Pradėti mokytojauti – man buvo iššūkis

Pradėti mokytojauti – man buvo iššūkis

Mokiniams, baigusiems Elek­trėnų meno mokyklą (EMM), neretai ji tampa tramplinu į  tolimesnį muzikos pasaulį. Vieni pasirenka muzikanto profesionalo kelią, kiti tampa muzikos mokytojais, o kai kas pasuka ten, kur akys veda. Albina Sidaravičienė kalbina Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos muzikos mokytoją metodininką Arūną Pliskauską, prieš keletą dešimtmečių baigusį EMM.

 

Gerb. Arūnai, daug kas Jus pažįsta kaip „Versmės“ gimnazijos mokytoją. Papasakokite apie savo kelią, atvedusį į „Versmę“.

 „Versmėje“ aš įsidarbinau labai atsitiktinai. Tuo metu aš pabaigiau profesijų keitimo maratoną. Eilinį kartą pakeičiau darbą, paskutinis buvo priešgaisrinėje apsaugoje – gelbėtojo. Tai  nutiko 1994 m. spalio mėnesį. Žmona mane, tuo metu nedirbantį, nusitempė į darbo biržą. Ten man pateikė anketą, kurioje aš parašiau, kad norėčiau įgyti medžio apdirbimo-staklininko kvalifikaciją, kadangi mėgstu meistrauti. Buvo rekomenduota dirbti mokytoju „Versmės“ gimnazijoje. Man tai buvo akivaizdus iššūkis. Atvirai sakau, jei man prieš kelias dienas, kas nors būtų sakęs, jog tapsiu mokytojas, būčiau „spjovęs į barzdą kiekvienam tokiam „pranašui“. Neįsivaizdavau savęs mokytoju, nes pats buvau ne iš geriausių mokinių. Nutariau pamėginti. Ir štai po pirmo susitikimo su gimnazijos direktoriumi Egidijumi Kontrimu, buvau nukreiptas pas mokytoją Henriką Vaišvilą, kuris mane supažindino su būsimo darbo specifika. Noriu paminėti, kad ėjau nurodytu adresu labai abejodamas savo pasirinkimu. Bet po susitikimo su Henriku pajutau palaikymą ir paramą, pradėjau vesti pirmąsias pamokas, kurioms mane ruošė ir konsultavo mano kolega, diplomuotas technologijų mokytojas H. Vaišvila. Taigi iki šiol kartu su Henriku darbuojamės „Versmėje“.

Jūs mokėtės Elektrėnų meno (muzikos) mokykloje, kokia Jūsų nuomonė apie meno (muzikos) mokyklas, ar jos yra kankynė vaikams, ar, priešingai, jos teikia džiaugsmą?

Atsakysiu paprastai: laimingas tas vaikas, kuris papuola pas mokytoją „nuo Dievo“. Man tikrai pasisekė, turėjau du genialius mokytojus: tai muzikos specialybės (violončelės) mokytoją Algirdą Ba­kutį ir matematikos – Antaną Vai­čiulį. Tai mokytojai, kurie gebėjo paprasta kalba išaiškinti savo dalyko subtilybes.  Man visą gyvenimą Jie – mokytojo idealas. 

Aš su skausmu prisimenu savo pirmuosius metus muzikos mokykloje. Kokios nuobodžios pamokos ir užduotys, kai turi „zulinti“ įvairių pratimų užduotis, gamas, kai tavęs neklauso instrumentas ir grodamas išgauni „pjaunamo katino“ garsus. Kai tavo delnus dėl neteisingos technikos kausto mėšlungis – tai tikrai nekelia jokiam mokinukui motyvacijos. Kiek kartų svajojau, kad tėvai leistų atsisakyti muzikos mokyklos ir aš galėčiau ilgiau su draugais pažaisti kieme…

