Savasties beieškant

Savasties beieškant

Naujus metus pradedame nauju projektu, kurį pavadinome „Savasties beieškant“. Tai Spaudos, radijo ir televizijos­ rėmimo fondo iš dalies remiamų rašinių ciklų tęsinys apie Elektrėnų krašto žmonių likimus istorijos vingiuose.
Elektrėnų krašto žmonės mini kasmet skelbiamas atmintinas datas, nes per šimtmečius formavo įvairiatautę ir daugiakultūrę­ bendruomenę,­ kurios indėlis į šalies kultūrinę, intelektualinę, pilietinę gerovę išsaugotas prisiminimuose ir archyvuose.
Šiemet­ ­projektą vienys keturios temos, suskirstytos pagal ketvirčius. Nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties­ ir pilietiškumo stiprinimas – tai pagrindinės kryptys, kuriomis vykdysime naująjį projektą „Savasties beieškant“.
Mūsų krašte gyvenusių ir tebegyvenančių žydų, totorių, lenkų ir kitų tautų kultūra egzistavo šalia lietuvių, suteikdama jai nepakartojamo savitumo. Net etnokultūra skiriasi nuo kitų krašto regionų, todėl būtų svarbu paminėti pakitimų atsiradimo aplinkybes. Sąsajų su įvairių kultūrų papročiais seka – archyviniuose dokumentuose, muziejų eksponatuose, etnografiniuose leidiniuose, grožinėje literatūroje ir gyvuose prisiminimuose užfiksuotas­ gražus palikimas, kurį derėtų perduoti ateinančioms kartoms. Išsaugota medžiaga bei skirtingų kultūrų atstovų prisiminimai – svarbūs ne tik Elektrėnų krašto žmonėms, tai neįkainojamas indėlis į šalies kultūrinę, intelektualinę, pilietinę gerovę. Elektrėnų krašte klebonavo kardinolas ­Vincentas Sladkevičius, kurio 100 metų jubiliejų minėjome 2020 metais, čia šimtmečius gyveno totoriai, kurių palikuonys vis dar gyvena Elektrėnų krašte. Dalis šios tautybės žmonių yra atvykę į Lietuvos elektrinės ir Kruonio HAE statybas, čia nuo seno gyvena lenkai, iki nūdienos saugantys­ savo kultūrinį paveldą, savivaldybės teritorijoje buvo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, čia prižiūrimas pasieniečio Jurgio Kybarto kapas.
2021 m. Seimas paskelbė Archyvų metais, todėl rengsime publikacijas apie archyvų suradimo bei patekimo į muziejus istorijas,­ kalbinsime­ savivaldybės muziejų darbuotojus. Įdomių istorijų yra sukaupęs buvęs ilgametis Vievio kelių muziejaus direktorius ­Juozas Stepankevičius,­ dabartinis direktorius Jonas Paulauskas, Semeliškių gimnazijos etnografinio muziejaus vedėja Meilutė Rašimienė, Kietaviškių pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejaus vedėja Danutė Gudelienė, Literatūros ir meno muziejaus direktorė­
Jurgita ­Chmieliauskienė,­ o ypač buvusioji darbuotoja etnografė Ona-Rasutė Šakienė, Lietuvos geologijos muziejaus vedėjas Vytautas­ Puronas,­­ Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, muziejaus vyr. fondų saugotoja Nijolė Adukonienė. Daug vertingos­ archyvinės medžiagos saugoma savivaldybės bažnyčiose. Kazokiškių bažnyčioje saugoma knyga, kurioje įrašai išlikę nuo 1700 metų.
Projektu „Savasties beieškant“ skatinsime skaitytojų, ypač jaunimo, susidomėjimą gimtuoju kraštu, ugdysime­ kultūrinę, tautinę ir pilietinę skaitytojų savimonę, skatinsime patriotiškumą, pateiksime įdomių žmonių sėkmės istorijų, akcentuosime regioninės kultūros svarbą, plėsime dvasinių vertybių sklaidą.
Vykdydami projektą „Savasties beieškant“ didinsime šalies ir regiono patrauklumą.
Projekto vykdymui Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas skyrė 11 tūkst. eurų.
Kviečiame prie projekto prisijungti visus skaitytojus, pasidalinti prisiminimais, pasakojimais, gal kas esate išlaikę senų istorijos knygų, gal kas turite vertingų eksponatų muziejams. Dirbant kartu, rašiniai bus įdomesni ir naudingesni tiek šių, tiek būsimų laikų skaitytojams.

