Vladislavos Kursevičienės prisiminimai: tik Tėvynėje visavertis esi žmogus

Lietuvai iškilmingai atšventus atkurto valstybingumo šimtmetį, mes vis ieškome žmonių, kūrusių šalį, jai dirbusių, ją saugojusių. Nors Valstybės Atkūrimo Aktas pasirašytas buvo Vilniuje, bet Vilnius Lietuvos sostine netapo. Dabartinėje Elektrėnų savivaldybėje gyvenę žmonės atsidūrė prie demarkacinės linijos. Apie tarpukario gyvenimą šiose vietovėse informaciją surinko ir pateikė istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius.

Lietuvos ir Lenkijos de­mar­kacinė linija: gyvenimas prie „šiau­dinės sienos“

Paruošė: Audrius Jurgelevičius, Istorijos mokytojas

Po Pirmojo pasaulinio karo at­kūrusios savo nepriklausomybę Lietuvos ir Lenkijos valstybės nuo pirmos egzistavimo dienos turėjo teritorinių pretenzijų viena kitai. Didžiausias nesutarimų mazgas – dabartinė pietrytinė Lietuvos dalis ir vadinamasis Vilniaus kraštas. Spręsdamos teritorinius ginčus abi valstybės ne tik kariavo, bet ir tikėjosi tarpininkų – Antantės karinės sąjungos šalių – pagalbos. Būtent aukščiausioji sąjungos institucija Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 3 d. abi konfliktuo­jančias kaimynes atskyrė neutralia zona, kurią po kelių savaičių – kovo 15 d. – ėmė traktuoti kaip laikiną valstybinę sieną. Būtent ją mes ir vadiname demarkacine linija. Nepaisant to, kad Lietuvos pusė nepripažino jos teisėtumo (jau vien dėl to, kad ji atskyrė Vilnių nuo Lietuvos!), tačiau buvo priversta susitaikyti su nemalonia realybe.
Ši kelis šimtus kilometrų Lietuvos valstybę nuo Kalvarijos ir Zarasų kirtusi linija ėjo ir per dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritoriją. Pasienio miesteliais tapo Semeliškės ir Vievis, o visai šalia demarkacinės linijos atsidūrė Daugirdiškės, Lazdėnų ir kelios dešimtys kitų kaimų. Skaitydami šia tema rašiusių istorikų darbus, tiek to meto įvykių amžininkų prisiminimus aiškiai matome dvi istorijos puses – didvyriškąją ir gyvenimiškąją. Pirmoji, tai Lietuvos pasieniečių herojiškos pastangos saugoti valstybės teritoriją nuo priešiškų anapus sienos esančių jėgų, o antroji, abiejų valstybių pasienio gyventojų kasdieniai rūpesčiai bandant pasiekti už sienos atsidūrusias savas žemes, ten gyvenančius artimuo­sius ar elementarus noras pasirūpinti trūkstamais daiktais.
Lietuviškąją demarkacinės linijos pusę saugojusius karius nuo 1924 m. sausio 1 d. pakeitė pasienio policijos pareigūnai. Visas pasienis buvo padalintas į barus, kurių sienos sutapo su tuomečių apskričių ribomis. Barai savo ruožtu buvo skirstomi į rajonus ir smulkiausius pasienio tarnybos vienetus – sargybas. Pasienio baro būstinė buvo įsikūrusi Karageliškių kaime, kurį šiandien mes geriau žinome kaip Panerius. Kaip prisimena amžininkai, pasieniečiai gyvendavo iš vietinių išnuomotuose namuose. Karininkai ir eiliniai policininkai gyveno atskirai. Pasieniečių kasdienybė buvo ne tik patruliavimas pasienyje, bet ir informacijos rinkimas. Ji pareigūnus dažniausiai pasiekdavo iš legaliai ar nelegaliai sieną kirtusių vietos žmonių. Panašu, kad nemaža problema buvo ir pačių pasienio sargų ilgi liežuviai, kartais atsipalaiduojantys bendraujant su vietiniais. Siekdama išvengti tarnybinės informacijos nutekėjimo, pasieniečių vadovybė drausdavo nevedusių karių apsilankymus kaimo vakaruškose, ribodavo galimybę tarnauti iš pasienio ruožo kilusiems vyrams. Nors legalus susisiekimas per demarkacinę liniją buvo minimalus, tačiau joje buvo įrengtos kelios­ dešimtys pasienio perėjimo punktų, kurių vienas buvo šalia dabartinių Lazdėnų, kurie tuomet buvo vadinami Zawiasy(-ais). Juose vykdavo ir oficialūs abiejų pusių pareigūnų susitikimai, reikalingi reguliuojant nuolatos kylančius pasienio incidentus. Vienas iš plačiausiai nuskambėjusių tokių incidentų – Lietuvos pasieniečio Jurgio Kybarto žūtis Baltamiškio kaimo teritorijoje. Tai nutiko 1931 m. spalio 4 d. Štai kaip viskas buvo aprašyta tarpukario žurnale „Policija“ (kalba netaisyta): „Paminėtą dieną 9 val. 30 min. sargybinis Kybartas, eidamas sutiko sargybinį Želvį. Su juo prasilenkdamas sarg. Kybartas pasisveikino ir nuėjo į administracijos linijos taką. Sargybinis Želvys tuojau po susitikimo su Kybartu išgirdo prie administracijos linijos du šūvius ir metėsi bėgti minėtų šūvių kryptimi prie linijos. Kelyje sutiko jau sužeistą sargybinį Kybartą, kuris pareiškė, kad jį sužeidė lenkų kareiviai, ir prašėsi suteikti jam pagalbą, padvada nuvežti jį kaiman. Sargybiniui Želviui nubėgus prie administracijos linijos, lenkų kareiviai paleidę į jį vieną šūvį, tačiau nekliudė. Sargyb. Želvys susitiko su sargyb. Ščerbavičium, kuris išgirdęs šūvius, bėgo įvykio vieton iš Bieloliesės (dabar – Baltmiškis) kaimo. Jiedu abu nuėjo prie sužeistojo Kybarto, kuris be sąmonės gulėjo 60 metrų atstume nuo administracijos linijos ir tuojau mirė“. Pareigūnas iškilmingai buvo palaidotas Vievio kapinėse, o jo žūties vietoje 1937 m. už Trakų baro pasieniečių ir Vievio šaulių surinktas lėšas pastatytas paminklas. Tačiau J. Kybarto mirtis nebuvo išskirtinis atvejis. Statistika byloja, kad vien nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo lenkų pasieniečiai nušovė 7, sužeidė 13 ir buvo pagrobę 22 Lietuvos pasienio policininkus. Tad tikrai galime drąsiai tvirtinti, jog tuomečiai Lietuvos pasieniečiai, faktiškai tarnavę karo zonoje, buvo tikri didvyriai.
Kasdieniame vietos žmonių gyvenime nebuvo nė kruopelytės heroizmo, nors jiems irgi teko gyventi tik paliaubomis karo veiksmus pristabdžiusių valstybių pasienyje. Dažno iš jų dirvos, ganyklos ar miškai buvo atsidūrusios svetimos valstybės teritorijoje, todėl reikėjo nuolat rūpintis leidimais kirsti sieną. Į kaimyninę valstybę keliauti reikėjo ir norint aplankyti giminaičius. Tačiau dar dažniau ten traukė noras įsigyti nelegalių kontrabandinių prekių. Amžininkai mena, kad nepaisant įvairių pavojų, pasienyje kunkuliavo savitas, kone romantiškais nuo­tykiais paženklintas gyvenimas. Už tam tikrą mokestį pasieniečiai tiek lietuviams, tiek lenkams, apsikrovusiems skirtingomis prekėmis, leisdavo vyk­ti vieniems pas kitus. Lietuvaičiams labiausiai rūpėjo įsigyti drabužių, avalynės, dviračių, kitų pramoninių gaminių, kurių Lietuvoje dažnai stigdavo arba jie būdavo labai brangūs. O lenkiškos pusės gyventojai labiausiai vertino lietuvišką maistą – miltai, cukrus, mėsa, kiti produktai Lenkijoje tada kainavo kur kas brangiau, todėl bemat ištirp­davo iš mūsų prekeivių rankų. O labiausiai lenkai laukdavo rūkalų – pasirodo, vietos valdžia dėl įvesto tabako monopolio lenkų ūkininkams anuo­met griežtai draudė auginti taboką. Apie į Lietuvą gabenusių prekes kontrabandininkų gaudynių sėkmę bylojo Karagėliškėse Trakų pasienio baro viršininko Kazimiero Čers­kio iniciatyva kurį laiką veikusi konfiskuotų kontrabandinių prekių parduotuvė. Tačiau tai nesumažino nelegaliai praturtėti norinčių skaičiaus. Taip ir traukė abiejų tautybių mėgėjai lengviau praturtėti link „šiaudine siena“ vadinamos demarkacinės linijos. Tokį pavadinimą ji gavo ne dėl to, kad nebuvo didelės problemos ją kirsti, o dėl kai kuriuose jos ruo­žuose naudojamų riboženklių – iki 6 metrų aukščio medinių karčių, kurių viršūnėse puikavosi šiaudų pėdai. Šiaudų kartys kartu su demarkacine linija dingo 1939 m. spalio mėnesį, kai Lenkiją okupavusi SSRS sutarė su Lietuva dėl Vilniaus krašto ir kitų rytinių užgrobtų teritorijų grąžinimo.

