Kęstutis Rėklys: be Tėvynės žmogus yra niekas

Kęstutis Rėklys: be Tėvynės žmogus yra niekas
Kęstutis Rėklys gimė Alytaus rajone, Miroslave. Tai nedidelis Dzūkijos miestelis, kuriam jau keli šimtai metų. Nors šeima gyveno ten tik vienerius metus, visgi dabar visada norisi ten nuvažiuoti, pabūti… Gimtinė yra gimtinė. Kęstučio tėvas buvo mokyklos vedėjas, mokytojas, šaulių vadas bei geras muzikantas.

Jis buvo griežtas, bet teisingas žmogus. Mama – nuostabi moteris, su didžiule meile auginusi keturis savo vaikus, ugdžiusi tradicines vertybes, labai svarbias kaimo žmogui – mokė darbštumo, sąžiningumo, pagarbos vyresniesiems, teisingumo, tikėjimo. Karo metais šeima buvo išblaškyta: tėvą pasodino į kalėjimą, motiną ir du brolius išvežė į Sibirą, o Kęstutis su vyresne seserimi turėjo slapstytis. Ir taip keletą metų. Paskui jį priglaudė dėdė Marijampolėje, kur jis ir baigė 7 klases, o paskui išėjo tarnauti į kariuomenę. Gyvenimas niekada nebuvo lengvas, nes teko dirbti meistru, vairuotoju, darbų vykdytoju, įmonės savininku. Kęstutis nevengė jokių darbų, mėgo muziką, vadovavo šaulių organizacijai. Ir visą laiką rašė… Jis yra sukūręs daugybę eilėraščių tėvynės, politikos, gamtos temomis. „Be Tėvynės žmogus yra niekas, juk čia jo šaknys. Nukirtus medžio šaknis, jis negyvens, nebus ir žmogaus,“- sako literatas. O apie politiką jis ironizuoja: „Tai atskirų žmonių skirtingų nuomonių įpiršimas kitiems. Seimas – viena partija, kuri pasidalina grupėmis ir mulkina žmones… Aš taip manau… Bet mano nuomonė nebūtinai gali būti teisinga…“
Daug metų Kęstutis Rėklys priklauso literatų klubui „Strėva“. Jo kūryba spausdinta beveik visuose klubo almanachuose („Laiko ženklai“, „Brydės“, „Minčių sodai“). Literatas yra išleidęs dvi eilėraščių knygas: „Sudeginti eilėraščiai“ ir „O tėviškėlėj taip gražu“. Kai pasirodė pirmoji jo knyga „Sudeginti eilėraščiai“, autorius sakė, kad sakytų netiesą, jei teigtų, kad pasirodžius knygai jis nesurado džiaugsmo. Surado, nes tai daugelio metų darbas, nes pasisekė atkurti ir daugelį seniai jaunystėje sudegintų eilėraščių. O antroji knyga tik padvigubino tą džiaugsmą, nes kiekvienam kūrėjui svarbu, ką nors gražaus palikti savo vaikams, anūkams, provaikaičiams… Dabar Kęstutis ir vėl rašo, dalyvauja daugelyje klubo renginių ne tik Elektrėnuose, bet  vyksta ir į susitikimus kituose klubuose, savo eiles skaito įvairiuose renginiuose.

 

Vilija Dobrovolskienė,
Jurgita Chmieliauskienė
Jie išėjo
Išėjo Maironis,  Čiurlionis,
Brazdžionis – tautos švyturiai.
O kas bepaliko?
Prie piliakalnių stovim, kur augę
ąžuolai,
Viršūnės nugairintos vėjų,
nuskurdo, nupliko.
Ir veltui beieškom žvaigždžių
praeities
Jos krito žemyn, užgesti galėjo
Užmiršome juos, šlovinti niekalą
puolę…
Kuris kaip akmuo, nuo kalno
žemyn nuriedėjo.
Vėl stovim pakalnėj, ištiesę
rankas,
Lietuviu kas likęs, tam skauda
širdis
Dar tikim – šviesuoliai, sugrįš mūs
gyventi,
Kai kalne liepsnos praeities vėl
perkūno ugnis.
(Eilėraštis iš ruošiamos spausdinti trečios eilėraščių knygos,  2012 m. balandžio 12 d.)                 

Kada sunku

Gal pasiklydau savo pievos
pradalgiuos,
O gal atšipusi mano dalgelė,
Kad vis sustojus prakaitą  braukiu,
O žvilgsnis mano krypsta vis
į kelią.

O ne, vis laukiu gal ateis tuo
keleliu,
Apypietis, telaukiu pusrytėlį.
Kai žvilgsnis klysteli saulutės link,
Tada prisimenu, o kas atnešt
galėjo?

Žolė padžiuvus, jau ruduo
nebetoli.
Stipriau dalgelę rankomis
suspaudžiu,
Syk, syk  jis sudainuoja vėl
smagiau
Tiesė ją pradalgėj, kaip nytys
audinį, atrodo, audinėlį audžiu.

Pavakarėjant traukiam į namus,
Ant mano jis peties, per dien
pavargo.
Priėję kiemą, atveriam vartus,
Sutinkami namuos šunelio sargo.
Svirnelio jau nebėr, į medį dalgį
kabinu,
Lai pailsės, ir aš prisėdęs pailsėsiu.
O vakaras kaip niekada
viliojančiai gražus,
Taip ir prasėdžiu ligi sutemų, gal nors sapne man nešant pusrytėlį paregėsiu.
Deja, o kas tau jį atneš?
Likus vienam, nameliai ištuštėjo.
Kada tyla, atrodo, maldą tik
girdžiu
Anų išeinančių, kai juos
išeinančius prie vartų klevas palydėjo.

O meilė liko

O meilė kaip ruseno, taip rusena
krūtinėj giliai.
Ir vis mergaitę tą, melsvų akių,
dar mena.
Atrodo, gatvėj ryt sutiksiu ją.
Kas metai tie, ji vis su šypsena,
atrodo, man gyvena.
Kaip kažkada priskinsiu pievoje
gėlių,
Kad ją sutikus, jas įteikt galėčiau.
Ištarsiu tyliai vėl – myliu,
Ir kas, galva gal pasidengs šarma,
tik būk šalia, aš vis mylėčiau.

Deja, kasdien kiek bevaikščioju
gatve
Nesutinku melsvom akim manos
mergaitės.
Žinau, tik patikėti niekaip negaliu
Jau viskas praeity, tik pasimelst kalnelyje galiu, nuėjus už žalios giraitės.

Žemė rauda
Aš pasiilgau kaimo senos gryčios
Ir svirties šulinio prie tako sodo,
Pavasarį ankstyvą – vyturio
dainos
Man miesto gatvės pilkosios
pabodo.

Aš pasiilgau vakarėjant kaime
skambančios dainos,
Lakštučių suokiančių lig paryčių
paupyje už sodo,
Kvapnių kaip pasiilgau pievoj
pradalgių
Tik godos bepaliko, man atrodo.

Nuo kalno vis žemyn vėjelis neša
smilteles,
Pakalnėje upelis kaip čiurleno taip
čiurlena
Tik kaimo jau nebėr – plyni
laukai,
Kur protėviai ir jų dvasia kadais
gyveno.

Kam pasiguosi, niekas nesupras,
neišklausys,
Kad širdį gelia ir krūtinę skauda,
Kai vakarais tyloj įsiklausau,
Atrodo, kad ne ji mana, o žemė
tyliai rauda.

BE PASTOGĖS
Jau dvi savaites vargšas šunelis vaikščioja po miestą, po miesto turgų, visų ujamas, spardomas, alkanas. Vis jį valkata vadina.
Kartais šaukia įvairiais vardais: naujoviškais, įmantriais, užsienietiškais, kurių per savo gyvenimą negirdėjęs. Nepyksta šunelis. Kas čia mieste gali žinoti, kad jis kaime turėjo Sargio vardą. Patį paprasčiausią, visiems suprantamą, viso kaimo gerbiamą.
Deja, tai buvo labai seniai, kai jį dar mažą, padovanotą kelintos kartos giminaičių šeimininkas parsivežė iš kito Lietuvos krašto. Kol augo, visi jį ant rankų nešiojo. Priprato ir jis prie aplinkos, prie savo naujų šeimininkų, ir atrodė, kad tas gyvenimas-rojus niekada nesibaigs, amžių amžius bus kartu kaime laisvėje, dirbs savo darbą, sargaus visą šeimininkų turtą – kiemą ir juos pačius – dieną naktį.
Metai bėgo, dabar bebėgiodamas miesto gatvėmis meilinasi prie visų, likęs benamiu. Tik naktimis, kai jau visi miega, tyliai apeina šiukšlių dėžes, suradęs šiek tiek maisto, pasisotinęs, traukia prie ežero, kai jau baigęsi girtuoklių orgijos, gula po tankiu krūmu ir mąsto apie savo praeitį. O buvo visko, ne tik su kaimynų šunimis tekdavo susikibti, bet ir nuo vilkų aveles tekdavo ginti. Ką darysi, tokia jau jo ta tarnyba buvo. Dabar, kai jau paseno,  niekam nereikalingas. Deja, keitėsi laikai. Nors dar jėgų turi, dirbti galėtų, bet jis – kaimietis, miestui nereikalingas. Čia pilni butai kokių tik nori veislių. Nuo pelės iki dramblio didumo. Dirbti jiems nereikia. Miega foteliuose įsitaisę visą parą. Kitas šeimininkas, pasidėjęs pagalvę prie jo, ant grindų išsitiesia. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai. Anksčiau savais džiaugdavosi, dabar  kad tik svetimas, ne savo krašto, kad ir tikras valkata, bet kas žino atklydusį iš svetimos šalies. Na ir tie vietiniai piliečiai miesčionys, Sargis jų nesupranta kalbos. Vienas žodis lenkiškas, kitas – rusiškas tarp lietuvių. Žiūrėk ir dainą angliškai užtraukia. Nuo tokios dainos šuneliui verkti norisi, bet kad jau tų ašarų nebėra, tad staugia kartais ir be mėnesienos.
Buvo kadaise gražūs kaimai. Daug gyventojų, daug jaunimo. Visi dirbę prie savo žemės maitintojos. Deja, keitėsi laikai. Prasidėjo reformų vajus. Gudresniam reikėjo apgauti kaimietį: prasidėjo privatizacija – žemių perkėlimas. Niekaip nesupranta šunelis, kaip galima perkelti žemę iš vienos vietos į kitą. O nauji valdininkai tą gudrybę sugalvojo. Kur geresnis rėžis prie miesto, prie ežero, prie upės – atsirėžia sau, o buvusiam savininkui duoda savo kemsyną arba palieka lapėms ar kitokiems laukiniams žvėreliams veistis.
Na ir kas, kad buvusieji turi savo žemių teisėtumą įrodančius dokumentus ir po teismus vaikšto – šnipštas. Negali įrodyti, kad jo kelnės  yra jo, o ne naujo pono Antano. Bet jis niekaip nesupranta, kad kas valdžioje, to ir netiesa – tiesa. Tas naujasis taip nori. Kreipkis kur tik nori – laimės nerasi.
Tas turčius nieko nebijo, nė konstitucijos, visų vienbalsiai priimtos, nei įstatymų, nei prokuroro, nei teismo, nei pačio pono Dievo, nes savo laiko  pačiu svarbiausiu. Jis tiki  savo turtais ir pinigais, už kuriuos viską nuperka. Jis šiandien gerai gyvena ir be jo. Juo labiau, kad ne jis toks vienas.
Taigi Sargis prisimena savo šeimininkus. Kai jų žemę pasiglemžė svetimi, šeimininkas pradėjo gerti, negalėdamas surasti tiesos. Iš pradžių dar iki parduotuvės nueidavęs, vėliau traukdavo pas pilstukininkus, kad tik jų spirite paskandintų savo širdgėlą. Gerdavo ir gerdavo, užmetęs savo darbus. Namuose prasidėjo rietenos, nesutarimai. Vaikai jau paaugę pakėlė sparnus, kitur laimės ieškoti, išskrido užsidirbti sau duonos. Kas į miestą, kas į užsienį. Važiavo jie ir važiavo, liko kaimas tuščias ir merdintis. Likę seneliai dar laikėsi, dar augino gyvulius. Tai karvutę, tai kokį paršiuką užsiaugindavę. Ir vaikams maistu padėdavę. Tik nauja valdžia sugalvojo naują gudrybę. Jiems reikėjo supirkti ir nusavinti tų nusenusių ūkininkų žemes, taigi pasiūlė tiems, kas iš jų nelaikys karvučių, užmokėti po vieną kitą tūkstantį litukų. Ką beliko daryti kaimiečiui, kai už pieną moka centus. Jį supirkę parduoda už litus nugriebtą. Biznis perpardavinėtojams neišpasakytas. Ir  į Ameriką jie  nesiruošia bėgti. Ten taip mužiko nemaustysi.
Pardavė karvutes. Brangiau kainuoja jų išlaikymas, nei surenka tuos centus už pienelį.
Sargio šeimininkas nyko dienomis, kol vieną kartą, po eilinių išgertuvių, negrįžo į namus. Susirinko kaimynai, kurie dar sugeba toliau nueiti, suvažiavo vaikai ir trečią dieną visi išlydėjo visų mylimą ir gerbiamą artoją, gerą vaikų tėvą į kalnelį, amžinam poilsiui. Atgiedojo rožančių sugrįžę į namus, dar visi padejavo, kad nyksta kaimas, kad jau nebėra kam Lietuvėlėje dirbti. Paleido gandus, kad į jų sodybas ateis kinai ir japonai. Kiek čia tiesos, niekas nežino. Bet kad dabartinė valdžia jau davusi leidimą darbdaviams įsivežti svetimšalius visi girdėję. Mat jie geriau ir pigiau dirbs. Taigi va tokios tokelės. O visas pasaulis žinojo, kad lietuvių tauta yra pati darbščiausia ir ją visi visais laikais gyrė. Tai kas čia dabar atsitiko, kad mūsiškius girtuokliais ir tinginiais vadinti pradėjo. Tenka prisiminti vieno žymaus  užsieniečio pasakytus žodžius – duokite lietuviui laisvę, netrukdykite jam dirbti ir jis ant akmens užaugins gerą derlių.
Kas kaltas. Turbūt partijos, kurios riejasi pjaunasi tarpusavyje, nepasidalindamos postais. Per tas rietenas nepastebi ir netvarkos šalyje.
Na ir „Lietuva, tėvyne mūsų“ užsienyje tegieda tik krepšininkai, iškovoję pergalę. Biznieriai gieda kitą giesmę.
Prailgo šuneliui naktis nuo tų pamąstymų. Jau po savaitės, jo šeimininkė atgulė į tą patį kalnelį, kur ir jos vyrelis, namai liko tušti, jau trečią dieną suėję valkatos padegė namą. Kas žino, gal taip jiems buvo liepta. Suvažiavę gaisrininkai dar bandė gesinti ir jį nuo lenciūgo paleido. Ačiū Dievui, pasigailėjo alkano šunelio. Patys susėdę palaukė, kol baigs degti namai, užsirūkę išbildėjo į miestą. Vos ne su daina, kad jau kitą kartą čia važiuoti nereiks.
O kam tie kaimo vienkiemyje namai, jeigu šeimininkai iš jų svetur išguiti, tik niekas nemato šios negerovės ir kaltų neieško.
Jau rytas. Taip Sargis, per naktį nesumerkęs akių, kyla ir vėl eina į miesto turgelį. Gal ten kas kokį kąsnelį numes, o gal užsakyti šungaudžiai iš Alytaus jį pagaus. Tuo ir baigsis visa jo gyvenimo istorija. O kaimas, o kaimas, kam jis reikalingas, žemės čia nederlingos. Apaugs krūmais, prisiveis laukinių žvėrelių. Pramogaut atvažiuos užsieniečiai, gal ir savi turtuoliai pamedžios.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69