Kietaviškės gyvena laukimu. Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčioje šį sekmadienį bus švenčiami Švenčiausios Trejybės atlaidai. Tai – tituliniai šios bažnyčios atlaidai, viena iš didžiausių parapijos švenčių.
Veikė brolija
Švenčiausia Trejybė Kietaviškėse minima jau seniai. Nuo 1713 metų čia veikė Švč. Trejybės brolija, 1872 m. vizitacijoje minimas Švč. Trejybės paveikslas, nutapytas dar XVII a. pab. – XVIII a. pr. (pertapytas XX a. pirmoje pusėje). Švč. Trejybės vardu tituluota buvo dar senoji medinė bažnyčia, jos pavadinimas kartu su Švč. Trejybės paveikslu perkeltas mūrinei bažnyčiai, pastatytai XX a. pradžioje. Į dabartinę bažnyčią buvo atgabentas ir Švč. Trejybės altorius, pagamintas XVII a. pab. – XVIII a. pradžioje.
„Švč. Trejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia. Tai tarsi trys atskiri dalykai, bet kartu jie sudaro vienį“, – apie slėpinį kalbėjo Kietaviškių bažnyčios klebonas Dainius Jančiauskas.
Dažniausi katechetiniai simboliai, kuriais norima paaiškinti trejybę – lygiakraštis trikampis arba trilapis dobilas. Jie reiškia tai, kad atskiri trys objektai sukuria neprieštaringą vienybę. Katalikų tapyboje Švč. Trejybė dažniausiai vaizduojama su Dievu, Jėzumi Kristumi jam iš dešinės, o per vidurį – balandis, simbolizuojantis Šventąją Dvasią. Kompozicijoje neretai vaizduojamas kryžius.
Pasak kunigo, Trejybės bažnyčia yra vienas iš populiariausių bažnyčios titulų. Lietuvoje jų yra labai daug, arčiausiai Kietaviškių yra tikriausiai Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia. Antras pagal populiarumą bažnyčios titulas – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų.
Trejybė – ne tik tikėjime
„Aš Trejybės paslaptį aiškinu labai paprastai. Mes krikščionimis tampame per vieną paprastą elementą – vandenį. Be vandens negali būti krikšto. Per krikštynas kunigas ištaria: aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Ir tai buvo jau nuo senų senovės. Krikštas buvo dar prieš Kristų – šv. Jonas Jordane krikštijo. Mūsų laikais chemikai atrado mums labai paprastą dalyką. Vanduo turi tris substancijas: jis gali būti skystis, gali būti ledas ir gali būti migla. Šis elementas, be kurio neapsieiname krikštydami, jau savyje turi trejybinę formulę, trejybinį pradą“, – aiškino Kietaviškių bažnyčios klebonas. Pasak jo, netgi kiekvieno žmogaus gyvenimas turi trejybinę dimensiją: praeitį, dabartį ir ateitį, taip pat ir šeima yra trišalė, bet vienis: tėvas, mama ir vaikai.
Klebonas rodė švenčiausią Kietaviškių bažnyčios vietą – tabernakulį (Eucharistijos saugojimo vietą), kurioje surašyti romėniški skaičiai, simbolizuojantys Dievo įsakymus. Trys skaičiai vaizduojami vienoje pusėje, likusieji septyni – kitoje pusėje. Kunigas aiškino, kad pirmieji trys Dievo įsakymai yra apie žmogaus santykį su Dievu, likusieji – žmogaus santykį su žmogumi.
Klebonijoje yra dekretas, kuris patvirtina, kad Kietaviškių bažnyčia yra Švč. Trejybės titulo ir švenčia Švč. Trejybės atlaidus. Tokį dekretą parapija turi atnaujinti kas dešimtmetį, o tvirtina jį pats popiežius. Parapijos klebonas turi informuoti, kaip parapija atlaidus švenčia. Dekrete taip pat parašyta, kad bažnyčioje švenčiami Šv. Onos atlaidai. Švč. Trejybės atlaidai vadinami didžiaisiais, o Šv. Onos – mažaisiais.
Dievo malonės gausa
Pagrindinė klebono užduotis besiruošiant atlaidams, kaip jis pats sakė, pasikviesti svečių – kunigų. Bažnyčią šventei papuošta jau ketvirtadienį.
