Vievio šv. Onos bažnyčioje dirbama sparčiu tempu. Praėjusią vasarą buvo renovuotas bažnyčios stogas, šiuo metu statomi nauji langai, parapijos salė nestovi tuščia, o kalbantis su klebonu Alfonsu Kelmeliu, nuolat skamba jo mobilusis – tai vis reikalai dėl ruošiamos šv. Jono Pauliaus II skulptūros. Šventuoju paskelbto popiežiaus atvaizdas, lietas iš bronzos, papuoš miesto aikštę jau po keleto mėnesių. Darbai vyksta spėriai, bet ar tuos darbus tikintieji įvertins ir džiaugsis? Su bažnyčios klebonu kalbėjomės apie parapijiečius – tikrus ir aktyvius bei tokius, kurie negalėtų nupasakoti, kaip atrodo bažnyčios vidus.
Vievio parapijoje aktyvus jaunimas. Kaip jį subūrėte?
Jaunimo pas mus panašiai kaip ir kitose parapijose, nepasakyčiau, kad labai daug. Dažniausiai aktyviais bažnyčios bendruomenės nariais jaunimas tampa po Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo sakramentų. Kas pasilieka, tas pasilieka, o kiti, būna, vėliau tik per vestuves pasirodo. Kažkiek jaunimo turime: jaunimo šlovinimo grupę, chorelį (gal reikėtų vadinti ansambliu), patarnautojų grupelę…
Taip pat turite parapijos namus. Kas vyksta ten?
Parapijos namai – labai užimta vieta: ten vyksta labai daug veiklos. Parapijos namuose renkasi jaunimas, maldos grupės, sunku netgi įsiterpti į dienotvarkę. Ypač vakarais, nes vyksta įvairūs susitikimai, renginiai.
Parapijos namų patalpos nėra labai didelės – tai tiesiog labai didelis kambarys, bet gražiai įrengtas, yra virtuvėlė. Ten vyksta ir parapijos tarybos posėdžiai.
Parapijoje yra taryba. Kas tai per darinys ir ką ji sprendžia?
Taryba – kunigo patariamoji institucija. Kunigas su taryba tariasi svarbesniais klausimais. Bent kartą per metus kunigas susitinka su taryba, pristato savo kryptis, kuriomis nori toliau eiti, taryba išsako savo nuomonę, pasidalina mintimis. Kartu su taryba nustatomos gairės.
Taip pat yra ekonomo taryba. Didesni ekonominiai sprendimai be šios tarybos pritarimo nedaromi.
Pavyzdžiui, dabar bažnyčioje statote naujus langus. Dėl to reikėjo tartis su ekonomo taryba?
Langus gavome kaip labdarą. Įmonės „Staticus“ vadovas Vytautas Vankevičius yra kilęs iš Vievio apylinkių, Pakalniškių. Jis paaukojo bažnyčiai langus. Kitas ten dirbantis vievietis Saulius Kurminas rūpinosi pačiais darbais. Langai paskutiniu metu yra svarbiausias pakitimas, nes geri langai – labai daug reiškia. Juos labai sunku pakeisti, nes jie yra labai brangūs. Kadangi langai – auka bažnyčiai, su ekonomo taryba dėl to tartis nereikėjo.
Parapija turi labai kokybišką internetinę svetainę. Ar ji įkurta Jūsų iniciatyva?
Aš paprastai pats mažai ką naujo sugalvoju, bet niekada netrukdau, jei kam kitam kyla gerų minčių. Toks Nerijus, gabus šioje srityje, pasiūlė įsteigti svetainę. Sutikau, bet su sąlyga, kad ji bus ne tik įsteigta, bet ir reguliariai atnaujinama, nes svetainių yra pristeigta daugybė, bet po dešimt metų jose nieko nedaroma. Nerijus rado bendradarbių – bažnyčios vargonininką, parapijos tarybos narių ir jie bendradarbiaudami kuria svetainę. Manęs klausia tik specifiniais klausimais ir man beveik nereikia prie svetainės prisidėti. Jie patys su svetaine dirba, ir ji yra tikrai nebloga.
Ar Jūs nemanote, kad bažnyčios, jos vertybių viešinimas gali sudominti ilgapirščius?
Tie, kas yra tokio profesionalaus lygio, kad grobia paveikslus, patys žino kur kas yra. O tiem, kurie linkę spontaniškai ką nors apvogti, paveikslų nereikia. Jiems reikia čia ir dabar. Tai, pavyzdžiui, aukų dėžutė, kurioje gali rasti daugiausia tris litus (mes reguliariai iš jos aukas išimame). Iš esmės čia nėra ką vogti, todėl pastaruoju metu į jas nelabai kas ir lenda.
