Piliakalniai stebina savo formų įvairumu. Gamtinės kliūtys teapsaugo kalną tik iš dalies – iš vienos, dviejų ir tik retesniais atvejais iš trijų pusių. Likusios kalno dalys paprastai įtvirtinamos dirbtinėmis priemonėmis, supilant pylimą, iškasant griovius, stačiai nukasant šlaitus ir pan. (šitaip pertvarkyti visi mūsų aptariamoje teritorijoje esantys piliakalniai). Tokie dirbtiniai kalno sustiprinimai labai pakeičia jo formą ir faktiškai apsprendžia piliakalnio struktūrą, kuri vis dėlto labai priklauso nuo kalno pobūdžio. Taip galima paaiškinti gana didelį piliakalnių formos įvairumą. Kad ir kaip bandytume piliakalnius sugrupuoti jų išorinės formos atžvilgiu, aiškiai ir griežtai to padaryti negalėtume [1].
Strėvos vidurupio teritorijoje esančius piliakalnius, kaip gynybinius įrenginius, sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia turėjo stovėti įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Pati aikštelė būdavo įrengiama piliakalnio aukštumoje. Dažniausiai ji turėdavo dirbtinio paviršiaus lyginimo žymių, tačiau tai nėra aikštelei privalomas elementas. Net ir įvertinus jų didžiulį sužalojimą ariant (nuariant pakraščius, kaip Beižionių piliakalnyje, Beižionių sen., Pipiriškių piliakalnyje, Pastrėvio sen., Žuvyčių piliakalnyje, Semeliškių sen.), matyti, kad dalis aikštelių dėl įvairių priežasčių niekuomet nebuvo plokščios. Aikštelių formos irgi būdavo įvairios, tačiau tik retesniais atvejais jos būdavo taisyklingų formų: apvalios (Balandiškių piliakalnis, Beižionių sen.), ovalios (Kalninių–Mijaugonių piliakalnis, Gilučių sen., Pipiriškių piliakalnis, Pastrėvio sen.), keturkampės (Paalkių piliakalnis, Kazokiškių sen., Žuvyčių piliakalnis, Semeliškių sen.) ar trikampės (Beižionių piliakalnis, Beižionių sen., Latvių piliakalnis, Kazokiškių sen). Upių krantuose esančių piliakalnių aikštelių kraštai ar net nemažos dalys jau yra nuplautos, o pačios aikštelės pakeitusios savo formą (Paalkių piliakalnis, Kazokiškių sen.)[2].
Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Jie buvo statomi tiek iš žemių, tiek iš medžio. Akmenų panaudojimas Strėvos vidurupio piliakalnių įtvirtinimams, bent kiek žinoma, nebūdingas. Daugiau, matyt, naudota mediena, žemės. Žemių įtvirtinimams skiriami pylimai, grioviai, šlaitai ir terasos, medžio – įvairios tvoros, užtvaros, bokštai, sienos. Manoma, kad nagrinėjamos teritorijos piliakalnių įtvirtinimai buvę labai įvairūs. Paprastai jie turėjo būti kombinuoti: medinės sienos stovėjo ant pylimų ir aikštelės pakraščiuose, užtvarų būta šlaituose ir palei griovius. Žemių įtvirtinimai neretai būdavo kelių linijų: be iš mažiausiai apsaugotoje piliakalnio pusėje supilto pagrindinio pylimo ir griovio, dažnai būdavo dar viena ar kelios papildomų mažesnių pylimų ir ne tokių gilių griovių linijos (pavyzdžiui, Žuvyčių piliakalnis, Semeliškių sen.). Piliakalnio šlaitų aukštis bei statumas buvo vienas iš svarbesnių pilies neprieinamumo požymių. Aptariamoje teriorijoje esančių piliakalnių šlaitų statumas svyruoja nuo labai stačių (Kalninių–Mijaugonių piliakalnis, kuriame esama ir informacinio stendo turistams, Gilučių sen., Latvių piliakalnis, Kazokiškių sen., Paalkių piliakalnis, Kazokiškių sen., Pipiriškių piliakalnis, Pastrėvio sen., Žuvyčių piliakalnis, Semeliškių sen.) iki vidutino statumo (Balandiškių piliakalnis, Beižionių sen., Beižionių piliakalnis, Beižionių sen.) šlaitų. Jų aukštis – nuo 4 m (Balandiškių piliakalnis, Kietaviškių sen., ar Žuvyčių piliakalnis, Semeliškių sen.) iki 17 m (Latvių piliakalnis, Kazokiškių piliakalnis), 20 m (tas pats Žuvyčių piliakalnis, rytinis šlaitas, Semeliškių sen.) ar net 30 m (Paalkių piliakalnis, Kazokiškių sen. ). Panaudojant natūralų kalvų ar kyšulių šlaitų aukštį ir statumą, šlaitai būdavo dar papildomai sustiprinami (pastatinami ar išgrindžiami akmenimis, nuo lėkštesnės ir žemesnės pusės supilami pylimai, kurių išorinis šlaitas būdavo paaukštinamas papėdėje iškasus griovį). Priklausomai nuo laikotarpio ir naudojamos pilių užėmimo technikos, pylimai pilti tiek aikštelės pakraščiuose, tiek šlaituose, o kai kada – ir papėdėje. Šiuo metu piliakalniuose galima pastebėti tik dalį buvusių žemių įtvirtinimų, o medinių įtvirtinimų liekanos aptinkamos tik archeologinių tyrimų metu.