 

 

 

 

Kas gi yra tikroji Lietuvos savastis? Kas yra tikroji kiekvieno iš mūsų savastis? Atsakymus galime atrasti, „laiko mašina“ keliaudami istorijos labirintais.
(dr. Deimantas Karvelis)

 

Julija Kirkilienė

Elektrėnai – jauniausias Lietuvos miestas, bet pagal archeo­lo­gų surinktus tyrinėjimus, šiose apylinkėse žmonės gyveno kelis tūkstantmečius prieš Kristų. Apie tai liudija muziejuose saugomi ­akmeniniai kirvukai, titnaginiai dirbiniai, lipdyta keramika ir ki­ta įvairi informacija.
Archeologo Algirdo Girinio užrašuose, spausdintuose knygoje „Kietaviškės“ (Kaišiadorių etninės kultūros centro leidykla, 1998) rašoma, kad tyrinėti kapinynai Elektrėnų apylinkėse datuojami V–VIII a., juose galima „atsekti laidojimo papročius…“. Palaidojimus pilkapynuose palikti galėjo viena iš jotvingių genčių, kuri „galbūt nuo V amžiaus gyveno Kietaviškių apylinkėse“. Vėlesniuose tyrinėtuose pilkapynuose, pavyzdžiui Gojaus, (Kloninių Mijaugonių ir Elektrėnų pilkapiai netyrinėti), kaip Kraštotyros muziejaus edukacinėje programoje „Paminklai pasakoja“ rašo Kietaviškių progimnazijos mokytojos kraštotyrininkės Inga Žigutienė, Laimutė Pluščauskienė ir Danutė Gudelienė, pilkapiai supilti, be akmenų vainikų, todėl spėjama, kad mirusieji buvo laidojami sudeginti, be akmenų krosnių.

Laimingos istorijos
Tose vietose, kaip savo knygoje „Trumpa istorija beveik apie viską“ rašo Bill Bryson, mums labai pasisekė, kad nuo neatmenamų laikų įsiliejome į gyvybės raidos grandinę ir tapome jos dalimi. Mums tiesiog stebuklingai pasisekė, kad turėjome tokius protėvius, kokius turėjome.“ Įsidėmėkite, kad 3,8 milijardo metų (o tai – ilgiau, nei Žemėje egzistuo­ja kalnai, upės ir vandenynai) visi jūsų protėviai turėjo būti pakankamai patrauklūs, kad susirastų porą, pakankamai sveiki, kad susilauktų palikuonių ir tikrai mylimi ir apdovanoti likimo bei aplinkybių, nes gyveno ilgai ir suspėjo visa tai atlikti. Nė vienas iš jūsų svarbiųjų protėvių nebuvo sutrintas, sudorotas, paskandintas, numarintas badu, paskerstas, sužeistas ar kitaip išstumtas iš gyvenimo kelio, todėl reikalingu momentu perduodavo mažytę genetinės medžiagos dalelę tinkamam partneriui, taip įamžindamas vienintelę įmanomą paveldimumo kombinacijų seką, kuri galų gale taip nuostabiai reiškiasi jumyse“. (Bill Bryson, Trumpa istorija beveik apie viską, Vilnius, 2007, psl.16.).
Kadangi, anot Bill Bryson, mes esame tokie laimingi, tai šiais Naujais 2021 metais visus metus ieškodami savasties, „knaisiosimės“ po įvairius archyvus: muziejuose, bibliotekose, bažnyčiose, ten ieškosime istorikų, archeologų, muziejininkų, bibliotekininkų, etnografų ir kitų savo kraštą mylinčių žmonių po kruopelytę suneštos medžiagos apie Elektrėnų krašto istoriją, čia gyvenusius žmones, įvairiais istorijos laikotarpiais atlikusius darbus savo krašto gerovei. Taip gal patys suprasime ir kitiems papasakosime, kodėl mums likimas skyrė gyventi šiuo laikotarpiu ir palikti savo pėdsakus.

Savivaldybės istorijos
Adolfas Šapoka knygoje „Lietuvos istorija“ rašo, kad istorija parodo, kaip žmonės gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra ir dabarties mokslas. „Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, istorija padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas toliau plis. Taigi, iš istorijos galima pasimokyti ir ateities“. (A. Šapoka, Lietuvos istorija, Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m., Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas, psl.1.).

1976 m. Elektrėnų mariose rasti ietigaliai. Apie XIII-XIV a. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos rinkinys (AR 562: 2-3).
A. Ruzienės pieš.

