingiausiu savo darbu A. Subata įvardija bendradarbiavimą su užsienio žurnalistais. Elektrėniškio dėka į įvykius pavėlavę žurnalistai apsilankė Vilniaus morge, kur galėjo užfiksuoti taikiame mitinge nužudytus lietuvius ir visam pasauliui pranešti apie okupantų agresiją. Spausdiname A. Subatos prisiminimus apie sausio 13-osios įvykius:
Sausio 13-ąją su vaikystės draugu A. Žiliuku tapome liudininkais, kaip Spaudos rūmai ir televizijos bokštas buvo okupuoti. Ilgai vaikštinėjome aplink barikadomis apstatytą mūsų šventovę – Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Vakare sutikome mano 18-metę dukrą Rasą ir sūnų Marių. 22 val. vakaro išsiskyrėm su dukra, kuri išvyko į namus, o sūnus nusprendė būti iki ryto. Atsisveikinome susitarę susitikti. Vidurnaktį A. Žiliuko bute gurkšnojant arbatą aptarinėjome dienos praradimus, įspūdžius. Nusprendėme keletą valandų pamiegoti ir apie 3 val. eiti budėti. Po nemigo nakties prie Aukščiausiosios Tarybos pastato greitai užmigau.
Vos spėjau užmigti, kaip perkūnas iš giedro dangaus pasigirdo Birutės ir Algimanto Žiliukų balsai: „Televizijos bokštą puola“. Puolėme prie lango, iš kur matėsi blykčiojančios ugnys, girdėjosi ir šūvių garsai…
„Mašina kieme, važiuojam prie televizijos bokšto“, – susijaudinęs pasakė Algimantas ir paskubomis rengėsi.
„Ne, ten mes jau pavėlavom, bėgam geriau prie Radijo ir televizijos komiteto“, – pasiūliau. Iki ten 12–13 minučių. Prie Radijo ir televizijos komiteto buvo sujudimas, rinkosi žmonės. Nakties tylą sudrumstė tankečių brazdėjimas, kurios važiavo nuo Žemaitės gatvės. Artėjančią karinę techniką gausiai susirinkęs jaunimas pasitiko švilpimu, šūksniais „okupantai“. Su Algimantu brovėmės į priekį prie gatvės. Algimantas paragino susikibti rankomis. Mes susikibę per alkūnes stovėjome pačiame priekyje. Beginkliai, tačiau ryžtingi. Prieš mus – tankečių riaumojimas, automatų papliūpos ir širdį veriantis moteriškas balsas: „Vyrai, čia! Desantininkai puola“. Mačiau, kaip ji rodo ištiesus ranką į seną televizijos pastatą. Kaip nubėgau apie 50 metrų, neprisimenu. Artėjant prie laiptų savo pusėje mačiau būrelį žmonių, o už juos visa galva aukštesnių desantininkų grandinė veržėsi prie durų. Visa jėga įsirėžiau kažkam į nugarą. Šiek tiek pasistūmėjau. Jaučiau, jog kažkas mane stumia, bet pajudėti iš vietos buvo sunku. Vienas griozdas, užsimaukšlinęs šalmą ir neperšaunamą liemenę, užsiropštė ant palangės. Desantininkai automatu išdaužė langą, kojų spyriais išmušė apatinę stiklo dalį ir įsmuko į vidų. Dar bandėm juos nustumti, bet nesisekė. Antras, trečias desantininkas užlipo ant palangės. Iki jų 4–5 metrai. Kaip norėjosi juos pasiekti, stverti už pečių ir visa jėga trenkti į žemę. Vėliau tas neapykantos jausmas dar ne kartą buvo užplūdęs, norėdavosi iš televizijos ekrano ištraukti propagandinius reportažus rengusį Aleksandrą Nevzorovą ir tėkšti į grindis. Netikėtai spaudimas į nugarą atlėgo ir kažkokia jėga pasuko į pastato sieną. Ten daužydami metaliniais strypais, automatais geležinėmis buožėmis, riaumodami keiksmažodžius beginklius žmones luošino desantininkai. Dėl geros reakcijos išvengiau smūgio per galvą. Desantininkai apsupo, mes buvome tarsi katile. Beliko tik trauktis. Bet kur? Už nugaros du autobusai, stovintys greta. Prie jų priblokšti beginkliai žmonės. Aš stovėjau tarp autobusų. Deja, jie stovėjo arti vienas kito, nebuvo galima pralįsti. Tuomet pasinaudojau ilgamete alpinisto patirtimi, bematant perlipau autobusą ir nušokau ant asfalto. Betupint pastebėjau važiuojamojoje gatvės dalyje gulintį žmogų. Puoliau link jo. 
