Šiuolaikiniame, sparčiai kintančiame pasaulyje puikiai išsilavinę gyventojai yra kiekvienos valstybės didžiausias pranašumas, gerovės pagrindas.
Šiuo metu mums ypač svarbi švietimo sistemos kokybė. Ja rūpinasi politikai, mokslininkai, mokyklų vadovai, mokytojai, abiturientai, tačiau spauda praneša, kad pasiekimų rezultatai yra prasti ir mano, kad mokykla blogai paruošia mokinius. Mokyklose dabar vyksta egzaminų sesija. Abiturientai laiko brandos egzaminus, visiems rūpi, kokie bus rezultatai, o mes linkime, kad egzaminų rezultatai būtų geri.
Visi norime, kad mūsų vaikai mokytųsi geroje mokykloje ir ją sėkmingai baigtų. Kokia mokykla yra gera, kas jai būdinga?
Vieniems mokykla gera, jei jos aplinka saugi, jei vaikams sudaromos galimybės sportuoti, jei gerai paruošia brandos egzaminams. Žodžiu, kiek žmonių, tiek nuomonių. Tiesa, mokslinėje literatūroje, kalbant apie gerą mokyklą, dažniau vartojami terminai sėkmingai, veiksmingai ar kokybiškai dirbanti mokykla. Mes šiuos terminus vartosime kaip sinonimus. Manau, kad visuomenėje dar populiarus suvokimas, kad gera ta mokykla, kurios mokinių žinios geros. Mokykla vadinama bloga, jei mokinių mokymosi rezultatai prasti. Mes remsimės kriterijumi, kad gera ta mokykla, kurioje mokinių žinių lygis aukštas. Visų Lietuvos mokyklų negalime matuoti vienu matu: yra labai gerų, puikiai paruošiančių mokinius egzaminams, yra ne tokių stiprių, jų ne visi mokiniai išlaiko egzaminus, noriu tikėti, kad blogų mokyklų Lietuvoje nėra. Mums rūpi, ne kokia yra viena ar kita mokykla, o kodėl mūsų mokinių žinios menkos. Eilinis Lietuvos pilietis vertina paprastai: mokykla tam ir yra, kad mokytų vaikus, o kodėl mokykla tapo bloga, neatlieka pagrindinio savo darbo: neišmoko mokinių? Kas dėl to kaltas? Aišku, lengviausia apkaltinti mokyklą, bet ar būsime teisūs? Kodėl Lietuvos mokinių žinios prastos, ką daryti, kad situacija pasikeistų?
Švietimo reforma – pasaka be galo
Dalis mokytojų tikrai pamena, kad atkūrus Nepriklausomą Lietuvą (1990.03.11), pradėta švietimo reforma, kuri turėjo aiškius tikslus ir teikė daug vilčių, kad Lietuvoje bus sukurta stipri tautinė mokykla. Šia idėja tikėjo ir ją įgyvendinti siekė ne vienas Elektrėnų savivaldybės mokytojas. Daug puikių darbų buvo nuveikta: mokytojai kūrė mokymo programas, troško, kad Jų mokykla gautų gimnazijos statusą. Laikui bėgant, kai kurie tikslai buvo pasiekti, o naujos idėjos kėlė abejonių, nes į Lietuvos švietimo sistemą įsiveržė nesibaigiančių reformų skersvėjai, pavyzdžiui, mokytojai seminaruose ir konferencijose neretai girdėdavo: taip daroma Švedijoje, Danijoje ar kurioje kitoje Europos valstybės mokykloje ir pasiūlymą perimti jų patirtį. Kodėl taip reikėtų daryti, daug kam liko neaišku. Per mūsų šalies mokyklas ėmė ristis vis naujos idėjos. Taip reforma vykdoma iki dabar, ir ką mes pasiekėme: turime puokštę gražių idėjų apie švietimą, o rezultatai apgailėtini. Puikiai žinau, kad mokyklose dirba daug kūrybingų, savo darbą gerai išmanančių mokytojų, o rezultatai vis žemyn ir žemyn. Kas sugedę švietimo karalystėj?
Ar švietimas grimzta?