2000 m. įkūrus Elektrėnų savivaldybę, pirmieji savivaldybės vadovai inicijavo pirmosios knygos apie Elektrėnų savivaldybei priklausančių seniūnijų istorijas leidybą. Knyga, pavadinta „Elektrėnai“, išleista buvo 2006 metais. Tai buvo pirmasis lei­dinys, kuriame trumpai apžvelgta Elektrėnų krašto istorija, žmonių gyvenimas, įvykiai. Elektrėnų apy­linkių istorinėje ap­žvalgoje Vytautas Mizeras citavo A. Baslyko žodžius iš „Lietuvos TSR Fizinė geografija“ 2 t., 1965 m. V. Mizeras rašė: „Taigi, po trijų šimtų metų (įrodo nuogulų sluoksniai) liko trys didieji – Anykš­tos, Puikino, Jagudžio ir keletas mažesnių – ežerėlių, kuriuos iki šiol po naujomis, šių laikų žmonių sukurtomis mariomis, tiktai mažesniame plote, gaivina Strėvos upė su savo intakais bei požeminiais šaltiniais. Vadinasi, vėl turime tai, ką seniai šioje teritorijoje buvome praradę. (Užliejant Elektrėnų marias užtvenkta Strėvos upė ir užpilti ežerai). Žmonės apie minėtus ežerus kūrėsi dar akmens amžiuje. Tai liudija šiose apylinkėse tyrinėti Alinkos, Perkūnkiemio, Gojaus pilkapiai.

Medžiotojas prie Jagudo ežero

Ankstyvaisiais Lietuvos valstybės gyvavimo amžiais senieji Elektrėnų apylinkių gyventojai atsidūrė vieno svarbiausių administracinio ir politinio centro – Trakų – įtakoje. Jau nuo XIV amžiaus šios apylinkės priklausė Trakų kunigaikštystei, ir šiandien besididžiuojančiai Gedimino, Kęstučio, Vytauto vardais, o nuo 1413 metų – Trakų vaivadijai. Pro šias vietas ėjo didieji to laiko keliai į Vilnių ir Trakus, kuriais traukė vokiečių ordino kariuomenė. 1348 m. už keliolikos kilometrų nuo dabartinių Elektrėnų, prie Strėvos upės, įvyko didelis Strėvos mūšis, kuriame žuvo keli tūkstančiai lietuvių karių, tarp jų ir Gedimino sūnus Narimantas.“ („Elektrėnai“, 2006, Elektrėnų apylinkės istorinė apžvalga, psl.18.). XVIII a. Lietuvą prijungus prie Rusijos, istoriniai įvykiai neaplenkė ir Elektrėnų krašto. Anot istorinių šaltinių, Napoleono armija apiplėšė ir sudegino Abromiškių, Mijaugonių, Dembinos koplyčias. Kaip rašoma knygoje „Elektrėnai“, šio krašto gyventojai nebuvo paklusnūs rusų valdžiai. Apie tai liudija istoriniai faktai. 1830 ir 1863 metais Perkūnkiemio ir Lekavičių bajorų palikuonys vis dar vylėsi susigrąžinti Lietuvos ir Lenkijos valstybių laikus (Abiejų Tautų Respublikos vaivadijos 1569–1795 m. ). Už tai Vilniaus karo gubernatorius įsakęs į valstybės iždą perimti dalį Gabriliavos ir Bačkonių dvarų žemių.

XX amžiaus istorijos
1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dabartinės Elektrėnų apylinkės priklausė Trakų apskričiai ir pateko į gausių įvykių verpetą. Krašte šeimininkavo vokiečiai, veržėsi Raudonosios ir Lenkijos armijų daliniai. Anot istorikų ir dar užrašytų žmonių prisiminimų, 1919 m. balandžio 27 d. Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio vadovaujamas batalionas buvo apsistojęs Abromiškių, Sabališkių, Mijaugonių kaimuose – gynė gyventojus nuo besitraukiančių vokiečių puldinėjimo. 1921 m. buvo išrinkta vietos gyventojų taryba ir savarankiškai pradėjo veikti Kietaviškių valsčius. Valsčių sudarė 7 seniūnijos: Sabališkių, Alinkos, Kurkaučiznos, Girnakalių, Geibonių, Šarkinės, Kanklininkių, Raistynės kaimai, Žebertonių, Abromiškių, Užmiškio dvarai bei Guodbalių, Novočižnos, Salos, Mažylės vienkiemiai priklausė Sabališkių seniūnijai. Obenių seniūnijai buvo priskirti Anykštų, Perkūnkiemio, Lekavičių ir Obenių kaimai. 1935 metais Kietaviškių valsčius buvo panaikintas ir seniūnijos išdalintos Žiežmarių, Semeliškių bei Vievio valsčiams.

