Bėgant amžiams Lietuvoje yra buvę kelių tipų gyvenviečių. Viena seniausių, išlikusių iki mūsų dienų – kaimas. Lietuva – žemdirbių kraštas. Iki XX a. antros pusės, dauguma žmonių gyveno kaimuose. Pasakojimai liudija lietuvio etninės kultūros gelmę, meilę savo krašto tradicijoms, sugebėtoms išlaikyti, išsaugoti nuo gilios senovės iki mūsų dienų.
Trobesių visuma su juos supančiais medžiais, tvoromis, sodais, vandens telkiniais buvo vadinanama sodyba. Tai vieta, kur įsikūrusi šeima ir kur ji gyvena, dirba, augina vaikus. Tai – žmogaus tvirtovė ir šventovė. Lietuviui sodyba – jo pasaulio centras.
Žmonių pasakojimai
Pasakojo Jonas Arnatkevičius iš Grabijolų k.
Buvo dūminė pirkia. Vidury – skylė stoge dūmams išeiti, asloje – akmenų krūva padaryta, tenai kūrenosi, tenai valgyt’ darydavo, viską, dūmai per tą skylę išeidavo. Tą skylę uždengdavo, kad būtų šilta. Mano tėvas, mažas būdamas miegojo prie ugnies ant senovinės plačios lentos. Lenta buvo pastatyta ant kaladžių. Lenta buvo ilga, gal kokių 6 metrų, jis miegojo vienam gale, kitas galas buvo tuščias.
Pasakojo Leokadija Kazakevičiūtė-Sabonienė iš Natokų k.
Seniau kaimai buvo gatviniai, pirkios galas in gatvi, buva šulinių su svirtimis. Gyvenamas namas vadinosi gryčia. Dar sodyboje buva tvartas, kluonas, svirnas, buva ir malkinių, ir pašiūrių, visko buva.
Vienas buvo gyvenamas galas, tada priemenė, tada kamara – joj viską ir laiki – ir daržoves, ir mėsu, ir bulves, ir pienu. Tai buva nekūrenama patalpa, šalta. Pas visus buva gyrnos. Malė ir duonai, ir blynam, ir miežius gyvuliam.
Ant stogų buva žirgeliai, paukšteliai an palangės, langinės pjaustytos visokiais raštais, kadaise viskas buva vertinama ir viskas tai reiški kažką, ne vien tik gražu. Priemenės buva didelės ir laiptai an aukšto užlipt’. Namų niekas nerakina – nebuva mados. Jei išeina, tai užkiša mediniu kabliuku. Ant palangių moterys augina pelargonijas, mirtas. Pas mumį buva medis oleandras. Darželiai buva aptverti. Augina rūtas, lelijas, jurginus. Tvoros buvo ir štankietų ar skaldytų lentelių, ar pintos išilginiais karklais. Aptverdava ir visu sodybu nuo gyvulių.
Pirtys buva bendros kaime. Visi iš eilės neši vandeni, malkas, kūrena.
Pasakojo Janina Sedlevičiūtė Baurienė iš Anykštos k.
Prie namų buva tvoros, daugiausiai išpyntos iš lazdynų, gale trobos visur buva darželiai. Mama laikė bites, ji jas labai mylėja ir pati prižiūrėja. Kaime dar stovėja trobos po vienu stogu ir troba ir tvartas. Vidurij buvo didelės priemenės, tenai visi rakandai, puodai. Gal statė taip kad būt pigiau, žmonės buva nebagoti. Kluonai stovėja toliau nuo trobų, link Strėvos upės.
