Lapkričio 24 dieną Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje viešėjusi etnologė, folkloristė, žurnalistė, radijo laidų vedėja Gražina Kadžytė kartu su miestelėnais atsigręžė į mūsų protėvių puoselėtas vertybes bei jų kurtą kalendorių, dabar jau vadinamą tradiciniu. Tai buvo jau septynioliktasis vietos bendruomenei skirtas susitikimas su visuomenei gerai žinomu žmogumi, kurį pristatė ketverius metus su miesto biblioteka glaudžiai bendradarbiaujanti „Lietuvos energijos gamyba“.
G. Kadžytės apsilankymas Elektrėnuose tapo simbolišku ženklu, žyminčiu miesto ruošimąsi gražiausioms žiemos šventėms. Artėjant didžiosioms šventėms prisimenama jų reikšmė, ieškoma gilesnės, kartais jau primirštos tikrosios prasmės. Tuomet daugelio akys bei ausys nukrypsta į bene žymiausią mūsų šalies etnologę, kurią šiemet gyvai, o ne iš televizijos ekranų ar radijo imtuvų galėjo pamatyti ir išgirsti elektrėniškiai.
Viešnios ir miestelėnų pokalbio tema skambėjo „Tradicinis lietuviškas kalendorius XXI amžiaus žmonių gyvensenoje“, tačiau jos balsas sukosi ir aplink daugybę kitų potemių, kurios jau yra tapusios unikalia G. Kadžytės vizitine kortele.
„Per šventes tikrasis gerumas nėra materialios dovanos. Svarbiausia pamatyti artimą žmogų, dvasiškai su juo pabendrauti, parodyti dėmesį, palinkėti to, ko jis labiausiai nori. Atsineškime lauknešėlį, pasidalinkime kalėdaičiu, padėkokime už gerus darbus. Ir tuo pačiu – savo dėmesį artimiesiems skirkime ne tik šventiniu laikotarpiu“, – patarė etnologė, atskleisdama, jog senovėje mūsų protėvių labai vertinama dovana Šv. Kūčių metu buvo medus.
Ji priminė, kad Šv. Kalėdoms mes ruošiamės keturias savaites – nuo Advento pirmojo sekmadienio. Tačiau iš visų metų švenčių ilgiausio pasiruošimo reikia ne žiemą, o pavasarį. Šv. Velykų pasirengimui skiriamos bent jau septynios savaitės skaičiuojant nuo gavėnios pradžios (Pelenų dienos). Ši šventė išskirtinė ne tik pasiruošimo laikotarpiu, bet ir tuo, jog ji nepriklauso nuo žmonių sukurto kalendoriaus. Šv. Velykų minėjimo diena – tai pirmas sekmadienis stojus mėnulio pilnačiai po pavasario lygiadienio. Iš tiesų tai yra išraiška visų kalendorių samplaikos – sekmadienis krikščionybės elementas, lygiadienis saulės kalendorius, trečiasis dėmuo mėnulio kalendorius.
Todėl mūsų neturėtų stebinti tai, jog senovėje svarbiausiais atskaitos laiko taškais būdavo pavasario ir rudens lygiadieniai. Šiais laikotarpiais sparčiau kūrėsi ir stiprėjo mūsų valstybė. Vyrai tuo metu gausiai eidavo į karo žygius, tad moterims tekdavo prižiūrėti visą paliktą ūkį. Būtent tuomet gimė iki šiol gerai žinomas posakis – vyras išlaiko vieną namo kertę, o moteris tris. Tai, ką šiandien vadiname tradiciniu lietuvišku kalendoriumi, susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) atsiradimo pradžioje – tuo etapu, kai mūsų bendras gyvenimas turėjo būti įtvirtintas valstybiniais pagrindais.
Pasak G. Kadžytės, kalendorius tuomet pasižymėjo dešimties mėnesių reiškiniu. Sausio ir vasario mėnesiai buvo tarsi savotiško vegetavimo, neretai bado laikotarpis, kuriam jėgų suteikdavo pavasario laukimas. Kuomet užklupdavo sveikatos negalavimai, lietuviai sugalvojo gajų posakį „tik šviežios žolės sulauk, tuomet gyvensi ir gyvensi“.
Deja, XVIII amžiuje įvykus LDK ir Lenkijos bendros valstybės padalijimams buvo išstumtos mūsų tradicinės kalendorinės šventės. Grigaliaus kalendorių pakeitė Julijaus, atsiliekantis dviem savaitėmis, tad įvedus tokį laiko skaičiavimą mūsų šventės persikėlė kalendoriuje atgal iki pat tol kol neatgavome nepriklausomybės 20 a. pradžioje. Todėl bandant nustatyti tikslias datas kyla sumaištis skaitant senus žmonių prisiminimus apie papročių minėjimą, gamtos reiškinius net įvardijant gimimo datas, gimusių 1916-1917 metais, nes dienos ar mėnesiai gali būti skaičiuojami pagal skirtingus kalendorius.
Elektrėniškiai taip pat įdėmiai sukluso, G. Kadžytei pasakojant apie Naujųjų metų pasirinkimo dieną. Paaiškėjo, jog sausio pirma puikiai tinkama šiai šventei, nes ji niekam „nepriklauso“: tai ne pati ilgiausia ar trumpiausia diena metuose, pagal astronominį ir religinį kalendorių ji taip pat yra „laisva“. Todėl būtent šią dieną nepažeidžiami interesai, visi galėjo susitarti bei švęsti.
Valentinas Neviera