Beižionių piliakalnis (arba Birutės kalnas) − piliakalnis Elektrėnų savivaldybėje, į vakarus nuo Beižionių gyvenvietės

Antrasis pasaulinis karas bei pokario laikotarpis šių apylinkių taip pat neaplenkė. Prie Vilniaus–Kauno geležinkelio vykdytos diversijos, apie kurias prisimena prie geležinkelio tarnavęs Bronius Vėželis. Pokario laikmečiu kovose dėl laisvės knibždėte knibždėjo partizanų ir banditų. Vėliau tremtys. 1960 m. pradėjus statyti Lietuvos elektrinę, Elektrėnuose apsigyveno daug iš tremties grįžusių lietuvių, negalėjusių apsigyventi vietose, iš kurių buvo ištremti. O Elektrėnų apylinkėse kūrėsi kolūkiai, kuriuose už dyką dirbo darbštūs šio krašto žmonės. Kitaip dirbti jie nemokėjo, todėl gyvenimas pamažu gerėjo, bet laisvės troškimas niekur nebuvo dingęs. Todėl atėjus taip pavadintam persitvarkymo laikotarpiui, Elektrėnų krašte aktyviai veikė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, buvo suformuotos pirmosios Lietuvoje savanorių kuopos. Sausio 13-osios naktį elektrėniškiai budėjo Parlamente, vadovavo savanorių batalionui. Elektrėniškis Gintas Akelis yra pirmasis atkurtos Lietuvos kariuomenės karininkas.

Savasties gynimas

Šiemet jau sukako 30 metų po tos lemtingos sausio 13-osios nakties, nusprendusios Lietuvos išsivadavimą iš tuometinės Tarybų Sąjungos. Savivaldybės vyrai Parlamento gynime buvo pirmose ­gretose, jiems talkino žmonos. Kiekvienas lietuvis, atrodo, tuo metu suprato, kad savastį būtina apginti. Spausdiname Elektrėnų krašto etnografės Onos Rasutės Šakienės prisiminimus apie sausio 13-osios naktį:

SAUSIO 13 PRISIMENANT

Jau kelinti metai Lietuvą valdo mistinė jėga – laisvės troškimas. Ilgai vien širdyse kunkuliavę šaltinėliai veržiasi laisvėn, ilgo pašalo kaustyta sąmonė šyla, mintys veržiasi rūku, plaudamos pasąmonės krantus, jauti gaivų troškimą, rodos, lėktum paukščiu, klyktum žuvėdra savo širdies pavasarį. Mūsų dienos, ne kaip dienos, jei tik yra galimybė, puolame prie radijo, televizijos. Mitingų bangos viena po kitos ritasi Vilniaus, Kauno, visos Lietuvos aikštėmis, parkais, salėmis. Juose sklando gyva tautos dvasia, ilgų naujosios vergijos tamsumų nenumarinta. Nuotaika nenusakoma žodžiais, gyveni vien euforija, dvasinis skurdas, ilgus dešimtmečius kamavęs žmones, suplyšta į gabalus, sustingę vienišos salos plaukioja erdvėje įnešdamos dar daugiau chaoso ūkuose paskendusiai žemei. Kuriasi, iš naujo kuriasi pasaulis, M.K.Čiurlionio vizijom sukasi virš mūsų, suskamba Varpų preliudais.

