Albina Sidaravičienė
Elektrėnai kaip ir visa Lietuva paminėjo Gedulo ir vilties dieną, kuri žymi Sovietų Sąjungos vykdytų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą pradžią.
Birželio 14 d. Elektrėnų Šv. Mergelės Marijos Kankinių karalienės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Ramią vasaros popietę šv. Mišiose dalyvavo tie, kurie norėjo pasimelsti, prisiminti ir pagerbti tremtinius. Tikėjausi, kad žmonių susirinks gausiau, juk minima Gedulo ir vilties diena, skirta prisiminti tautos tragediją, tremtinių ir politinių kalinių istorijas bei likimus ir pagerbti negrįžusiųjų atminimą.
Kreipdamasis į tikinčiuosius, monsinjoras Jonas Sabaliauskas sakė pastebėjęs, kad tremtinių gretos kasmet retėja.
Evangelijos pagal Matą žodžiai: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 26–33),- paskatino susimąstyti apie anuometinę tremtinių situaciją. Taip, dauguma tremtinių tie žmonės, kurie gebėjo ir apsaugojo savo sielą, kad jos nepražudytų sovietai.
Buvo pagerbtas arkivyskupas, kankinys Teofilius Matulionis. Trys žeminantys areštai, alinantys tardymai ir neteisingumą vykdantys teismai, šešiolika metų lageriuose ir kalėjimuose, ketveri – namų arešte. Šią kalinio ir tremtinio dalią arkivyskupas priėmė su visišku nuolankumu ir pasitikėjimu ir iki mirties liudijo laisvą dvasią ir viltį.
Sovietų valdžios persekiotas arkivyskupas Teofilius Matulionis 2017 m. birželio 25 d. iškilmingai paskelbtas Palaimintuoju.
Per šv. Mišias giedojo Kauno folkloro ansamblis „Kupolė“.
Pasibaigus šv. Mišioms, visi susibūrė šventoriuje prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti. „Kupolė“ dainavo tremtinių ir partizanų dainas bei skaitė apie juos pasakojimų ištraukas. Šie skaitymai mus tarsi sujungė su visa Lietuva, kurioje vyko akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai buvo garsiai skaitomi dešimtyje Lietuvos miestų. „Kupolės“ dėka ir mes, elektrėniškiai, iš dalies galėjome prisidėti prie atminties akcijos.
Pasidalinti prisiminimais apie tremtį buvo pakviesta Dalia Charūnienė, bet ji pasiūlė pasiklausyti Karolinos Naprienės ir savo kūrybos eilėraščio:
„Mano karta“
Neprieis. Neištars. Nepaglostys.
Apvilta. Sutrypta. Ištremta.
Neišmokusi verkti ir guosti
Atšiauri mano amžiaus karta.
Iškentės. Pagailės ir pamokys,
Atsikelti nuo žemės padės.
Ir skambės pats švenčiausias
mums žodis –
Lietuva – kiekvieno kertelėj širdies.
Ir prieis, ir atleis, ir paglostys
Praeities gerumu užburta
Taip ir neišmokusi verkti ir guostis
Jau išeinanti mano karta.
O jaunimui aš noriu linkėti
Būkit laisvės verti visada!
Visad Lietuvą ginkit nuo priešų
Taip, kaip ją gynė
Jau išeinanti mano karta.
Po šių žodžių graudžiau skambėjo dainos ir prie partizanų paminklo kapinėse buvo padėtos gėlės, o jos turėtų gulti ir ant kiekvieno partizano kapelio.