Muzikologė Ieva Kananavičiūtė tvirtina, kad mėgstantis savo darbą žmogus net nesijaučia dirbantis

Muzikologė Ieva Kananavičiūtė  tvirtina, kad mėgstantis savo darbą žmogus net nesijaučia dirbantis

Muzikologė Ieva Kanana­vičiūtė, kurios pavardę galėjome įsidėmėti šalies kultūrinėje spaudoje, gi­­­­mė ir­­­­ užaugo Semeliškėse. Nors nebaigusi nė pilnų devynių klasių Semeliškių vidurinėje mokykloje Ieva išvyko mokytis į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, iki šiol net ir dirbdama gieda Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios chore, buvo bažnyčios kantorė. Bestudijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pagal mainų programą mergina mokėsi ir Norvegijoje, toje šalyje atliko ir pedagoginę praktiką. Su I. Kananavičiūte kalbėjomės apie jos kelią į meno pasaulį, muzikos svarbą žmogaus gyvenimui ir kūrybingumui, darbą, profesionalu­mą bei ryšį su gimtine.
Mokėtės Semeliškių vidu­rinėje mokykloje, Elektrėnų me­no mokykloje, Kauno Juozo Gruo­­džio konser­­­­­­­­vatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo pat mažens pasižymėjote meniniais gabumais?
Taip, meniniai gabumai pasireiškė jau vaikystėje. Mano močiutė Aldona Kananavičienė vis prisimena, kaip, būdamos mažos, mes su pusseserėmis bandėme skambinti senelio a. a. Kazio Kananavičiaus armonika. Ji sakė, kad jau nuo pat mažų dienų armonikos klavišus maigiau ne bet kaip, bet stengdamasi atkartoti senelio grojamą muziką.
Turbūt grojimas nebuvo vie­nintelė meninė raiška?
Mano mama Zofija Kananavičienė yra labai kūrybinga – ji mane išmokė pirmųjų eilėraščių, skaitė knygeles, kartu piešė, dainavo… Todėl jau nuo pat mažumės ji įskiepijo man meilę knygai bei muzikai. Pradėjus mokytis mokykloje, pradinių klasių mokytoja Rasa Šimkuvienė (buv. Gintautienė) iš karto pastebėjo mano imlumą teatrui bei dainai. Jos dėka turėjau galimybę vaidinti, dainuoti, deklamuoti eilėraščius konkursuose. Bebaigiant trečią klasę ji paskatino tėvus leisti mane į Elektrėnų meno mokyklą. Stojamosios perklausos metu komisija buvo nustebusi, kaip aš drąsiai ir guviai atlikau dainelę kartu su šokio judesiais. Tuomet Solinio dainavimo skyriaus dar nebuvo – jį įsteigė man stojant. Dainavimo mokiausi nuostabios mokytojos Reginos Bartkienės klasėje – dainavau liaudies dainas, džiazą, šiuolaikinę akademinę muziką. Mokytoja skatino koncertuo­ti, dalyvauti konkursuose, taip pat giedoti Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčio­je. Laiką muzikos mokykloje laikau vienu svarbiausių savo, kaip asmenybės augimo, laikotarpių, kadangi mokykla ir muzika savaime tapo užuovėja nuo vidurinėje mokykloje vykusių patyčių dėl mano per didelio svorio. Po šešerių mokslo metų R. Bartkienė man pasakė: „Negaliu išmokyti banginio plaukti vonioje“, todėl 2010 m. žiemos pradžioje kartu su ja ir Mama nuvykome į Kauno Juozo Guodžio konservatoriją. Į ją priėmė tą pačią žiemą – mokiausi operos solistės Jūratės Bukauskaitės klasėje. Išvykimas į Kauną buvo neįtikėtina patirtis, mat jame prieš tai lankiausi tik tris kartus ir tik kartu su klase. Konservatorijos atmosfera ypatinga – ten niekam nerūpėjo, kaip atrodau, o tik tai, kaip muzikuoju. Dainavimas, teatras, šokis, muzikos istorija, teorija, galimybė nemokamai