Vilija Narvydienė (Milkamanavičienė) gimė Trakų rajone, vaizdingose Aukštadvario apylinkėse, baigė Onuškio vidurinę mokyklą. Nuo ketvirtos klasės svajojo tapti lietuvių kalbos mokytoja. Stebuklas įvyko – svajonė išsipildė. Dabar dirba mokytoja senas humanitarines tradicijas puoselėjančioje Elektrėnų „Ąžuolyno” pagrindinėje mokykloje. Rašyti pradėjo studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas).
Kūrybą spausdino Trakų rajono laikraštyje „Galvė”, Elektrėnų savivaldybės laikraščiuose „Elektrėnų žinios”, ,,Elektrėnų kronika“, žurnale „Viltys”. Keli eilėraščiai išspausdinti Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanache „Ties rugsėjo taku”, keletas – Trakų literatų kūrybos almanache „Paparčio žydėjimas” (2001), Elektrėnų savivaldybės literatų klubo ,,Strėva” kūrybos almanachuose „Laiko ženklai” (2003), ,,Brydės“ (2007), ,,Minčių sodai” (2009).
V. Narvydienė yra respublikinės mokytojų literatų draugijos „Spindulys” narė. Vilija turi ryškų literatūros kritikės talentą.
2012 metais išleista pirmoji autorinė mokytojos, literatės Vilijos Narvydienės knyga „Išsvajotas gyvenimas”.
Vilija DOBROVOLSKIENĖ
Mano mūza atėjo
Iš geometrijos sąsiuvinio,
Kur po skritulio ploto
Formule
Gimė pirmas meilės
Eilėraštis.
Languoto lapo veidu
Nutekėjo
Rašaluotos ašaros…
Ir pirmąkart
(nedėkingajai amžiau!)
Už kančias šekspyriškas
Įrašė mokytojas
Du.
1983
Lietus už lango –
Amžinai –
Prilis į širdį
Skausmo…
Nuplaus pėdas,
Dar nebūtas
Vandens lašai
Bejausmiai.
Dar nemylėjus,
Jau netekt turi –
Gyvenimo prasmė keista!
Ir kam ilgėtis
Obelų žiedų? –
Vargu ar rudenį
Pražys jie…
1984
Moterys
Mes esam moterys –
Laimingos
Ankstyvu rytu –
Kūdikio verksmu,
Dienos darbų gausybe
Linksmos
Ir stiprios
Meilės laukimu.
Ir būkim, moterys,
Laimingos,
Sulaukę nuovargio vėlaus,
Te rankos mūsų –
Lengvos švelnios –
Pasauliui
Ašarą nubrauks!
1986
Gerumas
Jei neauga sparnai, neliūdėk, –
Žemėj šitiek saulės šviesos!
Žydi akys, šypsniai languos…
Savo meilę žodin įdėk, –
Žodis tau gerumu sulapos.
Jei apdegę sparnai, nedejuok, –
Širdį savo pajuski krūtinėj
Tankiai plakant, –
Tai laimė, žinok, –
Saulė palietė tavo širdį!..
1987
Žvilgsnis
Ir vėl žydrom spalvom
diena nušvito,
Tarytum saulė degtų mėlynai…
Tai tavo žvilgsnis lazurito
Mane nudegino karštai!
O Dieve! Tavo žvilgsnio vergė
Jau daug dienų ir daug naktų…
Išsivaduot kaip, išsigelbėt
Nuo tavo dangiškų akių?!
Nemoku, negaliu ir …
nebenoriu,
Tirpstu lyg žvakė
mėlynoj ugny…
Sudie, pasaulio margas groži,
Lieku žydrosios meilės aš šaly…
1994
Rudens akvarelė
Kai metai rikiuojas už nugaros
Ne po vieną, o dešimtim,
Tokį šaltą, vėjuotą rudenį
Noris vėl kalbėti eilėm.
Akvarelė šnabždančių lapų
Tapo sielos liūdnus peizažus,
O tu rymai prie mylimo kapo
Ir rimuoji naivokus posmus.
Kaip spalvų audroje pasiklydus,
Vieniša parėjai į namus,
Nors langai tavo buvo išdidūs,
Verkė ašarom spalio lietus.
Tu matei tiktai ilgesio spalvą
Gamtoje, naktyje, rudeny…
…………………………………..
Glosto lapai pražilusią galvą –
Rudens akvarelė graži.
2001
Spalio valsas
Vėl spalio valsą ruduo šoka
Spalvotų lapų sūkury…
O tu vis kantriai tebemokai,
Pasaulio gerumu tiki.
Tiki, kad meilė ir švelnumas,
Ir raidė, rašoma ranka,
Pakeis pasaulio triukšmo bumą –
Robotizacijos klaidas…
Balta kreida ar amžiaus rokas? – Išspręsti vienas tu gali. –
Vėl spalio valsą ruduo šoka
Auksinių lapų sūkury…
2004
ELEKTRĖNŲ PASLAPTIS,
arba atodūsis,
pavarčius O. R. Šakienės
knygą „Ar meni tų ažerų?“
Tas marių šilkas, dugno paslaptis,
Mūs protėvių šventas
vietas paslėpus…
Sidabrašonių tik
žuvelių šnabždesys,
Istorijos sakmes
žvynais palietus…
Perkūnkiemis ir Gojus, Anykšta
It magiški burtažodžiai svaigina!
Kiek šimtmečių paklydo miglose,
Tarp praeities takų, kas žino?..
Gandrų sala su
ąžuolų skausmu,
Alinka, Oris, Lubaka… –
Šalis Anapilin
išeinančių žmonių…
Čia virsta akmeniu
jų praeitis gyva.
Ir tik praeiviai skuba vis gatve
Tuo vakar- šiandien
amžinu ritmu,
Pamiršę – nežinoję, kad net čia,
Po kojomis, gyvybė „ažerų“…
Liūdesys
Debesys. Rūškanos dienos…
Liūdesio gelsva spalva.
Ir vėl jautiesi keistai vienas, –
Rudens mirtis alsuoja į tave…
Tai Vėlinių vėlės klajoja
Vėlyvo vakaro tamsoj,
O žvakių akys ašaroja, –
Gal sielos šaukias šilumos?..
Ta širdgėla rudenė balzgana
Tarp mūsų vėl liūdna skrajoja…
Ir vėl Dasenas „Et si tu
n‘existais pas…“
Apie amžiną meilę dainuoja!..
2011
Pavasario sonetas
Sukruto vėl lyrikos rimai
Čiurlenančios upės srovėj,
Čirent vyturiai net užkimo
Ir džiaugtis: „Pavasaris vėl!“
Sulaukėm, sulaukėm,
sulaukėm!
Maironiškai gieda širdis.
Ateina, atūžia, atplaukia
Jausmai kaip audra per duris,
Per langus, – į atviras sielas –
Ir šildo – kaip saulė – šypsniu,
O tu man toks geras, toks mielas
Po šalčių žiemos ir vargų!..
Gyvenime, tu –
amžinas pavasaris,
Kas rytą rašomas
sonetas širdyje!..
2003
Po liūties
Ašaros taip švelniai sielą plauna,
Šniokški, vasaros liūtie!
Viltys kaip žolė vėl atsigauna
Ir svaigina artuma nakties…
Šuliniai jausmų midum putoja,
O paparčio žiedas – širdyje!
Ir lakštingalos gaida aukštoji,
Skrenda, Dieve mano, į tave!..
Pasisemsiu aš tik meilės gurkšnį, –
Kad išmokčiau vasaros natas,
Tavo žvilgsnio paslaptį –
kaip burtą –
Aš pabersiu pievoj į rasas…
2004
Žiemos šviesa
Tokia žiema, tarsi iš šimtmečių
Atbridus gilumos!..
Gal sugrąžins ji iš ledynmečių
Mūs sielą, alkstančią šviesos?
Ištirpdę godulio pusnynus,
Išvysim: ak, ta baltuma
Tarsi palaimos žiedas
papartynuos, –
Mūs sieloms Dievo šypsena!
Te speigas žadina jausmus,
Švelnumo židinį vis kursto,
Žiemos išmokę „Tėve mūs…“,
Atrasim šalčiuos
meilės burtus!..
2010
Tikiu vėl rudeniu
Tikiu VĖL rudeniu!
Spalvom pražysta medžiai
Ir rausvai gelsva akyse…
Nuo šitokio gamtos gerumo
Gal gimsta meilė širdyje?..
Su ašarom lietaus rudenėm
VĖL liūdesiu dalinsiuos aš,
Švelnumą gimsiančio pavasario
Jaučiu pavargusiam lape…
Ak, kleve vakaro miglų,
Paslėpk laimingą mano veidą, –
Einu VĖL tuo pačiu taku
Pasemti saulės savo delnu!..
Ir vėl ruduo
Ir vėl ruduo…
Po kojom – lapų džiazas…
Ir miršta grožis
Spalio naguose.
Į širdį smelkias
Nykios miglų skaros.
Naktim aplanko
Vėlinių dvasia.
Ir gąsdina aronijų
Sukepęs kraujas…
O sielą stingdo
Gervių ilgesys…
Ar vėl atgis,
Žiemos pūgas iškentę,
Mūsų jausmai –
Su paukščiais ar parskris?..
Ilgesys
Tas ilgesys – toks balsvas rūkas,
Braidytas pievose vaikystės,
Į sielą it pelėsis brukas
Ir rožinio karoliais slysta…
Tik ilgesys – toks metų laikas,
Kai širdis svaigsta lyg jauna…
O gegužė skaičiuoja klaikiai
Metus ilgiausius ir … pilna –
To ilgesio tava krūtinė –
Neišraudota dar dalia…
Maldauju ašarom likimą, –
Gana to ilgesio, gana!..