Pasakojo Marijona Japkevičiūtė-Tamkūnienė iš Belezų k.
Ajam Kalvarijon atlaiduosna. Seniau nebuva mašinų, visi daug vaikščioja pėsčiom. Vievin ajam pėsčiom, Vylniun, Kalvarijon. Susirenka pulkas žmonių, apie 20–30, buva vienas pravadnykas ir visi aja, meldėsi, giedoja. Nakvoja kluonuose, šiene, valgyt’ nešėsi su savim duonos, kiaušinių, lašinių. Prie koplyčių meldėsi ir nakvodava. Visa kelioni apie 20 dienų užtruka, ale įdomu buva.
Semeliškėse buva dideli Roka atlaidai, privažiuodava, priaidava minios, vežimuose nakvodava iš vakara atvažiavį iš toliau, ba ryte sunku invažiuot’, vietu rast’.
Pivašiūnuosna tai važiuodava su vežimu. Turėjam gražu vežimuku, gražu arkli, tai visur po atlaidus važinėjam.
Pasakojo Ona Laimutytė Jančiauskienė iš Kudonių k.
Menu, per atlaidus tai važinėjam toli, važiavam visosna apylinkių bažnyčiosna, kur atlaidai, tai iš eilės. Važiuojam su vežimu, prisirengia iš vakara, paruošia šiena, užtiesia, pasiruošia maista, ko turėja, mėsos, skilandžia, dešros, sūria, pyraga, pasidara vendzliuku ir kožnas vežasi. Buva mada dalyt’ ubagam, ale ir sau vežėsi. Po mišių, po mišparų jau aina vežimuosna, išsideda kur an pievos ar kieno vežime, išsitiesia atsivežtu staltiesi, susėda visa giminė, kaimynai ir jau baliavoja. Arkliam irgi parūpina pašara, tokian maišan sudeda ir užriša arkliui an snukia, jis gali ėst’. Būdava ir bonkeli padara susėdį, seniai nesimatį. Kartais užvažiuoja pas gimines, jei tam krašte gyvena, pasivaišina, pasižiūri, kaip gyvena. Kartais, jei toliau buva, ir naktį grįždava. Menu, niekas iš šeimynos namie likt’ nenorėja, visi norėja važiuot’. Daug arklių pristata, ienas sukelia, daug žmonių važinėja atlaiduosna ir su vežimais, ir su važeliais ir su bričkelėm, kas kaip. Tai visu vasaru tep. Apvažiuoja ratu, aplanka visas gimines pažįstamus, šventė žmonės ir sekmadienius ir atlaidus.
Pasakojo Joana Vėželytė-Arnatkevičienė iš Migūčionių k.
Mana tėvas aidava pėsčias Vylniun Kalvarijon. Susirenka žmonių būrys ir aina visi, kur an šieno laidžia žmonės pernakvot’, o iš ryta vėl’ aina. Po Kalvarijų pareina. Vieną kart kai parėja pavargis, motina kepi Sekminėm pyragų, tai karštų kai užvalgi, tai ir numiri.
Pasakojo Marijona Medveckaitė Mlečka iš Mitkiškių k.
Prie Mitkiškių akmenio tai eidavo procesijos iš Kazokiškių, iš Kernavės. Ketvirtadienį po devintinių ateidavo iš Kazokiškių, o penktadienį – iš Kernavės. Tenai prie kryžiaus stovėjo tvorelė, tai eidavo aplinkui, meldėsi, giedojo. Buvo tikima, kad akmuo daug kam padėjo. Ateidinėjo žmonės pasimelst’, dėjo pinigus, žoles.
Atvažiavo moteris nuo Trakų, ji buvo pusiau paralyžuota, ieškojo akmenio, pėsčia ėjo, ją atvedė. Ji labai meldėsi, viena ranka prisiglaudė, tai tikrai po dviejų savaičių vėl’ atvažiavo, sako: „Žiūrėk, ar pažįsti, aš sveika, aš karves melžiu“ tai va, o mačiau kokia ji buvo. Stebuklai. Tik labai tikėt’ reikia.
Pasakojo Jonas Rosliakas iš Kazokiškių
Dar buvo mada eiti procesija į Mitkiškes. Per mojines ir per adventą, viso du kartus per metus. Priekyje neša kryžių, paskui eina giedoriai ir žmonės.
Per adventą prieš Kalėdas buvo mada eiti procesija į Mitkiškes, meldėsi prie Marijos pėdos akmenyje. Šventa vieta.
Pasakojo Emilija Daugsevičiūtė Markevičienė iš Mustenių k.
Vasarą važinėjo po atlaidus. Ir Kietaviškėsna, ir Semeliškėsna, ir Vievin, ir Beižonysna. Važiavo arkliais, prisideda maisto, kiaušinių, mėsos, užtiesia šiaudus vežime su paklode, susideda maistą, tada po mišių vaišinasi su giminėm, suveina, šnekasi, jei kas iš giminių arčiau gyvena, tai paskui po mišių pas juos užvažiuoja, apeina ūkį, apžiūri, susėdę baliavoja iki pavakarės, kol jau namo važiuoti laikas.
Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė