Apie tai, kaip mūsų krašte vaidenosi

Apie tai, kaip mūsų krašte vaidenosi

Vaidenimosi tema yra populiari, ypač tokių senų kultūrų šalyse kaip Anglija, Airija. Pasakojimai apie vaidenimąsi Lietuvoje yra susiję su vėlių kulto liekanomis, arba su chtoniškojo pasaulio dievo Velino, krikščionybėje virtusio Velniu, veikla. Populiariausi pasakojimai ir yra apie juos.

Vaidenasi ir žuvę žmonės. „Šioj vietoj vaidenasi – pasirodo kartais praeiviams jauna panelė“, „Čia laike Didžiojo karo buvo užmuštų apie 10 rusų ir vokiečių kareivių, kuriuos šioj vietoj ir palaidojo; rusų kareiviai ir dabar yra ten palaidoti, gi vokiečiai savo kareivius, laike okupacijos, išsikasė“, – pasakoja žmonės.
Dažnai vaidenasi prie mitologinių akmenų, senojo tikėjimo kulto vietose, senose gyvenvietėse. Anomaliose vietose naktimis vaiduokliai išeina ir persekioja žmogų. Dažniausiai jie pasirodo išgėrusiems, laiku namo negrįžusiems, važiuojantiems ar einantiems naktį. Tai tarsi doros sergėtojai, gąsdinantys, klaidinantys naktimis vaikščiojančius, dažniausiai išgėrusius. Jie veda skandinti, veda į pelkynus, klaidina.

Žmonių pasakojimai

Pasakojo Ona Urbonaitė Kazlauskienė iš Senųjų Abromiškių k.

Čia palei keliu, palei akmenus, kai tik nakti aini, tai koks tai juodas aukštas žmogus atsiranda ir aina pirma iki vieškelia palei dvaru, paskui dingsta.

Pasakojo Elena Čižauskaitė Gudelienė iš Abromiškių k.
Pasakojo, kad troboj vaidenasi. Dieną nieko, tyku, o kai ateina naktis, apie 12 valanda, kažkas darydavo visokią betvarkę – mėtė daiktus, daužėsi iki gaidžiui užgiedant’. Tada nusiramina.
Pasakojo, kad kaimynas buvo Vievyje, išgėrė ir važiavo namo per mišką, tai ant kelio pamatė stovintį žmogų, kuris prašė pavežėti. Kaimynas sustojo, paėmė tą žmogų, jis įsėdo į vežimo galą ir nieko daugiau nešneka. Važiavo, važiavo tylomis. Parvažiavęs prie kaimo, atsisuka – gi vežime didelis kelmas riogso.
Sako, Abromiškių rūmuose vaidenosi. Mano tėvas dirbo liokajum. Tėvas pasakojo, kad vieną nakt’, kai grafai buvo išvažiavę, jis nakvojo rūmuose. Paskui pasakodavo: ,,Guliu, šuniukas gale kojų pradėjo urgst’, girdžiu – ūžia kas tai. Per langu lig tai kas insiłaido vidun, šuniukas urzgia, koja jį paspaudžiu, klausau, kas toliau bus. Knygos kad pradės šlamėt’, paveikslai judėt’, isigandau. Paskui vėl’ tik užūžė ir nutilo, nutilo viskas. Ryte apėjau visus kambarius, apžiūrėjau knygas – viskas savo vietose, niekas neliesta. Ir kas ten buvo, nežinia. Negaliu pats įsitikint’”. Daugiau nieko nepasakojo. Neturi meluot’.

Pasakojo Bronislava Mikalauskaitė Lišauskienė iš Bajorų k.
Seniau aplink Gaidelia akmenu vedžioja. Kap tik kas nor išgėris pro jį važiuoja, tai niekaip neišvažiuoja, suka ratu aplink tų akmenu ir gana.
Man baina dar tata, skaita pro Gaideli jau nepravažiuodava, skaita, jau pasirodydava. Kokių tai visokių baidyklių, skaita. Vaikai lipdava an to akmena, ty žaisdava, ale dienu nieka, saka nakčia, kap menu, ty vaidenasi.
Baina, joja koks tai žmogus an Visūšventių gyrtas iš bažnyčios, joja ir praša: ,,Padėkit, visi šventi“, saka, tai kap šoks per arkli kiton pusėn, tai jau paskui saka: ,,Visi šventi nepadėkit’, padėkit’ po vienu“.