Ona Rasutė Šakienė

Nemeluosiu – vilties mažoka. Bet savo nuostatą parodyti reikia. Jaučiu devyngalvio slibino ugninį žvilgsnį iš rytų, jaučiu jo apsilpusių nagų konvulsingą galią, jo jėgą. Nesigiriu – baisoka. Auga sūnūs. Dėl jų bijau. Bet dėl jų ir privalau. Prisimenu vaikystėje matytas beviltiškas partizanų kovas, žinau, kad ir šiandien jie dar vadinami niekšišku vardu ir jį be sąžinės graužimo taria pati Lietuva. Prisimenu, kaip man, pirmokei, buvo baisu, kai prie mokyklos, raistuose šalia miško šaudėsi. Girdėjau riksmą, klaikų šauksmą vienišos mirties ir tą akimirką, kai negalėjau suprasti, kodėl mokytojas mus greit suvedė iš lauko ir susodino prie sienos po langais. Juk reikėjo gelbėti žmogų, ten jis rėkė iš skausmo, o mes sėdėjom ir klausėmės. Ir dar kai ką prisimenu, bet tai jau ne taip skaudžiai vaiko sąmonėn įsirėžę vaizdai. Bėgant metams jie apibluko, nusitrynė.
Jaunystėje, kai likimas nuvedė į sostinę, prisimenu jausmus, kai studentai parduotuvėse „pagerbė“ juo­das sprangias bulkutes, vadinamas „chruščioviankas“, kai sieloje virptelėjo ypatingas plazdesys „Nieko daugiau nenorėčiau, kad tik mano VALDŽIA kalbėtų lietuviškai“. Visi mes tą nešiojom. Kaip savastį. Slaptą ir skaudžią.
Apsigyvenau Elektrėnuose. Mačiau miesto gimimą, jis man buvo skaudžiai savas, man jo reikėjo. Įsidarbinau darželyje muzikos mokytoja. Vakarėjant baigiu darbą, sukraunu ant pianino išmėtytas knygas, nešu į spintą, kai atbėga manęs:
Telefonas. Mobiliųjų tada nebuvo. Bėgu į koridorių, pakeliu telefono ragelį. Mano draugė Domicelė ilgų kalbų nemėgsta:
-Važiuojam.
-Kur? Kaip? – nesusigaudau.
-Kviečia žmones. Per radiją, ar negirdi?
-Negirdžiu, dirbu su vaikais.
-Ateik. Tik greit. – Ir po kalbų.
Gyvena netoli. Užeinu. Viskas paruošta. Megztiniai, šilti batai, kojinės, negaliu atsitokėti, nes nieko nežinau.
-Na, žinai, – ir vėl kalba labai trumpai.
-Jei nevažiuosiu, ką aš kada nors pasakysiu vaikam, – prataria jau tyliau.
Argumentas – siena. Tvirčiau nebūna. Pasiduodu be žodžių, rengiuos, aunuos. Šiltai. Paskambinu vaikams, kad grįšiu vėlai, vyrui į elektrinę nesugebu prisiskambinti.
Plentas netoli. Stabdome pakeleivingas. Sustoja pirma pasitaikiusi. Dabar jau galima ir atsikvėpti. Kalbamės. Pasirodo, ir šio seno kledaro savininkas važiuoja prie Aukščiausios Tarybos. Kalbas sustiprina bendrumo jausmas, šaukiam viens per kitą. Aukščiausia gaida. Taip iki Vilniaus. Sustojame po naujojo viaduko tiltu, prie pat.
-Kaip grįšit? – klausia mielas kaunietis.
-A, kaip nors,- juokiamės, nes tai dabar visai nesvarbu.
Žmonių minios juodai apsupę Aukščiausiosios Tarybos rūmus, maloniai ir šiltai šviečiantys langai. Balkone pasirodęs V. Landsbergis dėkoja, viltingai ramina. Jo kalba patriotiška, pakili. O aikštę valdo tokia ramybė, jog rodos, niekada niekur nebuvai, čia gimei, čia užaugai, esi savo vietoje, savam laike. Sukam ratus apie didžiulius pastatus, sutinkam daug draugų, pažįstamų iš Elektrėnų, iš Vilniaus, visi kažkokie keistai šilti, malonūs. Pasiklausai kalbų aikštėje, čia susispiečia tai vienas, tai kitas būrelis. Daug kas daug ką žino. O valandos – lyg smėlis pro pirštus. Po dvylikos pradėjome dairytis su kuo parvažiavus. Dar po dviejų ratų apsukų aplink rūmus susirandame elektrėniečių, turinčių laisvų vietų. Sako, apie antrą valandą važiuosiantys, rytoj į darbą. Čia ramu. Neįtikėtinai ramu. Reikia namo.
Grįžtu vidurnaktį, tyliai rakinu­ duris, nenoriu prikelti miegančių ir pasigendu vyro. Sėdžiu nuleidus rankas ir suku galvą, kur jis gali būti. Mums taip neįprasta, laukimas vargina, nežinia – dar labiau. Po pusvalandžio raktas subarška duryse:
-Nepyk, kad nepaskambinau, labai skubėjom, – lyg teisinasi.
-Tu buvai Vilniuje? – Iš nuostabos negaliu atsitokėti.
-O kur gi kitur?
-Tai kaip gi mes nesusitikom? Mačiau Čekį, Laisvydą, mokytojas, daug ką.
-Ir tu buvai?
-Žinia, žmonių minios. – Atsitokėju.