Pasak A. Kubiliaus, TS-LKD frakcijos Seimo nario, ,,neseniai Lietuvos švietimo sistemą turėjo supurtyti neeilinis žemės drebėjimas: pagal paskelbtus tarptautinių, EBPO (OECD) atliekamų švietimo sistemų tyrimų (PISA tyrimai) rezultatus Lietuva sparčiai artėja prie prasčiausių valstybių dugno. Tuo tarpu mūsų kaimynai estai išsiveržė į Europos pirmūnus ir pasaulio prizininkus“. Kas nutiko Lietuvos mokyklose, kad mokinių rezultatai tokie blogi, jog veikia, kaip žemės drebėjimas?
Dauguma Vyriausybių skelbė, kad švietimas yra prioritetas, tačiau švietimas tik prastėja, ritamės į dugną. Naujoji mūsų vyriausybė irgi nepamiršo mokyklų – siaučia nauji reformų vėjai. Girdime, kad reikia pakeisti ilgai dirbančius mokyklų direktorius, prailginti mokslo metus tikintis, kad didesnis mokymosi dienų skaičius pagerins ugdymosi kokybę ir mokymosi rezultatus. Kiti mokslo metai bus dešimčia dienų ilgesni – tai numatyta naujuose bendrojo ugdymo planuose, kuriuos patvirtino švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Šia reforma abejoja moksleiviai, dalis pedagogų, tėvų. Nepasitenkinimas išsiliejo protesto akcija (2017.04.10) prie Švietimo ir mokslo ministerijos. Protestuotojai teigia, kad mokslo metų ilginimas nepagerins mokymosi kokybės, neišspręs problemos. Net Prezidentūra (po kurio laiko) suabejojo reformos tikslingumu. Prezidentės vyriausioji patarėja mokslui, švietimui ir kultūrai Rūta Kačkutė pranešė, kad bendrojo ugdymo pokyčius reikėtų pradėti ne nuo planų dėl mokslo metų trukmės, o susitarimo, ko svarbu išmokyti vaikus, tinkamų ugdymo metodų ir jų vertinimo parinkimo bei pedagogų rengimo kokybės kėlimo.
Ko gero, visi nepritariantys yra teisūs, nes tai dar vienas įvykis pasakoje be galo, tik kosmetinis švietimo remontas, nekeičiantis esmės. Vėl reformuojame, o nauda labai miglota. Esant tokiai painiai situacijai, kreipiamės į Elektrėnų savivaldybės švietimo darbuotojus bei pačią ministrę ir klausiame:
1. Kas lemia, kad mokinių žinių lygis žemas, kodėl mokiniai nenori mokytis?
2. Ką, Jūsų nuomone, savivaldybės mokyklos turėtų daryti, kad gerėtų mokinių akademinės žinios, t.y. pažangumas.
Džeraldas Dagys, Elektrėnų savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas
Termino „pasiekimai“ reikšmė edukologijoje nėra galutinai apibrėžta. Termino aiškinimų yra daug, tačiau populiariausia ir pastaruoju metu aktuali mokslui, švietimo politikai ir praktikai yra formuluojama bendroji termino pasiekimai samprata: pasiekimai = asmeninė pažanga (pastangos, pokytis), grindžiama vertybinėmis nuostatomis + įgudimo lygis + matomas išmatuojamas rezultatas. Tai, kas laikoma svarbiais mokinių pasiekimais, atskleidžiama bendruosiuose tiksluose, kurie yra keliami ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo lygmenims. Kuriant mokinių pasiekimų vertinimo sistemą, siekiama, kad būtų galima stebėti ir įvertinti ne tik akademinius pasiekimus, bet ir kitas ugdytinas mokinių kompetencijas. Norint pasiekti kuo aukštesnius mokinių pasiekimus, reikia atsižvelgti į svarbiausius mokymosi sėkmę lemiančius veiksnius. Mokinių pasiekimai priklauso ne tik nuo mokyklos veiklos, bet ir nuo įgimtų mokinio savybių, jo namų ir bendruomenės aplinkos, vaiko ankstyvojo (ikimokyklinio ir priešmokyklinio) ugdymo patirčių.
Nustatyta, kad didžiausią įtaką mokinių mokymosi pasiekimams turi šie mokyklos veiklos veiksniai:
1. Vertybės, elgesio normos ir principai (Kaip svarbiausios vertybės dažniausiai išskiriama pedagogų kvalifikacija ir jų metodinė veikla. Su mokyklos vertybėmis susijęs mokinių pritapimas mokykloje. Tie mokiniai, kurie mokykloje nesijaučia vieniši, lengvai susiranda draugų, yra patenkinti savo mokykla, jaučiasi jai priklausantys, joje laimingi ir pan., pasiekia aukštesnius mokymosi rezultatus.).
2. Asmenybės raidos lūkesčiai (Mokiniui aiškiai perduodami mokytojo lūkesčiai, tikėjimas mokinio jėgomis ir galimybėmis turi tiesioginės įtakos visapusiškai jo raidai ir geresniems mokymosi pasiekimams.).
3. Mokymo nuostatos ir būdai (Rūpinimasis kiekvienu mokiniu nėra pakankamas. Nemažai daliai mokinių trūksta mokymo(si) individualizavimo. Individualizavimas taikomas neveiksmingai, o geri rezultatai vis dar pasiekiami ne tiek tobulinant mokymo(si) technologijas, kiek keliant mokiniams aukštus reikalavimus.).
4. Mokytojo ir mokinio dialogas (Dialogą pamokoje atspindi aiškiai ir suprantamai mokytojų pateikiama informacija, nurodymai, ką ir kaip mokiniai turi padaryti, veiksmingas pagyrimų naudojimas.).
5. Mokymosi kokybė (Didelę įtaką pasiekimams turi atsakingas mokinių požiūris į mokymąsi, nuostata nepraleisti pamokų be pateisinamos priežasties. Išorinio vertinimo duomenų analizė atskleidžia, kad mokinių mokymasis galėtų būti geresnis, jei pamokose būtų sudarytos sąlygos aktyviau mokiniui mokytis ir bendradarbiauti. Pamokose vyrauja mokymas – dažnai mokiniai per pamoką yra mokytojo nurodymų vykdytojai, vyrauja mokytojo aiškinimas, demonstravimas, paskaita ir pan. Tie mokiniai, kurie teigia, jog moka mokytis, dažniausiai pasiekia geresnius rezultatus. Pasiekti aukštesnius rezultatus mokiniams labiausiai padeda gebėjimas tobulinti savo mokymąsi, o trukdo – metakognityvinių gebėjimų stoka, kai sunku pastebėti savo klaidas, mokymąsi suderinti su poilsiu ir pan.).
6. Pažanga (Išorinio mokyklų vertinimo duomenimis, mokyklos veiklos kaita yra gana pasyvi. Individuali mokinių pažanga išorinio vertinimo metu nuo 2010 m. kasmet išskiriama kaip bene svarbiausias tobulintinas mokyklos veiklos aspektas. Ir mokinių pasiekimai pamokoje – vienas prasčiausiai vertinamų pamokos komponentų.).
7. Tėvų pedagoginis švietimas (Geresnius rezultatus pasiekia tie vaikai, kurių tėvai skiria daugiau dėmesio jų mokymuisi. Tėvų pedagoginis švietimas yra labai svarbi mokyklos veikla.).
8. Personalo komplektavimas (Mokyklose pedagoginio personalo pakanka, o išsilavinimas ir kvalifikacija tinkama. Mokinių pasiekimų tyrimai patvirtina mokytojų kompetencijos ir motyvacijos svarbą. Aukštesni rezultatai tų mokinių, kuriuos moko mokytojai, besijaučiantys labai tvirtai pasirengę mokyti savo dalyko, ir tų, kuriuos moko savo profesija patenkinti mokytojai.).
Elektrėnų savivaldybėje sistemingai analizuojami mokinių pasiekimai visais lygmenimis, įtraukiant savivaldybės vadovus. Kasmet atliekama brandos egzaminų, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo (diagnostinių ir standartizuotų testų) stebėsena, informuojamos tikslinės grupės (organizuojami švietimo įstaigų vadovų pasitarimai, parengti informaciniai pranešimai visuomenei), numatomos metų veiklos kryptys, pasirenkamos veiksmingos priemonės pasiekimams gerinti. Nuo 2012-ųjų metų Lietuvos mokyklos ir savivaldybės, siekiančios gerinti ugdymo kokybę, turi galimybę pasinaudoti Nacionalinio egzaminų centro (NEC) parengtais mokinių mokymosi pasiekimų vertinimo įrankiais, skirtais 4 ir 8 klasių mokinių mokymosi pasiekimams įvertinti, o nuo 2016 metų – mokinių pasiekimams įvertinti panaudoti diagnostinius testus (DT) 2 klasės mokiniams ir standartizuotus testus (ST) 4, 6, 8 klasių mokiniams, padėti išsiaiškinti konkrečius mokymosi sunkumus ir problemas, kurias galima įveikti mokiniams, mokytojams ir mokykloms suteikiant tinkamą pagalbą. Savivaldybės, norinčios įsivertinti ugdymo konteksto veiksnius, gali pasinaudoti ir NEC parengtais mokinių klausimynais.
Elektrėnų savivaldybė jau ketvirtus metus iš eilės dalyvauja veiksmo tyrime (2013–2014 m. m. buvo viena iš 23 savivaldybių, 2014–2015 m. m. viena iš 42 savivaldybių, 2015–2016 m. m. viena iš 52 savivaldybių, o 2016–2017 m. m. dalyvauja viena iš 57 savivaldybių (iš viso savivaldybių Lietuvoje – 60). 2016–2017 m. veiksmo tyrime dalyvauja ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai pavaldžios įstaigos.
Dalyvaudami šiame veiksmo tyrime siekiame gauti patikimą informaciją apie 2, 4, 6 ir 8 klasės mokinių mokymosi aplinką, pasiekimus, nustatyti mokytojų, mokyklų darbo efektyvumą, priimti pagrįstus sprendimus, rasti mokyklų prioritetines problemas, jų priežastis, kurios būtų svarbios mokyklos pažangai. Siekiame savivaldybėje taikyti suderinto vertinimo sistemą, kuri leistų sistemingai įvertinti kiekvieno mokinio daromą pažangą. Atsižvelgus į gautus duomenis, priimami sprendimai, kurie padeda gerinti ugdymo aplinką ir pasiekimus.
Siekiant pagerinti mokinių mokymosi pasiekimus, mokykloms rekomenduota:
1. Užtikrinti pamokų lankomumą, pavadavimą, siekti, kad mokiniai nevėluotų į pamokas.
2. Vykdyti individualią mokinių pažangos stebėseną mokyklose.
3. Užtikrinti mokinių pažangos ir pasiekimų vertinimo objektyvumą, grįžtamąjį ryšį.
4. Stiprinti pedagogų profesines kompetencijas, siekiant pamokos kokybės.
5. Užtikrinti bendravimo-bendradarbiavimo kultūrą.
Egidijus Kontrimas, Elektrėnų ,,Versmės“ gimnazijos direktorius
Žemą mokinių žinių lygį lemia keletas veiksnių: vyraujanti šeimose filosofija, kai neskiriamas (dažniausiai) pakankamas dėmesys vaiko atsakomybei ir pareigingumui formuoti. Atsakomybės ir pareigos stoka lemia mokinių motyvaciją. Neretai vaikas pats nesupranta, ko jis eina į mokyklą. Mokykla tampa laiko praleidimo, susitikimų su draugais, pramogų vieta. Mokymasis atsiduria antroje vietoje. Tenka pastebėti, kad dažnai mokinys, puikiai žinodamas savo teises, nesugeba suformuluoti savo esminių pareigų. Bet kiekvieno atsakingos visuomenės, kurią mes norime sukurti, nario teisės yra neatskiriamos nuo pareigų. Jos yra taip glaudžiai tarpusavyje susietos, kad kartais negalima atskirti, ar tai teisė, ar pareiga (teisė į mokslą ir privalomas mokymasis).
Didelę įtaką turi ir socialiniai veiksniai. Pavyzdžiui, laikina (ar nuolatinė) vieno iš tėvų, o neretai ir abiejų tėvų emigracija. Kai seneliai anūkui deklaruoja tik Teisę, o Pareiga yra užmirštama. Šiais atvejais iš vaiko ugdymo sistemos išimama pagrindinė jos grandis – tėvai. Nereikia užmiršti ir „skylėtų“ šeimų biudžetų. Kai šeimos išvykai į teatrą, koncertą ar pažintinei kelionei neišgali skirti pinigų. O ką jau kalbėti apie Knygą.