lankytis Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Kauno valstybinėje filharmonijoje… Visi šie dalykai man buvo labai artimi ir užburiantys. Visgi konkurencija buvo didelė, ypač mano klasės dainininkų grupėje, dėl to nuo pat pradžių jutau, kad mano balsas yra per menkas operai, o kamerinio dainavimo bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nebuvo. Buvau labai imli teorinėms disciplinoms, ypač muzikos istorijai, dėl to vienuoliktos klasės pabaigoje paprašiau savo muzikos istorijos ir kitų disciplinų mokytojos Jūratės Bernotaitės (buv. Martinaitytės) priimti mane į Muzikos teorijos skyrių. Per vienus metus teko išmokti ketverių metų muzikos teorijos kursą tam, kad išlaikyčiau muzikologijos egzaminą ir sėkmingai įstočiau į LMTA. Per tuos vienus metus, J. Bernotaitės dėka, savyje atradau gebėjimų, apie ku­riuos nebūčiau pagalvojusi – išmokau sklandžiai kalbėti, rašyti recenzijas, vesti koncertus ir kitokio pobūdžio renginius. Taigi, net ir suaugusi, savyje atradau daugiau gebėjimų nei tik dainavimas.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip manote, kas daugiausia turėjo tam įtakos?
Manau, kad mano gyvenimo raidai didžiausią įtaką padarė tėvai, pedagogai ir asmeninė drąsa. Jei ne Mama, tikriausiai nebūčiau įsimylėjusi knygų… Jei ne R. Šimkuvienė, tikriausiai nebūčiau pradėjusi mokytis Elektrėnų meno mokykloje… Jei ne R. Bartkienė, nebūčiau įstojusi į Kauno Juozo Gruo­džio konservatoriją… Jei ne mano drąsa keisti specialybę prieš pat konservatorijos baigimą bei, jei ne mokytojai, sugebėję mane paruošti muzikologijos ir stojamiesiems egzaminams, nebūčiau įstojusi į LMTA. Ir, jei ne mano specialybės dėstytoja prof. dr. Lina Navickaitė-Martinelli ir jos beatodairiškas palaikymas, tikriausiai nebūčiau tapusi muzikologe…
Tad renkantis specialybę daugiausia įta­­­­­kos turėjo minėtos aplinkybės?
Besimokydama Elektrėnų meno mokykloje, dainavimą laikiau tik saviraiška, hobiu. Man sekėsi, žmonėms mano dainavimas patiko, tačiau sa­ve įsivaizdavau lituanistės arba ar­cheologės rolėse. Stojimas į konservatoriją buvo labai netikėtas, tačiau net ir tada dainavimo nelaikiau savo būsima „duona“. Man patiko ir sekėsi vaidinti, svarsčiau ir apie aktorės profesiją. Tačiau konservatorijoje atradau naują nišą – muzikologiją, kuria susižavėjau J. Bernotaitės dėka. Ši mokytoja – ypatingas žmogus mano gyvenime, kadangi savo pavyzdžiu ji parodė, jog muzikologija – tai spalvinga, smagi ir iššūkių kupina sritis, o ne tik sausas mokslas apie kompozitorių biografijas ar akordų sandaras. Šį požiūrį patvirtino ir LMTA dėstytojai.
Dėl ko dvejojote labiausiai?
Įstojusi į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją supratau, kad visa mano veikla priklauso nuo asmeninės iniciatyvos. Galėjau rinktis: ar atitikti studijų programos reikalavimus, ar daryti tai, ką noriu. Studijų metai nebuvo lengvi – įpratus prie nuolatinio užimtumo ir mokytojų kontrolės konservatorijoje, buvo sudėtinga susigyventi su pasirinkimo laisve akademijoje. Visgi, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, šią laisvę panaudojau prasmingai – niekuomet nenustojau dirbti, mokytis, rašyti ir tiesiog būti Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi, net ir trumpam emigravus.
Studijuoti mergaitei iš nedidelio miestelio nebuvo sunkiau negu jaunuoliams iš didesnių miestų?
Kalbant apie konservatoriją, tikrai ne. Tuo metu, kai bendraklasiai lankydavosi vakarėliuose ar praleisdinėdavo pamokas, aš uoliai mokiausi. Nes galimybę mokytis laikiau (ir, žinoma, vis dar laikau) viena didžiausių vertybių. Taip pat ir ankstyvas muzikos mokymasis Elektrėnų meno mokykloje išugdė discipliną – juk, kai kiti vaikai žaisdavo kieme, man tekdavo mokytis naujas dainas, groti pianinu, ruoštis solfedžio atsiskaitymams. Be to, Semeliškių vidurinėje mokykloje mūsų klasė nebuvo didelė, todėl sulaukdavome individualaus mokytojų dėmesio, kuris atsispindėjo ir mokymosi rezultatuose. O studijuojant LMTA skirtumo tarp studentų nebuvo – visi buvome baigę konservatorijas, meno ir muzikos mokyklas, todėl dalijomės panašiu muzikos suvokimu.
Nebuvo baisu, kad dai­­ni­­­ninkės ar muzikos teorij­­os spe­­­­­­cialybės gana nepraktiškos?
Manau, kad geri bet kurios srities specialistai yra reikalingi visada. Visgi dainavimo nesirinkau dėl savo įgimtų apribojimų – tačiau, jei būčiau jautusi, kad galiu konkuruoti, tikrai būčiau rinkusis dainininkės kelią. Dainavimas yra nuostabi veikla, kuri iki šiol yra likusi širdžiai mielu hobiu. O kalbant apie muzikologo specialybę, nesutikčiau, kad ji yra nepraktiška. Muzikologų Lietuvoje yra labai mažai, šios specialybės galima mokytis tik LMTA, kasmet ją baigia vos keli studentai. Tie, kas po studijų nedirba muzikologijos srityje, tą daro tik asmeniniu pasirinkimu, kadangi tiek darbo, tiek galimybių yra tikrai daug – tereikia dirbti.
Jums pagal mainų programą teko studijuoti Bergeno universiteto Edvardo Grygo akademijoje. Ką davė ši patirtis?
Studijuojant Bergene gilinau populiariosios muzikos ir lyčių studijų žinias, taip pat tobulinau anglų ir norvegų kalbų įgūdžius. Pirmieji du studijų objektai mane labai nu­stebino savo atvirumu – įpratusi prie akademinės muzikos studijų, stebėjausi, kad taip pat rimtai gali būti analizuojama ir aplink skambanti muzika. Taip pat supratau, kad į tą pačią akademinę muziką galima žvelgti iš įvairių, kartais neįprastų, rakursų. Dabar šios įžvalgos nebeatrodo to­kios sukrečiančios, Lietuvoje šie aspektai yra tokie pat gyvi, tačiau Edvardo Grygo akademija padėjo juos atrasti.
Lietuvoje ir Norvegijoje stu­dijų sąlygos skiriasi? O studentų gyvensena, gyvenimo būdas?
Studijų sąlygos per daug nesiskiria, programos akredituojamos taip pat. Bergeno universitete studijų dalykams buvo skiriama daugiau kreditų (10–15), t. y. daugiau nei įprasta LMTA, tokiu būdu siekiant gilesnio požiūrio į dėstomą / studijuojamą dalyką. Taip pat nustebino ir tai, kad lankomumas ir dalyvavimas paskaitose nėra vertinamas – jie yra privalomi, tačiau balai už tai neskiriami. O studentų gyvensena pasižymėjo multikultūriškumu – universitete susidraugavau su Kanados, Japonijos, Saudo Arabijos, Didžio­sios Britanijos, Airijos ir kitų šalių piliečiais. Visgi studentai visur yra studentai – tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje jie mėgsta savanoriauti, sportuoti, keliauti, leisti laiką šokių aikštelėse…
Laimėjusi Švietimo mainų pa­ramos fondo stipendiją atlikote pedagoginę praktiką taip pat  Norvegijoje – Lituanistinėje mokyklėlėje Mose. Kas joje Jus nustebino, atkreipė dėmesį?
Labiausiai nustebino lietuvių bend­­­ruomenių gausa. Susipažinau su daugybe ten gyvenančių šviesių žmo­nių, kurie paneigė mitą, jog lietuviai Norvegijoje – tai tik sunkius darbus dirbantys žmonės. Lietuviai ten labai išsilavinę, aktyviai puoselėjantys savo tautinę tapatybę ir svarbiausia – puoselėjantys savo vaikų tautinę savimonę lituanistinėse mokyklose.
Nors esate labai jauna, Jūsų darbo patirtis jau gana įvairi ir įdomi. Dirbote solistų koordinatore Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.  Turbūt daug kam įdomu sužinoti, koks tai darbas?
Darbas teatre buvo trumpa, tačiau kupina įvairių pamokų patirtis. Užėmiau solistų koordinatorės parei­gas, kurių esmė – užtikrinti sklandų operos solistų darbą, pradedant darbo sutartimis, repertuaro, kelionių planavimu, baigiant jų dalyvavimu repeticijose. Tai buvo labai prasmingas ir praturtinantis laikas, kurio metu tu­rėjau galimybę susipažinti su vie­nais geriausių Lietuvos operos meno pasaulio muzikų. Nors LNOBT nebedirbu, mūsų keliai vis kertasi – 2020–2021 m. Elektrėnų profesinio mokymo centre tobulinau dokumentų rengimo žinias ir įgijau sekretorės specialybę, kurios praktiką atlikau LNOBT. Taip pat ir dirbant muzikologinį darbą, t. y. rašant recenzijas, akis krypsta į teatro pastatymus, veiklą.
Dabar esate redaktorės asis­tentė muzikos meno ir mokslo žurnale „Muzikos barai“. Ką duoda šis darbas?
Šios veiklos nelaikau darbu – tai saviraiška, nuolatinis mokymasis ir bendrų idėjų įgyvendinimas. Būtent tai veikla „Muzikos baruose“ ir suteikia. Esu be galo dėkinga prof. Audronei Žigaitytei-Nekrošienei už galimybę tobulėti ir realizuoti visus savo užmojus – dar nebuvo karto, kai man kilusi idėja nebuvo įgyvendinta ar bent išsamiai apsvarstyta. Momentai, kai pa­čios sugalvota tema atsiduria žurnale, nenustoja džiuginti. Taip pat džiugina ir žmonių reakcijos – tenka atlikti daug interviu ir džiaugtis respondentams kilusiomis idėjomis, jų dalijimusi socialiniuose tinkluose. „Muzikos barai“ ir Lietuvos muzikų sąjunga – tai kūrybai ir saviraiškai palankios terpės. Jaučiuosi labai laiminga, galinti jose veikti.
Rašote įvairiems Lietuvos ir užsienio laikraščiams, žurnalams, interneto svetainėms. Kokiems?
Šiuo metu nuosekliai bendradarbiauju tik su žurnalu „Muzikos barai“. Praeityje teko kartu dirbti su viešąja įstaiga „Lituania Cantat“, kuri pasirūpindavo tekstų sklaida ir užsienio žiniasklaidoje. Taip pat bendradarbiauta su Lietuvos chorinės mu­­zikos kultūros interneto svetaine Choras.lt, savaitraščiu „7 meno dienos“, Lietuvos kompozitorių sąjun­gos projektu „Muzikos antena“, Vilniaus miesto savivaldybės šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Pasitaikydavo ir paskirų publikacijų – pernai vienas mano tekstas buvo publikuotas „Verslo žinių“ tinklalapyje, taip pat visos muzikologinės karjeros metu keletas straipsnių pasirodė žurnaluose „Literatūra ir menas“, „Krantai“, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tinklalapyje, interneto svetainėse Pasauliolietuvis.lt, Bernardinai.lt, Lrytas.lt, Delfi.lt, 15min.lt.
