irginija JACINAVIČIŪTĖ
Sušalo, nužudė, sumušė… Tokie ir panašūs žodžiai apie vaikus pastaruoju metu mirga laikraščių antraštėse ar skamba televizijoje. O kas tėvų apleistus vaikus užtaria mūsų savivaldybėje?
Abejingumo pasekmės
Naujieji metai prasidėjo liūdnomis žiniomis, kurias dar iki šiol aptarinėja visuomenė. Svetimi žmonės nesulaiko ašarų kalbėdami apie šulinyje paskandintus vaikučius ar vos ne iki mirties sušalusius broliukus, gaisre žuvusias sesutes. Žmonės svarsto, kodėl niekas neužbėgo šiems įvykiams už akių. Tiesa ta, kad socialinių paslaugų institucijoms visas problemiškas šeimas atrasti nėra lengva, o kaimynai ar giminaičiai vadovaujasi principu – nesikišti į svetimo gyvenimą. O juk artimieji geriausiai mato, kuriems žmonėms reikalinga pagalba. Nors Elektrėnų savivaldybėje gyvena tik 24 tūkstančiai žmonių, tačiau čia veikia net dveji vaikų globos namai, kuriuose šiuo metu gyvena daugiau kaip 40 vaikų, kurie niekada nepasakos apie laimingą vaikystę. Du vaikučiai nuo šalčio ir galimos nelaimės prieš pat naujuosius metus prieglobstį rado Beižionių vaikų globos namuose. Jeigu žmonės nebūtų abejingi svetimam skausmui, laimingesnę vaikystę sukurti gal būtų galima didesniam skaičiui vaikų.
Kai lyderiauja alkoholis
Lietuvoje gausu šeimų, kurias engia nepritekliai. Pagal statsitiką, pernai žemiau skurdo ribos gyveno kas penktas Lietuvos gyventojas. Dažnai nepriteklius dar lydi ir alkoholizmas, kuris būna viršesnis už norą kabintis į gyvenimą, ieškoti darbo, kurti šviesesnę šeimos ateitį. Tokioje aplinkoje auga vaikai, kurie savo sukauptą patirtį perduoda saviems vaikams. Ir taip karta iš kartos randasi veltėdžių ir pašalpų prašytojų virtinės. Sunku ir įsivaizduoti, kad XXI amžiuje dar kartais auga vaikai, kurių namuose trūksta švaros, elementarių buities daiktų ir net maisto, jiems trūksta socialinių įgūdžių. O svarbiausia, kad vaikai auga neturėdami gero pavyzdžio, nes tėvai dažnai girtuokliauja, smurtauja, visiškai nesirūpina savo vaikais. Tokios šeimos patenka į socialinių darbuotojų akiratį, kurie visaip stengiasi ištempti šeimas į doros kelią, tačiau ne visada pavyksta. Savivaldybėje yra gera patirtis – globos namuose vaikus apgyvendinti laikinai, kol tėvai pakeis gyvenimo būdą, ar apgyvendinti nuolatos ir vaikų gyvenimą padaryti šviesesnį.
Integravimas
Savivaldybėje tikrai yra sudarytos sąlygos norintiems pakeisti savo asocialų gyvenimo būdą. Pakalniškėse veikiančiame Reabilitacijos centre moterys su vaikais gali pasislėpti nuo smurtaujančio vyro, įgyti žinių apie vaiko auklėjimą, išmokti tinkamai tvarkytis buityje ir pan. Iš dalies nesavarankiški ar neįgalūs asmenys turi galimybę apsigyventi Elektrėnų savarankiško gyvenimo namuose. Beižionių vaikų globos namų direktorius Vilmandas Palčiauskas vaikus globoja jau 19 metų. Per šį laiką jis su kitais darbuotojais į gyvenimą išleido porą šimtų vaikų. Direktorius puikiai žino, kokius vargus tėvų namuose tenka patirti vaikams. Pasak direktoriaus, kartais vaikai būna kaip laukinukai, neturi elementariausių socialinių įgūdžių, eina miegoti su lauko drabužiais, nenori praustis. Kartais vaikai šeimose būna patyrę stiprių emocinių traumų. Visos savivaldybės globos įstaigos turi ir gyvenimo sąlygas, ir patirties, ir žinių laukinukais paverstų vaikų integravimui į visuomenę.
Keistis padeda darbas
V. Palčiauskas su atsidavimu rūpinasi vaikais, tačiau neneigia, kad asocialiose šeimose augusius vaikus auklėti nėra lengva. Nežinai nė ką ir pasakyti, kai mergaitė atvirai pasako, kad seks mamos pavyzdžiu, kuris tikrai nėra toks, kuriuo reikėtų žavėtis. Reikia daug ir kantriai dirbti, kad vaikai pamirštų ankstesnę gyvenimo patirtį. Direktorius sako, kad geriausia tai daryti per veiklą. Kai vaikas ar paauglys turi įdomios veiklos, jis nenori užsiimti blogais dalykais. Direktorius visaip stengiasi rasti darbdavių, kurie sutiktų paauglius bent kuriam laikui priimti padirbėti, kad jie pajaustų, kad atlygis gaunamas už darbą, o už atlygį galima įsigyti reikalingų daiktų, kurti įdomesnį gyvenimą. V. Palčiauskas per ilgus darbo su vaikais metus pastebėjo, kad didžiausias noras vaikams dirbti būna apie 14-uosius metus, tačiau tokio amžiaus paauglių į darbą niekas nenori priimti dėl didelės atsakomybės. Neragavę darbo duonos, pilnametystės sulaukę jaunuoliai jau dirbti nebenori, nes supranta, jog išgyventi galima ir iš pašalpų, o dar blogiau būna, kai sulaukia pasiūlymų užsiimti nusikalstama veikla ir gauti atlygį. Didžiausias V. Palčiausko troškimas, kad rastų darbdavių, kurie nepabijotų atsakomybės ir padėtų vaikams sukurti teisingą požiūrį į gyvenimą. Direktorius didžiuojasi keliais savo auklėjamais berniukais, kurie puikiai gaudosi statybų darbuose, medžio apdirbimo, automechanikos ir informacinių technologijų srityse ir labai tikisi, kad ras galimybių šiuos gebėjimus atskleisti ir plėtoti.