Kokia gi mokyklos įtaka mokinių žinių lygiui? Jei ne lemiama, tai labai svari. Ir čia labai svarbi yra mokyklos kuriama pažinimo atmosfera. Labai svarbus kūrybiškas kiekvieno pedagogo vaidmuo. Labai svarbus yra ir susikalbėjimas tarp Mokinio ir Mokytojo.
Manyčiau, kad ir mokyklų padalijimas/ suskirstymas neprisidėjo prie mokinių žinių lygio kėlimo. Nors buvo manoma priešingai.
Gintaras Dobilaitis, Vievio gimnazijos direktorius
1. Mokinių pasiekimams įtakos turi ir šeima, ir mokykla. Tėvai dėl užimtumo, dėl darbo užsienyje mažai skiria dėmesio vaikams, nepajėgia įtikinti, kad tik darbas ir atkaklumas leidžia pasiekti gerų rezultatų. Įtakos turi ir šeimos socialinė aplinka. Vaikai greitai nuleidžia rankas, krenta motyvacija, todėl mokosi blogai. Taip pat žemam žinių lygiui turi įtakos mokinių lankomumas, vėlavimas į pamokas. Norėtųsi, kad tėvai būtų aktyvesni ir padėtų spręsti šias problemas.
Svarbi yra ir mokyklos aplinka, mokytojų kvalifikacija.
2. Labai svarbus yra mokinių individualios pažangos stebėjimas, fiksavimas ir pagalbos teikimas. Gimnazijoje susitarta, kad pažanga – tai mokymosi rezultatų ir lankomumo gerėjimas, vėlavimų į pamokas ir drausmės problemų mažėjimas. Svarbu mokiniui padėti stebėti save, apmąstyti stipriąsias ir silpnąsias puses, kelti mokymosi tikslus. Laiku nustatyti mokymosi sunkumus, problemas ir numatyti būdus jiems šalinti. Informuoti tėvus apie mokinių pasiekimus ir pažangą. Kasmet aptarti diagnostinių testų, pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų rezultatus.
Semeliškių gimnazija pateikė anketą savo kolektyvui ir apibendrino atsakymus, kuriuos atsiuntė mokytoja Nijolė Ustilienė
1. Remdamasi anketos duomenimis (atsakymais), pateikiame atsakymą, kodėl mokiniai nesimoko:
Mokymosi motyvacija formuojama šeimoje. Mokiniai, gaunantys palaikymą šeimoje, turi stiprią motyvaciją ir suformuotą gyvenimo tikslą. Jie būna apsisprendę dėl savo ateities ir nuosekliai siekia svajonės. Mokiniai, gyvenantys socialiai pažeidžiamose šeimose, mato kitokią realybę. Jų tikslas – kuo didesnė pašalpa, nes kam mokytis ir dirbti, jeigu galima gyventi iš socialinių pašalpų. Šeimos suformuoti įgūdžiai kuria ir mokinio ateities modelį, skatina nenorą mokytis ir žemą žinių lygį. Kai kurie ugdytiniai norėtų į mokyklą ateiti tik pavalgyti.
Žinoma, būna ir retų išimčių, įrodančių, kad bendras darbas duoda rezultatų, motyvuojančių nenuleisti rankų ir dar su didesne energija dirbti švietimo srityje.
Tačiau ir aukštą motyvaciją turintys mokiniai Lietuvoje nemato perspektyvų, nes įgiję išsilavinimą, negauna darbo, užsiregistruoja darbo biržoje, o vėliau išvyksta į užsienį ir kuria savo ateitį. Pastaraisiais metais vykdoma politika gena jaunus žmones iš šalies. Mūsų Tėvynėje paruošti specialistai kuria užsienio valstybių gerovę. Buvo atvejų, kai abiturientai, gavę viliojantį darbo pasiūlymą, išvyko į užsienį, likus vos mėnesiui iki mokslo metų pabaigos. Arba išvyko, nesulaukę Brandos atestato ar diplomo.
Nuolatinės vykstančios švietimo reformos neduoda teigiamų rezultatų. Per didelė mokomųjų dalykų apimtis, įvairių gebėjimų mokiniams nepritaikytas ugdymo turinys, sunkios užduotys, atsiradusios žinių spragos taip pat mažina mokymosi motyvaciją. Mokiniai nenori mokytis savarankiškai, ieškoti įvairių žinių šaltinių, atlikti namų darbų. Jie patiria stresą, spaudimą iš artimųjų, pedagogų ir dažnai priekaištauja, kad iš jų daug reikalaujama, kad šių žinių gyvenime neprireiks, kad nėra motyvacijos mokytis.
Jaunajai kartai stinga atsakomybės už savo poelgius, veiksmus, mokymosi rezultatus. Jeigu mokiniai neturi įsipareigojimų namuose, vengia jų ir mokykloje. Ypač tai pastebima ugdymo proceso veikloje, klasės valandėlių, popamokinės veiklos užsiėmimuose.
Mokytojai, pavargę nuo rutinos, nesibaigiančių problemų, nepelnytų kaltinimų, pastaruoju metu prasidėjusios šmeižto atakos, taip pat praranda motyvaciją. Juk mokytojas, norėdamas būti savo srities žinovu, turi užsiimti savišvieta, tobulėjimu, įvairių kompetencijų ugdymu. Deja, finansinės galimybės yra ribotos, darbo laikas nepamatuotas, o profesinę ugnelę, degusią širdyje, po truputį užgesina reformų vėjai, nuolatinis neužtikrintumo jausmas, didžiulė atsakomybė, nuolatinis spaudimas, noras keisti profesiją.
Tada nebelieka stimulo, sveikatos, o kartais ir laiko taikyti naujus ugdymo metodus, sudominti ugdytinius mokomuoju dalyku, naudoti informacines technologijas, atrasti naujas kūrybines erdves. Juk mokytojas yra ta varomoji jėga, kuri motyvuoja, veda mokinius pirmyn, uždega naujomis idėjomis, skatina domėtis, kurti, atrasti pažinimo džiaugsmą. Kaip įkvėpti drąsos, pasitikėjimo jauniems žmonėms, jeigu įvairios susiklosčiusios aplinkybės, ambicijos sužlugdė mokytojo pasitikėjimą savimi ir kitais.
Tad tegul rusena vilties kibirkštis ir atveria kelius naujiems, teigiamiems pokyčiams, keičiantiems mokyklų bendruomenių gyvenimą. Tegul padeda kurti ateitį savo Tėvynėje, savo savivaldybėje, o ne svečioje šalyje.
2. Remdamasi anketos duomenimis (atsakymais), pateikiame atsakymą, ką reikėtų daryti, kad pagerėtų mokinių akademinės žinios.
Kad pagerėtų mokinių akademinės žinios, reikalingas praktinis jų pritaikymas. Ne skaityti ir girdėti, o paliesti mokomuosius dalykus trokšta jaunoji karta. Būtina didinti finansavimą pažintinėms veikloms, netradicinių pamokų organizavimui, netradicinių aplinkų kūrimui. Žadinkime mokinių smalsumą!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, reikia stiprinti mokinių motyvaciją, taikyti praktines užduotis, organizuoti įvairius konkursus, susitikimus su žymiais žmonėmis, skatinti mokinius už įvairius pasiekimus. Žadinkime mokinių motyvaciją!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, reikia baigti nuolatines reformas, gerinti ugdymo įstaigų materialinę bazę, šiuolaikiškai įrengti kabinetus, atnaujinti mokymo priemones. Žadinkime mokinių novatoriškumą!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, skatinkime glaudesnį mokyklos ir tėvų bendradarbiavimą, nes tik nuoseklus, vieningas darbas duoda gerų rezultatų. Žadinkime mokinių bendruomeniškumą!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, skatinkime mokytojų norą keistis, atlikti pamokų „reviziją“, naudoti informacines technologijas, sudominti mokomuoju dalyku. Žadinkime mokinių kūrybiškumą!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, skatinkime mokinių norą padėti vieni kitiems, nes informacija, išgirsta iš draugo, greičiau pasiekia ausis ir širdį, nes geras darbas gėriu sugrįžta. Skatinkime mokinius savanoriauti!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, skatinkime saviraišką, projektinę veiklą, išgryninkime ir pristatykime ateities profesijas, kad mokiniai jaustųsi reikalingi savo Tėvynei, kad galėtų dirbti jos labui. Žadinkime mokinių patriotiškumą!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, galvokime apie mokinį, jo komfortą, sveikatą, saugumą, jo ateitį Lietuvoje, o ne apie ,,mokinio krepšelį“. Žadinkime mokinių pilietiškumą!