Šiuose kraštuose gimė, užaugo ir šaliai daug gerų darbų atliko ilgametė Daugirdiškių mokyklos direktorė, literatė, surinkusi ir išleidusi Daugirdiškių istoriją, Vladislava Kursevičienė. Paskaitykite jos gyvenimo istoriją:

Gimiau Širvintų raj. Ulyčelių kaime. Mano mergautinė pavardė – Orševska. Mūsų kaime buvo 15 šeimų – 10 Orševskių ir 5 – Matulianiecų. Visada galvojau kaip

V. Kursevičienė

V. Kursevičienė

atsirado mūsų pavardė, paplitusi Širvintų rajone. O kas ieško, tas randa. Sužinojau, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis už nuopelnus mūšyje prie Oršos apdovanojo savo kariškį ar kelis kariškius žemėmis Lietuvoje, būtent mūsų Ulyčelių kaime, Petriškių kaime ir pačiose Širvintose (tuomet dar kaime). Žmonės čia sukūrė šeimas, gimdė vaikus, ir taip paplito ši pavardė.

Abu mano tėvai augo be tėvų

Mano mama Stefanija Juchnievič buvo kilusi iš Masionių kaimo Karvio parapijoje. Gimė 1908 metais. Per Pirmąjį pasaulinį karą nuo šiltinės ar nuo juodojo gripo mirė jos tėvas, seneliai ir broliukas. Liko motina ir 3 vaikai. Mano mama buvo vyriausia. Šeima turėjo 14 ha žemės, todėl jos motina ištekėjo už našlio Mažulio. Šioje santuokoje dar gimė 2 vaikai: Vanda ir Mamertas. Po kelerių metų mamos motina (mano močiutė) mirė nuo kažkokios neaiškios ligos (gal odos vėžio?). Mano mamai tada buvo vos 15 metų. Kadangi žemė buvo jos tėvo, tad Mažulis su savo vaikais turėjo išeiti. Taip mama tapo žemės savininkė ir savo 9 metų sesers Zofijos ir 7 metų brolio Heronimo globėja. Kai sulaukusi 19 metų ištekėjo už mano Tėvo, jos brolis ir sesuo išsiųsti tarnauti:

Tėvas Francišek Orševski

Tėvas Francišek Orševski

mergaitė – prižiūrėti Vilniaus žydų šeimos vaikus, o berniukas – ganyti gyvulių pas pasiturintį kaimyną. Mama nė vienos dienos nebuvo mokykloje. Ji sakydavo: „Kada aš galėjau mokytis, jeigu per metus 5–7 kartus pasikeisdavo valdžia: tai rusai, tai vokiečiai, tai lietuviai, tai lenkai, tai bolševikai ir vėl, ir vėl…
Skaityti ją išmokė iš lenkiškos maldaknygės jos močiutė. Per Pirmąjį pasaulinį karą jos tėvų namuose per vieną žiemą buvo apgyvendintas vokiečių karininkas su savo adjutantu, jie pramokė mamą kalbėti vokiškai. Po Antrojo pasaulinio karo išmoko kalbėti rusiškai, o vėliau iš savo anūkų pramoko lietuviškai.
Mama pasakodavo apie savo šei­mą tiek, kiek prisimindavo pati. Pasakojo, kad jos senelis buvo „daktaras“, pas kurį net naktimis atvažiuodavo žmonės su savo ligoniais. Aš manau, kad jis galėjo būti žolininkas, žiniuo­nis. Kadangi po tėvų mirties jaunoji šeimininkė labai sunkiai vertėsi materialiai, jokių nuotraukų neturėjo.
Tėvas Francišek Orševski, gimęs 1899 metais, taip pat neturėjo tėvo, nes jis mirė 1905 metais. Turėjo motiną ir vyresnį 9 metais brolį bei 2 seseris. Tėvas lankė valdišką Antanaičių pradinę mokyklą, kurio­je mokslas vyko rusų (tuomet valstybine) kalba, baigė tris klases, bet prasidėjo karas, mokslus teko nutraukti. Vokiečiai sudegino kaimą iki pamatų, reikėjo atstatyti trobesius. Javai liko ištrypti, gyvulius suvalgė kariuomenė.
Kai tėvo motina Veronika Symonovič, lenkė, atitekėjo į mūsų kraštą, nemokėjo nė žodžio lietuviškai. Su savo anyta (mano prosenele) negalėjo susišnekėti, nes ta kalbėjo tik lietuviškai. Senelė buvo kilusi iš netoliese esančio Juodės kaimo. Šalia buvo Juodės dvaras, priklausantis ponams Januševskiams – Felikso Dzeržinskio seneliams. Močiutė būdama gal 16 metų tarnavo pas Januševskius – prižiūrėjo jų anūkus Feliuką ir Ignuką. Senelė mirė 1951 metais. Prieškarinių nuotraukų neliko.

Broliai

Vyresnis brolis Juzefas buvo šei­mos galva, darbininkas. Jis lenkė prie darbo ir jaunesnį brolį, kuris nenorėjo paklusti vyresniajam. Kai vokiečiai buvo išvaryti iš Lietuvos, kažin iš kur atsirado daug kažkokių žmonių, kurie agituodavo stoti į savanorių būrius: vieni į lenkų, kiti į lietuvių. Ir visi žadėjo duoti žemės. Aišku, kad žemė buvo reikalinga visiems, o gavęs žemės galėjo pasidaryti nepriklausomas nuo vyresnio­jo brolio. Tad brolis prikalbino savo draugą Michalą Orševskį, ir abu patraukė ieškoti lenkų kariuomenės. Kodėl lenkų? Matyt, gyvendamas su motina lenke pirmenybę teikė lenkų kalbai, ją geriau suprato.
Tai va, jaunieji pabėgėliai, susirado kariuomenę prie Giedraičių ir iš karto papuolė į mūšį, kurį laimėjo lietuviai. Mūsų „kariūnai“ taip išsigando, kad iš karto pabėgo iš mūšio lauko. Grįžo ne be nuotykių namo, žemės negavo.
Po visų karų dvidešimtųjų metų pradžioje mūsų kaimas įėjo į Lenkijos sudėtį. Tėvas jau tarnavo Lenkijos kariuomenėje. Tuo laiku baigė ir lenkų kalbos kariuomenės mokyklą. Visas kaimas kalbėjo lenkiškai. Mes, karo ir pokario vaikai, lietuvių kalbos nebuvome girdėję, kiek pramokome tik mokykloje.

