Julija Kirkilienė
Slogią nuotaiką ar blogas mintis man visada išsklaido pagyvenusių žmonių bendrijos „Bočiai“ renginiai.
Reikia tik pamatyti, kaip mūsų bočiai, amžiumi vyresni už Elektrėnus, moka džiaugtis ir linksmintis. Vasario 5 d. jie susirinko kartu švęsti Užgavėnes. Mat, anot programai scenarijų kūrusios Ramutės Liepinienės:
Užgavėnės – šventė blynų,
Tad susėskim su kaimynu
Už turtingo vaišių stalo…
Lai nebus linksmybėms
galo!
Bet dar iki pasisėdėjimo už bendro stalo bočiai patys paruošė puikią programą ir dar į svečius pasikvietė kaimo kapelą iš Pylimų „Pylimėlis“ (vadovė Onutė Nenartavičienė). Bočių bendrijos pirmininkė Birutė Kizienė papasakojo apie Užgavėnių papročius.
Po rimtų kalbų Elektrėnų bočiai pasirėdę kiškių rūbais pagal bendrai sukurtus kupletus suvaidino „Zuikių gyvenimą Elektrėnuose“. Zuikių karnavale dainuojama buvo apie tai, kaip zuikiai elektrinę, miestą ir mokyklą čia pastatė, bet dabar visi skundžiasi ir zyzia, kad niekaip nepraeina krizė. Bet, kadangi bočiai dainas traukia iš širdies, ir krizės baimė jų neveiks. Jie – nors nuplikę, bet laimingi, šokti ir dainuoti netingi. Po kiekvienos strofos vis priedainį pridūrė: Ucha, ucha cha, nei čia buvo, nei čia ką.
Visus dalyvius zuikiai apdovanojo talismanais – zuikių maišiukais, kuriuose buvo zuikio pyrago. O kokios gi Užgavėnės, jei neišvarysi žiemos iš kiemo ir nesudeginsi Morės? Garsiai senoliai varė žiemą ir, žinoma, sudegino gražuolę Morę. Kaip sakė R. Liepinienė, vieni varžosi, kas padarys didžiausią Morę, o jie padarė mažiausią – iš popieriaus skiautelių. Gaila tokią gražuolę sudeginti buvo, bet kaip kitaip gėriui vietos daugiau liks, jei blogio nesudeginsi.
Po gražių kupletų, lyriškų romansų padainavo naujasis bočių bendrijos ansamblis „Dubija“, (vadovė Dalia Mamkutė), koncertavo savivaldybėje garsus ansamblis „Pylimėlis“. O po koncerto, kaip įprasta bočių susiėjimuose, visi pasislinko prie bendro stalo. Padėkoję vieni kitiems už pastangas ir pagalbą gražiai ruošiant šventę, bočiai dainavo susikabinę, palinguodami, atsistoję, atsisėdę ar šokdami. Juk taip miela kartu pabūti su tais, kurie dar jauni atsikraustė gyventi į besikuriantį Elektrėnų miestą. Atvažiavo čia ne šiaip sau, kaip sakė ilgametis elektrinės direktorius Pranas Noreika, atvažiavo neramūs žmonės, suradę erdvę, kurioje galėjo deramai išreikšti save. Neramūs šie žmonės liko iki šiol. Ir taip norisi, kad tas neramumas kuo labiau užkrėstų jaunimą, kad jie, bočių pamaina, taip pat mokėtų vieni kitiems šypsotis šiltai, draugiškai, be pykčio ir keršto. Bočiai žino, kad nuo to gyvenimas būna daug geresnis.
Užgavėnės – šventė blynų,
Tad susėskim su kaimynu
Už turtingo vaišių stalo…
Lai nebus linksmybėms
galo!
Bet dar iki pasisėdėjimo už bendro stalo bočiai patys paruošė puikią programą ir dar į svečius pasikvietė kaimo kapelą iš Pylimų „Pylimėlis“ (vadovė Onutė Nenartavičienė). Bočių bendrijos pirmininkė Birutė Kizienė papasakojo apie Užgavėnių papročius.
Po rimtų kalbų Elektrėnų bočiai pasirėdę kiškių rūbais pagal bendrai sukurtus kupletus suvaidino „Zuikių gyvenimą Elektrėnuose“. Zuikių karnavale dainuojama buvo apie tai, kaip zuikiai elektrinę, miestą ir mokyklą čia pastatė, bet dabar visi skundžiasi ir zyzia, kad niekaip nepraeina krizė. Bet, kadangi bočiai dainas traukia iš širdies, ir krizės baimė jų neveiks. Jie – nors nuplikę, bet laimingi, šokti ir dainuoti netingi. Po kiekvienos strofos vis priedainį pridūrė: Ucha, ucha cha, nei čia buvo, nei čia ką.
Visus dalyvius zuikiai apdovanojo talismanais – zuikių maišiukais, kuriuose buvo zuikio pyrago. O kokios gi Užgavėnės, jei neišvarysi žiemos iš kiemo ir nesudeginsi Morės? Garsiai senoliai varė žiemą ir, žinoma, sudegino gražuolę Morę. Kaip sakė R. Liepinienė, vieni varžosi, kas padarys didžiausią Morę, o jie padarė mažiausią – iš popieriaus skiautelių. Gaila tokią gražuolę sudeginti buvo, bet kaip kitaip gėriui vietos daugiau liks, jei blogio nesudeginsi.
Po gražių kupletų, lyriškų romansų padainavo naujasis bočių bendrijos ansamblis „Dubija“, (vadovė Dalia Mamkutė), koncertavo savivaldybėje garsus ansamblis „Pylimėlis“. O po koncerto, kaip įprasta bočių susiėjimuose, visi pasislinko prie bendro stalo. Padėkoję vieni kitiems už pastangas ir pagalbą gražiai ruošiant šventę, bočiai dainavo susikabinę, palinguodami, atsistoję, atsisėdę ar šokdami. Juk taip miela kartu pabūti su tais, kurie dar jauni atsikraustė gyventi į besikuriantį Elektrėnų miestą. Atvažiavo čia ne šiaip sau, kaip sakė ilgametis elektrinės direktorius Pranas Noreika, atvažiavo neramūs žmonės, suradę erdvę, kurioje galėjo deramai išreikšti save. Neramūs šie žmonės liko iki šiol. Ir taip norisi, kad tas neramumas kuo labiau užkrėstų jaunimą, kad jie, bočių pamaina, taip pat mokėtų vieni kitiems šypsotis šiltai, draugiškai, be pykčio ir keršto. Bočiai žino, kad nuo to gyvenimas būna daug geresnis.