Mūsų krašto poezijos grandai

Retas kraštas gali pasigirti tokia jauna, aukštai įvertinta poetų karta kaip Elektrėnų savivaldybė. ,,Mūsų Rimvydas” dažnai su pasididžiavimu ir meile suskamba mokytojų lūposeapie žinomą Lietuvoje poetą Rimvydą Stankevičių… Gal per mažai jiems dėmesio, gal per mažai susitikimų su visuomene, bet širdimi mes kartu su jais, širdis kaip motina lydi jų kelius, džiaugsmo ašaromis suspindi ne vieno akyse. Tegul šito niekas nemato. Jaučiu, jie irgi dažnai su mumis. Savo eilėse, savo vaikystės, naktimis dažnai atklystančios į širdį, epizoduose. Su mumis, kraštiečiais. Jų darbai, įvertinti aukštomis premijomis, suvirpina technikos gigantų apsėstą kraštą, prasiskverbia pro technokratų didybės maniją, dvasiniais sielos virpesiais pakyla virš kasdienių mūsų aimanų dėl sumaterialėjusio įsijautimo į pasaulio sandaras, sutrupina, suaižo šį požiūrį ir priverčia pakilti. Aukščiau. Gal ir link šiandienio Dievo sąvokos.

Nematau gatve praeinančio Rimvydo. Nematau jo mokyklos kiemelio renginiuose. Mano sūnus, jo vaikystės kiemo žaidimų draugas, nustemba: ,,Ko tu nori, nėr ką lyginti”. O aš žinau viena – gimtinė visada laukia ir myli. 
Dažnokai sutinku Almį Grybauską. Jis jau subrendęs, dažnai namie. Ir grįžta į vaikystės pievas ne tik žodžiais, kuriasi protėvių žemėje, čia ieško ramybės ir dvasinės darnos. Matau jį ir Kietaviškių bažnyčios šventoriuje priklaupusį maldoje už vaikus.
Prieš gerus metus važinėdama po Kazokiškių apylinkes atradau Kazokiškių, Zabarijos, Mitkiškių aurą, laukų kalvelių, upelių, šaltinių mitologizuotą erdvę, menančią Neries pakrančių ir Senosios Kernavės pėdsakus. Šioje žemėje turi gimti poetai, menininkai, žmonės jaučia iš žemės kylančias galias, stiprias sroves, kurios mus valdo ir veda.
Bet tam reikia turėti jautrią širdį, labai jautrią sielą. Kad galėtų jausti. Kad neužmigtum, jei neužrašei to, ką mums kažkas pašnabždėjo į ausį, prisakė. Ir vaikšto šia žeme Eugenijus, dar mums mažai pažįstamas, bet jau savas, jau įleistas į širdį kraštiečio vardu.
Tai – mūsų krašto žmonės, mūsų krašto Poezijos grandai.