Mano prisiminimai
Karas

Karo metų nebeprisimenu, bet tėvai pasakojo, kad tai buvo baisus laikotarpis. 1939 metais mūsų kaimas išsiskirstė vienkiemiais. Mano tėvai taip pat pasistatė trobesius savame sklype Musės ir bevardžio upelio santakoje. Nespėjo iki galo įrengti namų, o jau prasidėjo karas. Kadangi mūsų vietovė buvo prieškarinės

Su mama Stefanija Juchnievič Orševska 1959 metais

Su mama Stefanija Juchnievič Orševska 1959 metais

Lenkijos sudėtyje, tad karas su vokiečiais šioje teritorijoje prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. Tąkart į karą buvo pašauktas mamos sesers vyras – dėdė Vincas Mikmelis. Išeidamas į frontą jis paliko tris mažutėlius vaikus ir nėščią žmoną. Dėdė žuvo pirmomis karo dienomis forsuojant Vyslą. Po jo žūties gimęs sūnus Vincukas tėvo niekada nepamatė. Prisimenu, kaip teta Zonė (toks buvo mamos sesers vardas) vargo, augindama keturis našlaičius.
Per karą kaip per karą, nei ką nusipirksi, nei ką gausi, todėl neįrengtame iki galo name šalta, miegamasis nuo pagrindinio kambario atskirtas tik spinta bei krosnimi ir viryklės sienele. Kadangi gyvenome vienkiemyje prie upės, apaugusios alksniais ir karklais, tai į mūsų kiemą neretai pasibelsdavo besislapstantys nuo vokiečių žydai. Tėvai pagal galimybes juos sušelpdavo, kartais leisdavo pernakvoti, bet ilgesniam laikui juos priglausti nebuvo galimybių, nes nebuvo kur paslėpti. Menu, kaip mama pasakojo tokį atsitikimą. Vieną vėlų lapkričio vakarą į tėvų trobos duris pasibeldė pažįstama žydaitė iš Maišiagalos. Tėvai ją pamaitino, leido pernakvoti. O ji ir pasiliko, nes nežinojo, kur jai dėtis. Negi išvarysi? O paslėpti nėra kur, tad miega ant krosnies, skuta bulves vakarienei. Buvo labai peršalusi, labai kosėjo. Ir atsitik tu man taip, kad pas tėvus užėjo kaimynė V. Jaglinska pasikviesti tėvą padėti paskersti kiaulę. Žydaitė pasislėpė ant krosnies, bet kosėja… O Stasiukas, kur buvęs kur nebuvęs, vis ją gąsdina: „Tu taip garsiai nekosėk, nes ateis vokietis ir tave išsives“. Teko mamai aiškintis, kad taip kosėja senelė – tėvo motina, kuri tą dieną kaip tik buvo pas kitą sūnų – dėdę Juozą. Kaimynė patikėjo, o gal supratingai nutylėjo. Bet žydaitė paskubėjo išeiti, nes buvo pavojinga pasilikti ten, kur yra kalbantis mažiukas vaikas. Tolesnis jos likimas tėvams buvo nežinomas, gal žuvo, o gal ir išsigelbėjo, nes buvo žmonių ir mūsų kaime, kurie per visą karą slapstė nelaiminguosius.

Giminių likimai

Mes buvome maži, todėl ir karas mūsų nepalietė. O dėdės Juo­zo Orševs­kio sūnų Vaclovą vokiečiai paėmė priverstiniams darbams į Latviją pas vokiečių kolonistą. Ten jis darbavosi apie metus, bet dėdė Juozas, drąsus žmogus, nuvyko į Latviją ir savo sūnų bei vaikiną iš kaimyninio Miegučių kaimo (deja, vardo nežinau, nes ir dėdė, ir jo sūnūs jau mirę) pavogė ir, paslėpęs šiaudų vežime, atsivežė namo. Čia Vaclovas turėjo slapstytis, kol vokiečiai buvo išvaryti.

Su tėvais ir seserimis. Vladislava – centre, 1954 m.

Su tėvais ir seserimis. Vladislava – centre, 1954 m.

Jaunesnis dėdės sūnus Česlovas 1944 metais buvo paimtas į lenkišką Berlingo armiją. Karas jau vyko už Lietuvos ribų, tad vaikinas, nenorėdamas žūti, dezertyravo ir pėsčias kartu su kitais trimis vaikinais nuo Lenkijos miesto Baltstogės parėjo namo. Buvo balandžio pradžia, pats polaidis. Vaikinai ėjo naktimis, o dienomis slapstėsi. Juos vedė vienas vyresnis vaikinas, dar prieš karą tarnavęs lenkų kariuomenėje, gal buvo išsilavinęs, todėl gerai orientavosi pagal žvaigždes. Ėjo dvi savaites, kol pagaliau atėjo namo. Česlovas bijojo eiti pas savo tėvus, todėl paupiu atėjo pas dėdę Pranciškų, t.y. pas mano tėvus. Kai jį, sutinusį iš bado ir nušalusiomis kojomis, pamatė močiutė – apalpo. Ant vaikino kojų buvo tik batų aulai, nes padai visai suplyšo. Tėvas davė žinią savo broliui – Česlovo tėvui – apie sūnaus grįžimą, ir tas naktį sūnų išgabeno į kitą kaimą pas tolimesnius gimines. Atrodė, niekas neturėjo žinoti apie jo grįžimą, bet, pasirodo, kad jį pastebėjo vienas mūsų kaimynas K.Z., nes tuo laiku su žeberklu gaudė neršiančias lydekas. Kaime pasklido kalbos apie vaikino grįžimą, todėl dėdė pasirūpino „pajauninti“ sūnų – per pažįstamus padarė fiktyvų gimimo liudijimą, ir vaikinas buvo išgelbėtas.
Jau rašiau, kad karo pradžioje žu­vo mamos svainis Vincas Mikmelis. O mamos brolis Mamertas Mažulis dingo be žinios po karo: buvo sugautas, turbūt, stribų per jaunuolių gaudynes, dingo kaip į vandenį. Gal bėgo, kaip Česlovas, ir buvo nušautas, o gal buvo nužudytas, kaip „klasinis priešas“?

Pokaris

1945 metų kovo pabaigoje visas Ulyčelių kaimas išgyveno dėl vieno baisaus įvykio. Tėvai pasakodavo, kad vieną pavasario ūkanotą dieną iš Šlapių miškelio išėjo trys vyrai ir skubėdami traukė link Pivelių miškelio. Atstumas tarp tų miškelių vos pusė kilometro. Ir atsitik taip, kad tuo metu iš to paties K.Z. išvažiavo stribai, kurie ten kažko ieškojo. Pamatę, kad per Palšupius Pivelių link skuba trys vyrai, stribai puolė juos vytis. Du vyrai spėjo pasprukti, o trečias negalėjo greitai bėgti, nes kaip vėliau išaiškėjo, turėjo pritrintas kojas. Stribai jį pasivijo ir nušovė tiesiai ant miško keliuko. Liko tas nelaimėlis gulėti miške, nes žmonėms neleido jo palaidoti. „Išlaisvintojai“ laukė, kad atsilieps artimieji, ir tada… Aišku, kas būtų buvę tada. Buvo atvažiavęs ne vienas žmogus ne tik iš aplinkinių kaimų, bet pasak ulyčeliečių ir „iš Lietuvos“ , t.y. nuo Ukmergės, bet niekas jo neatpažino. O gal kas ir atpažino, tik bijojo pasakyti? Kas dabar gali žinoti. Kaimiečiai nutarė, kad tai buvo lietuvis, nes niekas jo nepažino.
Taip išgulėjo šis lavonas iki ge­gužės mėnesio, apipuvo, varnos išlesė akis. Atėjo laikas ganyti gyvulius, bet piemenys bijojo įžengti į mišką. Kaimas sukilo, ir tik tada buvo leista palaidoti tą žmogų. Žmonės davė po lentą, tas pats mano pus­brolis Vaclovas, stalius, padarė kars­tą. Jau minėto J. Matulianco žmona A.Matulianiec davė drobės karstui išmušti ir pridengti palaikus. Tėvai pasakojo, kad kažkurie žmonės abejojo, ar galima nepažįstamą žmogų laidoti kapinėse: gal jis buvo nekrikš­tytas? Bet mano močiutė Veronika Orševska, turėjusi kaime didelį autoritetą, pasakė, kad jeigu lietuvis, tai ir krikštytas, todėl reikia palaidoti katalikiškai. Tad nuvežė karstą į kapines, susirinkusios moterėlės sugiedojo „Viešpaties Angelas…“, ir palaidojo kapinių kampe. Apie šį įvykį žinojau tik iš tėvų pasakojimo, bet kai paaugau ir eidavau pas dėdę Juzefą per Pivelius, visuomet su baime žiūrėdavau ton pusėn, kur kažkada gulėjo nušautasis…

Pokaris: vaikai

Ir dar vienas baisus įvykis, kuris palietė mūsų giminę – tai mano pusbrolio Tado žuvimas. Tadas buvo gimęs 1934 metais, jo brolis Petras – 1937 metais, kiti vaikai buvo dar mažesni. Jų tėvas buvo miręs. Gyveno jie prie plento Vilnius-Ukmergė, o palei plentą buvo pilna subombarduotų pabūklų, voliojosi neiššauti sviediniai. Buvo 1944 metų rugpjūčio sekmadienis. Susirinkę kaimo vaikai nubėgo į žirnių lauką, kuris buvo prie pat plento. Kartu nubėgo ir Tadukas su Petriuku. Pirmiausia vaikai pavalgė žirnių, o paskui pradėjo žaisti su sviediniais. Kadangi Petriukas buvo vos septynerių metų, tai vyresnis brolis jį subarė, liepė neliesti sviedinių ir pasišalinti nuo jų. Tas taip ir padarė. Bet vienas iš ten esančių vaikų pasakė, kad jis jau nukenksmino tą sviedinį ir įrodymui, kad tas sviedinys nekenksmingas, trenkė juo į sudaužytą pabūklą. Sviedinys sprogo – o aplink liko gulėti sudraskyti penkių vaikų kūnai: trijų berniukų ir dviejų mergaičių. Tadas žuvo – jam nuplėšė galvą. Gyvas liko tik Petriukas, kuris vyresniam broliui liepus, su savo žirniais pasitraukė atokiau. Jam tik skeveldra sužalojo koją. Dėdienė Marija paverkė, paverkė ir vėl turėjo eiti į darbą, turėjo rūpintis savo likusių vaikų ketvertu. 1945 m. ji su vaikais išvažiavo į Lenkiją ir ten apsigyveno. Apie tą įvykį girdėjau iš tėvų ir iš paties Petro, kai jis prieš keletą metų lankėsi Lietuvoje.

Kolūkiai

Mūsų kaimas 1935 m. suskirstytas į vienkiemius. Dėdė ir tėvas pasidalijo savo turimą žemę. Kadangi mūsų tėvui buvo skirta geriausia kaimo žemė, tai gavo jos 7,25 ha. Prisimenu laiką, kaip dar dirbome savo žemę, nes kolūkis pas mus susikūrė tik 1949 metais per rugiapjūtę. Buvau jau septynerių metų, mokėjau ravėti daržą, skusti bulves, valyti brolio sugautus kilbukus, gal dar ką nors. Artėjant šienapjūtei, tėvas pareiškė, kad aš jau didelė ir reikia mane pratinti prie rimtesnių darbų. Tad padarė man mažą grėbliuką, ir aš su mama grėbiau šieną. Tėvas su penkiolikmečiu Edvardu šienavo, močiutė tvarkėsi namie kartu prižiūrėdama sesutes Stefą ir Valę, o aš jau „didelė“ – dirbu kartu su mama: mama traukia žolę iš balos (matyt, buvo lietinga vasara, ir pelkėtoje pievoje buvo vandens), o aš grėbiu, kur sausa. Abi apsivilkusios tik baltais naminės drobės marškiniais, nes buvo karšta, dirbome labai ilgai, kaip man tada atrodė.
Artėjant rugiapjūtei jau pri­trūkdavo duonos, nes mūsų šei­ma buvo gana didelė: tėvai, močiutė ir mes, keturi vaikai. Menu, tėvas nukirto anksčiau kažkiek rugių, o kai jie išdžiūvo, iškūlė juos spragilu. Mama krosnyje išdžiovino grūdus ir sumalė girnomis, po to iš miltų iškepė šviežios duonos didžiausiam metų darbui. Iki rugių pjovimo pradžios padarė sūrį ir perpjovė skilandį – per sunkų darbymetį reikia būti stipriam, o iš kur imsi jėgos, jeigu prastai valgysi?
Ir štai išeiname visi į lauką. Tėvas kerta rugius, mama juos renka, brolis riša pėdus ir juos nešioja, močiutė stato gubas, o aš turiu juos laikyti, kad pradedant statyti nesugriūtų – visi dirbame.
Atėjo pokario laikai. Šis laikotarpis labai gerai žinomas visoje Lietuvoje. Pas mus jau 1949 metais buvo „susikūręs“ kolūkis. Tėvas ir jo brolis Juzefas iš pradžių į kolūkį nestojo, bet dėl to privalėjo mokėti tokius mokesčius, kad tik eik su terbom. Tai po kelių savaičių ir jie įsirašė į kolūkius. Kadangi tėvas buvo raštingas (juk mokėsi carinės Rusijos mokykloje) tai buvo renkamas Revizijos komisijos pirmininku, fermos vedėju ar valdybos nariu, tik su savo pareigomis nieko negalėjo spręsti. Sprendė pirmininkas su buhalteriu. Jau 1950 metams pasibaigus, tėvai gavo savo uždirbtą „algą“. Abu jie ir jau šešiolikmetis sūnus dirbo kasdien kolūkyje, o gavo užmokesčio po 250 gr. antros rūšies rugių ir po 29 kapeikas. Visus uždirbtus grūdus įmetė į roges ir atvežė namo.

 

Stalino mirtis

Paminėjau Stalino mirtį. Aš jau tada mokiausi Antanaičių pradinėje mokykloje ketvirtoje klasėje. Namuo­se turėjome ausinį radiją, kiti kaimiečiai irgi turėjo, todėl sužinojome, kad Stalinas serga. Kiek prisimenu, vakarais pas mus ateidavo kaimynai K.Zujus ir B.Matuliancas arba tėvas nueidavo pas juos. Buvau per maža, kad galėčiau suprasti jų pokalbius, bet dažnai girdėdavau, kad jie mini ne tik Staliną, bet ir kažkokį Čerčilį, Ruzveltą, Trumeną, Adenauerį. Kas jie tokie ir kodėl reikia kalbėti būtent apie juos – tada nesupratau. Ir štai mirė Stalinas. Mes, ketvirtokai, mokykloje kažką kalbėjome… Gal buvo koks gedulingas vakarėlis – neprisimenu. Bet laidotuvių dieną tikriausiai į mokyklą nereikėjo, nes gerai prisimenu, kad buvome susirinkę pas Bronislovą Matuliancą pasiklausyti radijo, kadangi jo radijas buvo su baterijomis, visi susirinkę viską girdėjo. Jau buvo sukurtas kolūkis. Bronislovo kluone, apšildytame šiaudais, stovėjo kolūkio arkliai.

Po eilėraščių knygelės „MANĘS MINIOJE NEIEŠKOKITE“ pristatymo Daugirdiškėse su dukrų Laimutės ir Alinos šeimomis.

Po eilėraščių knygelės „MANĘS MINIOJE NEIEŠKOKITE“ pristatymo Daugirdiškėse su dukrų Laimutės ir Alinos šeimomis.