Todėl norėčiau kreiptis į visų meno mokyklose besimokančių vaikų tėvelius. Mielieji tėveliai, būkit pakantūs ir palaikykit savo atžalas pirmose klasėse. Jiems, jūsų vaikams, tikrai labai sunku pirmais metais meno mokykloje, neturint meistriškumo ir siekiant jo įgyti.  Bet… Kai paklūsta technika, kai jūsų vaiko rankose „prabyla“ instrumentas, kai pradeda važinėti po konkursus ir festivalius, sutikit, kad patirtas vargas atsiperka. Tad mano patarimas: vaikai veržiasi į meno mokyklą vejami patirti artisto džiaugsmą, iš smalsumo… tačiau greit nusivilia, kai supranta, kiek reikės įdėti triūso, kad pasiektum tikslą. Mieli tėveliai, būkite kantrūs, palaikykite savo atžalas pirmuosius metus… Ir rezultatas jūsų neapvils, kai instrumentas  suskambės jūsų vaiko rankose – neverčiamas pats pradės juo domėtis.

Kas  Jus paskatino lankyti meno (muzikos) mokyklą?

 Kai man buvo 4 metukai, tėtis parnešė namo televizorių. Kai suderino anteną, pamačiau pirmą televizijos laidą. Tai buvo kažkoks klasikinės muzikos koncertas: grojo smuikininkas pritariant fortepijonui…  Aš suakmenėjau… Man taip patiko… Mūsų šeimoje buvo muzikalių žmonių (tėtis, dėdės, senelis), mano akyse muzikantas buvo kažkokia fantastinė būtybė, turinti ypatingų gebėjimų. Kai pradėjau mokytis pirmoje klasėje, pas mus atėjo mokytoja iš tuometinės muzikos mokyklos ir tikrino pirmokėlių klausą, ritmo pojūtį. Netrukus po patikrinimo, vieną vakarą pas mus užsuko ta pati mokytoja ir pasikalbėjusi su tėvais sutarė, kad aš mokysiuosi muzikos mokykloje. Aišku, paklausė ir manęs, ar norėčiau. Aš pareiškiau didžiulį norą. Taigi taip pradėjau mokytis Elektrėnų muzikos mokyk­loje nuo 1973 m. rudens iki 1981 metų pavasario.

Ko, Arūnai, mokėtės muzikos mokykloje?

Kai mane nuvedė į muzikos mokyklą, į mano pakartotinę perklausą susirinko, ko gero, visi dirbę mokytojai. Trumpai testavę mane, mokytojai išėjo į koridorių (man pasirodė, tarėsi, kieno aš būsiu mokinys). Netrukus į klasę grįžo mokytojas A. Bakutis, nešinas violončele. Jis atsisėdo ir netardamas nė žodžio virtuoziškai sugrojo Rimskio-Korsakovo „Kamanės skridi­mą“. Pabaigęs kūrinį paklausė: „Patiko?“ Aš susižavėjęs tik linksėjau galvą. Na, taip mano specialybės instrumentas tapo violončelė, privalomas instrumentas akordeonas. Be to, mokykloje privalu mokytis solfedžio, muzikos lite­ratūros, pradinėse klasėse dainuoti chore. 

Kaip vertinate mokslo metus muzikos mokykloje?

Aš labai dėkingas savo tėvams, mokytojams, kad jie mane sugebėjo išlaikyti muzikos mokykloje pirmuosius trejus metus, kai aš piktybiškai praleidinėdavau pamokas, ieškodavau visokių priežasčių, kad tik nereiktų eiti į pamokas. Galbūt todėl, kad turėjau dar vieną aistrą – mėgau  meistrauti. Mane ypač žavėjo skrendančių lėktuvų modeliai. Be muzikos mokyklos, dar lankiau ir aviamodeliuotojų būrelį, ir ledo ritulį,  bet viskam laiko tikrai neužteko, nors ir labai bandžiau suderinti – nepavyko. Ir štai nuo ketvirtos klasės viskas apsivertė aukštyn kojom. Mano violončelė, po nemėgstamų, priverstinų gamų, pratimų, etiudų suvirpėjo kitu tembru. Ji prabilo šiltu, tarsi žmogaus balsu. Nuo tada  instrumentas pradėjo manęs klausyti, mes „susi­draugavom“, atsirado noras mokytis. Muzikos mokykloje susitikau ir susidraugavau su dauguma vaikų, kurie dabar yra gerai žinomi žmonės. Metai muzikos mokykloje buvo mano vaikystės, paauglystės dalis. Man jie labai prasmingi. O svarbiausia, paskutiniais metais, kai mokiausi muzikos mokykloje, mokytojas A. Bakutis man pasiūlė groti miesto estradiniame ansamblyje „Volta“ bosine gitara. O dieve… Tai buvo mano slapta, „žydra“ svajonė – groti estradiniame ansamblyje. Tai ir lėmė mano apsisprendimą, baigęs muzikos mokyklą, stojau į naujai atsidarantį estradinį skyrių Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Tiesa, jau besimokydamas Vilniuje ne vieną kartą gailėjausi, kad iškeičiau violončelę į bosinę gitarą… Bet juk labai norėjos būti madingam.

Ką Jums davė muzikos mokyk­los baigimas, kokius mokytojus prisimenate?

Mokyklos baigimas man suteikė galimybę toliau mokytis muzikos. Mokykloje užsimezgė nuošir­džios pažintys su mokyklos mokytojais, moksleiviais. Aišku, ir dabartinis muzikos mokytojo darbas yra tiesiogiai susijęs su muzikos mokyklos baigimu. Muzikos mokykla buvo mano pirmas, svarus žingsnis muzikanto karjeros link.

 Kalbėdamas apie mokytojus, visų pirma prisimenu savo specialybės mokytoją Algirdą Bakutį, su kuriuo iki šiol bendrauju. Tai atsidavęs savo mokiniams mokytojas, genialiai gebantis paaiškinti mokiniams apie muzikos garsus, grojimo manierą. Labai ryškiai pamenu solfedžio mokytoją Julių Jurgaitį. Tai be galo inteligentiška, pareiginga, taktiška asmenybė. Berods, trečioje klasėje šis mokytojas man skyrė papildomų vasaros darbų, nes piktybiškai nelankiau pamokų – nesimokiau. Aš labai dėkingas mo­kytojui už tokį sprendimą – per dvi savaites išmokau visą trijų klasių kursą. Be to, geriau pažinau savo solfedžio mokytoją ir su juo užsimezgė draugiški (kiek galima tarp mokinio ir mokytojo) santykiai. 

Labai nuoširdžiai bendravome su akordeono mokytoja Laima Kesminaite.

Negaliu nepaminėti visuomet malonaus, besišypsančio muzikos istorijos mokytojo Jono Pupiaus, kuris tą nuo­bo­džią discipliną mokėdavo pateikti be galo kūrybingai. Kokie įdomūs buvo M. K. Čiurlionio, kitų kompozitorių biografijos vingiai, nuspalvinti įvairiais linksmais nutikimais.

Gal žinote, kaip susiklostė Jūsų draugų, su kuriais mokėtės Elektrėnų muzikos mokykloje, gyvenimas. Ar jiems muzikos mokykla buvo  reikalinga?

Šios mokyklos įtaka, be abejo, svarbi visiems, kas joje mokėsi ar mokosi, nes jauno žmogus dvasia gauna peno, manau, jaunuoliai tampa geresni. Kažkas yra pasakęs, kad žmogus, susijęs su menu, tikrai neis žudyti.

Vienas iš draugų – Lietuvoje gerai žinomas muzikos entuziastas, muzikos vadovėlių autorius, mėgstamas lektorius dr. Eirimas Velička, su kuriuo kartu mokėmės Elektrėnų muzikos mokykloje, tik jis pas mokytoją Virginiją Eugeniją Bakutienę smuiko klasėje. Kai įstojau į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar konservatoriją), teko kartu dvejus metus gyventi viename kambaryje. Tai be galo užsispyręs (gerąja prasme), kryptingai tikslo siekiantis žmogus. Tikrai yra ir daugiau muzikos pasaulyje gerai žinomų buvusių EMM mokinių. Asmeniškai man pažįstami Aidas Jurgaitis (smuikas), Kęstutis Rėklys (kontrabosas) ir daug kitų.

