Kur velnių sutikti galima

Kur velnių sutikti galima

Velnias – senovės lietuvių mitologinė figūra, požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius. Sakoma, senovėje velniai dažnai rodydavosi žmogui, jie ateidavo ir su vaikais pažaisti, ir į vakaruškas, ir pagelbėdavo žmogui jo darbuose, parodydavo užkeiktus lobius, bet už tai dažnai reikėdavo jam atlyginti, net krauju pasirašyti sutartis.
Velnias laikomas požemių, pelkių dievu. Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velas, Velinas, kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniaisiais šimtmečiais.

Velniai vaizduojami įvairiais  pavidalais: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate), kartais jie buvo antropomorfinės būtybės (mažiukas žmogeliukas su žalia kepure, jaunuolis, vokietukas ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose. Pelkių, balų, raistų pavadinimai su šaknimi vel – liudija Velino gyvenamąją vietą buvus pelkėse, raistuose, balose. Lietuvių kalbos ir literatūros institute užregistruota apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Iš jų apie 40 proc. sudaro pelkių ir raistų pavadinimai. Antrą vietą užima ganyklų ir pievų pavadinimai.
Atėjus krikščionybei velnias buvo paverstas piktąja dvasia Šėtonu, apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.

Iš žmonių pasakojimų
Pasakojo Kazimieras Pranskevičius iš Baubonių k.
Aja kartą vienas bernas namo, buva tamsu, paklyda, žiūri – atsidūri ties kapinėm. Jau apsidžiaugi keliu suradis, tik an prieš jam – velnias. Išdžiūvis toks. Ir neprałaidžia. Bernas ir šiaip, ir taip banda pereit’, o velnias vis an prieš. Pradėja abudu imtis. Kur ty imtis – bernas drūtas buva, tai suriša tų velniu ir palika. Parėjis namo saka: „Velniu surišau.“ Ale kas ty ais naktį žiūrėt’. Ryte nuveina – krūmas surištas, sumazgytas. Tai tau ir velnias…

Pasakojo Boleslovas Pruskas iš Anykštos k.
Mana dieduka laikais vyrai labai dažnai aidava žvejot’. Ažerai buva pilni žuvies, ir sau žuvies reikėja, ir parduodava. Tai po žvejybos visada rinkdavosi karčmoj. Tiej seni žmonės buva stiprūs ir, saka, šnapsa gorčiu išgėrį gałėja dar alaus bačkuti išgert’, ir pasėdėt’ buva mėgėjai. Jau kap išeis karčmon, tai dvylika valandų prasėdi. Mana diedukui po tokių pasisėdėjimų ainant namo per tų senu alksnynu ir pasivaidena. Saka, ainu namo, šilta, žiponu atsisegis, ainu takeliu per alksnynu, takelis ty siauras tarp krūmų, žiūri – sėdi koks tai ponaitis, gražiai juodai apsirengis, ir rūkia. A diedukas irgi rūki liūlkų. Kaime nebuva mados praeit’ pro žmogu tylom, tai saka: „Oi, labas vakaras, ir aš parūkysiu.“ Jis man, saka, alksneli palanki, aš an to alksnelia atsisėdau, rūkam, šnekamės. Klausia, iš kur ainu, aš jam atsakau. Man an minties jo pypki – tokia graži, kap auksini, o mana gi paprasta, medini. Kad jis ir sakys: „Davai, keičiam pypkes.“ Apsidžiaugiau, sakau: „Davai.“ Jis man sava, aš jam – sava. Ir išsiskyrėm.
Ryte pabudis noriu rūkyt’, verčiu visas žipona ir kelnių kišenes – nėra pypkės, tik kokia tai teliuka ar ožiuka kanopėłi išdžiūvus mana kišenėj. Ir kas čia man indėja toki daiktu? Paskui diedukas aina alksnynan, randa tų vietu, kur abudu su ponaičiu sėdėja, randa tų palanktu alksniuku, žiūri – šalia jo ir pypki guli. Jo, paprasta, medini pypki. Tai buva džiaugsma diedukui, kad ponaitis pypki jam palika.