Laidotuvių dieną kaimo vyrai vežė mėšlą iš to kluono į lauką. Laidotuvių valandą jie visi susirinko į trobą paklausyti, kas ten dedasi Mask­voje. Mes su mama irgi buvome tenai. Tėvo kažkodėl nebuvo, gal, kaip brigadininkas, privalėjo būti kokiame nors gedulingame mitinge? Nežinau. Per radiją pranešė, kad kažkuriam laikui (neprisimenu kokiam) turėjo sustoti darbas. Sukaukė sirenos, buvo nejauku. Kiek pabuvę vyrai, dar nepratę tinginiauti, pakilo eiti prie mėšlo. Kadangi laikrodžio niekas neturėjo, tai ir negalėjo žinoti, ar pakankamai ilgai jie „pagerbė didįjį vadą“. Mama, brigadininko žmona, prabilo: „Vyrai, dar truputį pasėdėkite, kad kas nors neprisikabintų“. Žinoma, man neaišku buvo, kodėl kas turėjo prisikabinti, bet mamos klausyti reikia, tai ir mes, vaikai, susigūžę glaudėmės prie mamos.

Sovietmetis

Po dvejų metų brolis išėjo į kariuomenę, o aš pradėjau lankyti­ penktą klasę. Mano tėvai buvo švie­sūs žmonės, todėl nutarė mane leisti į mokslus, nes tais laikais visi mokslai, ypač kaime, pasibaigdavo keturio­mis klasėmis.
1956 m. rugsėjį jau pasitikau Tra­kų pedagoginėje mokykloje. Bu­vo­ priimta net septyniasdešimt pirma­kursių. Aš patekau į Ib grupę. Iš mūsų grupės mokinių net 7, kaip ir aš, baigę septynmetes mokyklas vien penketais. Netrukus išaiškėjo, kokie tai buvo penketukininkai. Pasirodo, kad kai kurie mokiniai visiški beraščiai, o ką jau kalbėti apie algebrą. Iš to septyneto, baigusio septynias klases penketukais, algebros uždavinius spręsti sugebėjau iš pradžių tik aš viena, kiti prasilaužė vėliau. O kai kas iš likusių taip ir neišmoko nei rašyti be klaidų, nei matematikos. Palyginus su kitais man geriau sekėsi ir lietuvių kalba – ne veltui trejus metus mokiausi „lietuviškoje” mokyk­loje. Jau pirmo semestro metu aš tapau grupės pirmūne. Visi tik ir prašė, ką nors išaiškinti, papasakoti literatūros tekstą (dabar įtariu, kad jie tada tiesiog tingėjo skaityti), duoti nusirašyti išspręstą uždavinį. Aš, būdama viena iš jauniausių moksleivių, paklusniai tenkindavau jų prašymus. Netrukus atėjo ir atpildas. Prieš pačius Naujuosius metus mokykla suorganizavo nemoka­mą išvyką į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Iš kiekvienos grupės buvo išrinktas geriausias mokinys. Taip iš mūsų grupės į Leningradą išvykau aš. Tai buvo mano pirmasis apčiuopiamas „mokslo laimėjimas“, pirma mano uždirbta išvyka. Žinoma, buvo ir nepatenkintų, kad važiavau aš, bet prieš vėją nepapūsi – taip nusprendė mokyklos vadovybė ir mūsų klasės auklėtoja Alfreda Stefanovič.

Darbas

1960 m., baigusi savo mokslus, gavau paskyrimą į tuometinį Vievio rajoną (dabartinę Elektrėnų savivaldybę). Tada dar nebuvo jokių Elektrėnų, tik planai statyti šiluminę elektrinę. Stovėjo keli laikini barakai darbininkams ir buvo išrausta didžiulė dauba elektrinės pamatams. Buvau įdarbinta Daugirdiškių septynmetėje mokykloje lenkiškų pradinių klasių mokytoja. Dirbau iš karto su visomis keturiomis klasėmis, kuriose mokėsi 26 mokiniai. Pedagoginę ilgalaikę praktiką atlikau Vilniaus 19-oje vidurinėje mokykloje – dirbau su trečios klasės mokiniais. O čia iš karto teko dirbti su keturių klasių mokiniais. Iš direktoriaus – paramos jokios. Gerai, kad šioje mokykloje dirbo moky­toja Ona Ščerbavičiūtė, kuri anks­čiau buvo dirbusi su pradinukais. Ji pradėjo mane globoti, pamokė, kaip reiktų planuoti laiką, dirbant su keturiomis klasėmis.
Pagaliau gavau pirmą algą – 72 rublius, kurie po kelių mėnesių virs 72,40 rublio. Buvau labai patenkinta. Iš pirmos algos nusipirkau antklodę ir batelius, o už antrą algą – pirmą savo gyvenime vilnonę suknelę.
Darbo sąlygos Daugirdiškėse (tais laikais, manau, ir kitose mokyklose) buvo prastos. Dirbome dviem pamainomis, nes trūko patalpų. Pradinukai kaip tik ir mokėsi antroje pamainoje. Po pietų mokykloje jau būdavo šalta. Elektros nebuvo, tad žiemą pamokų trukmė – tik 25 minutės. Tad ko galima išmoky­ti per 25 minutes, dirbant iš karto su keturių klasių mokiniais? O dar tekdavo darbą ir diferencijuoti, nes buvo daug negabių ir nenorinčių mokytis vaikų.
Į rajono centrą 18 kilometrų, bet tada dar nebuvo tiesioginio susisiekimo, tad tekdavo pėsčiomis nueiti į Semeliškes (7 km), o tada jau važiuo­ti į Vievį. Gerai, kad 1960 m. vasarą pradėjo važinėti autobusas į Daugirdiškes iš Vilniaus, kuriuo galėdavome nuvažiuoti į Trakus apsipirkti.

Daugirdiškėse

Kolektyvas buvo draugiškas, nors dirbo ir lietuviai, ir lenkai, kadangi mokykla iki 1968 metų vasaros buvo dvikalbė. Buvo nemažai jaunimo, o kur jaunimas, ten ir linksmybės, šokiai, dainos, vaidinimai. Ir meilė. Meilė neaplenkė ir manęs. Kai pradėjau dirbti Daugirdiškėse, čia jau dirbo jaunas mokytojas Kazys Kursevičius. Netrukus tarp mūsų užsimezgė romanas, o 1962 metų kovo 3 d. įvyko mūsų taip tada vadinamos „komjaunuoliškos“ vestuvės, nes važiavome tik į metrikacijos biurą. Aš buvau, kaip ir dera jaunajai, su baltais drabužiais, bet visos trys pamergės buvo apsivilkusios­ lietuviškais tautiniais drabužiais. Ar daug rasit tokių vestuvių dabar? Manau, kad nedaug. „Šliubą“ paėmėme tų pačių metų liepos mėnesį Vilniaus Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje, dalyvaujant tik dviems liudininkams, nes buvo nesaugu viešai eiti į bažnyčią, galėjai ir darbą prarasti, kas po kelerių metų atsitiko mano seseriai Stefai.

Orševskių giminė 1955 metais

Orševskių giminė 1955 metais

Bet iš pradžių apie vestuves negalvojome. Kazys neakivaizdiniu būdu studijavo KKI, o aš 1961 m. įstojau studijuoti lenkų kalbą Vilniaus pedagoginiame institute. Po metų, jau ištekėjus, perėjau į rusų kalbos fakultetą, kurį ir baigiau 1968 metais. Dirbti, studijuoti, būti namų šeimininke ir kartu auginti dukrelę Laimutę, kuri gimė 1964 metais, buvo sunku. Tada gaudavome tik 2 mėnesius „dekretinių“ atostogų – ir vėl eik į darbą. Tekdavo ieškoti kokios nors moters, kuri apsiimtų prižiūrėti tavo vaiką. Buvome priversti apgyvendinti pas save beveik devyniasdešimtmetę senelę Kotryną Gudelienę iš Senųjų Kietaviškių, kuri trejus metus gyveno pas mus. Mes tuomet gyvenome mokyklos pastate, kur buvo įrengtas vieno kambario butas direktoriui. Mano vyras dar 1963 metais buvo paskirtas mokyklos direktoriumi, tad taip gavome ir butą.