„Kiekviena bažnyčia pagal titulą turi savo atlaidus. Bažnyčioje įprastai dovanojamos Dievo malonės, o atlaidai, vaizdžiai sakant, yra tas laikas, kai malonių „kranelis“ atsukamas labiau. Atlaidai – tai Dievo malonių gausa. Žmonės skatinami piligrimystės kelionėms, ugdoma pasiaukojimo dvasia, bet dabar atlaidai tapatinami su šeimos, miestelio švente. Atlaidai buvo įvesti tam, kad Dievo malonė labiau sklistų“, – apie artėjančias iškilmes pasakojo kun. D. Jančiauskas.
Kai klebonas buvo vaikas ir nuvažiuodavo į Semeliškes, į Šv. Roko atlaidus, pamatydavo tai, ko dabar jau nebepamatysi – kokių dešimt žmonių apie bažnyčią keliais einančių. „Dabar retai ir pačioje bažnyčioje pamatysi tokį vaizdą, ką jau kalbėti apie šventorių. Maldingumas nyksta“, – pečiais gūžtelėjo kunigas.
Užsispyrę parapijiečiai
Žmonių į atlaidus susirenka skirtingai – priklauso netgi nuo oro. Kaip klebonui pasakojo jo seneliai, anksčiau per Švč. Trejybės atlaidus, netgi tarybiniais laikais, žmonių spūstys būdavo netgi iki seniūnijos. O dabar, pasak klebono, daug žmonių būna šventoriuje, bažnyčios viduje visi norintys sutelpa ir dar ne taip ir ankštai.
„Tas žmonių skaičių svyravimas yra normalus. Žinoma, kunigas nori, kad žmonės eitų į bažnyčią, bet versti juos ten eiti – irgi ne pats geriausias sprendimas. Pavyzdžiui, tu šventi gimtadienį, ir sėdi už stalo žmonės dantis sukandę, laukia, kada čia viskas pasibaigs, galvoja: suvalgysiu tortą ir bėgsiu. Taip irgi nereikia, čia gi laisva valia, – lygino D. Jančiauskas. – Žmonių atsivertimai į tikėjimą dažniausiai būna po mirties, po nelaimių – nemačiau aš dar nė karto, kad atsivertimai būtų po krikštynų, santuokos ar atlaidų. Kada viskas su mumis gerai, mes nemokame džiaugtis ir būti dėkingi. O kai atsitinka nelaimės, iš Dievo tikimės pagalbos pirmiausiai. Jis padeda, bet jis nėra pasakų džinas, kuris pildytų norus. Jis teikia malones“.
Kunigas džiaugiasi, kad nuoširdžiai pasimelsti į atlaidus atvyksta dar nemažai žmonių. Ir procesija susirenka – visur kitur vis trūksta vyrų, o Kietaviškėse tokios problemos nėra: „Kai Elektrėnuose buvo statoma bažnyčia, visi jau laidojo Kietaviškių parapiją. Sakė, kad žmonės pasuks į Elektrėnus, kad Kietaviškėse liks tik aptarnaujama parapija. Bet taip neatsitiko – parapijiečiai užsispyrė ir nepasidavė. Taip, per 14 metų parapija smarkiai pasikeitė – anksčiau čia buvo kaimas, žmonės karves, kiaules augino, o dabar visi miestiečiais pasidarė, gyvena geriau. Svarbiausia, kad bažnyčios nepamiršo ir lankosi dar pakankamai aktyviai“.
Kita reikšmė
Žodis „Atlaidai“ turi kelias reikšmes. Pirmoji – ta, apie kurią buvo rašoma iki šiol – katalikų šventė, minint kokio nors šventojo dieną, bažnyčios įsteigimą ar kitokia proga vykstantis renginys, sutraukiantis paprastai daug tikinčiųjų iš bažnyčios parapijos bei aplinkinių miestų, kaimų ir tolimesnių vietovių.
Taip pat atlaidai yra „laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; juos gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1471).
Kunigas sakė, kad šia prasme jis labiau linkęs į intencijas, o ne į atlaidus, nes pastaruosiuose viskas matuojama kiekine išraiška, o tai su dvasingumu ne visada dera. „Dievo malonė neapima vien tik dėl to, kad pasakei tam tikrą skaičių tam tikrų maldų“, – ironizavo klebonas.
Šį sekmadienį, birželio 15 d., tikintieji pėsti ir važiuoti skubės į Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčią švęsti titulinių bažnyčios atlaidų. Atlaidai svarbūs ne tik malda, bet ir žmonių bendravimu: suvažiuoja giminės, išeiviai iš parapijos, atvyksta daug kitų svečių. Žmonės švęs Šventosios Trejybės atlaidus, kurie neatsiejami ir nuo Kietaviškių, šiais metais švenčiančių 510 metų jubiliejų, istorijos.