Geibonių kaimas

Geibonių  kaimas

Karaimai Lietuvoje įsikūrė XIV a. pabaigoje, kai Lietuvos administracinis ir religinis centras buvo Trakai. Trakų paviete apsigyveno daug totorių. Paprastai jie įsikurdavo prie pilių ir kunigaikščių pagrindinių kelių. XVI a. pabaigoje yra minima ponia Rajeckaja su kaimeliu, taip pat jos totoriškas dvaras prie Anykštos ežero.
1590 metais B. Oginskis paskyrė Vievį kuopinio susirinkimo centru ir jam paskyrė šias vietoves ir jose gyvenusius bajorus: Geibonis, užeigą prie Geibonių ir malūną, užeigą prie kelio ir valstiečius, Žarnoklevų ir Streipūnų žemes, poną Joną Sobolevskį su jam pavaldžiais Liachovičiais, ponią Rajeckają su jos kaimeliu ir jos totoriškių dvaru prie Anykštos ežero, Mykolą ir Petrą Koklinus su pavaldiniais ir užeigėle.
Girnakaliai – girnų kalėjų kaimas – istoriniuose dokumentuose minimas nuo XVI a. pabaigos. Tačiau dėl Besenio ežero pakrantėje esamo Pėduotojo akmens ir čia stovėjusio Pamergės akmens bei sakmės apie Besenio ežero kilmę kaimas gali būti dar senesnės kilmės.

Pasakojo kaimo gyventojas Vytautas Vankevičius:
Geibonyse buva totorių dvaras. Kap buvau vaikas, tai šimtametis senukas pasakoja, kad dvara savinykas buva pavarde Geibonas. Paskui ir kaimas lika tokiu vardu. Jis dar minėja tų dvaru. Dabar tik vieta vadinama Dvaraviete. Saka, dvarinykas buva totorius. Žydų tik parduotuvės ir smukłė paskui buva. Buvau radis, sako, senu surūdyjusi kardu.
Motiejus Langevičius ir Andrius Mikaliūkštis prisiminė, kad seniau visi laukeliai, kloneliai, indubėlės turėja sava vardus ir visi žinoja, kur buva:
Alksnynai, Aukštašilys, Balna kalnas, Bendrinė, Duobelė, Dvarvietė, Geibonys, Griežialiauka, Jagudos kampas, Jagudėlis, Keburiškės, Kemsynė, Legeriai, Leškinė, Lanta, Lygės, Markūna skynimas, Matiukienės kalnas, Molinė, Moliakasai, Naujadarais, Nendrynėlis, Nendriavalka, Pabajora daržas, Padubuklė, Pakapinės, Pamelničys, Paprūdys, Pas vartus, Pas Lešinčiuka grūšių, Paukščiaskardis, Pievelės kalnas, Po Šipšinais, Požerėłės ežeras, Požerėlia kalnas, Po karosa uodegu, Prūdapievė, Robotka, Raistelis, Raistabalys, Ramona duobė, Raudonėła, Rūdbala, Skerdimas, Skerdymėlių pieva, Stalgėse, Šaltiniai, Šulnapievė, Tabūnas, Tarp revų, Valakai, Žagarinė, Žvirgždynas.
Vytautas Langevičius pasakojo apie Geibonių kaimą:
Kaime buva 28 sodybos, abiem kelia pusėm aja kaimas. Paskui išeja vienkiemiuosna, likį irgi persistati. Seniau trobos buva an dviejų galų, pastatas ilgas, vidurij priemenė. Mūsų namas buva didelis, rinkdavosi vyrai, vykdava susiėjimai, vėliau – kolūkia susirinkimai. Tai skustis, tai kirptis, tai kortom palošt’, išgert’, parūkyt’. Jaunimas irgi rinkosi kur nor. Žaisdava, šokdava, namie niekas nenorėja sėdėt’.
Seniau Geibonyse buva dvaras. Dvarinykas valdytojas buva Geibonas. Žmonės aja baudžiavu, tai tris dienas dirba dvare, tris – sau. Dvaras kap sunyka, tai lika tik vardas. Dvaras buva toj vietoj, kur dabar už Sabonienės ir Lankučia namų ty ariant’ dar randasi plytų. Seniau aja kelias ne visai čia, kur dabar. Buva prūdas. Saki, ty paskendi jaučiai su visais pakinktais. Kitoj Lankučia sodybos pusėj stovėja balos, plovai, dar ilgai ty niekas neauga.
Apie senus šaltinius pasakojo Ieva Piraškevičiūtė Mikaliūkštienė:
Geibonių salos po vandeniu, Urbona salos tik kalnas likis, valdiška miška irgi kalnas likis. Greževičiaus saloj dar yra likis šaltinis, iš jo vanduo bėga rytuosna, seniau žmonės šnekėja kad labai sveikas vanduo, kap prieš saułi bėga, ty yr ir upelis. Buva ir daugiau šaltinių, ale užtapyti, dabar vanduo.
Apie Balno kalną pasakojo Aldona Skorupskienė:
Geibonyse yra Balno kalnas. Sako, tenai palaidotas turtingo žmogaus labai gražus, auksu kaustytas balnas. Tas žmogus buvo totorius. Jis turėjo dvarą Geibonyse. Dar žymės yra. Sako, čia Vytauto laikais buvo totorių dvaras – Totorščizna. Po Pirmojo karo, seniau, atvažiavo vokiečiai ir atsivežę planus kažką kasinėjo Balno kalne, visą šoną nukasė. Žmonės sakė, kad ieškojo to balno. Klony buvo bala, nedidelė, bet labai gili. Važiavo panelė totoraitė nuo kalno su karieta, tai arkliai pasibaidė ir lėkė ton balon tiesiai, nesustojo. Taip ir nuskendo su visa karieta toj bedugnėj. Ją vadina Akim.
Apie Balno kalną pasakojo Domicelė Suslavičiūtė-Pliskauskienė:
Prancūzai kap ėja mūs kraštu, tai pameti auksini balnu. Užkasi kalne, tai dabar tas kalnas vadinas Balna kalnu. Ty pušyne, an Sabonia ainant’, an tokia trikampia yra kapčius, tai tame kapčiuj žmonės auksa ieškoja.
Geibonys ir Girnakaliai apie 19 a. pabaigą
Apie senąjį kaimą pasakojo ir senolis Andrius Vankevičius:
Kaimas ėja ilgais rėžiais, žemė buva siaurais išilgais rėžiais išdalyta. Iš dviejų pusių stovėja pirkios, galais in gatvi. Saboniai gyvena toliau, už dvaravietės, link ažera. Gyvulius varė gatve kasryt. Iš vytelių buva supintos tvoros. Iš pušų ilgos kartys, du kuolus sumuša, paskui vytełėm iš karklų užkryžiavoja, išilgai pynė (ne skersai), per visu ilgi. Sodai buva gale trobų, buva ir kriaušių, ir obuolių. Kriaušės kap agurkai karoja, vadinosi baros. Šuliniai buva mediniai, iš ąžuola. Zriubas medinis, sėmė su kartim. Vanduo aukštai, paviršutinis. Svirčių nereikėja, ba nebuva, ko kelt’.
Pirkia, kluonas, dangtis, svirnas, o pirtis viena an kiema. Po 1914 metų kara, kap pirkiu sudegina, iki 1919 metų pirtij gyvenam, kol namu pasistatėm. Buva malkinė, sklepai buva kamaroj, iškasta žemėse. Paskui, kap dėja padlages, tai jiej lika po padlage. Ir dabar yra pas daug kų. Lauke, kur smėlij buva kapčiai, juose laikė sėklines bulves.
Langevičiaus diedukas pasakoja apie baudžiavu. Buva daug dvarų. Užumišky, Geibonyse, Abromiškėse, aplink vieni dvarai. Mūsų kaimas buvo gatvinis, nuo Lankučia in kalneli vien rėžiai. Visur buva labai daug šaltinių, iš jų slanka jaurė, rudė, užeik – ir supasi.
Iš Užmiškia, iš Pakalniškių, iš Skynimų aja griovys (upelis). Kadaise per potvynius krantai išvirsta apie 50 metrų pločia. Buva Skynimų revas, Stulgia revas. 1919 metais, kai aja karas, tai sudegi daug žmonių sodybų, tai tuose grioviuose apkasus isikasi, žabais iškloja ir gyvena, kol pasistati. Yra Rūdbala, Gražialiauka, Skerdymėliai, Raisteliai, Leškinė… Vis turėja užvadinimu, kožna vieta.
Iki Pastrėvia aja kelias, dabar jau apsemtas vandenia, o žydas laikė dvi smukles ir važinėja nuog vienos prieg kitos tuom keliu. Urbonas gyvena netoli kelia, nori išgert’, tai žydu gąsdina. Turėja isipynis varžų, tai vaikai palei krūmus vis inmeta žydui vežiman, žydas bija tos pintuvės, vis atvažiuoja in Urbonu ir praša: „ Urbon, išmesk tu man šitu velniu “, Urbonas: „ Duok čerkutį, ba ir aš bijau to velnia. “ Žydas inpilia. Paskui pats aina atatupstas, klausia:”Urbon gal tu dar bijai, gal dar kriukeli išgersi?’’ Tai Urbonas dar bija, dar išgeria.
Kap degi per karu pastatai, tai ir sodai sudegi. Buva likus dabar anam gale Katulia pirkia, tai ir sodas senas lika. Aja karas. An kalna vokiečiai, an kita – rūsai. Rūsai inžiūrėja per žiūronus, kad čia jau mėlynas miškas vokiečių, tai iš patrankos palaida šūvi. Tai vokiečiai kap davi, rūsai neturi kur dėtis, tai uždegi kaimu ir per dūmus pabėga miškuosna link Greževičiaus. O ty kiti vokiečiai stovėja. Tai kap rūsai aja in tų kalnų, tai nuguldi visus, rodžias, va kap šienauna pievu. Labai arti suveja abi kariuomenės. Ty miške Greževičiaus laukuose kareiviai buva sukavoti. Kasi duobes ir tįsioja kap kokius stukus. Vokietys vienas pakavotas miške buva, kap ajom uogaut’, tai dar stovėja kryželis an kapa ir šalmas ant jo buva pakartas.
Po 1914 metų an Balna kalna mišku išpjovė. Labai myłėjam tų vietu. Kapčius yr nuo valdiška miška už raistelia, nuo Sabonia lauka ir grafa lauka. Čia vienas kalnelis ir kitas kalnelis, o vidury lauka – tai lyg balnas. Gal žmonės ir išmislina, ir pavadina. Pusė jo priklausė in Raistabali, pusė in Dvaravieti.
Girnakalių k.
Apie Girnakalius, kaimo senuosius akmenis ir ežerą pasakoja Vincas Lankas:
Čia, mūsų sodyboj, senovėj buva koki tai labai dideli gyrnų kalima cechai. Dar dabar visur mėtasi girnapusių skeveldros, daug jų sudėjam pamatuosna. Saboniai kap kasi tvenkini, tai iškasi net malūna gyrnų akmeni ir mažesnių…
An kalna stovėja didelis akmuo, jį ir visu kalnu vadina Pamergės vardu. Saka, kap tai ty pamergė užsimušė ar jų prakeikė.
Akmenėlis su mergaitės pėdela palei ažeru visųlaik buva. Palei Katulių sodybu. Kaimynė pasakoja, kad kadaise čia gyvena mergaitė su berneliu. Paskui bernelis išėja karan ir negrįža. Mergaitė kiekvienu vakaru, kai saułė laidasi, aidava an šita akmenėlia ir stovėdava, laukdava sava bernelia. Taip ir lika pėda akmenyje.
Seniau, kap žmonės šnekėja, Besenia ažeras buva aukštai an kalna. Vienųkart kila štormas (viesulas), tai ažeras pakila ir kap aja žemyn, tai išgrauži tokius griovius, kad net dabar jiej stovi. O toj vietoj, kur jis buva, lika tik pelkynai, ir dabar ty išeit’ negalima, ty tik viršus užaugis, usitraukis, o apačioj ty liūnas.