Direktorius

Dabar galvoju, kad buvo padaryta didelė klaida, kai mano vos dvidešimt dvejų metų vyras be aukštojo pedagoginio išsilavinimo tapo mokyk­los vadovu, kurioje 1966 metais jau mokėsi 190 mokinių, mokykla dar buvo dvikalbė. Dirbo 15 mokytojų, bet jis rasdavo raktą prie kiekvieno mokytojo. Jis buvo geras darbo organizatorius, rūpinosi mokyklos statyba, geros materialinės bazės sukūrimu. O tą bazę sukurti buvo ne taip lengva, nes viską lėmė pažintys, mokėjimas prieiti prie Švietimo skyriaus vadovo ir t.t. Paprastai reikėdavo vaišinti viršininkus ir viršininkėlius, atimant nuo savo šeimos. Ir niekam tai nerūpėjo, ar tu ir tavo šeima turi ką įdėti į puo­dą. Atlyginimai juk dar buvo visai maži. Taip dirbdamas nua­lino savo sveikatą. Netrukus susirgo Icenko-Kušingo liga, buvo priverstas išeiti iš pedagoginio darbo.

Direktorė

Vietoje jo 1969 m. mokyklos direktore tapau aš, kaip vienintelė tuo metu Daugirdiškių mokyklos moky­toja, jau turinti aukštąjį pedagoginį išsilavinimą.
Prasidėjo mano vargai. Darbas, įvairūs rūpesčiai, nuolatiniai begaliniai pasitarimai, kuriuose direktoriai privalėjo dalyvauti. 1971 metais gimė antra mūsų dukrelė Alina. Iš vyro praktiškai pagalbos jokios – ką gali padėti ligonis. Mirė 1973 m. vasario 9 d., palikdamas našlaitėmis aštuonerių metų Laimutę ir dar pusantrų metukų neturinčią Alytę. Tiesa, gavau tuo­metinę pensiją maitintojo netekus, o ji dviem vaikams buvo 41,47 rub., nes vyras gaudavo nedidelę algą. Mano tuometinė alga buvo 142 rub. Ir gyvenk kaip nori, o juk turėjau dar samdyti auklę Alytei, nes darželio Daugirdiškių kaime niekada nebuvo. Laimutė jau lankė trečią lietuvišką klasę. Tiesa, reikia pasakyti, kad lenkiškos klasės dėl labai sumažėjusio mokinių skaičiaus buvo likviduotos dar 1968 metais, todėl aš nuo 1962 metų jau dėsčiau rusų kalbą.

Literatė

Rašyti eilėraščius pradėjau dar besimokydama septynmetėje mokykloje.
Atvykus į Daugirdiškes ir pasikeitus gyvenimo sąlygoms, visai pamiršau savo kūrybą. Tiesiog neturėjau laiko: darbas, mokslas, vedybos, vaikų gimdymas, vyro mirtis… Tik 1978 metais panorau dalyvauti viename tarptautiniame literatūriniame konkurse, nes buvo pažadėtas nemenkas prizas – išvyka į Lenkiją dešimčiai prasmingesnių darbų autoriams. Aš labai norėjau laimėti, nes nujaučiau, kad aplankysime Varšuvą ir Krokuvą, juk ten karališkosios pilys, karalių panteonas, apie kuriuos mums pasakodavo tas pats mokytojas A.Bielinis. Ir aš tą konkursą laimėjau. Tąkart buvau laimingiausias žmogus pasaulyje, patikėjau savo literatūriniais sugebėjimais.
Bet eilėraščiai kažkaip sunkiai gimsta. Mat, jau dešimt metų girdžiu tik lietuvių kalbą, su dukrelėmis kalbame lietuviškai, su bendradarbiais taip pat. Pamažu pradėjau rašyti proginius eilėraščius lietuvių kalba, bet rimčiau kurti pradėjau tik išėjus į pensiją. O iki jos dar toli.

Mokytoja

Taigi, po vyro mirties teko vienai vargą vargti. Mokykloje taip pat viena – pavaduotojo etatas nepri­klauso, nes neturime reikalingo klasių komplektų skaičiaus. O juk mokykla viena didžiausių rajone. Vyresnio amžiaus ir didesnę darbo patirtį turintys direktoriai sugeba apeiti visus įstatymus, o aš – ne. Tad ir vargstu viena. Patirtis ateis su laiku, kai suprasiu, jog reikia pačiai visus ėjimus numatyti į priekį. Buvau išsikovojusi pavaduotojo etatą, bet neilgam. Per tuos 33 mano direktoriavimo metų niekados neturėjau normalių man priklausančių atostogų. Visos vasaros praeidavo darant mokyklos remontą, besirūpinant naujais kadrais, sudarinėjant mokinių sąrašus ir t.t.
Sunkiausia dirbti būdavo rudenį, kai reikėdavo padaryti tvarkaraštį, paruošti mokslo metų pradžios ataskaitas, sukomplektuoti kadrus. Bet nespėdavome pradėti darbo, o jau gaudavome nurodymus iš vykdomojo komiteto, kad mokyk­la privalo nurinkti kolūkio bulves nuo 60 ha ploto. O tie hektarai kažkaip labai paslaptingai vis „didėdavo“. Mat, kolūkio vyresnybė, kad padidintų derlingumą, pasodindavo žymiai daugiau tų bulvių, o ataskaitose nurodydavo mažesnį skaičių. Tad tekdavo nurinkti tas bulves gal nuo kokių 90 ha, juk nepatikrinsi. Taip ir vargdavome visą rugsėjį ir spalį, nes reikėjo padėti ir runkelius nukasti. O pavasarį vėl ūkio darbai. Mat, dar mūsų mokyklai buvo priskirtas Daugirdiškių miško parko tvarkymas. Ir koks ten parkas? Paprasčiausias miškas, kuriame buvo įrengti keli takeliai poilsiautojų patogumui. Tad turėdavome rinkti ir deginti šakas, sodinti mišką (čia jau prašydavo girininkas), nuo kolūkio laukų rinkti akmenis, o jų buvo galybė. Pavasarį nurenkame, o tik traktorius pajudindavo žemę – vėl pilna akmenų. Gal jie augdavo? O mokymo programą vis vien reikia išeiti…
Atrodo, dirbau nenuleisdama ran­kų, vykdžiau dažnai paburbėdama visus nurodymus ir reikalavimus, bet net Darbo veterano medalio negavau, kurį įteikdavo visiems, išdirbusiems 25 metus. Matyt, pamiršo, nes niekada nemokėjau padlaižiauti. Tiesa, kai mokyk­la tapo socialistinio lenktyniavimo nugalėtoja, man buvo

Daugirdiškių bendruomenė 2015 m. kalėdiniame vakarėlyje. Vlada stovi pirma iš dešinės.

Daugirdiškių bendruomenė 2015 m. kalėdiniame vakarėlyje. Vlada stovi pirma iš dešinės.