Kad dirbti vaikai gali ir nori parodė vasarą kartu su Darbo birža vykdytas projektas, kurio metu globos namų vaikai buvo įdarbinti ir už tai gavo atlygį. Už šiuos pinigėlius beveik visi įsigijo nešiojamuosius kompiuterius.
Pastangos ir patirtis
V. Palčiauską, per įvairius mokymus įgijusį norvegiškos ir amerikietiškos darbo su vaikais patirties, liūdina išankstinis Lietuvos žmonių nusistatymas prieš vaikų globos namuose gyvenančius vaikus, patyčios mokyklose. Netgi mokytojai vertina vaiką pagal tai, kokie jo pažymiai. Tačiau ne vien tik pažymiai pasako apie žmogų. Vaikas, kuris jaučia paramą, dėmesį, palaikymą, lengviau prisitaiko visuomenėje, gyvena pilnavertį gyvenimą. V. Palčiauskas mano, kad ne vaikas turi taikytis prie aplinkinių ar mokytojų, o pastarieji turi taikytis prie vaikų. Nes ne jie pasirinko tokį gyvenimą, nėra kalti dėl savo tėvų klaidų.
Nuo šešerių metų Beižionių vaikų globos namuose gyvenantis berniukas yra puikus pavyzdys, kad pastangos perniek nenueina. Šis vaikas jau buvo benueinąs klystkeliais, pabuvo ir įkalinimo įstaigoje, tačiau V. Palčiausko ir verslą turinčio savo dėdės pastangomis buvo sugrąžintas į teisingas vėžes ir dabar jau baigia gimnaziją. Pasak V. Palčiausko, šiam berniukui labai padėjo dėdės dėmesys ir darbas įmonėje. Vos pradėjus krėsti šunybes, dėdė sūnėną pasiunčia padirbėti į kitą miestą, taip atitolina nuo draugų, o per tą laiką ir blogi kėslai pradingsta. Kad vaikams netrūktų veiklos, Beižionių vaikų globos namuose prigalvota visokių užsiėmimų. Vasarą veikė jūrų skautų stovykla, rudenį šie užsiėmimai pratęsti per neformalųjį švietimą, 4 ha plote vaikai patys augina daržoves, prižiūri šiltnamį, visą būrį gyvulėlių, kurie dažnai per šventes džiugina ir savivaldybės gyventojus.
Žada naikinti vaikų globos namus
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija užsimojo iki 2020 metų panaikinti vaikų globos namus, o ten augančius vaikus perkelti gyventi pas globėjus ar šeimynas, kuriose auga būrys tėvų neprižiūrimų, paliktų vaikų ar našlaičių. Elektrėnų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius gruodį išplatino kvietimą savivaldybės gyventojams tapti socialiniais globėjais ir tėvų globos netekusius vaikus globoti savo šeimoje gaunant darbo užmokestį ir reikalingą pagalbą.
Idėja pasinaudoti Vakarų Europos pavyzdžiu skamba gražiai, tačiau patys vaikų globos namų vadovai abejoja, kad rasis pakankamai globėjų ar šeimynų, nes beglobiai vaikai iš suaugusiųjų reikalauja daug dėmesio, pastangų, kantrybės, žinių. O ar tie globėjai turės tokios patirties, kokią per tuos metus įgijo V. Palčiauskas ir kiti vaikų globos namų darbuotojai? Ar paėmę vaikus negrąžins jų atgal, taip juos dar kartą traumuodami? Beižionių ir Elektrėnų vaikų namai taikosi prie pertvarkų. Buvę Elektrėnų globos namai jau vadinami Elektrėnų šeimos namais. Čia berniukai ir mergaitės gyvena atskirai ir vaikšto per atskirus įėjimus. Beižionių vaikų globos namai pavadinimo dar nepakeitė, bet mano, kad labiau tiktų vadintis paramos šeimai namais. Nes dirba jie ne tik su vaikučiais, bet ir su tėveliais. Beižionių vaikų globos namuose 24 vaikai suskirstyti į tris šeimynas, kuriomis rūpinasi po vieną socialinį darbuotoją ir vieną padėjėją. Tokio gyvenimo nauda yra ta, kad vaikai bendrauja siauresniame rate, todėl tas bendravimas yra šiltesnis, nuoširdesnis, darbuotojai turi daugiau galimybių atsižvelgti į vaikų poreikius, juos išklausyti, nes pokalbiai, pasak V. Palčiausko, yra veiksmingiausia auklėjimo priemonė. O svarbiausia, vaikai įgauna socialinių įgūdžių. Globos namų direktorius sako, kad dauguma jo vadovaujamoje įstaigoje užaugusių vaikų tapo gerais žmonėmis, baigė studijas, sukūrė šeimas. Išėję vaikai ir dabar domisi savo senųjų namų gyvenimu, aplanko, atveža lauktuvių. Laiku gavę pagalbą, vaikų globos namų auklėtiniai užauga pilnaverčiais piliečiais.