Mūs troboj vienoj pusėj, priekij buva pečius, ty nebuva grindų, toliau palei stalu jau buva medinės grindys. Kaime buva visaip – pas Ščerbavičius grindų nebuva, pas Pruskus – buva. Kai kur buva kamaros. Kai kieno troba pertverta per pusę – vienoj pusėj, kai inteini, jau švaresnė, geresnė, o kita – vadinama ,,už pečiaus“ ūkinė, tenai visi rakandai, puodai, pečius. Ir valgė, ir miegojo ,,už pečiaus“, tenai vyka kasdieninis gyvenimas, o švaresnėj pusėj tik svečiam stalą dengė, ar per šventes. Stovėja suolai, gėlės, virš stala – šventi paveikslai. Čia kai pas ką jau stovėja spinta, kartais ji ir atitverdava trobu pusiau.
Pasakojo Bronė Bičkauskienė iš Giedraitiškių k.
Mūs buva didelis namas, dviejų galų. Vienam gale, šitam in gatvi, buva gyvenama troba, vidurij – didelė priemenė, už jos antras galas buvo pertvertas per pusę. Tenai buva seserų kambarys ir kamara. Kambarys kūrenamas, stovėjo duonkepė krosnis. Priemenėj – kibirai, puodai, visi ūkiniai padargai. Kamaroj buva akmenim išdėta asla, atvira, kad nepelytų laikomi produktai, buva duobė – sklepas. Inlipt – kopėčios. Ty laikė bulves, daržoves. Kamaroj laikė pieną, kopūstų bačkas. Tenai stvėja girnos, visi rakandai, mėsos sūdyma loviai, kiaulines bulves kapot’ loviai. Burokėlius ty raugindava mediniuose kibiruose, kubiliukuose su dangčiu.
Svirne buva pilami javai, lovų nebuva, mergos miegoja kamaroj. Svirne stovėja mamos skrynia, buva aruodai javams supilt’, karoja šventiški pavalkėliai – jiej buva nedideli, dažyti. Jais kinkė arklius į bričkełą, an sienos karoja skambałėliai arkliui.
Buva didelis kluonas dviejų durų – vienos durys iš šona, kitos iš gala, buva galima važinėti su vežimu. Kluone buva peludė, kai išarpuoja javus, tai lienka pelai. Juos plikina cebruose karštu vandeniu ir šėrė gyvulius.
Šulinys buvo medinių rentinių, ąžuolinių apačioj. Ir dar yra, seniau buva svirtis.
Pasakojo Jaronimas Gudelis iš Gilučių k.
Kokie buvo namai? Gyvenamas namas stovėjo galu į gatvę, už jo dastatyta kamara ir tvartas gyvuliams po vienu stogu. Tik eigulys Medzikauskas jau turėjo atskirą tvartą. Bet buvo ir patogu – einant’ pas gyvulius, nereikėjo eiti per lauką, tiesiai per kamarą ir tvarte. Kluonas stovėjo atskirai.
Namų stogai buvo šiaudiniai, vėliau jau, turtingesni pradėjo dengti gontais, šiferis atsirado tik po karo. Šuliniai su svirtimis buvo beveik kiekvieno namuose, retas kas eidavo pas kaimyną nors ir arti. Sodželkos gyvuliams buvo toliau už pakluonės. Grindys – aslos, moliu plūktos. Buvo tokie mediniai plaktukai, nemaži, tai jais sukala, išlygina molį, jis išdžiūna ir asla. Medinės atsirado jau vėliau. Baldai buvo paprasti – stalas, suolai, lovos, šėpa, kamaroj – girnos, kubilai. Darė ratus, roges, kas nemokėjo, pirko Žąsliuose, Kaišiadoryse. Prie Smetonos vystėsi amatai, iš vokiečių pirko įrankius, paplito baldų gamyba, pradėjo gaminti komodas, kėdes, taburetes.
Pasakojo Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė iš Migūčionių k.