Jų sąlygos ir reikalavimai vienodi ar skirtingi? Kokie?
Kai kurie redaktoriai prašo konkrečios straipsnio apimties, tačiau daugiau skirtumų nepajutau. Visada stengiuosi atlikti darbą kokybiškai, profesionaliai.
Kaip suprantate profesio­nalumą?
Muzikologo profesionalumas slypi kritiškame žvilgsnyje į aprašomą objektą, konteksto įžvalgos. Panegiriškai girti ar rūsčiai peikti pasirodymą, reiškinį, mano nuomone, nedera – profesionalu tada, kai gebama kontekstualiai įsigilinti į objekto stipriąsias ir silpnąsias puses. Žinoma, galbūt ši nuomonė ginčytina, tačiau laikausi šios nuostatos.
Ką duoda muzika ir muzikavimas žmogui?
Muzikos ir muzikavimo nauda žmogui – labai plati ir aktuali tema, apie kurią rašyti ištisi tomai… Moksliniu požiūriu, muzikavimas ugdo ne tik meninius gebėjimus, t. y. saviraišką per muziką, tačiau ir socialines bei emocines kompetencijas, kompleksinius multisensorinius gebėjimus, kurie pritaikomi ir kitose gyvenimo srityse. Lavinama savidisciplina, motyvacija, pasitikėjimas savimi, kūrybiškumas ir fantazija… Kalbant iš asmeninės patirties, muzikos klausymas, jos analizė, atlikimas man pirmiausia suteikia malonumo, pasitenkinimo jausmą, kurį supras kiekvienas, apsilankęs kokybiškame koncerte ar pats patyręs muzikavimo sėkmę. Tokios muzikos patyrimo sąvokos kaip dvasingumas, transcendencija ar katarsis žmogų pakylėja virš daiktiškiosios būties ir įprasmina jo gyvenimą dvasios, sielos reikšmėmis.
Galima sakyti, kad tai labai svarbi žmogaus kūrybingumo ir atsakingumo ugdymo mokykla, atsipa­laidavimo ir harmonijos pajutimo būdas?
Taip, pritarčiau Jūsų formuluotei. Ir pridurčiau, kad muzikuoti gali kiekvienas – nereikia bijoti savo muzikalumo stokos ir galvoti, kad muzikuoti gali tik talentai. Manau, kad kiekvienam žmogui muzika yra svarbi gyvenimo dalis – ar tai mamos lopšinė, ar radijas, ar „Spotify“ grojaraštis, ar dainavimas duše, ar ansamblyje, chore, ar grojimas instrumentu… Muzika ugdo, muzika gydo, ji atpalaiduoja, ji įprasmina jausmus ir mintis. Ji reikalinga.
Kaip apskritai suprantate žmo­­gaus kūrybingumą?
Pirma kilusi mintis yra ta, kad kūrybingumas – tai nestandartinių sprendimų priėmimas standartinėse situacijose. Perskaityti ir atkartoti užrašytas natas gali bet kas, turintis minimalų muzikinį išsilavinimą, tačiau jas interpretuoti taip, kad atliktas kūrinys klausytoją nukeltų į transcendentinę būseną – tai yra kūrybiškumas. Taip pat ir rašyme – sausai nupasakoti faktus lengva, tačiau parinkti žodžius taip, kad skaitytojas norėtų įsigilinti į tekstą, kad išgyventų tuos pačius jausmus, emocijas, kurias norima perteikti, reikia kažko daugiau nei tik taisyklingos rašybos žinių.
O kaip suprantate kūry­bingumo ugdymą?