Rimvydas Stankevičius

Rimvydas Stankevičius – poetas, dainų autorius, žurnalistas. Gimė Elektrėnuose, baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Akis“ išleido 1996 m.
Nuo 1997 m. dirba dienraštyje Respublika. 2001 m. Lietuvos televizijoje vedė kultūrinę laidą „Kultūros spąstai“.
2002 m. pasirodė poezijos knyga „Randas“, 2006 m. – trečioji eilėraščių knyga „Tylos matavimo vienetai“. 2008 m. autorius išleidžia didelio susidomėjimo sulaukusią knygą „Laužiu antspaudą“, tampa „Poezijos pavasario“ laureatu. Tais pačiais metais pasirodo ir esė knyga „Diktantai sielai“.
2010 m. knygynus pasiekė penktoji autoriaus eilėraščių knyga „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, už kurią jam įteikta Julijono Lindės-Dobilo literatūrinė premija. Knyga įvertina ir Jurgos Ivanauskaitės premija, kuri skiriama „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“.
Druskininkuose apdovanoti šių metų tarptautinio festivalio „Poetinio Druskininkų rudens“ laureatai. Jotvingių premija skirta poetui Rimvydui Stankevičiui už eilėraščių rinkinį „Ryšys su vadaviete“. Ši knyga pretenduoja tapti geriausia metų knyga.
Šeštuoju eilėraščių rinkiniu Jotvingių premijos laureatas tarsi baigė vientisą kūrybos ciklą, pradėtą rinkiniu „Laužiu antspaudą“ ir pratęstą rinkiniu „Patys paprasčiausi burtažodžiai“.
„Kai pabaigiau šitas tris knygas, kurias vadinu trilogija, nors jos yra savarankiškos knygos, labai ilgai buvau toje poetinėje tonacijoje, kuri yra giminiška visoms trims knygoms. Dabar man būtinai, netgi mediciniškai, reikalingas poilsis, kad manyje tos visos tonacijos, visa ritmika nuslobtų“, – tvirtina R. Stankevičius.
„Tai yra poezijos knygos, kurios yra prisodrintos ypatingos įtampos, labai įtemptų išgyvenimų, tokių dramatiškų būsenų, ir bandymo mums ką nors įteigti. Įtikinti tebėra tikėjimas poetinio žodžio galia, kaip burtažodžio, kaip užkalbėjimo, ir šitos pastangos išsiskiria“, – teigia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius Valentinas Sventickas.
Paskutiniąją 2011 metų Vilniaus knygų mugės dieną buvo įteikta trečioji Jurgos Ivanauskaitės premija. Ją gavo poetas Rimvydas Stankevičius už poezijos knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“.
Poetas, gavęs J. Ivanauskaitės premiją „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“, akcentavo ryškiausią rašytojos savybę – drąsą. „Atrodo, ji apskritai buvo padaryta iš talento ir drąsos. Iš Jurgos kūrybos pynėsi laisvė, nuoširdus neteatrinis santykis su pasauliu, jokių stabų, jokių šventų karvių, jokių „būk kaip visi“, jokių „ką pasakys kaimynai“, – apie J.Ivanauskaitės drąsą bei laisvę kalbėjo R. Stankevičius.
Ar poetas ne žmogus? – klausia Rimvydas Stankevičius. Ir atsako: ,,Žmogus, žinoma, bet toks kažkoks kitoks… Mediumas gal… Poetas yra žmogaus dalis, „skrynelė dvasioms pagauti“. Juk ne tekstas tau duotas, o kažkoks emocinis krūvis, kurį turi išreikšti žodžiu. Tai ir yra tas darbas. O tame darbe kartais gauni dovanėlę – kažkas tau duoda eilutę dykai…
Poezija man yra žvejojimas iš nebūties. Poezija turi tokių tikslų, apie kuriuos mes nenutuokiame… Tai yra kažkas tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio“. Į gyvasties paslaptis, dvasios slaptavietes ir anapusybės ertmes besiskverbiantis kūrėjas poeziją sieja su sielomis: „Ar galime apie jas pasakyti ką nors konkretaus? Ar įmanoma? Įtariu, kad tai yra Dievo reikalai.“
Mąstydamas apie visą trilogiją, tuos vidinius balsus, savo reinkarnacijų patvirtinimą, mėginu suvokti belaikėje erdvėje – ten, kur viskas prasideda, ten, kur trokšta patekti kiekvienas kuriantis žmogus. Vidinis balsas – vienas iš buvusių, esančių, o galbūt tik kada nors būsiančių „aš“. Galbūt jis yra laikinai į šalį patraukta mano asmenybė, kurią dabar vairuoja visai kitas „aš“. Galbūt jis yra tai, ko jau nebėra manyje, tačiau yra kitame.