Kad gerėtų mokinių akademinės žinios, vykdykime atsakingą švietimo politiką, ugdymo turinio pertvarką, formuokime glaudžius įvairių institucijų ryšius. Žadinkime mokinių atsakomybę.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė gegužės 12 dieną lankėsi Elektrėnų savivaldybėje, „Elektrėnų kronikos“ redaktorės pavaduotoja Virginija Jacinavičiūtė norėjo užduoti kelis klausimus, bet gerbiama ministrė labai skubėjo ir sutiko į klausimus atsakyti vėliau raštu ir atsiųsti, pateikiame ir Jums atsakymus.
1. Pagal paskelbtus tarptautinius tyrimo (PISA) rezultatus Lietuva sparčiai artėja prie valstybių, kuriose mokymosi rezultatai vieni prasčiausių. Ką, gerb. Ministre, Jūsų nuomone, savo iniciatyva (nelaukdama nurodymų iš Ministerijos) turėtų daryti kiekviena mokykla, kad rezultatai pagerėtų?
Visų pirma, kiekviena mokykla turi ugdyti įdomiai, remtis aktyviais mokymo metodais, individualizuoti ugdymą. Turime tikrai daug pavyzdžių, kaip talentingi mokytojai, mokyklų vadovai sugeba organizuoti mokiniams patrauklų ugdymą. Mokytojo galioje – nemažai būdų, kaip sudominti mokinį. Pvz., integruotos skirtingų dalykų pamokos, tarkime, geografijos, fizikos ir lietuvių kalbos integruota pamoka-ekskursija hidroelektrinėje, fizikos ir geografijos pamoka Molėtų observatorijoje ar biologijos pamoka kukurūzų labirinte, ant piliakalnio, miesto ligoninės muziejuje ar kitur. Vardiju tikrus geruosius mokyklų pavyzdžius.
Svarbu įdomūs mokymo metodai, ypač tai tinka mažesnių klasių mokiniams. Ir per pamokas įprastoje klasėje galima pažiūrėti trumpą vaizdo filmą, mokymui panaudoti mobiliuosius telefonus, atlikti tyrimus mokyklos laboratorijoje, suskirstyti mokinius į grupes, kaskart vis pagal kitus kriterijus, duoti papildomų užduočių ir pan.
Tad dabartiniam mokytojui tenka nemažai mokytis, domėtis, tobulintis. Nuo to, kaip jis organizuos pamoką, didžiąja dalimi priklauso vaiko mokymosi sėkmė.
Svarbu ir laiku padėti mokiniui, kuriam ne taip gerai sekasi pasiekti akademinių rezultatų, kad jis neatsiliktų nuo bendraamžių. Mokykloms iš tiesų suteikta nemažai savarankiškumo, kad jos galėtų individualizuoti ugdymą ir padėti mokiniui. Mokykla gali skirti 3 valandas per savaitę mokymo pagalbai. Per tą laiką vaikui gali padėti mokytojas, skirdamas papildomas konsultacijas, vyresnis mokinys mažesniam ar tas, kuriam sekasi geriau mokytis, – būdų yra įvairių.
Žinoma, sėkmingam ugdymui labai svarbi ir saugi emocinė aplinka mokykloje. Dėl to nuo rugsėjo visos mokyklos privalės įgyvendinti prevencines programas. Vaikas mokykloje turi jaustis saugus, gerbiamas, lygiai taip pat išmokti gerbti ir kitus. Kai jis norės eiti į mokyklą, nes tenai įdomu ir gera, tai tikrai mes būsime labai daug ko pasiekę.
2. Ar manote, kad mokslo metų ilginimas gali pagerinti mokinių žinias. Prašytume argumentuoti.
Mokymosi trukmė yra viena iš daugelio priemonių gerinant bendrojo ugdymo kokybę ir tolygiau paskirstant mokymosi krūvį per mokslo metus bei sudarant galimybes mokytis įvairiose erdvėse, nesiskubinant išeiti programos. Toks siekis fiksuotas ir Geros mokyklos koncepcijoje. Mokymosi laikas yra svarbus ugdymo kokybės faktorius.