Baigiant gretutines meno pedagogikos studijas LMTA, rašiau darbą apie socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymą muzikos istorijos pamokoje. Priėjau išvadą, kad mokytojo kūrybiškumas ir empatija yra vieni svarbiausių rodiklių pastarųjų kompetencijų ugdyme. Taigi kūrybiškumo ugdyme esminį vaidmenį atlieka pedagogas – jo kuriama pozityvi ugdymo atmosfera, neeilinės užduotys, atsižvelgimas į mokinių socialinius ir emocinius poreikius. Kitaip tariant, kūrybiškumas gali būti ugdomas kūrybiškoje terpėje, kurioje galima klysti, mėginti, eksperimentuo­ti, žaisti ir svajoti. Drįsčiau teigti, kad šios idėjos galioja ne tik vaikų ugdyme – manau, kad kūrybiškumą ugdyti gali ir suaugusieji.
Kokie pagrindiniai dabartinės Jūsų veiklos privalumai ir minusai?
Veikiu ne tik žurnale „Muzikos barai“, taip pat užimu projektų vadovės pareigas „Projektų vadybos centre“. Savo veikloje matau daug privalumų palaikančių kolegų dėka. Dienos metu su malonumu atlieku administracines užduotis, o po darbo einu į koncertus, bendrauju su būsimų tekstų herojais ir grįžusi rengiu tekstus. „Projektų vadybos centro“ direktorius Dainius Dromantas ir žurnalo „Muzikos barai“ leidėja ir vyriausioji redaktorė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė nuo­širdžiai skatina imtis naujų iššūkių, rūpinasi profesine ir asmenine gerove, todėl jaučiuosi, jog gyvenu tobulą profesinį gyvenimą. Iš šalies stebintys pastebi, kad kartais dėl veiklos gausos nukenčia mano laisvalaikis, dingsta darbo ir poilsio skirtis. Visgi galiu teigti, jog aš niekur nedirbu – tik veikiu tai, kas man labai patinka.
Žodžiu, manote, kad mėgsta­mą darbą dirbantis žmogus jaučiasi kone nedirbantis, nes veikia tai, kas jam patinka?
Taip! Kinų filosofas Konfucijus yra sakęs: „Jei mėgsti tai, ką darai, vadinasi, niekada gyvenime nebedirbsi“. Labai jam pritariu.
Kaip manote, kas svarbiausia jaunam žmogui ieškant savo vietos gyvenime?
Žmogaus laikas šiame pasaulyje ribotas, tačiau jaunas žmogus to kartais nesuvokia. Manau, kad svarbiausia ieškant savos vietos gyvenime – tai meilė tam, ką darai. Tai yra pats kilniausias ir gražiausias jausmas, kurio nusipelno kiekvienas. Taigi meilė ir nebijojimas bandyti ją rasti, nors ir atrodytų, kad tam prieštarauja aplinka, nors ir atrodytų, kad galbūt jau per vėlu.
Jau jaučiatės ją radusi?
Taip, manau, kad esu ten, kur ir turėčiau būti.
Kas Jums dabar yra Seme­iškės?
Semeliškės… Tai tėvai, močiutė, draugai, sodas, ežeras, miškas, bažnyčia… Tai mano gimtinė, į kurią dažnai sugrįžtu, kurioje atsigaunu po miesto šurmulio, kurios ramybėje ir tyloje gimsta geriausios idėjos. Semeliškės – tai namai.
O gimnazijos draugai?
Su kai kuriais klasės draugais palaikome labai stiprų ryšį, net ir Vilniuje gyvename netoliese. Kasmet stengiamės visi susiburti, džiaugiamės, kad į mūsų susitikimus atvyksta ir klasės auklėtoja Nijolė Ustilienė. Mūsų draugystė kitokia, nei naujai sukurtos – mus jungia bendros vaikystės patirtys, patys svarbiausi prisiminimai. Mes tarytum šeima.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69