Senoj pirkioj palei duris priemenėj buva toks mažiukas langelis, vidurij an durų buva pritaisytas skląstis, tai uždarai duris, jei kur aini, ranka per langeli užkiši tų skląsti, užstumi ir viskas. Niekas ty neja, neatidarinėja, jei nieka namie nier, tai ir neina. Va kokia buva spyna, priemenėj palei duris stovieja girnos. Viską malėm ir sau ir gyvuliukam, daug maldavam. Paskui jau pradieja malūnan važiniet’, pikliavot’, valcavot’, nu jau pyragam, o ankčiau tai vis gyrnom ir gyrnom. Ir rugius ir kviečius, viską.
Buva šulinys su zriubu. Labai geras ty vanduo, net su ranka vandeni gałėjai pasemt’. Netoli buva šaltinis, virė ir virė vasaru, žiemu. Buva labai gera sodželka, lieptas didelis, aja velėt’ an jo.
Sena vyra tėva troba stovieja palei keliu išilgai an laukų, buva nedideli langeliai, viengubu stiklu. Žiemu, kai šalta, tai iš lauka pusės prikabina didelius viedrus pilnus spalių, primuša prie langa iš išorės, uždengia langelių apačiu. Jo tata pyni iš šiaudų matnes, jom uždenginieja langus iš lauka pusės. Jas pyni iš šiaudų su šniūrais, persuka, nu kaip kilimuku tokį ir uždengia langeli. Vistiek langai užšaldava. Pas juos viskas dar buva po vienu stogu – ir pirkia, ir priemenė, ir tvartas. Paskui jau mes perstatėm namus patys.
Pasakojo Bronė Pinelytė Brazienė iš Karkučių k.
Kadaise kai buva gatvi ir buva tvoros, tai dar menu nakti du žmonės aja sargybu. Pernakt jiej dvieju vaikščioja gatve, nemiegoja. Iš eilės, visi aja, kasnakt’. Vadina, saki, karabolas reikia ait’ .
Daug pas ką buva svirnai. Ty laikė javus, mėsu viršuj laiki, dar lovos buva, aidava miegot’, menu diedukai miegoja, mamos sesuva. Ty skrynios stovėja. Jose laiki divonus, staltieses, audinius.
Pasakojo Česlovas Ševelis iš Abromiškių k.
Mūsų pirkia buvo dviejų galų, vienam gale kamara, kitam gyvenom. Kamaroj po grindim buvo sklepai, tenai viską laikė, joj buvo šalta, ba ir vasaru po šiaudiniu stogu vėsu. Po stogu ant aukšto kabojo mėsa ir nebuvo, kad sukirmytų. Troboj stovėjo didelis pečius, duonkepė krosnis, ant jos žiemų miegojo, vasarą džiovino kriaušes, obuolius.
Pasakojo Juozas Brazinskas iš Beižionių k.
Kaimo šuliniai visi buvo su svirtimis. Buvo medinės tvoros, pintos iš karklų, iš lazdynų, buvo ir iš lentelių, ale mažiau.
Pasakojo Vlada Burevičiūtė Klimienė iš Malavolės k.
Namas buvo puoštas, išpjaustytais karnizais, išpjaustytom raitytais raštais viršlangėm. Lentynėles kambarij, ypač prieš šventes puošė karpiniais iš popieriaus, visokiais kampeliais, užuolaidėlėm. Iš šiaudų darydavom ,,vorelius“ – sodus. Sodus darė ir didelius ir mažesnius. Šiaudus užplikydavo verdančiu vandeniu, kad suminkštėtų ir karpė. Galima padaryti ir iš nendrių. Siūlą vėrimui imi storesnį lininį. Ir paukščius darėm iš šiaudų. Šiaudus užplikinam, išlyginam, pinam viduriuką, sparnus, uodegą. Darėm ir laivelius.
Kaime trobos buvo dvigalės su priemene viduryje, buvo su kamarom, buvo ir gyvenamas ir miegamas, viskas kartu, buvo ir mažiukės kamaraitės. Mano tėvų namas buvo dūminė pirkia. Baldai – stalas, suolai, medinės lovos, didelis pečius, duonkepė ant jos ir miegojom, šalia stovėjo pečiukas maistui gaminti, tačiau kasdien buvo kūrenama duonkepė. Joje tilpo daug puodų – gale statė kiaulinius puodus, šutino bulves kiaulėm, priekyje – sau.
