O kaip kaimuose gyvena savivaldybės žmonės, kalbasi kandidatas į merus, Socialdemokratų partijos Elektrėnų skyriaus pirmininkas Rimantas Baravykas su Pastrėvio bendruomenės pirmininke, labdaros organizacijų savanore, pedagoge, tarybos nare ir Socialdemokratų partijos Elektrėnų skyriaus nare Viktorija Juknevičiene.
R.B. Kaip pabrėžė Europos Komisijos Pirmininkė Ursula von der Leyen, „kaimas yra neatsiejama Europos dalis“. Plačiai pripažįstamas ir vertinamas jų indėlis į maisto gamybą, gamtos išteklių valdymą, gamtos kraštovaizdžio apsaugą, poilsį ir turizmą. Daugelio mūsų tradicijų, švenčių ir kultūros reiškinių šaknys yra Europos kaimo vietovėse. Aš pats „pabėgau“ su šeima iš miesto į kaimą ir džiaugiuosi tuo. Kuo, tavo nuomone, yra patrauklios kaimiškosios vietovės mūsų savivaldybėje?
V.J. Pastarąjį dešimtmetį kaimiškosiose vietovėse buvo išgyvenamas tikras „įstaigų tuštėjimo metas“. Uždarytos mokyklos, medicinos punktai, pašto skyriai – vietos, kurios teikė kaimui gyvybiškumą ir tenkino poreikius, teikė pagalbą. Deja, tai visos Lietuvos problema. Pamatuojami veiklos ir naudos rodikliai žmones padarė statistiniais vienetais, kurių buvo per mažai, kad pateisintų naudą. Nors kai kurios sritys, pvz. medicinos, galėjo būti išsaugotos bent minimaliai. Labai daug žmonių dėl poreikių teikė raštus, siuntė laiškus į ministerijas, tačiau ekonominiai rodikliai taikomi vienodai. Daug mokslinių straipsnių, tyrimų atlikta, kad kaimiškųjų vietovių įstaigų išsaugojimas turi būti vertinamas kompleksiškai ir atsižvelgiant į socialinį faktorių, tačiau iki to mes dar nepribrendome…
Džiugu, kad ES politikoje nusakomi ypač svarbūs kaimiškųjų vietovių išsaugojimo ir puoselėjimo tikslai. Ir jie yra teisingi. Lietuvoje veikia LEADER tinklas, vienijantis vietos veiklos grupes, tarp kurių yra ir Elektrėnų savivaldybės vietos veiklos grupė. Būtent dėl šios grupės strategijų ir bendruomenių projektų įgyvendinimo kaimiškosiose vietovėse buvo įgyvendinta daug infrastruktūros projektų, sudarytos galimybės verslui, skatinamas aktyvus ir kultūrinis gyvenimas.
R.B. Mūsų tikslas – gerinti kaimiškųjų vietovių infrastruktūrą, investuoti į turizmo plėtrą, pritraukti verslus, sudarant palankias sąlygas, saugoti gamtovaizdį ir kurti patrauklias gyvenimo ir poilsio sąlygas. O kokios gyventojų problemos ir kokie lūkesčiai, kuriuos būtina spręsti?
V.J. Išties labai žemiški ir paprasti… Apie vandentiekio ir nuotekų infrastruktūrą kalbama ilgą laiką, rašoma, jog ES reikalavimų neatitikimas užtrauks finansinę atsakomybę ne tik valdžiai, bet ir asmeniškai gyventojams. Išties visiškas paradoksas, kad iki šiol yra tikrai nemažai gyventojų, kurie gyvena seniūnijų centruose, didesniuose kaimuose ir turi lauko tualetus… Dedu daugtaškį. Paprasčiausias pavyzdys – praėjo lygiai 6 metai nuo gyventojų įvykdytų visų sąlygų vietos valdžios reikalavimams, beveik 4 metai nuo administracijos patvirtinimo su nurodytais nuotekų įrengimų etapais konkrečiu metu ir beveik dešimtmetis, kai pusė kaimo jaučiasi apgauti. Pro langą matosi ES didžiulės investicijos – valymo įrenginiai, tačiau prieinamos tik mažai daliai žmonių. Ir tikrai tai neturi būti prabanga, o kasdienis dalykas. Su baime laukiama EKŪ planų, kurie nuolat kinta, ar nebus nukelti visose seniūnijose suplanuoti infrastruktūros darbai.
Savivaldybėje išimtiniais atvejais, kreipiantis socialinės paramos, ji suteikiama daliniam nuotekų sistemos ar geriamojo vandens gręžiniui finansuoti, tačiau tai labai mažai ir tik vienai grupei gyventojų. Atsižvelgiant į situaciją ir suprantant, kad visiems gerai nebus, teikėme siūlymą savivaldybės administracijai, kokį finansinį pagalbos mechanizmą galėtume teikti visiems savivaldybės gyventojams, tačiau atsakymas gautas, kad tokių galimybių galime ieškoti tik ES fonduose, nors mūsų manymu, mažais žingsneliais galėjome pradėt judėti link geresnio rytojaus jau dabar. Tačiau turime pasiekti, kad situacija gerėtų iš esmės. Mes privalome užtikrinti gyventojų poreikius ir 100 % garantuoti EKŪ planų vykdymą, suderintą su visomis seniūnijomis.
R.B. Visuomenėje ypač aktuali tema sveikatos priežiūros sistemos pertvarka, kokia šių dienų aktualija kaimiškosiose vietovėse?
V.J. Džiaugiasi Semeliškių ir Kietaviškių seniūnijų gyventojai turėdami pagalbą šalia, o kitų kaimiškųjų seniūnijų gyventojai laikosi nuoskaudą. Atrodė, kad reik tik minimalių pastangų, susitarimų ir bent kartą ar du per savaitę gyventojai galėjo pas daktarytes ne tik medicininių paslaugų ir konsultacijų pasikreipti, bet ir spręsti dalį socialinių problemų. Svarstant medicinos klausimus buvo teikiamas pasiūlymas dėl mobilios ambulatorijos, kokią turi Alytaus rajonas, tačiau tai liko atviru klausimu. Tikiu, kad ateity tai taps realybe ir pas mus, nes sveikatos problemų didėjimas ir nutolusių gyvenamųjų vietovių žmonių pasyvus naudojimasis medicinos paslaugomis tampa dar didesne problema. Pačios pertvarkos žmonės irgi laukia su baime – kokie skyriai liks artimiausiame centre ar netaps dar sudėtingesnis patekimas pas specialistus, su kokiomis pavežėjimo problemomis susidurs ir ar padės šias problemas spręsti vietos valdžia.
R.B. Bendraudamas su gyventojais išgirstu įvairių nuomonių dėl ugdymo klausimų: klasių dydžių nustatymų, klasių komplektavimo ir neformalaus ugdymo. Ką galėtume nuveikti šioje srityje?
V.J. Pradėję lankyti mokyklą, vaikai nežino, ar ją galės ten pat ir baigti. Visai neseniai Semeliškių gimnazija ieškojo būdų, kaip išsaugoti 12-tą klasę. Tai pavyko padaryt pačiai aktyviai mokyklos bendruomenei. Neseniai neliko Beižionių, Kazokiškių, Lazdėnų ugdymo įstaigų, kitose veikia jungtinės pradinės klasės ar tik ikimokyklinio ugdymo grupės. Tas nesaugumo jausmas ir toliau lydi ir tai tikrai ne priekaištai kažkam, tačiau mūsų tikslas turi būti vieningas – saugoti, išsaugoti ir padėti bei suteikti besąlygišką palaikymą mokyklos bendruomenėms, kurios labai daug nuveikia savarankiškai.
Viena iš dažniau įvardijamų problemų yra neformaliojo ugdymo įstaigų lankymas, o dar tiksliau susisiekimas. Dažniausiai dirbantys tėvai neturi galimybės vežioti vaikų į miestų centrus – sporto ar meno mokyklas, todėl mažai kaimiškųjų vietovių ugdytinių ten lankosi. Nepakanka šiai sąlygai išpildyti maršrutinių autobusų, o įstaigų turimi transporto ir finansų resursai to užtikrinti irgi negali. Mes privalome mažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo vaikų ugdymo galimybių ir turime skirti lėšų ir įgyvendinti visavertį neformalųjį vaikų ugdymą.
Kitas, dažnai tėvus neraminantis klausimas, kuris aktualus ir miesto ir kaimo gyventojams, yra ikimokyklinio ugdymo grupių trūkumas. Ypač ankstyvojo ikimokyklinio ugdymo (lopšelio) amžiaus vaikams. Esamuose miestų ikimokyklinių įstaigų pastatuose paprasčiausiai trūksta patalpų. Vadovaujantis kitų savivaldybių patirtimi, galėtume prie veikiančių įstaigų įrengti modulinius priestatus, kuriuose įsikurtų grupės. Atsižvelgiant ir jau į esančią mūsų savivaldybės praktiką įrengti mini darželius savivaldybės nupirktuose ir pritaikytuose butuose (žinoma, atitinkančiuose sąlygas).
Minimali pagalba būtų bent kuro išlaidų kompensavimas tėvams, kurių vaikai, nepatekę į miesto darželius, yra vežiojami į kitas seniūnijas. Ir tai užtikrinti tikrai galime. Džiugu, kad daugumoje kaimiškųjų vietovių veikia vaikų dienos centrai, kurių veikla tapo ne tik vaikų užimtumas, bet ir pagalba šeimoms. Turime kurti kuo geresnes sąlygas jų veiklai ir plėtrai.
R.B. Jau minėjome ES politikos požiūrį į gamtos saugojimo, poilsio ir turizmo vystymą, kaip galėtų būti plėtojama tai pas mus?