Eilėraštyje „Mokymasis skaičiuoti. Trisdešimt šeši“, skirtame Wolfgangui Amadejui Mozartui, rašau: „Mačiau, kaip tavo smuikininkai/ Atgimė kariais vėliau – artojais dar/ Vėliau – tik rugiais mylimiausias sopranas/ Taip niekada ir neatgimė.“ Man visada rūpėjo žaisti, kad aš „esu“ buvęs W.A.Mozartas, kad to paties gaivalo dalis po daugelio metų atgimė kitais talentais, kita saviraiška.
Nelyginu savęs su W.A.Mozartu, tai jau būtų didybės manija. Tačiau aš tikiu, kad jaučiu jam atsakomybę. Kad mudviejų dialogas galimas kaip nušvitusio ir visada siekiančio nušvisti.
Knygoje „Laužiu antspaudą“ kalbėjimo nebuvo. Ten buvo protrūkis. Jeigu ieškotume lūžio taško tarp mano mokymosi kalbėti ir tikėjimo, kad sakau tai, ką visą gyvenimą norėjau pasakyti, toje knygoje šis lūžis ir įvyko. Todėl ją ir pavadinau „Laužiu antspaudą“.
Burtažodžiai reikalauja apeigiškumo, todėl juos reikia ištarti garsiai. Bet niekada garsiai nepasakyti to, ko nesi pasakęs sau. Apskritai poezija man yra žvejojimas iš nebūties. Juk prieš pradėdamas rašyti knygą turi tik tuščius lapus. Nežinai, kas į juos pateks, nežinai, ką išplėši iš nebūties, ką ištarsi. Jeigu kalbame apie „Pačius paprasčiausius burtažodžius“, kai kuriuos žodelius aš pakeičiau, tikėdamas, kad jeigu man pavyko pabudinti žodžio galias, žmonės nesinaudotų tuo kaip prakeiksmu, nes ne visoje knygoje yra gera energija ir ne visuose burtažodžiuose yra linkėjimas gero.
Mano senelis gydydamas arklį liepdavo vaikams sėdėti pirkioje, o arklio savininkui – mus visus prižiūrėti, neleisti žvalgytis pro langą, nes kitaip arklys esą nepasveiks. Rašydamas šią knygą, kalbėjausi su Lietuvoje gyvenančiomis „raganomis“, norėjau kuo daugiau sužinoti apie senelio užduotą mįslę. Negalvok, kad žaidžiu „šamaną“, ne. Visą tai dariau poezijos vardan, norėdamas kuo daugiau suprasti apie burto, apie užkalbėjimo galią.
Nežinau nė vieno užkeikiančio ar atkeikiančio burtažodžio, negydau nei arklių, nei žmonių, tačiau smalsumas skatina suprasti, kas visa tai yra. Ta arklių liga vadinosi „pelių lizdą suėdęs“. Mano senelis lipdavo į palėpę, nukrautą įvairiais rakandais. Įsivaizduoju, kad ten jis paimdavo šiaudų iš pelių lizdelio. Matyt, tie šiaudai buvo reikalingi kvapui ar aurai atkurti. Kiek suprantu, senelis trindavo juos ir duodavo arkliams uostyti, kartu kalbėdamas kažką jiems į ausį. Pasveikimas būdavo stebuklingas. Apsiverkdavau… Nes jausdavau, kad kažkas yra „ne taip“, kad mano sąmonei neduota į ten prasiskverbti. Žinojimas, kad yra durys, už kurių negali pasižiūrėti, ir kartu begalinis smalsumas. Užspausdavo gerklę, nerasdavau vietos.
Dabar smalsumas yra pagrindinė mano varomoji jėga, o viena svajonių, kaip ir turbūt visų kitų pasaulio poetų, kad žodis vėl būtų įkrautas magija. Jeigu taip buvo, vadinasi, tai įmanoma. O jeigu tai įmanoma, kodėl gi mums to nepabandžius pakartoti.
Man jau seniai atrodo, kad ne poezija yra mūsų uždavinys, o mes esame poezijos uždaviniai. Poezija tiesiog eina, o mes kiek sugebame nusistatyti savo bangeles ir pasiekti jos registrą, tiek jos ir išgriebiame iš tos upės, užrašome kalba ir atiduodame žmonėms. Manau, kad poezija turi tokių tikslų, apie kuriuos mes nenutuokiam… Tai yra kažkas tarpinio tarp maldos ir šamaniško šokio. Poezija susijusi su žmonių sielomis. Ar galime apie jas pasakyti ką nors konkretaus? Ar įmanoma? Įtariu, kad tai yra Dievo reikalai.
Kai buvau studentas, aš sau linkėjau ir svajojau apie dvi premijas, kurios man kai ką reiškė ne tik finansine ar ovacijų prasme. Tai buvo „Poezijos pavasaris“ ir Jotvingių premija. „Poezijos pavasaris“ buvo svarbus, nes imponavo tos šventės tęstinumas, galimybė atsidurti tame pačiame sąraše, kuriame yra Paulius Širvys ar Justinas Marcinkevičius. Jotvingiai taip pat labai svarbūs.
Mes esame poezijos narkomanai. Kartą pabuvęs tame dideliame poetiniame virpėjime, išsikūnijime, kai tavęs čia nėra, kad ir kiek prirašytum, kad ir kokiais apdovanojimais būtum įvertintas, visada būsi alkanas, norėsi grįžti į tą lygį…“

Almis Grybauskas

Gimė 1947 m. kovo 1 d. Gilūšyje, dabartinėje Elektrėnų savivaldybėje. Lietuvos poetas, vertėjas.
1972 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Dirbo mokytoju Klaipėdoje, vėliau – laikraščių ir žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“, „Kinas“ ir kitų redakcijose. 1993 m. vadovavo lietuvių kultūros seminarui Prahos universitete, 1998 m. – T. Masaryko universitete Brno. 2002 m. ir 2003 m. vadovavo čekų k. seminarui Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1979 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, nuo 1989 m. PEN klubo narys.
2000 m. – PEN klubo diplomas už geriausią metų vertimą į lietuvių kalbą – J. Hašeko „Šveikas“.
2007 m. – Vilniaus mero prizas už poeziją apie Vilnių – už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė“.
2007 m. – Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Apžvalgos spiralė“.
Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje A. Grybauskas buvo vertinamas kaip vienas ryškiausių jaunų poetų. Išleido rinkinius „Spalvoti nuotaikų žibintai“ (1976), „Bandymai apkabinti“ (1978), „Atklydimai“ (1983), „Žuvys“ (2007), rinktines su naujais eilėraščiais „Mugė“ (1988), „Apžvalgos spiralė“ (2006). Iš čekų, lenkų, ukrainiečių, slovakų, vokiečių kalbų yra išvertęs 22 knygas: Jaroslavą Hašeką, Milaną Kunderą, Václavą Havelą, Gustavą Meyrinką. A. Grybausko poezijai būdingas gyvas reagavimas į gyvenimo reiškinius, natūrali visuomeniška laikysena, šerpetota poetinė kalba, gaivūs dabarties ir istorijos apmąstymai. „Chaose jis mato tvarką – tegul kartais ir negailestingą tvarką, neleidžiančią pasiduoti skepsiui ir sarkazmui „gastronomų šviesoje“ ir laikinų dalykų menkystės akivaizdoje. Gera, stipri, ori ir stojiška poezija“ (Antanas A. Jonynas).
Poezijos pagrindinės temos – tarybinės aplinkos svetimumas, egzistencijos prasmė. Kūrybai būdinga ekspresionizmo poetika, groteskas, alogizmas. Parašė esė tradicinės ir šiuolaikinės mitologizacijos temomis, straipsnių čekų spaudoje apie T. Venclovą, L. Karsaviną, A. Maceiną ir kitus. Išvertė poezijos ir prozos iš latvių, vokiečių, čekų, slovakų, lenkų, prancūzų kalbų.
Su Vaclavu Havelu bendravęs nuo 1987 metų Čekijoje dirbantis poetas ir vertėjas Almis Grybauskas sako, kad prezidentas, žinomas dramaturgas ir disidentas Vaclavas Havelas čekams buvo moralinis autoritetas: „Kai jis buvo prezidentas, jis negalėjo visiems patikti, ir jo populiarumas kuo toliau, tuo mažėjo. Bet jis visą laiką, bent jau didžiajai daliai žmonių, išliko moralinis autoritetas“, – BNS sakė su velioniu bendravęs, jau šeštus metus Brno esančiame Masaryk universitete dirbantis A. Grybauskas. „Jis pratęsė demokratinio lyderio tradiciją, kuri Čekijoje yra stipri nuo Nepriklausomybės pradžios. Ji turėjo pirmąjį prezidentą filosofą Tomašą Masaryką, o V. Havelas pakartojo autoritetingo ir labai demokratiško prezidento tradiciją“, – teigė rašytojas.
A. Grybauskas sakė, kad jam teko keturis kartus susitikti su V. Havelu: du kartus, kai jis buvo disidentas, ir du kartus, kai jis buvo prezidentas. Iš tų susitikimų buvęs Čekijos vadovas pasirodė idealistas mąstytojas, antimarksistas ir antimaterialistas.
Pirmą kartą su V. Havelu 1988 metų vasarą A. Grybauską supažindino dabartinis gynybos ministras Alexandras Vondra, tuomet buvęs judėjimo „Chartija 77“ sekretorius.
„Mes stovėjome balkone ir iš balkono labai gerai matoma Prahos pilis, kur yra ir prezidentūra. Tada A.Vondra sako man: Žiūrėk, kaip mums arti prezidentūra, pamatysi, greitai Vaclavas sėdės tenai“, – kalbėjo Čekijoje dirbantis lietuvis. Anot jo, tuomet tai nuskambėjo truputį komiškai, tačiau jau kitų metų pabaigoje V. Havelas buvo Čekijos vadovas. Paskutinį kartą su V. Havelu A. Grybauskas susitiko, kai vertėjavo jo pokalbiui su laidos „Spaudos klubas“ vedėju Audriumi Siaurusevičiumi.
„Man rodos, jis iš esmės nesikeitė, o labai pasikeitė visuomenė, politinis gyvenimas. Antimaterialistinis V. Havelo aspektas atrodo nelabai aktualus šiuolaikinėje Čekijoje, kaip ir visose kitose komunistinę diktatūrą nuvertusiose šalyse“, – kalbėjo lietuvis.