Apie akmenis pasakoja Bronė Bičkauskienė, ji padavimą girdėjo iš savo anytos:
Gyveno Girnakaliuose labai pikta moteris. Ji turėjo dukterį. Duktė norėjo eit’ į pamerges, motina užsispyrė neleist’, susipyko abi. Tada motina ir sako: „Kad tu akmeniu pavirstum!“ Ir pavirto. Kaip lėkė per kalną, taip ir sustingo. Ilgai stovėjo tas akmuo, aukštas toks, kaip žmogus. Neseniai suskaldė Giraitis. Sako, kelią tiesė, o gal statė ką.
Pasakoja Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė:
Girnakaliai – miškas. Beržyna kalnas buva apaugis mišku. Karčiavoja – medžius pjovė, kelmus rovė, norėja žemės daugiau. Ty buva Pomergės akmuo ir daugiau didelių akmenų. Saka, važiava vestuvės, ir kas juos ty užkeikė, tai ir pavirta akmeniu – lika Pomergės akmuo.
Pasakoja Elena Dubosaitė-Pliskauskienė:
Važiava vestuvės. Nuo to aukšta kalna išnešė arkliai ir ty užsimušė pomergė. Tai ir praminė Pomergės kalnu.
Kaip grafas važinėjo kaimo gatve, pasakoja Sofija Neimantienė:
Girnakaliuose buva gatvinis kaimas. Per jį aja kelias an Semeliškių. Vienam gatvės gale buva dideli mediniai vartai ir kitam. Kai grafas važiuoja an Semeliškių, tai jis turėja dideli botagu. Kai pliaukšteli tuom botagu, tai garsas toks stiprus, kap šautų. Vaikai tuoj užgirsta ir lakia atidaryt’ grafui vartų ir kitan galan. Grafas vis duoda vaikam saldainių ar baronkų, tai jiej ir laukia, kadu važiuos.
Apie gyvenimą kaime pasakoja Ona Petkevičiūtė-Karpavičienė:
Kap buvau maža, Girnakalių kaime žemi dirba šniūrais. Visi gyvena kiemavietėj. Tik apie 1937 metus dalina sklypus. Kieme buva gatvė, namai stovėja galais in gatvi, durys – in kiemu. Nuog gatvės buva aptverta statinių tvora, namas buva didelis, langai nedidukai. Žiemu niekas nedėja dubaltų, tai apšųla. Vaikai skutam sniegu su mediniais šaukštais, pučiam, pasidaram skyłi, kad pažiūrėt’ laukan.
Kaime gyvent’ buva labai linksma, daug vaikų. Tai kap išeinam važinėtis su rogutėm an kalna arba su šlajais, koriukais, tai lakiam nuo kalna iki ažeriuka, paskui priklimpstam sniege, ba su klūmpėm apsiavį, tai pametam, ieškam, linksma. O vasaru – basi. Kojas praduriam, nagus nusimušam. Traukia, puliuoja, ale gerai. Visi vienodi buva.
Per Pirmu pasaulini karu mana mama nuvėja Pakalniškėsna pas draugi, o ty gaudi jaunimu, kad varyt’ gyvulius Rosijon. Tai jas abi paėmi ir nubruka su tais gyvuliais. Ilgai ji ty prabuva, grįža net po kelių metų. Kara metu mirė mamos seserys, kare žuva brolis, kitas išvažiava Amerikon, tai iš šešių vaikų namie lika tik mana mama. Reikėja žentu prisiimt’. Atėja Petkevičius, mana tėvas. Mama turėja 6 hektarus žemis, tėvas dar vienu atsineši, gyvena gražiai. Jiej labai myłėja žemi, labai gražūs buva javai – rugiai, avižus.