„Versmėje“ Jūs mokote tech­nologijų ir muzikos. Kaip sekasi derinti tokias dvi veiklas, kuri Jums arčiau prie širdies?

 Jos man dera tuo, kad abi reikalauja kūrybos. Aišku, paprasčiau būtų mokyti vieno dalyko, galima būtų labiau susikoncentruoti, pasiruošti įdomesnėms pamokoms. Ne paslaptis – veikla „dviem frontais“ visuomet reikalauja daugiau pastangų, nei mokant vieno dalyko. Kas arčiau širdies, tikrai sunku pasakyti… Gal tik ilgiau bendrauju su muzika.

Dirbdamas mokytoju Jūs dalyvaujate projektų veikloje ir buvote išvykęs į užsienio mokyklas. Papasakokite, kaip dirba mokytojai užsienyje ir kaip Lietuvoje?

Aš dvejus metus dalyvavau Erasmus+ I.M.A.G.I.N.E. projekte. Svečiuojantis Suomijoje, Alajarvi miestelyje, mūsų delegacijai buvo sudarytos sąlygos susipažinti su Suomijos švietimo sistemos struktūra, su mokytojų darbo specifika. Pirmiausiai krito į akis nepalyginamai didesnis jaunų mokytojų procentas mokyklose, mokymo įstaigų aprūpinimas pažangiausiomis mokymo priemonėmis.  Imponavo tai, kad mokytojai yra laisvi nuo „popierizmo“, nuo kontroliuojančių institucijų. Kiekvieno dalyko mokytojai turi padėjėjus, to dalyko specialistus. Ir nesvarbu, ar tai būtų kūno kultūra, ar muzika, ar dailė, ar technologijos, ar užsienio kalba. Mokytojo veikla lydima absoliutaus pasitikėjimo. Klasių komplektai gerokai mažesni. Padarė didžiulį įspūdį tai, kaip organizuotas vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, mokymas ir lavinimas. Na, o apie atlyginimus gal patylėsiu. Kolegoms Suomijoje buvo sunku suprasti, kaip mes gebam pragyventi gaudami tokias „pašalpas“.

Kaip vertinate mokytojo darbą Lietuvoje? 

Akivaizdu, kad švietimas Lietuvoje yra „posūnio“ vietoje. Kai kurie valdininkai nuolat deklaruoja, kad švietimas yra prioritetinė sritis. Bet jų veikla verčia tuo abejoti. Nuolat imituoja darbą, priima abejotinus sprendimus, stengiasi visur ir visaip kontroliuoti mokytoją. Mokytojas nuolat užverčiamas abejotinos svarbos popierių šūsnimis. Visus juos užpildyti reikia nemažai laiko. Kyla klausimas, o kada ruoštis kūrybingoms pamokoms, kada pasidomėti savo dėstomo dalyko naujovėmis, kur rasti daugiau laiko tiesiogiai pabendrauti su mokiniais? Juk mokinį išklausyti, patarti jam, yra kur kas svarbiau už parašytą popierių, kuris nugula stalčiuje. Mokytojas turi būti ir tėtis, ir mama, ir draugas, ir savo dalyko specialistas, ir aktorius, ir geras oratorius, ir psichologas, ir suteikti pirmąją pagalbą, ir pilietiškas, ir gražiai apsirengęs, t.t…  O koks jo įvertinimas? Gerai žinoma tiesa, jei vaikas pareiškia norą studijuoti Edukologijos universitete, dažnai visa giminė, o dar ir kaimynai puola atkalbinėti. O jei, neduok dieve, koks mokytojas suklydo, tai pasipila lavina straipsnių, juodinančių mokytojus. Kaip pastebėjau, dažniausiai tai įvyksta tuo metu, kai mokytojai ruošiasi kokiai protesto akcijai. Tai tikrai ne sutapimai… „Juodosios technologijos“, ir tiek.