Pasakojo Juozas Navickas iš Žydiškių k.
Rurakalnis – kalnelis, tenai niekas nearė, dirvonas. O šalia – Vaitkūnraistis, tenai visada rodosi. Mano dar diedukas važiavo žiemą su rogėm, su kailiniais, su kepure, susisukęs, šalta. Ties raistu atsigręžia,- o rogėse juodas kamuolys guli. Tai jis botagu kaip trukterėjo per tą kamuolį, tai tas tik chi-chi-chi ir nusirito, net sniegas užrūko.

Pasakojo Pranas Černiauskas iš Žydiškių k.
Kartą žmogus ganė naktigonėj. Atsigułė, usiklojo jermėku, jau snaudžia, kad kas tai atėjo ir jam sako: „Kelkis, čia tau ne vieta.“ Pramerkia akis – nieko nėra. Jis vyras zdaravas, neišsigando, vėl’ snaudžia. Ir vėl’ kas tai jį varo iš tos vietos. Taip triskart. Tada nuėjo toliau, atsigulė ir niekas nieko. Netaršo, nekrato.

Pasakojo Domicelė Juodytė Kulbickienė iš Nemaitonių k.
Cigonkos akmenas, tai mano tėvukas baino kaip kadaise arklius ganė naktim, tai sako, dvyliktą valandą ty darda ir darda, lyg koks vežimas. Sako, prieinam, prieinam netoli akmeno – aptyksta, nieko, sako. Kap tik nuveinam in arklius ir vėl’ mum ty darda apie tą akmeną, tai tada vežė kunigą net, kunigas šventino, piktas dvasias vaikė.

Pasakojo – Veronika Lankaitė-Sabonienė iš Kareivonių k.
Kur baigiasi Geibonių sodai, prie upelia, kadais buva tokia gili dauba. Žemė nedirbama, tai žolės priaugį, ale kai tik atvedi arklį ton duobėn, tai bėga gyvulys iš tos vietos ir gana.
Kartą naktigoniai suvari kaima arklius ton duobėn ir gana. Kol laužas degi, kol visi plepėja, dar tyliai padainava – nieka, visi arkliai ramiai ganėsi. Tik vidurnaktij, kai naktigoniai prisnūda jau, tai visi arkliai prunkšdami isilaksti. Rada juos kitos dienos apypietę už kelių kilometrų, miške. Tai tą duobę visi apeina, saka, nečysta dūšia tenai. Dabar, kai sodais usodina, lyg negirdėt’, kad vaidentųsi.

Pasakojo Bolius Lankutis iš Geibonių k.
Ty, kur dabar Noreikos sodas, seniau buva duobė. Nujojau naktigonėn. Arkliai vaikščioja, atsiguliau, snaudžiu ir girdžiu, kad sudundėja kanopos, ir tiek aš juos, tuos arklius, ir matiau. Radau tik an Greževičia pievos, tai ty su jais ir likau, nevariau atgal’. Saka, ty vaidenasi, ty merga pakavota.
Plėšima raistelij, va čia an kalna, tokia nedidełi bala, tai sakydava, kad tenai rodėsi, vaidenasi, periminėdava, velnias vydavasi, žmones klaidina.
Man irgi teka ty paklyst’. Niekap negałėjau išeit’ iš to miška, gal triskart vis grįžau atgal’, nor tų mišku iš vaikystės visu gerai pažįstu, čia augis.

Pasakojo Bronė Sakalinskaitė-Lankutienė iš Geibonių k.
Plėšima raistelij, ty vaidenasi. Kap maža buvau, tai pasakodava, kad ty neidava. Saka, tai gaidys naktim gieda, tai ratus nuimdinėja.

Pasakojo Vytautas Vankevičius iš Geibonių k.
Miške, ainant’ an profilaktoriuma, yra raistelis. Kadaise vienas žmogus nakti nuvažiava su arkliu ty pasivogt’ medi, ba miškas dvarui priklausė. Tai pjauna pjauna medi – tik žiežirbos tykšta, nieka nepadara. Tai paskui, jau ryte, nuveina pažiūrėt’, kas čia buva. Ogi, saka, akmuo pjautas, samanos pjūklu išdraskyta, nuzulinta akmenia šonas.
Žydai kap važinėja po kaimus su prekėm, koki tai plėšikai toj vietoj žydu užmuši ir pakavoja. Tai ty pradėja vaidentis, ir raistelis pavadintas Plėšimų vardu.
Kartu nuog miška pro Plėšimų raisteli važiava žmogus, łakia grait, žiūri – aplink tik kibirkštys nuog akmenų skyla, jis jau visai be ratų. Tai an ašių net namo, an kiema inłėki, kap ko tai isiganda.