įteiktas Švietimo žymūno ženklelis. Ir viskas.
Nepriklausomybė
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, darbas pasikeitė iš esmės. Kurį laiką negaudavome jokių lėšų mokyk­los remontui bei naujoms mokymo priemonėms įsigyti. Tad vasarą galėčiau ir paatostogauti, bet nėra lėšų. Prisidėjo rūpestis dėl ateities, nes labai sumažėjo mokinių skaičius. 1995 metais mokykloje mokėsi jau vos 45 mokiniai. Mums pradėjo grėsti mokyklos uždarymas.
2000 metais susikūrė Elektrėnų savivaldybė, į kurios sudėtį įėjo ir Daugirdiškės. Mokykla dar gyvavo dvejus metus, bet 2002 metais dėl mažo mokinių skaičiaus buvo reorganizuo­ta į pradinę. O aš išėjau į pensiją.
Taigi, dabar esu laisvas paukštis. Kuo užsiimti? Juk visą savo sąmoningą gyvenimą kažką dariau. Nežinau, kas pasiūlė mane įtraukti į „Carito“ organizaciją. Nežinojau, ką ten reikės daryti, bet jeigu reikia, tai reikia. Po kurio laiko įsitraukiau ir į Elektrėnų literatų klubo veiklą. Pradėjau rašyti ne tik eilėraščius, bet ir dalyvauti įvairiuose literatūriniuose konkursuose. Laimėjau konkursą, skirtą popiežiaus Jono Pauliaus II atminimui, o prizas – dešimties dienų kelionė į Romą. Laimėjau Vilniaus apskrities organizuotą Laiško Motinai konkursą bei kitus konkursus. Rašau dviem kalbomis, verčiu iš lenkų kalbos į lietuvių ir atvirkščiai man patinkančius žinomų poetų kūrinius. Mano kūrybos eilėraščiai buvo publikuoti almanachuose „Ties spalio taku“, „Brydės“, „Minčių sodai“, „Saulėtekio toliai“, „Kai žodžiai išeina į kelią“, „Širdžių lieptai“ , „Vingis 3 – 7“, „Mieloji mano rudenio žemele“ ir kt.
Išleidau keturias savo kūrybos knygas: eilėraščių rinkinį lenkų kalba „Ścieżka przez życie“ („Takas per gyvenimą“), prisiminimų knygą lietuvių kalba „Daugirdiškės“, eilėraščių rinkinį lietuvių kalba „Manęs minio­je neieškokite“ ir prisiminimų knygą apie Ulyčėles lenkų kalba „Byliśmy, jesteśmy, będziemy“ („Buvome, esame, būsime“). 2008 m. Lenkijoje buvo išleista knygą „Legendy z daleka i z bliska“ („Artimos ir tolimos legendos“) trimis kalbomis: lenkų, lietuvių ir čekų. Tas legendas išverčiau aš: lenkiškas ir čekiškas legendas išverčiau į lietuvių kalbą, o lietuviškas legendas į lenkų kalbą.
Iš rusų kalbos į lietuvių kalbą išverčiau Tatjanos Kaziūnienės eilėraščių rinkinį „Sielos veidrodis“, Jono Laurinavičiaus aforizmų knygą „Brukštelėjimai“ iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą, J.Šumskos prisiminimų knygą „Šeimos pasakojimai“ iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą.
Mano dukros užaugo, baigė aukš­tuosius mokslus, abi mokytojauja. Vyresnioji Laimutė Dekienė parašė „Vaikų enciklopediją apie Lietuvą“, kurią 2008 m. išleido leidykla „Alma littera“. Mano vyriausiasis anūkas Justinas (Laimutės sūnus) taip pat yra laimėjęs keletą literatūrinių konkursų. Baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, organizuoja visuomeninius renginius Žasliuose. Anūkė Milda studijuoja biomediciną Vilniaus kolegijoje. Kiti 2 anūkai – gimnazistai. Auga jau ir proanūkė Rusnė, kuri dar tik mokosi tarti pirmus žodžius.
Ir mano vaikai, ir mano seserų bei brolio vaikai bei mūsų visų anūkai gyvena ir dirba Lietuvoje. Čia mano ir mūsų visų Tėvynė, todėl noriu pasakyti vieno savo eilėraščio žodžiais:
…Žemė apvali, bet tik Tėvynėj
Visavertis tu esi žmogus.

Nuotraukos iš V. Kursevičienės asmeninio albumo

Kaip veriasi pažinimo klodai

Daiva Červokienė

Ilgametė Daugirdiškių pagrin­dinės mokyklos direktorė Vladislava Kursevičienė, tapusi pensininke, laiką skiria širdžiai mielai veiklai: renka krašto istoriją, dalyvauja Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ veikloje, rašo prozą ir poeziją, tekstus dainoms, išleido porą savo eilėraščių knygelių, knygą apie Daugirdiškes, atsiminimų knygą „Buvome, esame, būsime“. Ji yra Semeliškių parapijos pastoracinės tarybos ir „Carito“ narė, gieda laidotuvėse.

Vaikystė Ulyčelų kaime

Vladislava Orševska gimė Šir­vintų rajono Ulyčelų kaime, Maišiagalos parapijoje.
„Šeimoje gimė 9 vaikai, bet užaugome tik keturiese. Turėjau aštuoneriais metais vyresnį brolį Edvardą ir dvi jaunesnes seseris Stefaniją ir Valeriją. Visos trys buvome pametinukės“, – prisiminė V.Kursevičienė.
Jos prisiminimai siekia 1944 metus. Praūžus frontui, vokiečiams pasi­traukus į Vakarus, 1944-ųjų rugpjūčio 15-ąją žmonės masiškai patraukė į bažnyčią, nes karo metais vokiečiai draudė viešus susibūrimus. O rugpjūčio 15 d. – Žolinė, Maišiagalos parapijos tituliniai atlaidai. Vladislavai tada buvo dveji metai ir aštuoneri mėnesiai, ji prisimena, kaip su mama, broliu ir pussesere važiavo arkliu į bažnyčią. Be tėvo. Nes vyrus gaudė ir siuntė į frontą, o kas gi nori žūti? Važiavo vežimas po vežimo. Mama su broliu sėdėjo vežimo priekyje, nes brolis jau turėjo 10 metų ir važnyčio­jo, o mergaitės – gale. Iš paskos labai arti važiavo kitas vežimas, o jį traukęs arklys vis stengėsi sugriebti žolės iš jų vežimo. Vladzei buvo baisu, kad jis nori nukąsti jos koją, todėl vis kišo jas po suknele. O ši buvo graži: mama ją pasiuvo iš žydrų šilkinių naktinių marškinių, kuriuos kažkokia vilnietė iškeitė į kilogramą sviesto. Vilniaus–Ukmergės plentu vis riedėjo sunkvežimiai, prie plento gulėjo sudarkytų tankų, pabūklų, sunkvežimių…
Liaudies pedagogika
Būdama ikimokyklinukė ji ravėjo daržą, skuto bulves, valė brolio sugautas žuvis. Artėjant šienapjūtei, septynmetei Vladzei tėvas pasakė, kad ji didelė, reikia pratintis prie rimtesnių darbų: padarė mažą grėbliuką, ir ji su mama grėbė šieną. Mama tą lietingą vasarą traukė žolę iš balos, o ji grėbė sausą. O rudenį rovė linus.
Tėvas Pranciškus Orševskis (Orševskij) mokėjo lietuvių ir lenkų kalbas. Jis lankė valdišką rusų mokyklą Antanaičių kaime, Širvintų r., baigė 3 klases – tais laikais kaime buvo išsilavinęs žmogus. Buvo meninės prigimties, dainuodavo, giedodavo, kalbėdavo labai vaizdžiai, vis įterpdavo patarlių, priežodžių. Jo močiutė iš tėvo pusės lenkiškai nemokėjo nė žodžio, o motina Veronika Simonovič (iš Juodės kaimo) kalbėjo tik lenkiškai, vaikaičiams vis sekė pasakų…
Mama Stefanija buvo visiška naš­laitė. Jos tėvai, seneliai, brolis mirė per Pirmąjį pasaulinį karą nuo šiltinės.
Vladislava prisimena, kaip prieš Kalėdas ar Velykas tėvas iš molio padarydavo įvairių figūrėlių, krosnyje išdegindavo, vaikai nudažydavo, taip puošdavo namus.

„Saulutė“ – iš turgaus

Orševskiai visus vaikus leido mokytis. Vyriausias brolis nuėjo į mokyklą būdamas dešimties metų. 1944-aisias jį mokė besislapstantis profesorius iš uždaryto Vilniaus universiteto. 4 klases baigusio brolio žinios, pasak V.Kursevičienės, prilygo šiandieninio abituriento. Ji net neatsimena, ar brolis specialiai ją mokė skaityti, ar išmoko žaisdama, sėdėdama greta jo – kiek save atsimena, vis mokėjo skaityti. Pirmiausia išmoko lenkiškai, po to – ir lietuviškai. Tėvas atvežė iš turgaus elementorių „Saulutė“, raidės tokios­ pačios, nors kalbos nesuprato, bet skaitė. Vėliau brolis atnešė pasakų knygelę rusų kalba. Vladai labai patiko, kai jis skaitė. Vėliau jis surašė lenkišką ir rusišką raidyną – taip išmoko ir rusiškai.
1950 m. Vladislava kartu su jaunesne seserimi Stefanija pradėjo lankyti pradinę lietuvišką mokyklą Antanaičių kaime. Jau mokėjo skaityti, sudėti ir atimti 100 ribose, todėl greitai buvo perkelta į antrą klasę. Per trejus metus baigusi pradinę mokyklą, pradėjo mokytis Barskūnų lenkiškoje septynmetėje mokykloje.

