Istorijos vadovėliuose teigiama, kad fotografija atsirado XIX amžiaus pradžioje. Terminas fotografija pradėtas vartoti 1839 metais.
Pirmieji fotografai Blondelis ir Rubinšteinas pradėjo dirbti Lietuvoje apie 1854 metus. 1863 metais Vilniuje jau veikė aštuoni foto paviljonai. Nuo 1870-ųjų fotografija paplito ir kituose Lietuvos miestuose.
Žymiausias Elektrėnų krašto fotografas Vytautas Suslavičius gimė 1951 m. rugpjūčio 3 d. Trakuose, dirba Lietuvos elektrinėje, Elektrėnuose. Nuo 1992 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
V. Suslavičius susidomėjo fotografijos menu studijuodamas Vilniaus universitete fiziką. Tada ir atsirado didžiulis noras tapti fotomenininku. Šiai svajonei gyventi tėvai padovanojo pirmąjį jo fotoaparatą „Zenit“. Ilgą laiką fotografija Lietuvoje buvo amatas ir į meno sritį nepretendavo, profesinėse mokyklose buvo ruošiami fotoatelje meistrai, vėliau madų fotografijos specialistai, aukštosiose mokyklose fotografijos studijų nebuvo. Diplomuotas fizikas teigia esąs savamokslis fotografas: skaitė apie fototechniką, apšvietimą, vartė chemijos vadovėlius, mokėjo klausytis vyresnių kolegų ir kaupti reikalingą informaciją.
Žymiausias Elektrėnų krašto fotografas Vytautas Suslavičius gimė 1951 m. rugpjūčio 3 d. Trakuose, dirba Lietuvos elektrinėje, Elektrėnuose. Nuo 1992 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.
V. Suslavičius susidomėjo fotografijos menu studijuodamas Vilniaus universitete fiziką. Tada ir atsirado didžiulis noras tapti fotomenininku. Šiai svajonei gyventi tėvai padovanojo pirmąjį jo fotoaparatą „Zenit“. Ilgą laiką fotografija Lietuvoje buvo amatas ir į meno sritį nepretendavo, profesinėse mokyklose buvo ruošiami fotoatelje meistrai, vėliau madų fotografijos specialistai, aukštosiose mokyklose fotografijos studijų nebuvo. Diplomuotas fizikas teigia esąs savamokslis fotografas: skaitė apie fototechniką, apšvietimą, vartė chemijos vadovėlius, mokėjo klausytis vyresnių kolegų ir kaupti reikalingą informaciją.
Metų laikai 36 kadruose
Fotografija per šimtą metų nuo atsiradimo labai pasikeitė. V. Suslavičius pasakoja, kad anksčiau visi fotografai buvo profesionalai, nes fotografiją reikėjo išmanyti, technika buvo gana sudėtinga, ryškinti plokšteles, vėliau juostas, taip pat reikėjo išmanymo ir specialios įrangos, reikėjo turėti chemijos žinių. Tada žmonės labiau vertindavo nuotrauką, reikėdavo daugiau laiko skirti ryškinimui, spausdinimui, įdėti daugiau darbo. Dabar technika nuo medinių kamerų ant trikojų pasikeitė iki telefono dydžio, nebereikia nieko galvoti, tik paspausti mygtuką ir bus fotografija – ryški, spalvota, bet kas joje – jau kitas reikalas. Svarbu, kad fotografuojantis suvoktų, kokio lygio yra jo fotografijos pagal profesionalumą, pagal panaudojimo galimybes. Jeigu nuotraukos skirtos asmeniniam albumui, tai nebūtina būti profesionalu. Daugumoje tokių nuotraukų – iš kelionių ar švenčių – pagrindinė figūra – keliaujantis yra kur nors centre prie stalo, prie skulptūros, dykumoje ir užgožia pagrindinį vaizdą. Tokių „fotografų“ vienoje 36 kadrų juostelėje tilpdavo visi metų laikai. Tačiau yra žmonių, kurie sugeba rasti įdomių detalių kelionėse, architektūroje, žmonių minioje, kurie žiūri plačiau. Taip ir paaiškėja, kas gali fotografuoti – užfiksuoti tokį momentą, kad jis ir kitus sudomintų. Net iš menkų galimybių fotoaparato galima išspausti maksimalią naudą. V. Suslavičius pataria paėmus į rankas fotoaparatą niekada nepulti iš karto fotografuoti, reikia įvertinti aplinką, supančius daiktus, apšvietimą.
Muzika fotografijoje
Visi fotografai dažniausiai pradeda fotografuoti nuo gamtos, V. Suslavičius – taip pat. „Gal todėl, kad visi mes – gamtos vaikai“,- mąsto fotografas. Tačiau po tam tikro laiko, kai įsigilino į gamtos fotografiją, suprato, kad norint padaryti įdomią, gerą nuotrauką, reikia pasistengti, turėti užsispyrimo, žinių, reikia gimti truputėlį menininku. Fotografas su malonumu peržiūri savo juodai baltų peizažų kolekciją. Nors kai pažiūri į kai kuriuos pirmuosius spalvotus peizažinius darbus – jie primena „saldų kompotą“.