Ar aktyvūs Jūsų parapijiečiai?
Turbūt kaip ir visur. Yra žmonių, kurie labai aktyvūs, iniciatyvūs ir besirūpinantys bažnyčia, yra tokių, kurie nepapasakotų, kaip atrodo bažnyčios vidus. Bet kai jiems bažnyčioje ko nors prireikia, jie tampa labai aktyvūs ir reiklūs. Jei jiems ko nors prireikia, jie gali kunigą ir vidurnaktį prikelti iš lovos.
Kaip su tokiais žmonėmis geriausiai elgtis?
Jeigu nuo manęs kas priklausytų, aš bandyčiau diferencijuoti: arba tu priklausai bažnyčiai, arba ne. Esminiai faktoriai, kurie rodo, kad tu bažnyčiai priklausai, yra prisidėjimas prie bažnyčios išlaikymo, velykinė išpažintis (jei tą žmogus gali daryti, nes, pavyzdžiui, išsiskyrę žmonės negali), kad ir nereguliarus sekmadienio pamaldų lankymas Jeigu tokių ženklų nėra, tu nepriklausai bažnyčiai ir nesikreipk, kada reikės krikšto arba santuokos. O jeigu tu nori kataliku tapti, tai prašau parodyti tuos ženklus ne paskutinėmis dienomis, o ilgą laiką, ir tada kalbėsime apie krikštą, santuoką, laidotuves ir kitus sakramentus.
Bet kadangi ne aš vykdau visą šitą politiką, o turiu vykdyti tai, kas numatyta, tai mes vis žemiau leidžiam kartelę. Praktiškai į mus gali kreiptis ir nieko bendro su bažnyčia neturėję, ir laidoti turime visus. Mes kartelę esame taip žemai nuleidę, kad praktiškai neskiriame, kas yra bažnyčios narys, o kas ne. Formaliai, pagal kanonus, bažnyčiai priklauso visi, kurie yra pakrikštyti ir to neatsisakę. Nors savo gyvenimu kai kurie jau seniai to atsisakė, bet mes juos vistiek laikome katalikais.
Kiek per metus pakrikštijate žmonių, santuokų palaiminate?
Krikštijame vis mažiau. Apie šimtą vis dar pakrikštijame. Bet pusė jų – ne iš Vievio. O santuokų, kadangi priimame čia tik vieviečius (bent vienas iš sutuoktinių turi priklausyti mūsų parapijai), palaminame apie 25 – 26. Jų irgi mažėja.
Kodėl žmonės važiuoja krikštyti vaikų čia?
Daugiausiai važiuoja iš Elektrėnų. Iš tradicijos, nes anksčiau važiuodavo melstis čia, taip pat daug vieviečių dabar gyvena Elektrėnuose.
Kodėl nusprendėte tuokti tik tas poras, kurie bent viena puse yra vieviečiai?
Bažnyčia primygtinai neskatina sakramentinio turizmo. Nes normaliai visas religinis gyvenimas vyksta savoje parapijoje. Jei žmogus savęs nepriskiria jokiai parapijai, toks jis ir katalikas. Žmonės čia tuokiasi, vėliau krikštija vaiką, dalyvauja parapijos gyvenime – atsiranda ryšys. O kam mums tų turistų reikia? Ir vargo daug su jais. Prisiimi atsakomybę žinodamas, kad nieko iš to nebus. Kai kurios parapijos, kaip, pavyzdžiui, Šv. Kryžiaus Vilniuje ar Vytauto Kaune tuos turistus tik ir gaudo. Bet mes nutarėme turistų atsisakyti.
Kadangi kūdikio krikštas yra ne toks susijęs su parapija, nauja pradžia, krikštijame ir menkesnį ryšį turinčius. Iš mūsų parapijos tikintieji paprastai nebėga, neturistauja. Kasmet leidimą tuoktis už parapijos ribų aš išrašau vieną – du kartus. Tie turistai linkę būti matomi, išsidirbinėti, todėl tokių dabar pilna didžiuosiuose miestuose, o Vievis jiems nelabai įdomus.
O kiek žmonių palaidojate?
Per 100. Krikštijame šiek tiek mažiau, bet jei įskaitytume tik Vievio krikštus, tai laidojame perpus daugiau nei krikštijame. Nepaisant to, kad čia atsikelia žmonių, statosi namus, yra nemažai jaunų žmonių, Vievio parapija traukiasi. Kaip ir visa Lietuva, tik gal ne tokiais tempais kaip kaimai.