Kaip bene ryškiausias piliakalnio išorinės išvaizdos elementas yra išlikę žemių įtvirtinimai, kurie buvo labai smarkiai deformuoti: pylimai nuskleisti, grioviai užlyginti, šlaitai išplokštinti. Dabar piliakalniuose matomos terasos dažniausiai yra šlaite buvusių nedidelių griovių ir už jų supiltų pylimų sulygintos vietos. Kadangi mūsų nagrinėjamoje vietovėje, kaip ir visoje likusioje Lietuvoje neliko nė vieno piliakalnio, išlaikiusio savo išorinę išvaizdą tokią, kokia ji buvo jame sunykus gyvenimui, lankantis piliakalniuose belieka tik įsivaizduoti čia stovėjusios pilies tvirtybę: vienu kitu metru paaukštintus pylimus, pagilintus griovius, pastačius šlaitus, medines tvoras, sargybos bokštus[3].
Kaip jau minėjome, šiuo metu Strėvos vidurupio teritorijoje žinomi 7 piliakalniai ir visi jie yra saviti. Geografiniu požiūriu, visų pirma, priimta piliakalnius skirstyti į dvi pagrindines grupes:
1. Kalvinio tipo piliakalnius,
2. Krantinio tipo piliakalnius[4].
Iš visų šių piliakalnių, 3 yra kalvinio, o 4 krantinio tipo piliakalniai. Kalvinio tipo piliakalniai yra: Beižionių (Beižionių sen.), Kalninių–Mijaugonių (Gilučių sen.) ir Pipiriškių piliakalniai (Pastrėvio sen.). Krantinio tipo piliakalniai yra šie: Balandiškių (Beižionių sen.), Latvių (Kazokiškių sen.), Paalkių (Kazokiškių sen.) ir Žuvyčių (Semeliškių sen.) piliakalniai[5].
Tačiau čia atsižvelgiama į tai, ar piliakalnis įrengtas tiesiog sunkiau prieinamoje kalvoje, ar iškyšulyje prie upių bei ežerų. Visgi šis skirstymas jokios praktinės reikšmės neturi, nes faktiškai jis nusako tik piliakalnio geografinę padėtį. Tikslingiau būtų piliakalnius skirstyti pagal jų paskirtį, tačiau tai nėra lengva. Pastebėtina, kad piliakalniai, visų pirma, yra buvusios ne kas kita, kaip įtvirtintos, sunkiai prieinamos gyvenvietės; tai matyti iš piliakalnių aikštelėse aptinkamo kultūrinio sluoksnio. Tačiau ne visi piliakalniai buvo vien tik gyvenami. Kai kurie piliakalniai, ypač kovų metu, galėję būti ir slėptuvėmis. Apie tai sprendžiame iš labai mažų piliakalnių aikštelių (Balandiškių piliakalnis, Beižionių sen., aikštelės plotas – 8×9 m; Paalkių piliakalnis, Kazokiškių sen., aikštelės plotas – 6×12 m). Pastarieji, manytume, turėjo jau daugiau gynybinę paskirtį[6].
Giedrius Kazlauskas
Naudota literatūra:
1. Volkaitė–Kulikauskienė, R. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 22-23; ПОКРОВСКИЙ, Федор Васильевич. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна, 1893, p. 70. Baubonis, Z., Zabiela, G. Lietuvospiliakalniai. Atlasas, Vilnius: „Mintis“, 2005, t. 1. p. 134-145.
2. Baubonis, Z., Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai. Atlasas, Vilnius: „Mintis“, 2005, t. 1. p. 7, 134-145; Tarasenka, P. Lietuvos piliakalniai. Vilnius, 1956, p. 46-47; Rytų Lietuva II. Vilnius, 1996, 17, 27, 95 p.
3. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1975, t. 2. p. 35, 39, 77, 93, 138, 189; Zabiela, G. Piliakalnio vieta ir struktūra. Prieiga per internetą: http://www.piliakalniai.lt/apie_piliakalnius.php. [žiūrėta 2013-02-28]; Volkaitė–Kulikauskienė, R. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 34-83.
4. Lietuvos pilys ir piliakalniai. Prieiga per internetą: http://www.archyvai.lt/exhibitions/pilys/paroda.htm. [žiūrėta 2012-05.10]; Volkaitė–Kulikauskienė, R. Lietuvos materialinė kultūra IX–XIII a. Vilnius, 1981, p. 18-20.
5. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: „Mintis“, 1975, t. 2, p. 35, 39, 77, 93, 138, 177, 189.
6. Baubonis, Z., Zabiela, G. Lietuvos piliakalniai.Atlasas, Vilnius: „Mintis“, 2005, t. 1. p. 134-135, 142-143.