Pasakojo Adelė Šimonytė
Vėželienė iš Kakliniškių k.
Seniau žmonės gerbi žemi. Atvažiuoja iš kur, tai klaipiasi, bučiuoja žemi, jei nugriūna duona, tai pakelia, pabučiuoja, net mažiausiu gabaliuku. Žemi buva šventa, duona buva šventa. Labai brangina. Ką tu. Su duona patika, su duona išlaida, tekėja merga, turėja neštis duonos kepalu vyra pusėn išvažiuodama. Duonu šventina bažnyčioj ir javus šventina, paskui, kai sėja, sumaiša su kitais ir sėja. Šventintu vandeniu krapina, šventina. Laukus laisti šventintu vandeniu pavasarį, negaliu apsakyt’, tėva motinos taip negerbi, kaip kadaise žemi gerbi. Ir duonu. Šventas daiktas. Tėvas visadu raikydava. Prieš valgį visadu persižegnoja. Namus stati irgi ne bet kaip, ar ty pagal saułi ar ką, aš mergaitė, nesidomėjau, ale žinau, kad ko tai žiūrėja, skaiti, jei bet kaip, nesiseks tam name gyvent’. Ką tai žinoja. Kap tai sukerta pirmu vainiku, tada ką tai dara. Ką tai deda, kap tai sukerta, buva, buva, tik aš negaliu pasakyt’ kas. Turėja statys pagal visko, anksčiau ne, bet kaip nestatys.
Aina pjaut’ rugių, tai šventina, žegnojasi, viska. Labai tikėja. Kai baigia, pina vainikus, pėdu neša, stata kluonan, kiša už kreklių palei stogu, ty kur veš rugius. Dar šnekėja, kad stati trobos kampan, už stala. Dainava pabaigtuvių dainas, labai gražias.
Kai pirmą kart tuose metuose ką tai išverda, padara valgyt’, tai gausi kakton su šaukštu, tik tada gali valgyt’, nežinau kodėl, ale dari. Vaikam buva daug visokių draudimų – negalima vandenia teršt’, spjaudyt’, vandenį gerbi.
Pasakojo Vladislava Burevičiūtė
Klimienė iš Malavolės k.
Rugiapjūtė su pjautuvais. Pjovė ir bobutė ir mama, dar ir rugius ir miežius, ir kviečius. Pabaigtuvėm tai dainos. Pina rugių vainiką, surišą rugių pėdelį tokį gražų, šeimininku vadino, troboj kampe stovėjo. Pas tėvus. Ir varpų vainiką parneša, šeimininkui uždeda, kai pasitinka. Pareina pavargę, užvalgom, tai ir šokiai, dainos.
Žemę gerbė, vaikam neleido daug ką daryt’, neleido bet kur šlapintis, nei ant tako, nei bet kur. Taip pat ir vandenį. Vaikam reikėjo sukalbėt’ ,,Tėve mūsų“ ir pabučiuot’ žemę. Kasdien. Kiekvieną rytą.
Prieš Velykas tai visą ugnį užgesina, net žarijas ir parneša ugnį su pintim iš bažnyčios, tada iš naujo užkuria. Velykom iš kadagio darėm medį kiaušiniam.
Pasakojo Aleksas Bliujus
iš Šuolių k.
Per Velykas pirmu dien, kai pavalga, sava laukus, sava bites, šulinį švęstu vandeniu su verba visur pašventina, peržegnoja. Ir šulinį, ir žemi, ir vandenį, ir bites, jom pabeldžia avilin, pakrapina ir sodą. Kūčių vakare tai daugiausiai jauni buria. Prie stala buva savos vietos. Kiekvienas sava vietu turėja ir sava šaukštu, nemaišė, atskirai. Tėvas visiem plotkełas išdalina, duoną pjausta, be jo niekas. Tik tėvas. Per Velykas kai valga, tai kiaušinia dažyta lukštų neišmeta, aina bulvių sodyt’, tai pirmon vagon supilia. Karves kai pirmukart gena, tai verba visas apšventina, ir karves, ir avelas, paskui visus peržegnoja, kažką šneka sau, kiekvienam atskirai.
Laumės
Pasakojo Veronika Vėželienė
iš Kakliniškių k.
Šnekėja, kad palei vandeni vakarais vaikščioja laumės. Vaikų nełaida, kad nepagaut’, nepaskandint’. Apie velnius buva šnekų, ale aš nemačiau.
Pasakojo Bronė Bičkauskienė
iš Giedraitiškių k.
Paupiais vełėt’, perplaudinėt’, kai saułė nusiłaidžia, negalima – tada laumės plauna rūbus. Kai pakyla rūkas virš vandenia, tai sakė, kad laumės rūku pałaidžia, gali žmogų sugaut’. Gąsdina vaikus, kad neitų prie upės.
Pasakojo Ona Antanavičienė
iš Jagėlonių k.
Vakarais vaikų nełaida prie vandenia, saki, kad laumė nepagautų
Pasakojo Apolonija Bliujūtė
iš Peliūnų k.
Palei pirtį vaikus gąsdina raganom, sakė, ateis, paims.