Šiuo metu V. Suslavičius daugiausiai užsiima džiazo fotografija. Daugiau kaip dešimt metų fotografuoja šitoje srityje: yra surengęs parodų Lietuvos ir užsienio miestuose, išleidęs 2 džiazo fotografijų knygas, šiais metais išleistas gražus didelis meninis kalendorius su pasaulinių džiazo žvaigždžių nuotraukomis. Nemažai nuotraukų panaudota CD albumų ir jų viršelių apipavidalinimui, patalpų interjere, buvo spausdinamos dienraščiuose, žurnaluose ir kitur. Fotografas norėtų išleisti dar vieną knygą su Lietuvos džiazo meistrų nuotraukomis. Savo darbus menininkas kruopščiai atrenka, kaip pats sako, pagal meniškumo kriterijus, jis nefiksuoja savo nuotraukose paties fakto, kad muzikantas groja, svarbesni kiti dalykai – emocijos, muzikanto charakteris, jo pergyvenimai. Svarbiausia sklindančią muziką pavaizduoti fotografijoje, kad žiūrėdamas fotografiją žmogus ją išgirstų. „Jei mane išgirsta, mane pamato – džiaugsmas, ko daugiau reikia“- šypsosi menininkas.
Šiuo metu V. Suslavičius daugiausiai užsiima džiazo fotografija. Daugiau kaip dešimt metų fotografuoja šitoje srityje: yra surengęs parodų Lietuvos ir užsienio miestuose, išleidęs 2 džiazo fotografijų knygas, šiais metais išleistas gražus didelis meninis kalendorius su pasaulinių džiazo žvaigždžių nuotraukomis. Nemažai nuotraukų panaudota CD albumų ir jų viršelių apipavidalinimui, patalpų interjere, buvo spausdinamos dienraščiuose, žurnaluose ir kitur. Fotografas norėtų išleisti dar vieną knygą su Lietuvos džiazo meistrų nuotraukomis. Savo darbus menininkas kruopščiai atrenka, kaip pats sako, pagal meniškumo kriterijus, jis nefiksuoja savo nuotraukose paties fakto, kad muzikantas groja, svarbesni kiti dalykai – emocijos, muzikanto charakteris, jo pergyvenimai. Svarbiausia sklindančią muziką pavaizduoti fotografijoje, kad žiūrėdamas fotografiją žmogus ją išgirstų. „Jei mane išgirsta, mane pamato – džiaugsmas, ko daugiau reikia“- šypsosi menininkas.
Meno abėcėlė
V. Suslavičius teigia, kad dabar fotografu gali būti kiekvienas, tačiau ne kiekvienas, kuris imasi fotografijos, sukuria šedevrą, kaip ir ne kiekvienas sugeba jį įvertinti. Meno supratimą, pasak V. Suslavičiaus, reikia ugdyti. Egzistuoja tam tikra meno abėcėlė, kurią reikia išmanyti ir žinoti. Panašiai kaip užsienio kalba, jei supranti, ką kalba – tai įdomu, jei ne – ta kalba pasakyti žodžiai tau nieko nereiškia. Ir mene lygiai tas pats. Fotografijos darbų vertinimas priklauso nuo išsilavinimo, nuo vidinio poreikio, kurį iškelia pats sau kiekvienas žmogus. Pavyzdžiui, kad ir portretų vertinimas gali būti labai skirtingas: vienas žiūri, ką apsirengęs žmogus, ar susiraukęs ar ne, gal raukšlių per daug, o kitas sako – žiūrėk jis toks, koks ir gyvenime, nesvarbu, kas ką apsirengęs, žmogus įžiūri vidų, žvelgia giliau.
Rašyti šviesa
V. Suslavičius prasitaria, kad fotografai paprastai jau sau nepriklauso, yra šiek tiek sugadinti – negali be fotoaparato. „Būna kad einu į miestą ar kokį renginį ir tyčia neimu fotoaparato: būsiu laisvas, pailsėsiu, pažiūrėsiu kokį koncertą. Tuoj atsiranda tokių, kurie klausia, kur tavo fotoaparatas, kodėl nefotografuoji – primena“,- pasakoja menininkas. -„Bet būna, kad koncerte pats pamatai kažką, akys užfiksuoja ir galvoji, ai, geras momentas, galėčiau nufotografuoti“. Fotografas yra tarsi prikaustytas prie fotoaparato, norisi ne tik pačiam kažką pamatyti, bet ir kitam parodyti, ne tik vaizdą, bet daug daugiau. V. Suslavičiaus fotografijų misija – nešti gėrį. Pasak jo, kiekvienas menininkas turi turėti tikslą ir eiti savo keliu, tai toks nesibaigiantis procesas. „Jei dabar fotografuoju džiazą – tai nereiškia, kad tik toks ir yra mano kelias, reikia žiūrėti plačiau, visas pasaulis yra tarpusavyje susijęs, viena tema susijusi su kita“,- sako fotografas. Nors disharmonijos yra daug mūsų gyvenime, bet ieškančiam žmogui savo kelią atrasti yra daug galimybių. Fotografija: iš graikų kalbos phos (photos) – „šviesa” ir grapho – „rašau”. Tad pasak fotomenininko, fotografijos esmė – ieškoti šviesos ir ją skleisti.
Raminta Česnauskaitė