Virginija Jacinavičiūtė
Ar pasiryžtumėte iš Klaipėdos pėsčiomis keliauti Vilnių? Pabaigę nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą du šauktiniai savanoriai Raimundas ir Lukas pasiryžo. Žygį, pavadintą Dragūnų, baigė tik Raimundas. Šis žygis skirtas paskatinti visuomenę prisidėti prie šių metų ekspedicijos „Misija Sibiras‘16“. Manome, kad dėl tokio prasmingo jaunuolių darbo, vienijančio žmones, verta trumpai nutraukti istorijų ciklą apie Elektrėnų krašto šaulius bei jų likimus ir parodyti XXI amžiaus jaunuolių pilietiškumą, drąsą ir pasiaukojimą, vertą senelių ir prosenelių padėtų gyvybių kovose dėl laisvės.
Su Raimundu Ušacku susisiekėme telefonu. Jis pranešė, kad pakeitė savo maršrutą ir nakvos ne Daugirdiškėse, kaip buvo žadėjęs, o Kietaviškėse. Pasistačiusi automobilį, pėsčiomis pasuku Liutonių link. Pasiekusi žvyrkelį posūkio vingyje išvystu dvi mašinos sukeltose dulkėse judančias figūras. Kiek priartėjus, nesunku atspėti, kuris žygeivis kelionę tęsia iš Klaipėdos. Žingsnis sunkus, jaunuolis šlubčioja, pečius slegia sunki kuprinė, tačiau veide plati šypsena. Raimundas pristato savo draugą Rapolą, kuris norėdamas palaikyti draugą, atvyko iki Žiežmarių ir pėsčiomis kelionę tęsė iki Kietaviškių. „Ar pakeliui bus vandens telkinių“, – paklausia Raimundas, tikėdamasis, kad pavyks atvėsinti skaudamas pėdas. Paaiškinau, kad Kietaviškėse gausu tvenkinių, tačiau vėliau pasirodo, kad, deja, nėra kaip prie jų prieiti. Savanorį apgyvendinti pažadėjo klebonas Aurymas Tarasevičius, tačiau ką tik prasidėjo šv. Mišios. Teks palaukti. Šios dienos kelionės tikslas jau pasiektas, Raimundas gali atsipalaiduoti, susėdame liepų pavėsyje ir pradedame pokalbį.
Kokių tikslų siekiate šia kelione?
Aš einu vilkėdamas marškinėlius, ant kurių yra užrašas „Misija Sibiras“. Iš pradžių tiesiog norėjom mesti iššūkį sau ir išbandyti savo jėgas, tačiau draugas pasiūlė įprasminti kelionę. Tad kai sutikti žmonės paklausia, kodėl keliaujame, mes pristatome „Misiją Sibiras“, apie kurią dauguma sutiktųjų nėra girdėję. Aš papasakoju, kad šios misijos metu žmonės keliauja į tremties kraštus, kuriuose tvarko lietuvių kapinaites, stato kryžius. Žmonės paremia mus aukomis. Man asmeniškai pinigų neduoda, tačiau aukoja puslapyje www.aukok.lt.
Kelionę pradėjote su draugu Luku. Kas jam nutiko, kad nebetęsia kelionės?
Kariuomenė mus gerai paruošė, išugdė ištvermę. Galėčiau ir toliau nueiti. O Lukui atsitiko taip, kad aplink pėdas atsirado daug pūslių. (Užsiminęs apie skaudamas pėdas, savanoris paprašo leidimo nusimauti batus ir pailsinti pėdas). Pirmąją dieną aš nepritryniau nei vienos pūslės, o draugas pritrynė net devynias. Ar galite tai įsivaizduoti?
Kur keliaujant teko nakvoti?
Pirmąją naktį praleidome Vainute, kurį pasiekėme apie devintą valandą vakaro. Jau bebaigiant eiti per miestelį, prie mūsų priėjo vienas gyventojas ir paklausė, ar čia mes tie, kurie pėsčiomis keliauja iš Klaipėdos. Pakalbėjom, paklausiau gal jis galėtų pakrauti mano techniką, o dar kiek įsidrąsinęs pasiteiravau, gal galėtume pas jį pernakvoti kieme. Jis pasakė, kad nejuokautume ir pakvietė išsimiegoti namuose. Leido įmerkti kojas į šaltą vandenį. O ryte pavaišino pusryčiais.