2008 m., kai buvo atnaujintos ugdymo programos, mokslo metai Lietuvoje truko 39 savaites (195 mokymosi dienos), kaip ir daugelyje Europos šalių. Iki 2015 m. jie sutrumpėjo 5 savaitėmis. O programos liko tos pačios, orientuotos į 39 sav. trukmę.
Dėl to mokiniai kenčia nuo didelio mokymosi tempo ir krūvio, įtampos. Dalis mokymosi krūvio perkeliama į namus – užduodama daug namų darbų.
Mokiniai mokosi labai intensyviai, „suspaustai“, „bėgama“ per programą, po to turi ilgą trijų mėnesių pertrauką vasarą. Iš viso per mokslo metus – 4 mėnesiai atostogų. Tai vienos ilgiausių atostogų Europoje. Neracionalus atostogų ir krūvio paskirstymas kenkia ugdymo kokybei ir mokinių savijautai mokyklose.
Trūksta laiko neformaliojo švietimo veikloms, bendravimui, geros emocinės aplinkos mokykloje kūrimui.
Pridėjus mokslo dienų, ugdymo programų apimtis nedidės, jos bus įgyvendinamos per ilgesnį laiką. Tai reiškia – mažiau namų darbų, mažiau streso ir skubėjimo, daugiau laiko mokiniams įtvirtinti ir praktikoje išbandyti savo gebėjimus ir žinias, užsiimti įvairiomis edukacinėmis veiklomis.
Mokslo dienų skaičiaus didinimas – tik viena iš keleto numatytų priemonių, padėsiančių pagerinti mokinių pasiekimus. Taip pat atnaujiname ugdymo programas. Nuo rugsėjo bus atsisakyta neaktualių, neesminių mokymo temų dalykų programose. Mokymasis bus nuoseklesnis, gilesnis, skiriant daugiau laiko kartojimui. Daugiau kaip 700 šalies mokyklų, kuriose mokosi 1–8 klasių mokiniai, pasieks naujos gamtos ir technologinių mokslų mokymosi priemonės, kad mokiniai daugiau mokytųsi tyrinėdami, mokslines idėjas patikrindami ir pritaikydami kasdieniame gyvenime.
Dėkojame pašnekovams už išsakytas mintis. Aiškėja nuomonė, kad mokinių mokymosi rezultatai priklauso ir nuo šeimos filosofijos, ir nuo mokyklos darbo, ir nuo visuomenės požiūrio, ir nuo valstybės švietimo politikos. Kiekviena iš minėtų grupių turėtų atlikti savo pareigas. Ar taip yra iš tiesų?
Mokykla žino, kad šiuolaikinius mokinius reikia mokyti kitaip (pvz., individualizuoti darbą, mokiniui reikia ne tik klausyti mokytojo aiškinimo, jam būtina sudaryti sąlygas pačiam mokytis pamokoje ir kt.). Gaila, bet mokytojams nesudaromos reikiamos sąlygos mokyti naujoviškai, nes valstybei trūksta lėšų.
Tėvai, anot pašnekovų, kartais vaikus palieka seneliams, nes uždarbiauja užsienyje ir prie atžalų auklėjimo (pvz., formuoti atsakingą požiūrį į mokymąsi) menkai tegali prisidėti.
Dalis visuomenės labiau vertina pinigus, ne mokslą, o jaunas žmogus trokšta turėti viską, kas geriausia, o tam, kaip žinia, reikalingi pinigai.
Apie Švietimo ir mokslo ministeriją jau kalbėjome, ji vykdo reformą ir siekia pertvarkyi švietimo sistemą. Ar reforma bus sėkminga, po kelerių metų parodys mokinių mokymosi rezultatai.
Lieka mokykla, kuri yra ir bus atsakinga už mokinių pažangą. Jie, gerb. mūsų pašnekovai, (ir ne tik jie) dirbantys mokykloje, ateinančiais mokslo metais privalės vykdyti (nesvarbu, pritaria ar ne) naują Švietimo ir mokslo ministerijos reformą ir siekti geresnių rezultatų, pasikliaudami tik savo idėjomis ir savo kolektyvo darbu.