Paukščiai, gyvūnai
Pasakojo Pranė Kučinskaitė
Greželienė iš Abromiškių k.
Prieš vyra mirti tai dideli varna man va šitan langan kad trenksis, tai po dviejų dienų ir numiri. Jei paukštelis atsitrenks langan, žinok, kokių nor naujienu išgirsi.
Pasakojo Bronė Bičkauskienė
iš Giedraitiškių k.
Kai gegutė kukava, tai žmonės būrė – jei an juoda, dar nesužaliavusia miška užkukuoja, ar užgriaudi pirmasis perkūnas, bus blogi metai, nederlingi, sunkūs. Jeigu gegutė atskris prie namų ir užkukuos – negerai. Liuda, mana vyra, motina dar sveika buva ir vaikščioja, vienais metais atskrida gegutė ir užkukava, tai motina sunkiai apsirga, ir 10 metų sunkiai sirga, jai vargelį iškukava.
Pelėda – ji ūbauna visokiais balsais. Jei laukiesi vaikelio, ji pirmoji praneša, verkia kaip vaikas vakarais. Jei prieš mirtį, tai ji kitaip ūbauja, lyg rauda. Pelėdos gyvena mūs kluone, drevėj visai netoli namų.
Pasakojo Pranas Černiauskas
iš Žydiškių k.
Kregždžių lizdų nedraskė, sakė būsi kregždžiuotas. An nosies. Vaikai to nenorėjo.
Vorų nemušė, sakė laimę neša.
Kai gaidys gieda iš vakaro ir ilgai, tai prieš šaltį, sakydavo – šals. Ir dūmai jei iš kamino kyla aukštyn, tai irgi prieš šaltį, o jei leidžiasi žemėn, sukasi, tai jau atlydys.
Pasakojo Elena Černiauskaitė
Rapčinskienė iš Burokų k.
Buva tikėjimų, jeigu gegutė kukuoja, jei atskrenda an tvoros, prieš langus – bloga žinia, reiškia kas nor mirs. Jeigu šunys kaukia irgi kas nor mirs.
Jeigu žmogus miršta, reikia pranešt’ jo bitėm, ba visos išmirs, gyvulį reikia papjaut’, nor vištą, ba numirėlis gali paskui išsivest’ ką nor, ar gyvulį, ar net vaiką. Paskui reikia atmelst’, duot mišiom bažnyčioj, aukot’ ubagam. Dar ir dabar.
Pasakojo Stefanija Deržkutė
Sabonienė iš Aliniškių k.
Kap miršta žmogus, tai reikia nuveit’ pas bites, jom pabelst’ ir pasakyt’ kad mirė jų gaspadorius. Skaita, bitės tada gyvena. Jeigu nepraneši, tai susimarnavoja.
Prieš vyra mirtį sapnavau kad mūsų senas namas be stoga. Visur šviesu, nu stoga nėr. Sakau, kap čia jis nukrita, kur? Greit ir numirė.
Pasakojo Bronė Pinelytė
Brazienė iš Karkučių k.
Kai gandrą pamatai, reikia sudaužyt’ kokį nor indu. Kai geguti užkukuoja, tai reikia verstis per galvu. Dar geguti jei atskrenda palei namus ir kukuoja, tai jau blogai, blogas ženklas, gali kas nor numirt’. Pełėda – vaikas gali gimt’. Mergom baisu.
Aitvarai
Pasakojo Ona Kazlauskienė
iš Abromiškių k.
Senobiniai žmonys buva gobšūs, turėja aitvarų. Vienas gaspadorius vakare iškepa kiaušinienis ir vis neša kluonan. Tarnas dapilnina, kur jis aina, ir mata, kad atskrenda du aitvarai, lyg raudoni žalčiai, kap ugnis, kap žarija ir ėda kiaušinieni. Tas tarnas, saka, kitu vakaru, kap gaspadorius atneši kiaušinieni, jų suvalgi ir pylnu puodu pridėja. Pilnina, kas bus. Atłėki tiej aitvarai jau valgyt’. Vienas saka: „Koši.“ Kitas: „Šūdi.“ Vienas: „Koši.“ Kitas: „Šūdi.“ Ginčinasi, ginčinasi, iš piktuma łėkdami uždegi kluonu ir pabėga. Sudegi kluonas.
Pasakojo Marijona Suslavičiūtė
Markevičienė iš Gudbalio k.
Apie Sabonius aja visokių baikų. Mana tėvas, prisikasis smalėkų, pas juos degina anglis kalvei. Tai jis ir saki, kad Sabonia diedukas (nežinau, ar tep gali būt’) šėri aitvaru.
Saka, prikepi dideli bliūdu kiaušinienis ir šaukia: „Čertok, čertok.“ Saka, kai suėda tų kiaušinieni, tai paskui išvemia auksinius pinigus. Argi būt jiej toki bagoti, auksuose visi? Tam aitvarui buvo pastatytas kambariukas, tenai jį ir maitina. Mana tėvui, kap kalviui, tas diedukas buva davis 10 tų auksinių pinigiukų. Paskui broliai po pečium pabarsti tuos pinigus, menu, tėvas labai barisi.