Kaip manote, ar laidotuvių papročiai neišsigimsta?
Išsigimimų bruožų buvo visais laikais. Juos reikėtų pavadinti nevykusiais liaudies papročiais. Kartais, kai pasiklausai tų, kurie kunigui nuėjus gieda savo kūrybos giesmes, tai nei juokis, nei verk. Yra tokia „Nėra tavęs nei gatvėj, nei namie“ ir panašios. Bet jeigu yra poreikis, jas ir kuria.
Vis atsiranda naujų prietarų, tačiau jie taikomi tada, kai nėra kunigo. Kai atvažiuoja kunigas, visi prietarai baigiasi, tad mes tiesiogiai su tuo nesusiduriame. Bet kartais žmonės paklausia, tai atsakome. Pavyzdžiui, vienas žmogus prieš šv. Kūčias mirė, per jas reikėjo laidoti, tai jo artimieji klausė, ar būtinai reikia mirusiajam į karstą įdėti plotkelės, nes kaimynė taip sakė. Sakau, nieko nepagadinsi, jei įdėsi, bet kitą kartą reikės ir silkės įdėti. Susigalvoja žmonės visko. Bet paprastai tai, ką žmonės sugalvoja, nėra kažkoks labai priešingas krikščionybei dalykas, todėl čia mes labai ir nekovojam. Daugiau pasijuokiam.
Blogesnė padėtis yra su krikštais. Ypač su vaikų vardais. Įdomių vardų prigalvoja, ypač tie, kurie menkesnį išsilavinimą turi. Pavyzdžiui, vardas Ėringa. Ėringa – tai yra avis, kuri laukiasi ėriukų. Kaip karvė veršinga, kiaulė paršinga, tai avis ėringa. O jie vaiką krikštija Ėringa. Dar mėgsta vaiką pavadinti angliška vardo forma. Visi žino, kad Deividas yra Dovydas. Žmonės, nemokantys anglų kalbos, pavadina vaiką angliška vardo forma. Daug tokių yra, pavyzdžiui, Andžela yra Agelė. Juk toks gražus vardas. Tėvai išsidirbinėja rinkdami vardą, o tam vaikui su tuo vardu reikės gyventi, pasenti ir netgi ant paminklo tas vardas bus užrašytas. Vėjai galvoje, tai vaikui Vėjo vardą duoda. Ėt, Vėjas bus, kai jam bus 80 metų.
Su krikštu yra didesnės problemos: reikėtų organizuoti kursus tėvams ir krikšto tėvams, bet dabar nėra pakankamai galimybių. Be to, jei pradėsi tą sąmoningumo lygį kelti, prasidės sakramentinis turizmas, juk yra tokių vietų, kur bet ką priims.
Ar vyksta bažnyčioje kursai prieš santuoką?
Vyksta. Prieš krikštynas specialių kursų nebūna, nebent kunigo iniciatyva vyksta susitikimai su tėvais ir krikšto tėvais.
Ar su stačiatikybe Vievyje katalikybei nėra trinties?
Nėra jau nuo caro laikų, kai stačiatikybė buvo proteguojama valstybės. Tada net bylinėjosi, nes popas buvo užėmęs katalikų bažnyčios žemę. Šiais laikais būtų keista, jei būtų kokia nors trintis. Juk bendras interesas, tas pats tikėjimas, tie patys sakramentai, tas pats apaštalinės bažnyčios pamatas. Jokiu būdu nesame konkurentai. Esame bendradarbiai.
Ar tenka laidoti šeimas, kuriose dalis katalikų, dalis stačiatikių?
Paprastai, jei miršta katalikas, laidojame mes, jei stačiatikis – popas. Laidojami ir tose, ir tose kapinėse. Dabar niekas neskirsto – jeigu vyras stačiatikis, žmona – katalikė, gali laidoti ją stačiatikių kapinėse ir priešingai.
Ką manote apie įrenginėjamas naujas kapines? Ar ne per toli?
Ten bus tik katalikų kapinės, nes stačiatikių kapinėse dar yra vietos. Toli, bet visur kapinės tolsta nuo miestų. Tik man labai įdomu – vietos senose kapinėse turime daugiausiai metams, o naujose kapinėse niekas nesiruošia asfaltuoti kelio. Šiokia tokia infrastruktūra daroma – keliukai pačiose kapinėse tiesiami, bet iki kapinių dar nieko nėra.
Ačiū už pokalbį.