Pasakojo Ona RasutėKliukaitė Šakienė iš Girelės k.
Mano tėvų sodyboje stovėjo dvigalė troba be gonkų, pro duris, prieš kurias gulėjo didelis plokščias akmuo, įeidavai į priemenę. Jos gale stovėjo sena babos spinta, kurioje buvo laikomas pienas, sviestas, lentynose visada buvo grietinės, sūrio, kabojo kažkiek lašinių ar kumpio. Visa kita mėsa kabodavo ant aukšto, po šiaudiniu stogu.
Priemenėje buvo dvejos durys, link kambarių. Šiaurinėje pusėje buvo gyvenama troba, joje stovėjo kuknelė, kurioje virdavo kasdienius valgius. Bulves, burokus laikė rūsyje po kambario grndimis. Tenai dar kabojo aukštyn kojomis sukabinti kopūstų pasodnikai. Juos pavasarį sodindavo į daržą ir augindavo sėklą. Sėklą augino ir iš burokų, griežčių, vadinamų kručkų, sėklų darėsi pačios moterys, nepirko nei morkų, nei pomidorų, nei agurkų sėklų, viską auginosi patys. Troboj prie durų stovėjo lova, toliau – suolai aplinkui stalą, virš jų – šventi paveikslai, stovėjo mamos kraitinė komoda plačiais stalčiais, joje buvo sukrautos visos drobės, staltiesės, audeklai, šilkiniai ,,spavijočiai“, kuriais mus mažus vystydavo. Prie kitos sienos stovėjo dar dvi lovos. Užpečkyje už pečiuko kamine buvo įtaisytos lentynos bliūdams, puodams. Šalia jos prie sienos irgi buvo pritaisyta lentyna, tenai stovėjo vandens kibiras ir puodukas, visi galėjo atsigerti, nes buvo mada gerti šulinio vandenį. Mūsų šulinys, iškastas dar prodiedukų, buvo mediniais rentiniais ir vanduo jame buvo labai skanus, švarus ir geras. Pavalgius šaukštai, peiliai, suplauti buvo dedami į stalo stalniką.
Lovos buvo klojamos austiniais, jie buvo margi, pagalvės drobinės, daugiausiai aštuonianytės, storos drobės su vašeliu nertomis stafkomis galuose. Švenčių proga, per Kalėdas, Velykas lovos buvo klojamos baltintos drobės paklodėmis, keičiami gražesniais ir pagalvių užvalkalai, viršun būdavo užtiesiami gražiausi austiniai divonai. Kasdieniai rankšluosčiai irgi buvo iš storos naminės drobės, gana šiurkštūs, gal iš pakulų išausti, o šventėm naudodavo gražius aštuonianyčius. Vaikams ir visiems mama pati iš drobės siuvo marškinius, jie buvo labai šiurkštūs ir labai ,,kandosi“, bet po poros velėjimų kultuve labai suminkštėdavo.
Pagalves irgi darėsi patys. Menu, rudens vakarais susėdam visi plunksnų plėšyt. Rudenį pjaudavo nemažai paukščių, daugiausiai gaidžiukų, ančių, tai plunksnų buvo.
Kitoj, pietinėj priemenės pusėj buvo sena pirkia. Svarbiausia joje buvo didelė molinė duonkepė krosnis. Šiame gale stovėjo didelė, raudonai dažyta su apskritais bumbulais galuose tėvų lova ir mamos spinta su visais jos turtais, kuriuose aš labai mėgau raustis. Tenai stalčiuose buvo daug visokiausių karolių, kalnieriukų, kaspinų.
Informaciją surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė
Klijuotos medinės sijos https://ligni.lt/