Šilta, šviesu, jauku, sakrališka ir nuostabiai gražiai per vitražus krentanti vakaro šviesa. Tokie vaizdai ir pojūčiai užplūsta tik užėjus į Semeliškių šv. Lauryno bažnyčią. Čia pasitinka klebonas Gintautas Jančiauskas, šeimininkaujantis bažnyčioje nuo 2002 metų. Jis vadovavimą parapijai perėmė iš visai neseniai Anapilin išėjusio kun. Romualdo Šalčiūno. Kun. Gintautas Jančiauskas yra pasiruošęs laikyti pirmadienio vakarines mišias. Žmonės jau susirinkę, tiksliau – žmogus. Į mišias atėjo vienas žmogus. Mišiose, pasikalbėjusi su kunigu, nusprendžiu pasilikti ir aš.
Semeliškių bažnyčia skaičiuoja jau daugiau kaip pusę tūkstančio metų. Žinoma, dabar stovinti bažnyčia – ne ta pati, kuri aprašyta 1700 metais, bet pastatyta ji toje pačioje vietoje kaip ir senoji. Nors „naująja“ bažnyčia dabar stovinčios Semeliškėse vadinti neapsiverčia liežuvis. Metų jai tikrai nemažai – 231. Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia – viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Apie jos pastatymo datą byloja palubėje ant sijos parašyta 1783 m. data, o šalia užrašo yra nukryžiuotojo skulptūra.
Kunigas pasakojo, kad tik atvykęs į bažnyčią rado visų pamirštą Trakų švč. Mergelės Marijos paveikslo kopiją. Ji datuojama XVII a. Kunigas pabrėžė, kad ši kopija yra senesnė už šiuo metu Trakų bažnyčioje kabantį Trakų Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir yra viena tobuliausių kopijų. Dabar kunigo atrastas paveikslas puošia pagrindinį altorių.
Taip pat pradėjęs čia klebonauti, G. Jančiauskas pasiraitojo rankoves ir ėmėsi tvarkyti, taisyti ir remontuoti šimtmečius skaičiuojančią bažnytėlę. Visada problemų sukeldavo grindys šoninėje navoje prie įėjimo. Po jomis yra laidojimo rūsys, likęs dar nuo senosios bažnyčios, kuriame drėgna, ir dėl to grindys nuolat pūdavo ir lūždavo. Kunigas čia sudėjo pabėgius, kurių supūdyti neįmanoma. Todėl parapijiečiai dabar tvirtai žengs ant bažnyčios grindų. O rūsys lieka uždarytas, norint ten patekti reikia lupti grindis. „Buvo kultūros paveldo darbuotojai atvažiavę, žvalgėsi ten, bet niekuo nesusidomėjo. Tik kaulai ir kaulai“, – sakė Semeliškių kunigas.
Ne tik grindis keitė klebonas. Dažė ir vidų, ir išorę, keitė suolus, restauravo vargonus… „Jei reikia darbus išvardinti, tai viską keičiau – nuo grindų iki lubų, nuo sienų iki durų“, – pasakojo G. Jančiauskas. O pats naujausias dalykas šioje šventvietėje – altorius, kurį praėjusiais metais parapijiečiai padovanojo bažnyčios 230 metų jubiliejaus proga. Jame yra šv. Gaudencijaus ir šv. Grino relikvijos. Gaudencijus į Lietuvą nešė krikščionybę, krikštijo baltų gentis. „Labai geri parapijiečiai. Visą bažnyčią iš jų aukų sutvarkiau. Savivaldybės indėlis – bažnyčios grindys. O visa kita – tik parapijiečių aukos“, – sakė kunigas.
Kunigas veda aplink altorių. Už jo yra patalpa, kurioje matyti senoji mediena. Ta, kuri buvo ir liko visos bažnyčios pagrindu. G. Jančiauskas kumščiu trinkteli į sieną – tvirta, nė kiek nesutrešusi, kieta. Niekada nepasakytum, kad stovi jau ketvirtį tūkstantmečio. „Prieš statymą dar 7 metus ši mediena buvo džiovinama. Mediena taip gerai išsilaikė, nes bažnyčia natūraliai atšąla, natūraliai atšyla – ji nėra šildoma. Todėl medis nepūva. Kai medines bažnyčias pradeda šildyti, visada atsiranda problemų su sienomis“, – sakė kunigas. „O parapijiečiai nesiskundžia, kad šalta bažnyčioje?“, – klausiu. „Ne. Parapijiečiai – ne. Tik svečiai“, – šypteli G. Jančiauskas.
Bažnyčios šventoriuje stovi Šv. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo koplyčia, kuri pastatyta 1857 metais. Tik 1854 metais kaip tikėjimo tiesa buvo patvirtinta Marijos Nekaltojo prasidėjimo dogma. Europoje ši tiesa įsitvirtino tik po 50 metų, o tik po 3 metų būtent tuo vardu Semeliškėse pavadinta koplytėlė ir brolija, kuri rūpinosi procesijomis ir laidotuvėmis. Tad Semeliškės – centras, iš kurio sklido naujausios tikėjimo tiesos.
Ar aktyvi Jūsų parapija?
Kaip ir visur. Yra žmonių aktyvas, tie ir renkasi.
Kiek to aktyvo yra?
Prieš dešimt metų buvo daug, o dabar tie aktyvistai tapo septyniasdešimtmečiais – aštuoniasdešimtmečiais ir nebėra tokie aktyvūs. Būdavo kokių penkiolika žmonių į kiekvienas mišias ateidavo, o dabar jie tiesiog išmirė.
Bet parapija tikrai nėra mirusi. Aktyviai veikia „Caritas“, Gyvojo rožinio draugija, yra aktyvaus jaunimo.
Kiek vaikų ruošiate Pirmajai komunijai?
27. Dar nė vienų metų nebuvo, kad Pirmosios komunijos nebūtų. Vienais metais būna daugiau, kitais – mažiau. Buvo ir penkiasdešimt, buvo ir penkiolika.
O Sutvirtinimo sakramentui?
Sutvirtinimo sakramentas ne kasmet būna. Paskutiniuoju metu sugriežtėjo reikalavimai – Sutvirtinimo sakramentą gali priimti tik sulaukę 15 metų vaikai.
Kiek per metus pakrikštijate naujų parapijiečių?
Įvairiai. Būna – nė dvidešimties nepakrikštiju, būna – daugiau nei keturiasdešimt.
O kiek palaidojate?
Apie penkiasdešimt – šešiasdešimt. Laidotuvių, žinoma, būna daugiau nei krikštų. Kaip ir visoje vyskupijoje.
Tai parapija didelė.
Didelė, bet labai daug yra žmonių, kurie čia atvažiavo, apsistojo, pasistatė namus, jie čia gyvena, bet nesijaučia bendruomenės nariai, jie nesieja savęs su šiuo kraštu. Kaip ir vieni su kitais nebendrauja, taip ir su bažnyčia nebendrauja.
Taip pat daug parapijiečių gyvena kaimuose, jiems sunku kasdien iki bažnyčios nusigauti, todėl sulaukiu jų tik sekmadieniais.
Kiek vestuvių palaiminate?
Mažai. Kokias 5 – 8.
Kas Jums labiausiai patinka šioje bažnyčioje?
Viskas patinka, negalėčiau išskirti nė vieno dalyko. Patinka visuma.
Jums tai jau trečia parapija. Kuo ši bažnyčia išsiskiria iš kitų?
Galbūt čia daugiau dvasios, sakralumo yra. Kiekviena bažnyčia turi kažką savito.
Kaip vertinate, ar senosios bažnyčios yra pranašesnės už jaunas bažnyčias?
Taip. Dėl to, kad jose daugiau sakralumo. Vos įėjus jaučiasi, net architektūra įtaką daro. Kiek čia visokiausių įvykių buvo, kiek maldų pasakyta, kiek čia žmonių ašarų, kiek čia prašymų, kiek čia išklausyta maldų. Skirtumas yra. Bet kiekvienam žmogui vis kitaip atrodo. Prie kokios bažnyčios jis pripratęs, su kokia susigyvenęs, ta jam ir pati gražiausia ir brangiausia. Ir semeliškiečiai kitur išvažiavę grįžta į bažnyčią ir sako, kad ši – pati mieliausia. Gyvena kitur, lanko kitas bažnyčias, jos atrodo ir gražios ir mielos, bet gimtoji – vis tiek pati mieliausia.
Semeliškėse yra ir stačiatikių cerkvė. Ar jaučiate kažkokią konkurenciją su stačiatikybe?
Tikrai ne. Stačiatikių čia jau visai nebeliko. O jei ir liko, tai viskas mišru. Visai neseniai kartu su popu laidojome buvusią cerkvės pirmininkę. Ji stačiatikė, vyras – katalikas, vaikai – katalikai. Viskas persipynę. Jokios čia konfrontacijos, jokio konflikto nėra. „Garbės“ užtenka mums abiems.
Kaip manote, ar stovės ši bažnyčia dar tris šimtus metų?
O kodėl turėtų nestovėti? Žinoma stovės. Jei tik koks piktavalis nepadegs. Nei audros, nei karai jos neišvertė. Tik pikta valia ir širdis gali jai pakenkti.