Kitą naktį praleidome Tauragėje, nakvojome miškelyje. Mus aplankė kariuomenės draugai iš Marijampolės, vienas iš jų taip pat turėjo keliauti su mumis, tačiau susirgo. Draugai mus morališkai parėmė ir labai pakėlė nuotaiką.
Trečią naktį praleidome Seredžiuje. Iš pradžių manėme prašysimės pas kažką nakvynės, tačiau vėliau pamatėme labai gražų Palemono kalną ir nusprendėme ten nakvoti.
Trečiadienį, kai pradėjome kelionę ir leidomės nuo Palemono kalno, draugui jau buvo labai blogai. Aš nueidavau 100 metrų, o jis vos kelis žingsnius. Pėdos buvo vienos pūslės, nebegalėjo paeiti. Palydėjau iki autobuso ir jis iškeliavo namo. O aš tądien tęsiau kelionę iki Kauno jau vienas. Kojas man jau irgi labai skaudėjo, iššoko pūslės, iki rotušės tebuvo likę penki kilometrai. Kaune nakvojau pas draugą ir nusprendžiau ketvirtadienį pailsėti. Gulėjau iškėlęs kojas ir stengiausi, kad kojos kiek įmanoma daugiau atsigautų, tepiausi geliais. Šiandien iš Kauno pasiekiau Kietaviškes, startavau nuo marių ir sukoriau 45 kilometrus. Tokį atstumą nuėjau per maždaug 10 valandų.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte kelionėje?
Sunkiausia yra pritrintos kojos, kurios sukelia labai stiprų skausmą, nepatogumą. Tai sėkmės reikalas: arba pritrina, arba ne. Aš galėjau būti Luko vietoje, dabar jis tęstų kelionę. O galėjo taip nutikti, kad netęstume nė vienas. Atvirame lauke labai kepina saulė. Jau pirmąją dieną pamačiau savo klaidas. Pasiėmiau per mažai ir per mažo stiprumo kremą nuo įdegio.
Ar sutikti žmonės domėjosi kelione, gal norėjo kartu nusifotografuoti?
Didelio susidomėjimo nejaučiau. Tačiau žmonės mus atpažino, gal todėl, kad ėjome su kuprinėmis. Vairuotojai mirkseno šviesomis, kiti pamojuodavo. Žygaičiuose moksleivės mojavo per gimnazijos langus, bėgo iš paskos pasibaigus pamokai. Daugiau dėmesio sulaukiau, kai Lukas atkrito, gavau labai daug žinučių su palaikymo žodžiais „Nepasiduok“ ir panašiai. Malonu, kad jaučiu palaikymą. Būna, kad eini su mintim, kur padėti koją, kad mažiau skaudėtų, o tokios žinutės suteikia jėgų.
Kai prasidėjo raginimai privalomai šaukti jaunuolius, buvo įvairių reakcijų, kai kurie vyrai net ašaras dėl to liejo. O kaip jautėtės Jūs?
Aš tarnauti kariuomenėje atėjau savo noru. Ėjau iš idealistinės pusės, tarnavau sąžiningai ir garbingai. Mano būryje visi buvo savanoriai, tačiau kai kurie po poros mėnesių, kaip mes sakome, ėmė „šlanguoti“ – meluoti, simuliuoti, kad tik nevažiuotų į mišką. Man tokių minčių nekilo, tačiau iš dalies aš juos suprantu. Nėra lengva dalyvauti pratybose, kai lauke karšta, o reikia dėvėti uniformą ilgomis rankovėmis, avėti kerzinius batus ir dar vilkti sunkią kuprinę. Kariuomenėje iš tiesų įgyji ištvermės, tiek fizinės, tiek moralinės. Reikia eiti, nors ir labai sunku.
Kokios gyvenimiškos patirties įgijote kariuomenėje?
Kariuomenėje tikrai išmoksti tvarkos: gražiai susidėti daiktus, sutvarkyti spintelę, pasikloti lovą. Iš pradžių tikrindavo, kad būtų tvarka, o paskui jau išmokome tvarkingai gyventi. Nors tokių įpročių jau turėjau tris metus vienas gyvendamas Anglijoje.
O ką veikėte Anglijoje?
Anglijoje studijavau ekonomikos ir politikos mokslus.
Tai sekate tėčio pėdomis?