Kaip Jums sekasi rasti bendrą kalbą su mokiniais?

 Tiesiog gerbiu savo mokinius. Man svarbi yra jų nuomonė vienu ar kitu klausimu, duodu galimybę pasirinkti. Aptariam taisykles, kurių privalu visiems laikytis. Patinka su jais diskutuoti.

Papasakokite apie savo ir savo mokinių nuveiktus darbus

Išmušėt mane iš vėžių… Gera mokytojui, kai gauna „gamtos apdovanotą“ mokinį, kuris yra gabus, motyvuotas ir dar charizmatiškas. Toks mokinys skina laurus įvairiuose  konkursuose, olimpiadose. Man dažnai tada kyla klausimas, ar tai mokytojo nuopelnas? Sakyčiau, 50 proc. Juk mokytojas jį pastebėjo, sistemingai ruošė. Paruošti bet kokioms „varžyboms“ reikia ne vien savo dalyko išmanymo, reikia ir psichologiškai nuteikti. Bet reikia turėti tokių mokinių…

Mano mokinių ryškiausi pasiekimai:

2005 m. TV3 realybės šou „Dan­gus“ organizuotame Lietuvos mo­kyklų jaunųjų atlikėjų konkurse „Mažasis dangus“ nugalėjo mūsų gim­na­zijos grupė, pelniusi publikos ir žiuri  simpatijas. „Nesvarbu“ (Martynas Mačiulis, Karolis Prekeris, Dainius Pliskauskas ir Andrius Triponas) iškovojo pasirodymą „Siemens“ arenoje per finalinį „Dangaus“ koncertą. 

Negaliu nepaminėti  ir solistės Skaistės Karnuševičiūtės, kuri pui­kiai dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse ir „nukeliavo“ iki televizijos turo. Skaistė ir baigusi gimnaziją neapleido muzikos – puikiai pasirodė realybės šou „Kelias į žvaigždes 3“, kur jai taikliai prilipo „Šypsenėlės“ pseudonimas.

Gimnazija gerai prisimena ir vokalinį trio – Indrę Ambra­ze­vi­čiūtę, tą pačią Skaistę Karnu­ševičiūtę, Eglę Remeikaitę – grupę „Glad“.

Kai gavau pasiūlymą dirbti muzikos mokytoju (iki tol aš su vaikais muzikavau tik užklasinių užsiėmimų metu, vykdžiau „Muzikavimo studijos“ užsiėmimus), po metų man skyrė muzikos kabinetą ir suteikė visišką laisvę jį įsirengti. Aptaręs su gimnazijos direktoriumi E. Kontrimu savo viziją ir gavęs jo palaikymą, pradėjau kabineto projektavimą, įrengimo darbus. Džiugu – pavyko sukurti muzikos studiją-kabinetą transformerį. Jame nebėra nei suolų, nei lentos. Vietoj lentos – magnetinė lenta arba nemažo skersmens vaizdo monitorius. Pagal poreikius suprojektavau kompiuterių stalus, lentynas, spintą, originalią sienų apdailą. Pasitelkęs vaikų kūrybą sukūriau garso atspindžius sugeriančią kompoziciją, už ES projekto lėšas įsi­gijom instrumentų ir garso bei vaizdo aparatūrą ir papildėme jau turimą inventorių. Dabar kabinetas be vargo „transformuojasi“ į auditoriją, repeticijų patalpą ar garso įrašymo studiją. Džiaugiuosi, kad jis tapo vienu mėgstamiausių mūsų gimnazijos mokinių kabinetu.

Sako, vyrai Lietuvoje bėga iš mokyklų, ar Jums nekyla pagunda?

Dažnai kyla. Mane, ko gero, mokykloje laiko kūrybingi, entuziastingi mokiniai, bendravimas su jais, draugiški santykiai. Daug kas patinka šiame darbe, bet, aišku, ne viskas.

Dėkojame mokytojui A. Pliskauskui už pokalbį ir linkime Mokytojams sėkmės, sveikatos ir tikėjimo savo darbo prasme. 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69