Javus pjovėm su pjautuvais. Pėdu pripjauni, gražiai, lygiai suriši. Mūs kluonas buva mažas, sutalpint’ reikėja visku, tai dėja labai tvarkyngai, lygiai. Pievų maža buva, tik palei ažeru, tai laukuose dobilus sėja. Laikė dvi karves, ganyklos buva labai prastos, gani net rugienoj. Kiaułės buva gražios, mėsos užteka, pavalgyt’ buva ko. Małėm su gyrnom, malūne tai dari kruopas – miežines ir kvietines, valcavoja. Grūdus atrinkdava – pirma rūšis, antra, trečia. Sodų nebuva, obelų retai kur. Prie mokyklos Lazdėnuose buva, tai aš padėdavau mokytojai – nuvalydavau suolus, stalus, rinkau sode obuolius, tai mokytoja duodava man obuolių. Patys imt’ negalėjam. Guli an taka, ale imt’ nevalna, tai ir nerušini.
Sabonių giminė
Pasakoja Vaclovas Kanapka:
Saboniai buva iš kažkur atsikėlę į Geibonis. Gyvena Geibonyse, paskui jau statėsi namus vadinamoj Novočiznoj. Kur Sabonių sodyba buva miškai, tai jie pigiai pirka, paskui karčiavoja, degina kelmus, davinėja žmonėm kirstis kelmus ir vienkiemy jau statėsi šitą namą, jau buva ,,valnasta“, tai nešė, pjovė… Jų prodiedas buvo gal 2.24 metro ūgia, pas mus namas buva, tėvas pasakoja, apie 2. 26 metro, tai jis kai aina, tai plaukais lubas braukia.
Trobas iki langų statė ąžuolais, Daržinėlės miške kirta. Sabonio Emilija, kai jauna buva, tai liekna, aukšta, virš dviejų metrų, labai Arvydas į ją panašus jaunystėj buva.
Pasakoja Aldona Skorupskienė:
Seniau Saboniai turėjo penkiasdešimt hektarų žemės, paskui diedukas važiavo Amerikon, užsidirbo pinigų ir dar nusipirko, tada jau turėjo apie šimtą hektarų. Jiej dirbo ir dirbo, nieko gero nematė.
Mano tėvai su jais giminiavosi, tai jiej dar ateidinėjo pas mumį. Ateis šventą dieną, aš rengiuos bažnyčion atlaiduosna, tai pažiūri ir sako:,, Neik atlaiduosna susiraukšłėjus, užsidėk gražių sukneli, isiprosyk, kad gražiai atrodytum, pasisiūk nauju. Ir eik, nesikavok kur kampuosna“. Ir vis bernus man perša, tai iš ty, tai iš ty, tai taip, tai taip. Ir jo sesuo Amiliutė ateidinėjo.
Saboniai turėjo ginklus, šautuvus, ba ėjo pas juos, labai rabavojo, sako kad pakalniškėnai, kas ty žino, po karo visko buvo. Jis labai keistai šnekėjo, mėgo labai gudriai pasakyt’, mokėjo visokių baikų.
Sabonio dar diedukas, grįžęs iš Amerikos, pirko iš grafo daug žemės. Notaras buvo tik Kaune, reikėjo važiuot’ pas jį su pinigais sutvarkyt’ dokumentus. Kad vagys neužpult’, abudu su grafu atsisėdo pirmos klasės vagonan ir važiuoja. Sėdi vienas tarp ponų su sermėga, pasikišęs pinigus po pažastim. Viena skrybėlėta poniutė ir sakys: „Tėvai, gal pirmąkart važiuoji? Reikės kokią paną pabučiuot.“ Sabonis atkirto: „Kad aš per ponus nedasiraunu iki panų“. Va kaip.
Saboniai, dar diedukas, buvo labai darbštūs, labai dideli, stiprūs. Jie sako, kai statė rūmus, kirto Varnakampyje medžius, sako, labai didelės, storos, labai smalingos pušys buvo. Vežė į dvarą, čia statyboms vadovavo kažkokie prancūzai ar kas, kokia tai aukštuomenė. Tai Sabonis, Arvydo prosenelis, sako, užsikabina rąstą ant pečių ir tempia, labai stiprūs buvo ir daug pajėgė. Sako, grafo fajetonas svėrė netoli tonos, tai paims už rato, pakelia ir apsuka aplink.