Visi taip galvoja, bet ne.
Jūsų tėtis yra žinomas žmogus, Europos Sąjungos ambasadorius Maskvoje Vygaudas Ušackas. Kaip jis ir Jūsų mama reagavo, sužinoję apie Jūsų planą?
Tėtis reagavo ramiai. Mama labai išgyveno. Kai liko dvi dienos iki žygio, ji sakė, tikisi, kad priimsiu blaivų sprendimą ir neisiu. Jos reakcija buvo labai motiniška.
O realių pavojų buvo kelyje?
Gal, kai išėjau į autostradą. Mums pasisekė, kad antrąją naktį mus saugojo šuo, kurį atsivežė draugai iš Marijampolės. Šuo atsibusdavo, kai artindavosi žvėrys. Nakvojant ant Palemono kalno buvo baisiausia, kad kas nenukniauktų kuprinių, nes tada tai jau tikrai negalėtume tęsti kelionės.
Keliaudamas ant pečių nešatės kuprinę. Kas joje?
Keliautojas turi būti pasiruošęs viskam, todėl daiktų yra gana nemažai. Dauguma jų – maišeliuose. Kuprinė sveria apie 20 kg, o svoris svyruoja priklausomai nuo to, kiek maisto ir vandens nešiesi. Vanduo yra labai svarbu. Daiktus reikia dėti kuo lengvesnius, todėl ruošdamasis kelionei visada turi tai prisiminti. Geri yra daugiafunkciai daiktai. Kuprinėje turiu neperšlampamą kilimėlį, ant kurio miegu, miegmaišį ir papildomą neperšlampamą medžiagą, kuri užtraukiama ant miegmaišio, kad neperšlaptų. Taip pat yra daug kojinių pakeitimui, higienos reikmenys, dezinfekcinės priemonės pėdoms, pleistrai, vaistai nuo skausmo. Kuprinėje turiu tris sausus maisto davinius.
Jūsų kelionė išties alinanti. Ar įveikęs tokį ilgą atstumą nesigailite dėl savo sprendimo?
Aš visų pirmą išsikėliau iššūkį sau. Pamačiau savo galimybes. Mūsų žygiu susidomėjo žiniasklaida, paskleidus žinią po šalį puslapyje aukok.lt „Misijai Sibiras“ buvo paaukota labai reikalingų lėšų. (Projektui reikalingos lėšos 5.000,00 eurų. Jau paaukota 2.842,35 eurų. Red. past.)
O Jūs pats dalyvavote „Misijoje Sibiras“?
Dalyvavau 2007 metais. Tuomet man buvo tik 15 metų. Misijoje dalyvavau su savo tėčiu, kuris yra šios idėjos iniciatorius. Tuomet aplankėme ir sutvarkėme kapinaites, nuvykome į Rešotų gyvenvietę Sibire, kur buvo palaidotas mano prosenelis, kalintas lageryje. Įspūdinga, kai darai gerą darbą, paskui važiuojame po mokyklas, įvairias organizacijas ir pasakojame apie savo nuveiktus darbus ir patirtus įspūdžius, parodome, kad jaunimas yra patriotiškas.
Bebaigiant pokalbį Raimundo Ušacko draugas Rapolas pakilo atsisveikinti. Po valandos jam autobusas. „Iki galo“, – ištarė draugas ir tikėjimo kupinomis akimis paspaudė ranką. Netrukus atsidaro bažnyčios durys, išeina šv. Mišių dalyviai ir smalsiai nužvelgia jaunuolį. „Aš Jums skambinau dėl nakvynės“, – taria Raimundas klebonui Aurymui Tarasevičiui. Ar žinote ką nors apie „Misiją Sibiras“?,- dar pasiteirauja. „Girdėta“,- tarsteli kunigas ir praneša, kad eina paimti raktų. Raimundą klebonas apgyvendina parapijos namuose, aprodo, kokiais patogumais vaikinas galės naudotis. Labiausiai savanorį džiugina, kad yra vandens, tad galės pailsinti kojas. Liko mažiausi atstumai. Rytoj aštuntą pajudės link Trakų, o po to beliks tik 30 km iki Vilniaus, kur jį artimieji ir draugai pasitiks Katedros aikštėje. Paspaudusi ranką ištvermingam savanoriui palinkiu jam sėkmės. Kad kelelis nedulkėtų…