Pedagoginėje mokykloje

1956 m. rugsėjį V.Orševska jau mokėsi Trakų pedagoginėje mokykloje, grupėje buvo bene jauniausia. Mokėsi gerai, sugebėjo spręsti matematikos uždavinius, mokėjo ir lietuvių kalbą. Jau pirmą semestrą tapo grupės pirmūne. Daug kas prašė jos paaiškinti, duoti nusirašyti išspręstą uždavinį, papasakoti literatūros tekstą. Ji neatsakydavo. Netrukus sulaukė ir atpildo. Mokykla suorganizavo išvyką į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Iš kiekvienos grupės buvo išrinktas geriausias mokinys, tarp jų – ir ji. Tai buvo pirmasis jos mokslo laimėjimas, pirma „uždirbta“ išvyka.
Mokslai pedagoginėje mokykloje prabėgo greitai. „Sulaukėme paskutiniojo skambučio. Kai kas liejo ašaras, kad išsiskiria su draugais, o aš džiaugiausi, kad pagaliau eisiu dirbti, gal nors būsiu soti ir padoriai apsirengusi“, – prisiminė V. Kursevičienė.

Penki dešimtmečiai – Daugirdiškėms

1960 m. Vladislava Orševska baigė Vilniaus pedagoginę mokyklą. Norėjo grįžti dirbti į savo gimtąjį Širvintų rajoną, tačiau ten vietų nebuvo. Nutarė važiuoti į Vievio rajoną. Domino tai, kad greta Vievio turėjo pradėti statyti elektrinę. Jai pasiūlė mokytojauti Daugirdiškėse arba Bagdanonyse. Ji pasirinko pirmąjį kaimą.
Nuo 1960-ųjų rugsėjo 1 d. Vladislava dirbo Daugirdiškių mokyklos mokytoja. Tada mokykla dirbo dviem pamainomis, joje buvo septynios lenkų klasės ir priauganti lietuvių mokykla, nė vieno mokytojo, baigusio aukštąjį moksl­ą. Vladislava dėstė pirmai–ketvirtai lenkų klasėms po pietų. Iš karto teko dirbti su keturių klasių mokiniais, kas buvo nauja ir sudėtinga. Gyvenvietėje elektros nebuvo, pamokos žiemą truk­davo po 25 minutes. Teko dėstyti įvai­rius dalykus, net chemiją ir matematiką, nes trūko specialistų.
Kai gavo pirmą algą – 72 rublius, kurie po kelių mėnesių virto 72,40 rubliais, buvo labai patenkinta: iš jos nusipirko antklodę ir batelius, o iš antrosios – pirmą gyvenime vilnonę suknelę.
Atvykusi į Daugirdiškes galvojo, kad padirbės metus ir grįš į gimtinę. Tačiau mokykloje dirbo jaunas pedagogas Kazys Kursevičius, kuriam į akį krito Vladislava. Po metų pedagogai sukūrė šeimą, gavo butą naujame daugiabutyje, netrukus gimė dukra Laima…

Užrašinėjo istoriją

1968 m. Vladislava Vilniaus pedagoginiame institute įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Kai mirė vyras, vyresniajai dukrai ėjo aštunti metai, o jaunėlei tebuvo pusantrų…
V. Kursevičienė viena augino duk­ras ir vadovavo mokyklai – buvo vienintelė pedagogė, turinti aukštąjį išsilavinimą. Daugirdiškėse vaikų darželio nebuvo, tai mažąją palikdavo pas kaimynus, samdė auklę.
Vadovaudama mokyklai Vladis­lava išmoko įvairiausių dalykų, tuo­met net ūkvedžio etato nebuvo.
Viename iš interviu ji prisipažino Dau­­gir­diškes pamilusi kaip savo gimtinę.
Kada, kaip prisirišo prie šio kaimo? „Gyvendama ir domėdamasi juo. Skaičiau Lietuvos enciklopedijoje apie Daugirdiškes ir pradėjau didžiuotis šiuo kraštu. Žinojau, kad čia gyveno Tiškevičiai, sužinojau daugiau senosios istorijos, kalbėjausi su mokiniais, jų tėvais apie praeitį, tradicijas, liaudies mediciną, ir šis kraštas tapo vis savesnis“.
Per 42 darbo metus Daugirdiškėse metus V.Kursevičienė išleido 28 aš­tun­tokų ir 13 devintokų laidų, apie tūkstantį mokinių. 33 metus ji dirbo Daugirdiškių pagrindinės mokyklos direktore, mokė vaikus rusų kalbos ir literatūros, rašė mokyklos metraštį, užrašinėjo žmonių prisiminimus.

Atsiminimai apie kaimą

Kai dukros paliko namus, Vladislava prisiminė pomėgį rašyti. Kurį laiką rašė lenkų kalba, vėliau pabandė ir lietuviškai. Kūrybą parodyti viešai paskatino konkursas „Červony štandar“ laikraštyje 1979 metais, kurio laureatų laukė kelionė į Lenkiją. Vladislava labai norėjo pamatyti įžymybes tos šalies, kurios kalbą vadina gimtąja. Pavyko. O sėkmė paskatino daugiau kurti ir drąsiau rodyti kūrybą.
Lietuvos nepriklausomybė atnešė daug naujo į visų daugirdiškiečių ir Vladislavos gyvenimą. Prie Daugirdiškių mokyklos stovėjo kryžius partizanams, jį perkėlė į kapines, V.Kursevičienė parašė apie tai į rajono laikraštį. Dar po metų Elektrėnų savivaldybės viešoji biblioteka paskelbė kraštotyros darbų konkursą. Vladislava parašė apie savo kaimą, buvo įvertinta prizine vieta. Jos rankraščiai apie Daugirdiškes vis pasipildydavo. Kai Elektrėnų savivaldybė rengė knygą apie seniūnijas, naudojosi V.Kursevičienės surinkta medžiaga.

Vis kuria

Jau bene 10 metų V. Kursevičienė – Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ narė, 2014 m tapo ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos nare. Kuria scenarijus, humoreskas, rašo dainų tekstus ir eilėraščius lenkų ir lietuvių kalbomis, verčia eilėraščius iš lietuvių į rusų ir lenkų kalbą bei atvirkščiai, rašo Elektrėnų sav. ir Trakų r. laikraščiams, lenkiškiems leidiniams.
Lietuviškai eilėraščių V.Kurse­vičienė yra parašiusi daugiau negu lenkų kalba, tačiau pirmąją eilėraščių knygelę „Ścieżka przez życie („Takas per gyvenimą“) (2010) išleido lenkiškai, antrąją „Manęs minioje neieškokite“ (2013) – lietuviškai. 2015 m. pasirodė jos atsiminimų knygą lenkų kalba „BYLIŚMY, JESTEŚMY, BĘDZIEMY: WSPOMNIENIA, WIEK XX („Buvome, esame, būsime – atsiminimai, XX amžius), jos kūryba spausdinama literatų klubo „Strėva“, Lie­tuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos almanachuose, Skapiškyje organizuo­jamo humoristinių eilėraščių konkurso leidiniuose.
Ką tik išvertė Tado Šumsko prisiminimų knygą iš lenkų į lietuvių kalbą, žurnalisto Jono Laurinavičiaus aforizmų knygą „Brūkštelėjimai“ iš lietuvių į lenkų kalbą.
V. Kursevičienė prisipažino nemėgs­tanti po kiemą vaikštinėti, plepėti, geriau namuose paskaitinėja, parašinėja.
„Gyvenimas neblogas, kad tik sveikata nepavestų“, – tarsi apibendrino pašnekovė, prieš metus tapusi ir prosenele.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1