PIRMAS SKRYDIS
Visi mes – paukščiai, taikinys
švininio reportažų šrifto,
afišų, draskančių akis,
pilvoto gastronomų riksmo.
Slenki beveidis tarp veidų,
ir du sparnus dar tenka vilkti.
Sulinkęs, piktas kaip „eik tu…“,
juokingas, kai bandai pakilti.
Miela iliuzija, – ir vėl
įlūžom ir sušlapom plunksnas,
bet sferų muzika girdėt
vešliųjų lūkesčių paunksmėj.
Mazgų nebejunti. Dermė.
Maždaug jau pusė amžinybės
suspėjo skradžiai nugarmėt,
o vis dar laukia pirmas skrydis.

Spąstai
Kur ežero vienas krantas kito rūke neranda
Kur įstringa balsas tingiam gintarinių lapų kabėjime
Ar esama dar tokių salų atminties užliejamos pievose
ar visas kelias namo pilka ir gliti klampynė?

Gal tik Didžiosios Regimybės salėse
tolydžio keičiami pamilti spėti paveikslai
čia žingsnių aidai ir dainos iš trumpai sužystančių sodų
anapus stiklo Už rėmų nuklotų delčios dulkėm…

Už atsako
Ežeras Nematomas kitas krantas
Atklydėlis spindulys veidą šiltai nubruožęs
lankstosi vandeny sminga į dugno akmenį…
Laukinių ančių balsai kilsteli drobės kampą…

Stebėtojo teptuku palietęs dar kartą užmirštą
ir nelauktoj šviesoj išnyrančią galimybę
pieši valtelę
Gal dar įterpsi ją
Išsigelbėsi

Eugenijus Ališanka

Gimė 1960 m. Barnaule, Rusijoje – tremtinys, poetas, vertėjas, eseistas.
Vilniaus universitete baigė Matematikos fakultetą. Dirbo Kultūros ir meno institute moksliniu bendradarbiu, 1994–2002 m. – LRS tarptautinių programų direktoriumi, tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ direktoriumi. Nuo 2003 m. dirba žurnalo „Vilnius“, leidžiamo anglų (The Vilnius Review) ir rusų (Вильнюс) kalbomis, vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys, PEN klubo narys. Dalyvavo daugiau negu trisdešimtyje festivalių ir literatūrinių renginių visoje Europoje, todėl kartais vadinamas „literatūros turistu“. „E. Ališankos kūryba galėtų būti vertinama kaip beveik kraštutinė intelektualistinė poezija, ženklinanti vieną labiausiai nuo tradicinės lietuvių lyrikos nutolusių laukų. Galima paradoksaliai tvirtinti, kad ši poezija – antropocentrinė, egocentrinė ir kartu becentrė, be Dievo ir be žmogaus tuo pačiu metu“ (Arnas Ališauskas).
• Literatūroje debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Lygiadienis“ (1991 m.), kuris įvertintas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą. 1995 m. išleido antrą poezijos knygą „Peleno miestas“, 1999 m. – rinkinį „Dievakaulis“, 2002 m. – „Iš neparašytų istorijų“, 2006 m. pasirodė dar viena eilėraščių knyga „Exemplum“, o 2011 m. – „Jeigu“.
•Autorius yra išleidęs tris eseistikos knygas: „Vaizdijantis žmogus“ (1998 m.), „Dioniso sugrįžimas“ (2001 m.), „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ (2012 m.).
• Poeto kūryba versta į dvidešimt pasaulio kalbų. Atskiros knygos išėjo Vokietijoje, JAV, Švedijoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Slovėnijoje ir kitose šalyse.
• E.Ališanka verčia iš lenkų ir anglų kalbų. Tarp jo verčiamų autorių – Zbigniewas Herbertas, Czeslawas Miloszas, Wyslawa Szymborska, Alešas Debeljakas, Derekas Walcottas, Jerome`as Rothenbergas, Adamas Zagajewskis.
Poetas Eugenijus Ališanka įsitikinęs: ,,Visiems reikia įvertinimo. Ne tik kuriančiam žmogui. Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
Matyt, toldami nuo savo pradžios, žmonės vis labiau ima suvokti, kad be savo pradžios jie yra tarsi pakibę ore. Ir tada ateina noras tą pradžią prikelti, patiems sau suvokti, kas iš tiesų vyko, kas buvo. Todėl ir aš gana dažnai grįžtu į savo vaikystę”.
2012 metų „Poezijos pavasario“ festivalio laureatu buvo vainikuotas 52 metų poetas Eugenijus Ališanka, įvertinimo sulaukęs už eilėraščių knygą „Jeigu“.
,,Šitas tekstas jau pats yra šios knygos komentaras, nes mes visi gyvename sąlyginiame pasaulyje, ir tas jeigu yra labai erdvus. Vienas gyvena, jeigu turi automobilį, jeigu turi namus ir milijoną sąskaitoje. Kitas gyvena, jeigu jis turi mylimą žmogų šalia. Trečias gyvena tik tuomet, jeigu jis turi Dievą. Ir taip toliau. Man atrodo, kad mes iki galo net ir nesuvokiame savo sąlygiškumo būsenos. Mums atrodo, kad viskas tarsi yra savaime suprantama, viskas yra duota. Iš tiesų mes gyvename tik su tam tikromis sąlygomis, ir tas „jeigu“ yra tai, kas mums suteikia galimybę gyventi. Knygoje tas mano „jeigu“ šiek tiek sukimba su pirmuoju eilėraščiu „Introdukcija“. Galimos įvairios interpretacijos, bet viena iš jų – aš kalbu apie savo močiutę-babūnę ir sakau, kad jeigu aš būsiu geras, ji mane pasiims („kuo pradėti/ ar ne sąlygos sakiniu/ ar ne babūnės jeigu/ sakydavo pasiimsiu su savimi jeigu būsi geras/ jeigu būsiu/ pasiims“). Kartu čia yra ir religinė problematika: visos religijos sako, kad nusipelnyti gero pomirtinio gyvenimo galima tik būnant geram gyvenime. Šitą sąlygų sakinį galime išplėsti, jei suprasime, kad mes galime būti šitame pasaulyje tik su sąlyga „jeigu“.
Žodis „išmintis“ man visada atrodė svarbus, tačiau gyvenime retai jį taikau. Lengviau kalbėti apie kvailumą ir protingumą, nors turbūt kiekvienam žmogui būtent išmintis yra siekiamybė. Galvojant apie poeziją, išmintis man buvo ir liko svarbi, nors tiesiogiai apie tai nekalbu.
Per dvidešimt metų daug kas pasikeitė. Jaunystėje buvau abstraktesnis. Ne tik dėl to, kad man rūpėjo teoriniai dalykai, filosofija, metafizika. Anksčiau tiesiog įsivaizdavau, kad poezija turi būti kiek įmanoma abstraktesnė, universali, apvalyta nuo kasdienybės apnašų.
Metai bėgo, išmintis arba gyvenimo kvailybė darė savo. Poezijos suvokimas vis labiau keitėsi. Įdomesni man tapo kasdieniai dalykai – smulkmenos, detalės, kurios palaipsniui atėjo į kūrybą. Galima sakyti, kad išėjau į gyvenimo paviršių. Tačiau paviršių reikėtų suprasti ne kaip paviršutiniškumą, o kaip gyvenimo reljefą. Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
Savo knygose į praeitį atsigręžiu ne tik dėl to, kad kažką iš jos pasiimčiau. Tiesiog gal kiek pavėluotai pradėjau vertinti praeitį, mąstyti apie ją. Jaunas žmogus iš tiesų labiau žiūri į priekį, jam nelabai svarbu, ką po savęs palieka. Dabar jau pasidarė įdomu, kas vyko mano gyvenime. Suvokiau, kad poezija negali būti universali ir aprašyti visų gyvenimus. Poezija pirmiausia yra mano gyvenimas – vienkartinis ir individualus. Tačiau rašydamas apie savo gyvenimą, kartu pasakoju ir apie kitus, nes žmonių gyvenimai kartais sutampa, susisieja. Tokia ir yra kūrybos esmė.
Esu nekart sakęs, kad poezija yra tikslumo reikalaujantis menas, tačiau poezijos logika ir matematikos logika yra skirtingi dalykai. Jų sieti tikrai nereikėtų.
Kalbėdamas apie gelmę, visada jautiesi šiek tiek pralaimėjęs, nes negali jos įvardyti, todėl eini aplinkiniais keliais, gelmės ieškodamas paviršiaus ženkluose.
Užsienyje išleista nemažai mano knygų. Taip susiklostė aplinkybės. Pavyzdžiui, Vokietijoje kai kurie tekstai sulaukė dėmesio, tad atsirado pageidavimų jų išleisti ir daugiau. Nemanau, kad vertėjų ar leidėjų dėmesį patraukia būtent poezijos universalumas. Viena mano vertėja pasakė paprastai – „patinka, įdomu, todėl ir verčiu“. Lygiai taip pat ir aš versdamas renkuosi autorius, kurie man yra įdomūs.
Visa mano veikla – aplinkui žodį. Be kūrybos, redaguoju žurnalą „The Vilnius Review“. Anksčiau turėjau darbą, kuris buvo tiesiogiai nesusijęs su literatūra. Dešimt metų dirbau mokslinį darbą Kultūros ir meno institute, tačiau vis tiek rašiau tekstus, kurie būtų kuo arčiau literatūros.
Gera poezija yra intelektuali. Ir tokią ją padaro ne tarptautiniai žodžiai, ne pavardės, ne mokslinių terminų srautas. Intelektuali poezija yra ta, kuri mato pasaulį kaip daugialypę erdvę su daugybe ryšių. Ir šių ryšių įvairovė yra poeto daržas. Man įdomiausia ieškoti jungčių tarp pasaulio objektų ir kalbos.
Poezija yra ta vieta, kurioje galima siekti maksimumo. Neseniai žiūrėjau laidą apie banglentininkus. Jie skrodžia kelių metrų bangomis. Ir jų tikslas – išsilaikyti. Taip, jie siekia ir aukso medalio, tačiau pirmiausia turi tikslą pasiekti aukščiausią bangą.
Apie įvertinimą ,,Poezijos pavasaryje” jeigu sakyčiau, kad man visai nesvarbu – meluočiau. Premija reiškia tavo kūrybos įvertinimą. Nemanau, kad egzistuoja toks autorius, kuriam tai nė trupučio nerūpėtų. Visiems reikia įvertinimo. Ne tik kuriančiam žmogui”.