Akimirksniu prie jo pribėgo ir kitas vyriškis ir paėmė jį už pažastų. Abu nunešėme jį į greta stovintį greitosios pagalbos automobilį ir paguldėme ant neštuvų. Rankos, visi drabužiai persisunkė krauju. Netrukus prie autobuso pastebėjau sukniubusį žmogų, kuris vis bandė atsistoti. Pribėgau ir padėjau jam. Kai vyriškį pakėliau, kairę jo ranką permečiau sau per pečius. Kelią mums pastojo atvažiuojantis tankas. Vyriškiui sušukau greičiau išsižioti. Visai šalia mūsų tankas taip driokstelėjo, kad net šviesos prigeso. Mes perbėgome gatvę ir pritūpėme. Kiek atsigavęs vyriškis ėmė pasakoti, kad gyvena netoliese, kad buvo sužeistas, kai automato buože gavo į nugarą. Palikęs nelaimėlį vėl skubu prie pastato sienos, kur stovi būrelis jaunimo. Jie man rodo į moteriškę ir aiškina, kad jai sužeistas stuburas. Skubu ieškoti neštuvų, tačiau pagelbėti neleidžia automatais šaudantys desantininkai. Vienoje pastato pusėje išsirikiavę desantininkai, kitoje beginkliai žmonės skanduoja LIE-TU-VA, LIE-TU-VA. Atstumas tarp dviejų pusių nemažėja. Pabalę žmonių veidai, iš pykčio suspausti kumščiai. Kai kurie rankose suspaudę plytgalį, kiti akmenį. „Vyrai nemeskit nieko, iššaudys kaip kurapkas“, – kažkas šūktelėjo.
Desantininkai gerokai pasimetę, be paliovos šaudė į orą, o miniai artėjant beregint atsuko automatus į žmones ir vertė trauktis.
Atšliaužė tankai ir pasuko į skverelį. Jiems įkandin žingsniavo desantininkai, kurie mėtydami sprogstamuosius paketus ir be paliovos tratindami iš automatų nustūmė žmones nuo pastato. Viena moteris šūktelėjo: „Vajezau, galvažudžiai važiuoja į pastatą“. Dabar aš buvau tik žiūrovas ir niekuo negalėjau padėti tame pastate esantiems. Koks bejėgis žmogus prieš ginkluotą desantininką… Tačiau, dariau tai, ką galėjau, iš kovos lauko nešiau sužeistuosius. Tai kiekvieno piliečio pareiga, o ypač žmogaus, kuris turi kalnų gelbėtojo žetoną. Ten aukštai kalnuose man taip pat teko gelbėti sužeistuosius, matyti mirties ištiktuosius.
Desantininkams užėmus Radijo ir televizijos komiteto pastatą nusprendžiau grįžti prie Parlamento. Besileidžiant gatve, mane sustabdė užsienio žurnalistai, apsiginklavę filmavimo įranga. Pasakiau jiems, kad jie jau pavėlavo užfiksuoti istorinius Lietuvos laisvės gynimo kadrus. Tuomet dingtelėjo mintis ir pasiūliau jiems važiuoti į morgą, kur jie galės pamatyti agresijos aukas. Kartu ten nuvykome, su Dievo pagalba pro galines duris mums pavyko įsmukti į vidų. Tose patalpose atmosfera buvo nenusakomai slogi, galite įsivaizduoti, kaip atrodė sužaloti kūnai. Žurnalistai padarė daug nuotraukų, keletą nuotraukų padariau ir aš savo fotoaparatu. Manau, tai buvo pats geriausias mano darbas tą naktį – tie žurnalistai į savo šalį išsivežė okupantų agresijos įrodymus, kuriuos galėjo parodyti visam pasauliui.
Prisiminimai apie Sausio 13-osios įvykius mano galvoje niekada neišblės. Niekada nepamiršiu Algimanto Žiliuko, kurio namuose per Sausio įvykius gyvenau savaitę, suvalkiečio Raimundo Pušo, kuris aktyviai dalyvavo laisvės kovose. Jį, o taip pat elektrėniškį Gintautą Akelį, dažnai sutikdavau prie Parlamento. Negailėdamas savęs prie Parlamento budėjo ir mano sūnėnas Gintaras Jurčikonis, kuris dabar yra karininkas, turi pulkininko leitenanto laipsnį.
Algirdas Subata
Nuotr. iš asmeninio Algirdo Subatos fotoalbumo