Dabar Elektrėnų Marijos- Kankinių Karalienės bažnyčia baltesnė už sniegą, tokia pat, kaip prieš 20 metų, kai pirmą kartą į pamaldas pakvietė tikinčiuosius. Ankstesnį spindesį bažnyčiai grąžino aukščio baimę gebantys įveikti elektrėniečiai Marius Subata ir Ernestas Karpičius, taip pat du aukštalipiai iš Kauno – Aleksandras Asackinas ir Raimundas Stapulionis. Vyrai darbus baigė spalį, tačiau tik gruodžio pradžioje susirinko draugėn pažymėti darbų baigimo. Po pasiplaukiojimo Elektrėnų baseine, buvo puiki proga pašnekinti aukštalipius, kurie du mėnesius triūsė tarp dangaus ir žemės.
Žinias perdavė tėtis
Pradėti norėčiau nuo to, kad Marius Subata yra žinomo Elektrėnų alpinisto Algirdo Subatos sūnus. Algirdas pamena, kai Marius gimė, jis tik pradėjo savo alpinizmo nuotykius. Mariui nebuvo nė vienerių metų, kai 1974 metais Algirdas išsiruošė į perspektyvių jaunųjų Lietuvos alpinistų stovyklą Fanų kalnuose Uzbekijoje, vėliau sekė vis kiti ir vis aukštesni kalnai. Visą mėnesį kartu su Algirdu po Fanų kalnus kopinėjo ir Kęstutis Virbalis, vėliau tapęs alpinizmo instruktoriumi.
Kalnuose užsimezgusi Algirdo ir Kęstučio draugystė tęsiasi iki dabar ir tądien, kai aukštalipiai simboliškai paminėjo bažnyčios dažymo darbų pabaigimą, Kęstutis buvo kartu. Jis Kaune yra įsteigęs aukštalipių įmonę ir būtent jo darbuotojai talkino elektrėniškiams renovuojant didingą Elektrėnų bažnyčią.
Aukštis visada buvo Algirdo sąjungininkas, todėl šalia darbo Lietuvos elektrinėje jis dar užsiiminėjo ir aukštuminiais darbais: tai medžius aukštus genėdavo, tai žaibolaidį pritvirtindavo. Į šiuos darbus Algirdas pasiimdavo ir Marių, kuris dar būdamas septynerių, jau nemažai žinių apie amatą buvo perėmęs iš tėvo. Taip Marius tarsi kempinė sugėrė tėčio perduotas žinias. Tėtis išmokė Marių slidinėti, tad jie nepraleisdavo varžybų Lietuvoje, o būdamas trylikos slidėmis įveikė 60 km atstumą Tartu slidinėjimo maratone. Tėčio perduota patirtis daugiausiai ir lėmė Mariaus apsisprendimą tapti aukštalipiu. „Esu dėkingas tėčiui už keliones į kalnus, kad išmokė dirbti aukštyje“, – sakė M. Subata.
Bažnyčios renovacija – didelis iššūkis
M. Subata per 30 metų darbo aukštalipiu yra vykdęs įvairių darbų, tačiau bažnyčios renovacija buvo pirmasis toks iššūkis. Dėl pastato specifikos, nebuvo galimybės bent kiek aukščiau pasilipėti, tad ir kilti, ir leistis teko vien virvėmis, o aukščiausia pastato vieta – kryžius – siekia net 43 metrus. Marius į tokį aukštį ne tik save, bet ir įrangą turėjo užkelti, o pakilęs sklandžiai dirbti, kovoti su vėju ir dar stengtis niekur neužstrigti. Mariui dar dirbant su tėčiu teko atlikti įvairius aukštuminius darbus: ir kaminus, ir Televizijos bokštą dažyti, atlikti renovacijos darbus daugybėje Lietuvos bažnyčių. Kai kurie pastatai buvo žymiai aukštesni, tačiau nė karto neteko tiek daug kilometrų kilti vien virvėmis. Marius skaičiuoja, kad per visą bažnyčios renovacijos laiką į viršų galėjo užkilti apie du kilometrus.
Marius sako, kad darbas vyko sklandžiai, kol nesubjuro orai. Vasara buvo lietinga, todėl maždaug mėnesį darbininkai negalėjo tęsti renovacijos.
Aukštalipiams padėjo ir Elektrėnų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Ugniagesiai specialiu gaisriniu bokštu į aukštį iškėlė aukštalipius, kad jie galėtų viršuje pritvirtinti virves, be kurių darbas neįmanomas. Darbų pradžioje ketveriukė, pasikeisdami po du, plovė bažnyčios sienas ir kolonas. Tuo metu geras oras nebuvo svarbus, nes dirbo vyrai šlapi nuo galvos iki kojų. M. Subata neslepia, kad Elektrėnų bažnyčios renovacija nebuvo lengvas darbas, tačiau jei reikėtų, vėl jo imtųsi. „Renovuoti savo miesto bažnyčią yra garbės reikalas“,- sako M. Subata.
Bažnyčia – pirmoji patirtis
Galima teigti, kad Subatų šeimoje aukštalipių darbo žinios perduodamos iš kartos į kartą. Antrasis elektrėnietis, renovavęs bažnyčios bokštus – Ernestas Karpičius – Elektrėnų profesinio mokymo centre jau trečius metus mokosi elektriko amato. Vaikinas susidomėjo M. Subatos siūlymu įgyti aukštalipio kvalifikaciją ir baigė kursus Kauno Petrašiūnų darbo rinkos mokymo centre. Vaikinas žino, kad dvi jo pramoktos sritys puikiai dera viena su kita, jis galėtų atlikti tuos elektriko darbus, kurių nepajėgūs įveikti akrofobiją turintys darbininkai.
Elektrėnų bažnyčios renovacija – pirmoji Ernesto darbinė patirtis. „Iš pradžių buvo baisoka, labiausiai baugino aukštis, bet pamažu pripratau. Kursuose viskas ne taip, kaip tikrovėje, kursuose nereikėjo iš karto lipti į 43 metrų aukštį. Patirties daug neturėjau, tačiau Marius mane visko išmokė, parodė, kaip elgtis, kai užstringi, kaip dirbti su įranga, kaip mazgus rišti“, – įspūdžiais dalinasi Ernestas. Jauną vaikiną, dar tik bepradedantį savarankiško gyvenimo kelią, iš dalies viliojo ir užmokestis, kuris yra beveik dvigubai didesnis nei ant žemės dirbančių statybininkų.
Kauniečiai Aleksandras ir Raimundas sako, kad Elektrėnų bažnyčios renovacija buvo toks darbas, kuris derėjo su poilsiu ir sportu. Vyrams patiko, kad darbas buvo švarus. Tokio darbo nepalyginsi su darbu kamine, iš kurio išlipi juodas, kai matyti gali tik su užmautu ant galvos ciklopu (taip aukštalipiai vadina šalmą su žibintu). Aukštalipiams įsiminė ramus darbas renovuojant bažnyčią, harmonijos jausmas gražinant Dievo namus.