Pasakojo Juozas Varankevičius iš Ausieniškių k.
Mūsų diedukas Medekša buva visai negeriantis, bet kaip tai atsitika, kad vieną kart pasigėrė. Paskui jis sakė, kad tada jį velniai keliais vedžioja.
Mama pasakoja. Buva palei Žaslius. Graina kur tai muzikantas, jį visi vaišina, prisigėri ir gyrtas aja namo. Jau buva sutemį, o ty pakeliui raistas, krūmai. Sutinka jis tame miškelij žmogų, tas praša jo dar pagraint’. Jis ir saka: „Galiu, jei užfundysit’“ . Nu gerai, veda jį kur tai. Ateina, dvaras gražus, jaunima pilna, merginų. Jis graina, visi šoka, jam neša valgyt’, gert’, rūkyt’. Paskui jis pradėja kaip tai blaivytis. Žiūri tam žmogui, katras jį atvedi, nosyje tik viena šnervi. Aha. Nu, kad tik raz ir viskas prapuołi. O jis sėdi pačiam klampyne an kupsta, aplink primėtyta, prinešta kaulų, arklia šūdėkų, va, o jis valgi ir gėri. Paskui vos išlipa jau paryčiui iš to raista. Parėjis saka, gana gert’, bastytis.
Pas Šumskus gyvena liokajus, jis buva mėgėjas išgert’. Vievij prisigėri, o Vievij tuo metu buva trys užeigos, dvi žydų ir viena Sinkevičiaus. Nu, prisigėri ir jau ais namo. Pakeliui Jurzdikas, žemi kieno tai, toj žemėj auga beržynėlis, o beržynėlij didelis kapčius. Aja jis keliuku ir an to kapčiaus pamati žmogų. Tas jį kviečia, saka: „Ateik, va karštas pečius, nusirenk, gulkis, sušilsi“. Tai paskui važiava felčeris pro šalį – žiūri guli an to kapčiaus nuogai nusirengis. Tai jį paimi, parveži namo, tai nesušala.
Dar jam buva. Kur tai, prie Vievia ažera jam pasirodi didelis ylgas lieptas ir žmogus an to liepta kviečia jį ait, veda kur tai, jau ir liepta galas, kad ir inkrita ažeran. Lyg peklon. Dar žingsnis ir būt prigėris, ale kaip tai isikapsti. Saka, velnia nėr. Yra dievas, ale yra ir velnias. Tik mes jų nematam.
Žmonis saka, kad ir su velniu reikia sutart’. Kartą pamiri turtuolis. Jis buva labai godus ir turėja daug auksinių pinigų. Nenorėdamas jų palikt’ nei žmonai, nei vaikam, paėmi prieš mirti juos ir prarija. Žinia, vakare karstu pašarvoja bažnyčioj.
Tik intėjus bažnyčion an sienos karoja paveikslas, kur buva pavaizduota kažin koks šventasis, o kamputij – velnias.
Anksti ryte bažnyčiu atidarinėja zakristijonas Florijonas. Tą rytą kaip visada jis intėja bažnyčion, priėjęs prie paveiksla, kaip visada, susukis špygu, bakstełėja velniukui. Kad staiga velnias nušoka nuo paveiksla an grindų ir nubėgis in karstu, nukėłi viršų. Tada paėmi pona lavonu už kojų ir pradėja kratyt’. Ir pabyrėja auksinukai. Florijonas isiganda, o velnias jam ir saka: „Florijonai, auksinukai tau, o man bus šitas maišas“. Paskui trenki lavonu karstan, nusikvatoja ir nubėgis link paveiksla, inšoka atgal’ paveikslan…

