Julija Kirkilienė
Jaunos ūkininkės Lauros Marcinkevičiūtės, baigusios prestižinį ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą bei dirbančios vienoje iš prestižinių įmonių sostinėje, miestietiškas gyvenimas negundo. Kiekvieną dieną po darbo ji skuba į namus, kuriuose laukia malonus užsiėmimas – mini zoologijos sodo augintinių maitinimas. Ritos ir Gintaro Marcinkevičių namuose dabar gyvena keturi ūkininkai: dukra Laura, sūnus Mantas ir jie patys. O javapjūtės rūpesčius prieš ketverius metus papildė rūpesčiai augintiniais, kurių ūkyje atsiranda vis daugiau rūšių. Antrasis rūpestis ūkininkams, ko gero, atneša daugiau džiaugsmo nei geras šių metų ekologinio ūkio derlius.
Kiekvienam – savas rūpestis
Per 100 ha dirbantys Marcinkevičiai saulėtomis dienomis kūlę javus, pavakare pastatę kombainą į garažą, poilsio skuba ne prie vandens telkinių ar televizoriaus, o prie savo augintinių. Apie ūkininkų sodybą ganosi 17 dėmėtųjų elnių, 5 žemaūgiai ilgavilniai mėsinių hailendų veislės galvijai, būrys triušių, vištų, fazanų, povų, avelių ir porelė Kamerūno veislės ožiukų. Ožiukas, vardu Jonukas, tikras šeimininkų ir svečių draugas, labai mėgstantis dėmesį, o jo nesulaukęs, verkia tarsi vaikas. Rita ir Gintaras šią karštą vasarą surado laiko ir lėšų savo augintiniams pastatyti fermas – pavėsio labiausiai reikia vaikus auginantiems plaukuotiesiems hailendukams ir elniams. Rugpjūtį jie jau vakarieniavo vėsiose patalpose, o dienomis ten slėpėsi nuo saulės.
Visi keturi – tėvai ir vaikai – Rita, Gintaras, Laura ir Mantas – nesiskirsto darbų, bet kiekvienas žino, už ką yra atsakingas. Elniai ir triušiai – Lauros rūpestis, o technika – Manto, kolegijoje studijuojančio technikos mokslus. Ūkininkams dar tenka pasirūpinti gėlynais, kuriuos puoselėti šią sausą vasarą nėra paprasta. Kiekvieną vakarą Gintaras traktoriumi veža vandenį ne tik gyvuliams girdyti, bet ir gėlynams laistyti.
Nauda
Ekologinį augalininkystės ūkį pakeitę į mišrų, Marcinkevičiai dažnai sulaukia svečių iš šalies ir užsienio, kurie gėrisi augintiniais ir jų šeimininkų darbštumu. Į jų ūkį atvažiuoja ir filmų filmuoti, ir vestuvininkai fotografuotis, ir pagal savivaldybės Žemės ūkio ir melioracijos skyriaus rekomendaciją, žemdirbių ekskursijos. Rita sako, kad egzotiškų gyvulių auginimas kol kas yra nuostolingas materialiai, bet tie nuostoliai padengiami moraliniu pasitenkinimu. Augintiniai padeda atsipalaiduoti po sunkių darbų, o dažnai ūkyje apsilankantys žmonės padeda ūkininkams tobulėti: juk kalbėdamasi su žmonėmis visada sužinai ką nors naujo. Tiesa, Marcinkevičiai neužsidaro vien savo ūkyje. Rita kiekvienais metais pakeliauja po svetimas šalis, susipažįsta su panašių pomėgių turinčiais žmonėmis, pasisemia patirties iš kitų šalių ūkininkų. Pažintys labai reikalingos ne tik konsultacijoms, bet ir savo egzotiškiems augintiniams ieškant porų ar norint įsigyti dar kokį egzotišką gyvūnėlį, tinkantį auginti Lietuvos klimato sąlygomis. Marcinkevičiai augintinių gyvenimo sąlygomis labai rūpinasi: stambieji augintiniai jau mėgaujasi gyvenimu naujose fermose, paukščiai gyvena tikruose pasakų nameliuose, triušiai – patogiuose narvuose, o numylėtinis Jonukas turi daug erdvės kartu su avelėmis, tik su savo pora susieiti gali tada, kai šeimininkai leidžia. Jo porininkė gyvena su kitomis avelėmis. Augintiniai, kaip ir žmonės, Marcinkevičių namuose turi savo vietą. Svarbu, pasak Ritos Marcinkevičienės, kad ta vieta kiekvienam būtų miela, jauki ir norėtųsi joje būti. Marcinkevičių vaikai kol kas savo vieta namuose yra patenkinti ir į kitą vietą namų keisti neskuba. O kai visi kartu, kai visi į viena sutelkia mintis ir darbus, sėkmė iš namų neišeina.