V.J. Jau ilgą laiką netyla viešumoje nuolat aptariami Elektrėnų marių sklypų pardavimų, užstatymo ir prieinamumo klausimai. Problema didžiulė ir sena, tačiau ypatingo dėmesio sulaukė tada, kai persikėlė į Elektrėnų miesto pusę. Kitoje telkinio pusėje atsiradę statiniai, įvažiavimai ir rengiama infrastruktūra vietiniams ir taip pat turistams daug anksčiau parodė, kaip gali viskas pasikeist per trumpą laiką. Kaip pakrantės tampa „prieinamos“ pro didelę teritoriją užtvėrusius betoninius vartus, kaip su valtimi artėjant vandeniu prie kranto pradeda sklisti išmaniųjų technologijų įspėjimai ir kai pasidaro baisu eiti pasivaikščioti senais takais, nes iš įspėjamųjų epitetų pradedi nesijausti saugus.
Diskutuota daug. Taip, žmonės, kuriems priklauso nuosavybe sklypai, turi teisę juos parduoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nustatytais įstatymais ir tvarkomis, juose statyti, bet turi būti užtikrinamos ir visų Lietuvos Respublikos piliečių teisės – viena jų yra galėjimas laisvai prieiti prie vandens telkinio. Taip nustatyta Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme ir tą mes turime garantuoti visiems. Vietos valdžia turi aktyviai tuo rūpintis, reaguoti į gyventojų skundus ir imtis priemonių, o ne tik sakyti, jog reikia kreiptis į kitas instancijas. Būtent vietinė valdžia turi atstovauti savo gyventojų viešiems interesams visuose lygmenyse.
Poilsio ir turizmo vystymas taptų puikia alternatyva kaimiškųjų vietovių patrauklumo skatinimui, verslo kūrimui. Viena iš galimybių pėsčiųjų ir dviračių turizmo maršrutas aplink Elektrėnų marias, sujungiant jau vystomus verslus. Poilsio zonų plėtra visose seniūnijose, Semeliškių–Trakų turizmo maršruto įrengimas, kempingai, kurių veiklą galėtų organizuoti vietos žmonės. Reikalingos ne tik investicijos, bet ir iniciatyvos, skatinimas ir pagalba, o kiekvienoje seniūnijoje yra nuostabių ir svarbių lankomų vietų, kurios puikiai reprezentuotų mūsų kraštą.
R.B. Esi ilgametė bendruomenės pirmininkė, kaip sekasi ši veikla ir kokios yra ateities vizijos?
V.J. Įdomu, ar sugebėtume daug nuveikti be entuziazmo. Šypsausi, nes ir pati, ir daugelis kitų bendruomenių atstovų dažnai negali net labai tiksliai apibūdinti, kodėl pradėjo ar tęsia savo visuomeninės veiklos kelią. Tačiau atsitiktinumų nebūna. Pirmiausia noras veikti, pagerinti aplinkos kokybę, patenkinti žmonių lūkesčius ir pasinaudoti projektinėmis lėšomis. Džiugu, kai ir džiaugsmais, ir vargais tarpusavy dalinamasi, organizuojamos bendros veiklos ir kt. Tačiau ilgainiui tai tampa tarsi norma – lyg bendruomenės atstovai privalo daug ką daryti ir pamirštama, jog jie veikia tik visuomeniniais pagrindais. Reikalinga didesnė pagalba, parama, specialistų konsultacijos ir, žinoma, bendruomeninės veiklos vertinimas, galimybės kuo daugiau tiesiogiai dalyvauti valdyme. Galimybių gerinti gyvenimo kokybę ir aplinką yra naudojantis VVG strategijos, ES ar savivaldybės lėšomis, tačiau iš kur tiek daug pasisemti entuziazmo, ypač, kai pagalbos ima trūkti.
Viena iš iniciatyvų skatinimo yra dalyvaujamasis biudžetas. Tai demokratiškas sprendimų priėmimo procesas, kaip galima kartu su gyventojais spręsti dėl viešųjų lėšų panaudojimo, kuomet žmonės patys siūlo idėjas miestui ir balsuodami renka labiausiai patikusias. Ši praktika dar tik pradžia, tačiau šia intencija bus pasiekta didesnio gyventojų aktyvumo ir tikslinių poreikių patenkinimo ir ypač svarbu, jog kiekvienas gali būti ir idėjos teikėju, ir jos įgyvendintoju.
Sakoma, jog patys gyventojai turi būti aktyvesni. Tiek rinkdamiesi, tiek dalyvaudami valdymo ir sprendimų procesuose. Galbūt ilgamečiai nusivylimai pertvarkomis, politikos vėjais, bendra ekonomine šalies padėtimi ir šalia esančių tragiškų veiksmų bei padarinių seka, neskatina žmonių veikti, tačiau tikiu, kad būtent gyventojų visuotiniai sprendimai, didesnė sprendimų valia ir galia bei atsakomybės iš juos atstovaujančiųjų reikalavimai stiprins mūsų visuomenę ir gerovę.
R.B. Įdomiai pasikalbėjome. Daug informacijos sužinojau pats, tikiu, kad ir skaitytojai. Ačiū, Viktorija, už išsamius atsakymus.