Pasakoja Juozas Kučinskas:
Sabonis, dar prosenelis, diedukas buva labai stiprus, labai didelis, aukštas, aš jį dar mačiau, kai buvau vaikėzas.
Vieną kart jis vežė Vylniun malkas parduot’, kadaise vežioja malkas iš čia net Vylniun. Tai nuvažiava, iškrovi, gryžta, o kadaise palei Vylnių buva toks suktas kelias, ne toks kaip dabar. Tai užpuołė žulikai. Sabonis sėdėja vežime su kailiniais, su jarmėku, apsirengis. Stvėri jį už skverna, norėja ištyst iš vežima, jis važiava an pora arklių, tai kaip pavari arklius, tiej kaip šoka, tai vagys išplėši tik jarmėka šonu, ale senis neiškrita, pabėga.
Kiek jis nešdava, tai arklys tiek nepaveš. Geibonių Saboniai buva jų giminės.
Pasakoja Vanda Baliūnaitė Šumskienė:
Saboniai gyveno pasiturinčiai. Tarnų neturėjo, bernus gal ir samdė, bet patys buvo labai darbštūs. Vienas sūnus, sako, dirbs dirbs vienais arkliais, paskui juos palaidžia, pasiima kitus ir vėl’ dirba. Turėjo daug arklių, šunų irgi buvo daug.
Pasakoja Boleslovas Pruskas:
Saboniai buva labai dideli ir stiprūs vyrai – ir diedukas, ir prodiedis, kiek žmonės atsimena. Važiuoja žmonės uždarbiaut’, veža mišku, rūstus iš Aukštadvaria, Pagrandos. Sabonia kumelaiti mažiuki, pilka kap pełė. Senis sėdi rogėse didesnis už kumełi, kepurė jo tokia juokinga, kap tarba. Vaikigaliai seniui kepurį nuog galvos ir kumelaitei po uodega. Senis ramus. Išlipa, pasiima kepuri, usimauna an galvos ir toliau važiuoja. Vaikigaliai vėl’. Ir vėl’ senis ramus, lyg niekur nieka. Trečiąkart vaikigaliai vėl’ traukia jo kepuri, tai jis jau inpyka, griebi tam vaikigaliui už kepurės. O jiej kap tik važiava pro sodybu, tai atėja prie nama gala, paimi už rūsta gala, pakėłi sųsparu, pakiša tų kepuri po sųspara ir saka: „Dabar tu jų pasiimk.“ – ir nuvažiava.
Kas veža mišku an dviejų arklių, o jis storiausius rūstus an vienos mažos kumelaitės. Turi pasidaris tokias odines šorkas, tai kumelaitė nuog kalno, tai pati veža. In kalnu jis su tom šorkom pats insikinka ir traukia kartu su tai kumelaite. Senų Kietaviškių gatvė buvo grįsta akmenim, tai žiemos metu davažiavus in tų bruku arkliam labai sunku, net žiežirbos iš po kojų pilasi, o jis – važiava, nuvažiava, pats roges pastūmi, kumelaiti lengvai nuvėja. Labai stiprūs, zdarovi vyrai buva.
Pasakoja Marijona Suslavičiūtė Markevičienė:
Pas Sabonius labai auga grikiai, viri grikinius kleckus. Saka, Sabonis turėja labai geru apetitu, valgi labai daug. Mum davinėja pievų palei juos, aidavam šienaut’, tai vaikai vis bijojam senia, jį visi raganium vadina. Vasaru per pačius karščius jis vaikščioja su čebatais, tei čebatai net sudžiūvį, ale vistiek nenusiauna. Apsirengis su lininiais baltais marškiniais, juosta susijuosis, su skrybela, o boba su tokiais andarokais. Marškinių rankovės apsiūtos tokiais dantukais, priekij krūtinė visa išdirbta, išsiuvinėta, an juostos du kutosai, susiriša ir aina. Ale jeij net negrėbia tep kap mes, aina susilinkį, dar su ūsais, tai ir vadino raganiais.
Puslapį parengė
Ona Rasutė Šakienė

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69