Sausio 13-osios nakties nuotraukos, apskriejusios visą pasaulį…
Andriaus Petrulevičiaus nuotr.

Kita diena, nerimo ir nuotaikų kaitoje prabėga greit. Vakare jau važiuojame kartu. Kažkas jau parūpino autobusą, išvažiuojame visi elektrėniečiai.
O Vilniuje prie Aukščiausiosios­ Tarybos rūmų ir vėl tvyro keista ramybė. Minios žmonių, šypsenos, dainos, laužai, karšta arbata. Neries krantinėje sustatyti autobusai. Skaitau Šilutė, Plungė, Zarasai, Svėdasai, Alytus… Čia visa Lietuva. Ir dainos prie laužų. Vėlų vakarą ramybę sudrumsčia vienas labai įsimintinas momentas, palikęs ypač gilų įspūdį. Tuo metu mes gerai pažinojome kunigą Robertą Grigą, jis dirbo Kietaviškių parapijoje, buvo lankęsis Elektrėnų 3-čio­je vidurinėje mokykloje, kur turėjau keletą valandų. Dabar jis po Aukš­čiausiosios Tarybos rūmų kupolu ėmėsi organizuoti šv. Mišias. Buvo išneštas stalas, apeigoms reikalingas šventas paveikslas. Mišių metu labai sujaudino suteikiamas visuotinis nuodėmių atleidimas, palaiminimas. Tai buvo ypatingas momentas, kai pajunti tikrą gilų išgyvenimą, suvokdamas, ko čia esi ir kas galbūt tavęs laukia. Pajunti, kad tai ne romantika, ne dvasinis heroizmas, o reali grėsmė gyvybei. Nelengvas momentas. Bet nemačiau bėgančių namo, gal kažkiek sumažėjo „odinių švarkų“ ir „ledinių žvilgsnių“, kurie nuolat švytravo minioje ir sukeldavo pašaipoką susierzinimą. Nustojo blykčioję fotoaparatai. Minia žmonių, nuleidusi galvas, stovėjo sustingus, rami.
Mišioms baigiantis vėl kilo šurmulys, pasigirdo kalbos apie bruzdėjimus kariniame miestelyje, po miestą važinėjo tanketės. Vidurnaktį, kai šaltis jau kaustė sąnarius, buvo pranešta, kad naktis žada būti rami, karinėse bazėse viskas nurimo, visi nuėjo miegoti. Prie Mažvydo bibliotekos ant laiptų prasidėjo jaunimo grupių koncertas. Ši jaunatviška banga vėl grąžino ramybę, buvo nutarta važiuoti namo.
Pakeliui, netoli Rykantų, ant bėgių stovėjo keleivinis traukinys, keliu šmirinėjo tanketės, žmonės, sėdintys autobuse, išvarginti laiko ir emocijų, susikaupę tylėjo. Tyla rodėsi kažkokia spengianti, juk palikome vaikus, jaunimą, jie ten links­mi dainuoja, šoka, o jeigu? Paskui vyrai su kažkuo susiskambino, tai buvo nelengvai išgyvenamos valandos, ir nuramino – tenai ramu. Prie pat Elektrėnų buvo pranešta, jog kitą naktį autobusas į Vilnių nevyks, nes jau buvo sudarinėjami sąrašai, kokie rajonai kokią naktį budės. Trakų rajonas turės budėti naktį į sausio 14-tą, todėl jai reikia pasiruošti, pailsėti po dviejų neramių nemiegotų naktų.
Vakare į sausio 13-tą atsigulėm anksčiau, jau reiškėsi pastarųjų naktų nuovargis, reikėjo pasiruošti kitam budėjimui. Užmigta giliai. Išgirdau sūnaus šauksmą: „Užėmė! Išjungė televiziją!“. Daugiau nieko. Paskui pamačiau žmones baltais chalatais, palinkusius ties manimi, susirūpinusius vyro, sūnų akis. Didžioji kovotoja, kokia gėda!
Nauja vilties banga, ne, niekas, išskyrus Vilniaus televiziją, neužimta, Aukščiausioji Taryba gyva, televizija, radijas gyvi, televizija persikėlė į Sitkūnus. Neilgas buvo džiaugsmas, suleisti vaistai veikė gerai. Miegojau. Kitą vakarą jaučiausi puikiai. Nevažiuoti į budėjimą negalėjom. Tik su vaikais atsisveikinant prieš akis šmėstelėjo juoda sunki akimirka. Pažvelgiau iš šalies. Jie jau dideli. Jų laukia gyvenimas. Geriau mes.
Prie Vykdomojo Komiteto stovėjo paruošti autobusai, šurmuliavo žmonės. Ir vėl tie patys. Kažkodėl sudaromi vykstančiųjų sąrašai, kažkodėl mus išlydi. Jaučiasi kažkas netikro, farsas, teatras? O gal jau tada, tą vakarą suvirpo kažkokia netikrumo pradžia? Netikėjimas?
Vilniuje žmonių kaip niekad. Stovėjo barikados, ant jų iškabintos praeitos nakties aukų nuotraukos, aplink pasakojami šiurpios nakties įvykiai prie televizijos bokšto. Sutinkam pažįstamų vilniškių, jie ginkluo­ti savadarbiais sprogdikliais. Einame, nuleidę rankas. Ką atvežėme mes? Save? Juk nieko neturim, nieko nemokam, tik alpti, kai skauda. Bet greitai nuotaika pragiedrėja – žmonės neša sovietinius pasus, komjaunimo bilietus, smeigia ant sienos, mirguliuoja plakatai, šūkiai, daugelis jų juokingi. Pajuntu, jog turiu ginklą, turiu neapykantą, turiu viltį. Prie sienos prisegta sovietinė dešra, dėl kurios tiek prastovėta eilėse, tiek žmogų žeminančių kortelių kaulams, kruopoms. Būsiu savimi. Aš čia irgi reikalinga. Mes čia reikalingi. Mūsų sušalusios kojos, mūsų pašiurpusi nugara, mūsų neramios širdys ir dainuojančios sielos.
Aukščiausiosios Tarybos balkone pasirodo V. Landsbergis. Žmonės šėlsta jį sutikdami ir sveikindami, minia entuziastingai nusiteikusi. Paskui išeina Kazys Motieka. Jis paprašo visų nurimti ir skirstytis namo. Žmonės netiki, šaukia: „Ne! Niekada!“. Tik šiek tiek nurimus triukšmui, išgirstame gerą naujieną. Susitarta­ su Maskva, M.Gorbačiovas ką tik pažadėjo tuojau pat duoti nurodymus ginkluotosioms pajėgoms atsitraukti. Žmonės netiki. Jie bijo klastos. Jie nesiskirsto. Dar ir dar kartą įtikinėjami, pamažu pradeda krikti.