Iš Zabarijos legendų ir padavimų

pasipyko sugyventiniai
grįžęs girtas baladojos apie uždarytas duris 
išdaužė langą
o ta kirviu per nagus
dėkui tam kurio nė vienas neišpažino 
ne ašmenim tik pentim
iš skausmo užkaukė per visą kaimą 
laukais nuvinguriavo pas buvusiąją
palikdamas šliūžę nešienautoj pievoj 
trys dienos praėjo nesulaukė pargrįžtant 
tada susikvietę sūnus
sūnūs kaip sūnūs
visad už motiną
išėjo ieškoti sugyventinio
brydę surado
ir pabėgėlį
nespėjo žaizdų apsilaižyti
užtvatijo pagaliais
drūto vyro būta
ir su dalgiu mosuodavo išsijuosęs
nežinau nė kur kryželį sukalė nė kas 
giminių neturėjo
buvo ne iš šio kaimo
tai kaip ir nebuvo
kaip ir nieko nebuvo
žmonės tik pasakoja
kiekvienas vis kitaip
kad žalčiu buvo virtęs
tikru žalčiu.

Pačiam sau

arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu
naujas dar mokėjo Švilpauti
nesudėtinga melodija ne lakštingala 
pritardavau kaip mokėdavau
be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė 
busdama pašonėj
dabar jau nesusišnekam
netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu 
tepuos sumuštinį
mano rankose aštrus peilis
slysta sviesto paviršium
kaip ir gyvenimas sakyčiau
tik atšipusia puse sakyčiau dantyta
filosofuoju apsimetu kad negirdžiu 
mes kaip kraujo broliai
geriam tą patį vandenį
tavo gerklė mano gerklė
todėl ir neatsiliepiu
pats žinau kad degsiu pragare
ant melsvos dujų liepsnelės
urgzdamas eilėraščius
pačiam sau.

Parengė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69