Pasakojo Juozas Navickas iš Žydiškių k.
Yra raistas Paškausko žemėj. Beižionių muzikantas smuikorius Kuliešius ajo iš vakaruškų, tai jį pasitiko koki tai gražūs bernai ir vadina jį jau pas save graint’. Nu, sako, jis ir neatsisakė. Nuvejo, kur tiej veda, pasodino jau jį, graina, jam vis fundina, sako, geriu, valgau. Kad tik užgiedoja gaidys. Ir dinga viskas. Saka, sėdžiu raiste an kupsta, tada brendu, išbrist’ negaliu, jau visas šlapias, gilu. O rodės, viskas gražu. Tai, sako, velniai invedė raistan. Tikrai, tikrai tep buvo, sako, gi nesugalvosiu tokio šposo.

Pasakojo Pranas Černiauskas iš Žydiškių k.
Velnią gali prisišaukt’ švilpdamas. Užtat kambarij negalima švilpaut’. Kojų supt’ po stalu negalima, sako, velniuką supi. Velniai vaikščiojo ir po šokius. Jei labai nežiūrėsi, gali ir nepažint’, gražiai pasipuošį buvo, išsipustį. Reikia nosin žiūrėt’, tik vieną šnervę turi. Ilgai jiej nešoka. Po dvyliktai išeina, dingsta.
Vieną naktį aina toks muzikantas namo, žiūri – jam an prieš koki tai bernai. Ir kviečia jį, sako – užeik, pagrosi, išgersim. Jis ir sutiko. Sako, tikrai taip buvo, nemeluoju. Sako, intėjau pirkion, tenai daug jaunimo. Jis grojo, grojo, prie jo pinigus visi dėjo, visi šoko, šoko. Paskui lyg koks miegas suėmi, lyg ką. Atsibunda ryte, kad guli an kupsto vidurij klampiausio raisto, smuikelis palei šoną, o aplinkui arklio mėšlo rutuliai ratu sudėti. O aplink tokia tankumynė, kad ir dieną neinteisi. Ir kas ty jį invedi?

Pasakojo Jadvyga Paulauskaitė Špakauskienė iš Bijūnų k.
Mano dar močiutė pasakojo, kad kai jos buvo jaunos, tai mergaitės šoka ir prisistatė gražus vaikinas, visas šokdina, juodas, garbanotas,. Paskui kažkas užmatė, kad jis su kanopom. Nutraukia jam skrybėlę – gi ragiukai. Va tau gražus kavalierius.

Pasakojo Andrius Vankevičius iš Geibonių k.
Velniaraistij, kur palei keliu in profilaktoriumu, tai vis velnias ratus nuimdava. Ty kelias nelygus, krantas, tai medini ašis ir nusipjauna, ką ty žinai.

Pasakojo Emilija Janavičiūtė Janavičienė iš Gilučių k.
Žmogus važiava palei kapines, atsisuka, – ogi vežime koks tai kelmas inristas, nežinia, kap jis atsirada, sustoja, išmeti kelmų, važiuoja toliau, – nieko. Tai grįžis saka, velnias buva kelmu inritis. Kažin…