Sausio 13-osios naktis Parlamente. Priekyje sėdi elektrėniškiai Gintautas Akelis ir Kęstas Vitkauskas. Nuotr. iš G. Akelio nuotraukų archyvo

Mes neskubam. Ši naktis – mūsų. Ilgai sukame ratus apie rūmus, šildomės prie laužų. Kažkas bando dainuoti, bet net daina prie nužudytųjų nuotraukų stringa gerklėje, gaida nedera. Prieš rytą pasigirdo mintis, jog renkamės, reikia ­vykti namo. Sušalę paliekame Vilnių.
Paskui laidosim žuvusius, Vilniaus gatvės paskęs žvakelių šviesoje ir rimtyje. Stovėsim prie Katedros miniose žmonių. Paskui vėliau dainuos: „Vienybėje sustoję“.
Prisiminimuose – Baltijos kelio romantika. Tikra, džiugi, jaudinanti. Ilgai negalėjome pravažiuoti pro Vievio geležinkelio užkardą, vėlavome. Sustojome tarp svetimų, ne savo rajono žmonių, bet tą pavakarę juk buvome visi vienos Tautos žmonės, Broliai. Mus vienijo siekis, troškimai.
Šiandieną šios naktys, tokios panašios kaip ir ankstesnės dienos mitinguose Kaune, kur pirmą kartą išgirdau garsiai ištartą žodį „Laisvė“, Vilniuje Vingio parke, paskui Sporto rūmuose man – didžiulė dievų dovana, palaima, suteikusi galimybę pažvelgt į savo vidinės sampratos gelmę.
Klausia, ar kartočiau? Nemąstydama sakau – taip.
Kažkada girdėjau žodžius, kad laisvė – kaip pavasaris, ilgai ji valysis savo baimes, savo trumparegiškumus, ilgai nebus taikos tarp brolių. Daug išgyventa, bet Laisvės aš niekada nekeiksiu, niekad nesakysiu, kad buvo geriau. Aš noriu, kad mano vaikaičiai gyventų normaliame pasaulyje, tarp normalių žmonių. Tokia tad šiandieną tiesa. Ir ji, kaip ir žavioji jaunystės vizija – Laisvė, tikrai atėjo.
Esu laiminga, kad dalyvavau tų dienų įvykiuose, kad suvokiau to vyksmo tikslą ir prasmę.