Pasakojo Vytautas Langevičius iš Geibonių k.
Vienųkart žmogus raistelij pjovi puši. Tai kap nepjauna, tas medis nesipjauna, tik žiežirbos aina iš pjūkla. Arklys pradėja prunkšt’, žmogus ir pabėga iš tos vietos. Ryte aina pažiūrėt’ – kad akmuo pjautas, o medžiai net nepajudyti, sveiki visi, tik akmenia samanos išdraskytos, akmuo apzulytas.

Pasakojo Genutė Pupalaigytė iš Koncepto k.
Mano tėvas prie raistelio krūmuose turėjo pasistatęs pirtį, kiekvieną šeštadienį kureno. Kaimynų buvo kritęs gyvulys, tai atvažiavo veterinorius Galdikas ir paprašė tėvo palikti vandens – užvažiuos nusiprausti. Kol jis tą gyvulį apžiūrėjo, surašė popierius, visi jau ir išsimaudė. Nuėjo maudytis vienas. Maudosi, periasi, girdi, kažkas tik brūkšt’ brūkšt’ per sienojus iš lauko, nekreipia dėmesio, gal koks gyvulys, paskui šlumšt’, šlumšt’ ir vėl’ brūkšt’ brūkšt’ per sienojus. Tik bar bar bar į pirties langelį. Galdikas pagalvojo, kad tėvelis ir sako: „Martynai, ką tu, mažas vaikas, kad gąsdint’ atėjai?” Žiūri pro langelį, nieko nėra. Ir vėl brūkšt’ brūkšt’, šlami šlami kitoj pusėj. Kaip išsigąs Galdikas, griebė už rūbų ir visas muilinas, plikas atlėkė į trobą, dantimis kalendamas. Tai apsirengė tik troboj, vienas namo važiuot’ bijojo, tai tėvelis jį lydėjo.
Mūsų kaime gyveno tokia mergaitė Aneliukė, tai ji iš kokio tai pergyvenimo, kas ten dabar sužinos, nutarė pasikarti. Buvo kaime muzikantas. Jis atgrojo veseliją ir vėlai naktį eina namo. Pavargo, atsisėdo ant kelmo ir užmigo. Kažkas jį žadina ir klausia: „Ar tu moki grajinti?” jis atsako: „Moku.” ,,O ar atgrajintum dar vienas vestuves?” ,,O kodėl gi ne, jei sumokėsit. „Žiūri, stovi graži karieta ir nuvažiavo. Nuveda jį į kažkokį kambarį, pasodina vieną ant uslano ir liepa groti. Keista, bet atvažiavo, tai reikia grot’. Ir grajina. Girdi, už sienos kažkas šoka, trypia, net sienos dreba, trenksmas, garsai kažkokie. Ilgai grojo. Jau ir pavargo, sako, kiek aš čia galiu grot’. Dairos, o kambary durų nėra, kaip išeisi. Apėjęs sienas rado plyšį. Žiūri pro plyšį – gi velnių visas tuntas, visi panas apsikabinę ir kaimynė Aneliukė čia. Neiškentęs paklausė: ,,Aneliut, čia tu?” Kai tik paklausė, viskas dingo. Sėdi jis ant kelmo, šalia kelio, armonika prie šono guli. Parėjęs namo sužinojo, kad Aneliukė pasikorė.

Pasakojo Ona Beganskaitė Sakalauskienė iš Kloninių Jagėlonių k.
Numirė Rumšina Stasieni. Visi aina an laidotuvių, aš nėjau. Nuvejau pas Kumparskų mergas, rodžias, žodis, kitas, nepamatiau kap sutemi. Ainu keliu namo. Žiūriu, kas tai prieš vieškeliu ateina. Ainu arčiau – žiūriu – moteriškė, dar arčiau – gi Rumšina Stasieni, balta skarela, skara apsisupus. Ką daryt’? Usimerkiau ir łėkt’ in namus tiesiai. Tai pro manį tik vėjas koks tai – švyst’. Palei namus atsigrįžau, kad nieka nier.
Šeimet per Kūčias, pačiam vidurnaktij kas tai perieja per visus mūsų langus, tik barkšt’, barkšt’ beldi, kas tai galėtų būt’? Gal katras numirsim? Pažiūriesim. Tokiu nakti tai niekas svetimas nevaikščios apie langus.

Pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė iš Kakliniškių k.
Mūs pievose rodėsi.
Saka, jei nakčia važiuosi, tai nor ratas nusimaus, tik dar dar dar ir nusirita. Keikies ir taisai. Kol’ randi, sudedi. Už gelžkelia, šitam Velnia raistelij visada rodėsi. Saka, ateidinėja velniai ir šokiuosna. Pažint’ negalima ir žinai kaip? Pasiverčia tava bernu ir padara vaiku. Tai vaikas gimsta su lanku an juosmenia. Baba baina. Saka, neatskirsi, ar Mijaugonių bernai, ar jiej ateja. Ale prisižiūrėjus galima atskyrt’, reikia žiūrėt’ ar turi nosyje dvi skylutes. Baba baina. Saka, ajau iš šokių, prisistati bernas, saka, ainam kartu, bus linksmiau, aja, aja kartu ir nežinia kas ty pasidari, ryte ji pabuda inkelta pušin, saka, sėdi palei pačiu viršūni.
Man irgi buva. Šventim Damulevičienės 50 – meti, ajau vėlai, jau naktį namo. Palydėjau Alkovikieni, paskui atsiskyriau an namų, palei Kumeliausku ainu, ty keliukas, šone – raistas. Viskas gerai. Perejau revu, daveidinėju in pievas, kad pasidari prieš manį koks tai miškas, čia gi nei rykštełės nerasi, o dabar prieš manį stovi koki tai aukšti tankūs krūmai. Garsiai šneku in savį, atsigrįžtu an Batrakų, ty šviesu, laukai, o man prieš – koks miškas, praeit’ negalima. Ale kaip? Žengiu žingsnį – ir miškas traukiasi toliau, aš jan neinteinu, tik jis prieš manį. Tai vis kas žingsnis toliau toliau, ale prieš nieka nematyt’, šuniukas va loja, aš jo nepažįstu, va kap padara. Dairausi sustojus, nu gerai ainu, kap čia dabar yra? Ale nepasimetu. Ainu ir ainu, nor prieš nieka nematyt’. Daveinu iki va šita elektros stulpa, lyg tas, ale namų nematyt’. Vistiek ainu. Galvoju, kur gi čia nuveisi, gelžkelis prieš, nepablūdysiu. Davėjau iki šulinia, kad ir dinga viskas, žiūriu namai stovi, ačlaimas prieš.
Vieną kart žiemu pilnatis, šviesu kaip dienu. Ajau iš laidotuvių iš Kumeliauska. Atsiskyriau nuo žmonių, jiej nuvėja kitu keliu ir ainu an namų. Šviesu kaip dienu, nusilaidau nuo kalniuka, žiūriu, kad mūs namai ne namai. Stovi didžiausi, aukščiausi rūmai, kad kas baint, netikėčiau. Aš gi nei arielkos negėriau, nieka, mėnulis šviečia. Per revu ainu ir sakau, ot kad tokiuose rūmuose gyvent’, kas ty pasidara, neįsivaizduoju. Ir vėl’ davėjau in šulinį ir dinga viskas.

Pasakojo Elena Tamoševičiūtė Bukinienė iš Kietaviškių k.
Aujėda ažere Kareivonyse rodėsi. Saka, nuveina maudytis, nusirengia, inlenda jau vandenin, žiūri, – iš ažera aina, aina dideli banga, duoda aukštyn ir pradeda kas tai rėkt’, šaukt’ visokiausiais balsais, žmogaus nematyt’, nieka, tik vanduo.
Cigonkos reve Kareivonyse vaidenasi. Moterys bijoja ty ait’. Saka, kadaise ty apsigyvena dvi cigonkos, viena vyresnė, kita jauna, visai dar vaikas ir tam raistelij pagimdi mergytį. Vietos žmonys pasakė valdžiai, tai atvažiava ir išveži jas kur tai, lyg Semeliškėsna, o šitų revų ir dabar vadina Cigonkos revu, paskui šnekieja, ty vaidenasi.

Pasakojo Ciziniauskaitė iš Senųjų Kietaviškių
Mūs kluone vaidenasi, brolis vasarą aina miegot’ an šiena, tai saka, nakti visas prėslas kratasi, miegot’ negalima. Tada diedukas papasakoja, kad šitas kluonas stovi sena kluona vietoj, o jį sudegino rūsai kara su prancūzais metu. Saka kluone nakvoja daug labai išvargusių prancūzų, tai rūsai užeja ir padegi kluonu. Jiej užriemi duris, kad prancūzai nepabėgt ir padegi, tai visus juos gyvus ir sudegina.

Pasakojimus surinko ir spaudai paruošė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69