Pasakojo Genutė Pupalaigytė iš Koncepto k.
Tėvelis Gabriliavos fermose dirbo vedėju. Buvo vasara, reikėjo vežti šieną, tai visą dieną dirbus, vežė jau vakare. Čia dar perkūnija užgriaudė, tėvas skuba, krauna šieną, nieko jau talkon nekviesdamas, lietus čia pat. Skuba, krauna, pats pamindo ir susikeikė: „Nor velnias padėt“. Žiūri, eina koks ponaitis iš raisto. Priėjo ir sako: „Tai vienas veži? Gal padėti?” Pasimetė tėvelis, žmogus svetimas, nepažįstamas, nepatogu. Tas tik strykt mikliai ir jau ant vežimo. Kad ims krauti, kad ims krauti, net dulka, tėvelis vos spėja didžiausius plakus padavinėti. Sudėjo dvi kupetas, jis ir šaukia: „Duok dar” Trečią didžiausią sukrovė, sumynė, kartį užrišo. Tėvelis jo ir klausia: „O iš kur tu eini?” tas nesako, numykė kažką: ,,A, iš ten” Dabar tėvelis kviečia jį važiuoti pavalgyti vakarienę, jis atsisako ir kad šoks nuo vežimo, taip toli, kad net kojos į viršų kilsterėjo, tai ir pamatė tėvelis, kad jis su kanopom ir suprato, ką jis čia prisišaukė. O velnias mikliai nėrė į krūmus ir dingo. Parvažiavęs namo iš vežimo šieną vos beišpešė, taip stipriai buvo sumintas.
Vienam žmogeliui buvo patikėta paslaptis – kur užkasta bačka su auksu. Naktim pradėjo jam vaidentis. Ateina velnias ir prašo kad jam atiduotų bačką, kur auksas supiltas. Žmogus negali velniui svetimos bačkos duoti, eina pas savininką. Sužinojęs, kad velnias ateina bačkos prašyti, savininkas ateina pas tą žmogų ir lieka nakvoti, pasitaria tos bačkos neiškasinėti, tegu velnias pats pasiima, jeigu jam reikia, sėdi abu ir laukia. Neilgai trukus ir velnias beldžia: „Duokit bačką”. „Pats ir pasiimk, jei tau jos reikia, tik pinigus mums atnešk,”- juokauja vyrai. Po kurio laiko subilda durys, pačios atsidaro, velnias meta du maišus auksinių ir pats su bačka dingsta.
Seniau arklius ganė naktigoniai. Sujojo kartą miškan, supančiojo arklius, kad jie toli nenueitų ir girdėtųsi metalinių pančių skambėjimas, kad naktigoniai galėtų kiek pasnausti, susikūrė laužą pasiklojo jarmėkus, visi sugula ir šnekasi. Žiūri – ateina žmogus, pasilabina, pritupia prie laužo. Vienas naktigonis žiūri, kad jo nosyje tik viena skylutė, tai niūktelėjo draugui ir tyliai jam sako: „Žiūrėk, čia gi velnias.” O tas ir išgirdo. Sako: „Ai, tu daug matai, o tavo arklį velnias nunešė ir paskandino.” Ir dingo. Vyrai nusigando, net arklio nėjo ieškot’, laukia ryto. Kai jau prašvito, žiūri – tikrai nėra to žmogaus arklio. Eina ieškot’ ir randa arklį juodame liūne, jau tik galva išlindusi, o prieiti neįmanoma, taip ir paskendo tas arklys.

Pasakojo Antanas Brazys iš Girnakalių k.
Po darbo išgėris su vyrais ajau namo. Kad būt arčiau, pasukau tiesiai pro Orio ažeru. Einant pro ažeru, taip apsunkau, kad kojų nepavelku. Galvoju – čia dabar, namo nepareisiu. An kranta pirtis stovėja. Užeisiu, galvoju, paiłsėsiu. Užejau. Atsisėdau karališkai ant suolų, kur žmonės periasi, šilta, snausti pradėjau. Tik žiūriu – iš kampa išlenda du velniukai, jaunukai, gražūs, su mažais ragiukais, ima manį jiej po parankėm, o su stimburiais vis man per užpakalį, per užpakalį. Ir vedasi. Kur dėsiesi, ainu ainu ir nieka nejaučiu, o jiej vis ragina – pirmyn, pirmyn. Buva ruduo ir pajutau, kad bangos pliuškena. Tai lyg atsitokėjau, žiūriu, jau virš kelių vandenij stoviu. Jau aš vandenin investas, dar keli žingsniai – ir viskas – Braziuko nėr. Isigandau labai. Atsikvošėjau.

Informaciją surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69