Etnografė senjorė
Ona Rasutė Šakienė

Dievo stebuklas

Nijolė Jovienė

1991 m. sausio 12 d. apie pietus prof. Vytautas Landsbergis per radiją pranešė, kad OMON‘as veržiasi į Aukščiausiąją Tarybą, kad reikia žmonių padėti juos sulaikyti. Aš tuo metu dirbau Vievio kaimo statybos kombinate ekonomiste. Išgirdusi kreipimąsi, tuoj pat perėjau kabinetus pasiteiraudama, kas galėtų važiuoti. Nesuradusi galinčių važiuo­ti, išvykau su savivaldybės autobusu iš savo darbovietės viena. Bevažiuodama prisiminiau, kad neturiu dokumentų, galvoju: jeigu nušaus, kas ir kaip atpažintų.
Nuvykus į vietą apie 15 val., prie Aukščiausiosios Tarybos, OMON‘o jau nebebuvo. Žmonių buvo daug ir vis daugėjo, buvo ramu.

Po 10 metų: Danutė Grabliauskienė, Nijolė Jovienė, Aleksandra Pačėsienė

Vakare apie 21 val. vėl V. Landsbergis pranešė, kad prie Parlamento ramu, jeigu kils pavojus – praneš. Kadangi viskas buvo ramu, išvykome namo ir užmigome. Ryte apie 5–6 val. mašinos, važiuodamos gatvėmis, signalizavo, pranešdamos apie pavojų. Tuoj pat apsirengiau ir skubėjau prie pašto. Ten jau buvo susirinkę daug žmonių, ten ir sužinojome apie tragediją prie televizijos bokšto, apie žuvusius žmones. Ligoninėse trūko kraujo. Sutikę duoti kraujo, buvome nuvežti į Kraujo perpylimo centrą. Autobuse apsižiūrėjau, kad suplyšęs mano sijonas, tada sijono skyles paslėpiau po šaliu. Iš Kraujo perpylimo centro grįžome prie Aukščiausiosios Tarybos. Žmonės Parlamento gynėjams, visiems aikštėje susirinkusiems žmo­nėms nešė maisto, karštos arbatos, kavos. Nuoširdumas taip sujaudino, kad verkėme.
Aukščiausiosios Tarybos langai buvo atviri, matėsi smėlio pripilti maišai, ant jų sėdėjo Parlamento gynėjai – jauni vyrai. Matėsi, kad tie jauni vyrai savanoriai, pasiruošę mirti už Lietuvą. Tarp jų, pasirodo, buvo ir elektrėniškių.
Apie 10 val. Aukščiausioje Taryboje prie lango buvo aukojamos šv. Mišios. Jas aukojo kunigas R. Grigas. Tuo metu per garsiakalbius buvo pranešta, kad atvažiuoja tankai. Minia sulingavo, bet nesiskirstė. Kunigas, nė akimirkos nesutrikęs, pamaldas vedė toliau. Man ėmė drebėti kojos, drebėjau, bet meldžiausi, tikėdama stebuklo, kad tankai minios nesutraiškys. Ir iš tiesų, tankai pasuko ne link Parlamento, o link tunelio ir nuvažiavo. Argi ne Dievo stebuklas? Po šv. Mišių visiems buvo suteiktas visuotinis nuodėmių atleidimas.
Po tos nakties dar ilgai važinėdavome į Vilnių budėti prie Parlamento. Šaltomis naktimis šildydavomės prie laužų. Kartu su mumis budėjo ir V. Landsbergis, kartu šildėmės prie laužų, kartu dainavome. Nuo tų dienų praėjo jau 30 metų, o atrodo, kad viskas vyko tik vakar. Šiandien padejuojame, kad gal ir geresnės Lietuvos ateities tikėjomės, bet niekas nesigaili išsikovoję laisvę. Laisvę nuo svetimosšalies.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų

Kultūra

Liaudies balsas

Policija informuoja

Projektai

Reklama

Šimtmečio portretai

Sportas

Verslas