Šimtamečio išmintis: mylėti ir nekirsti medžių, kurių nesodino

Šimtamečio išmintis:  mylėti ir nekirsti medžių, kurių nesodino
Julija KIRKILIENĖ
Pusmetį vyresnis už atkurtą Lietuvos valstybę elektrėniškis Alfonsas Stonys šimtmetį liepos 28 dieną pasitiks sodo namelyje Geibonyse. Jeigu amžius „neimtų savo“, gal su didžiausiu užgyventu turtu – 12 metų jaunesne žmona Agne – dar pašoktų. O jeigu ir nepašoks, vis tiek Alfonsas džiaugiasi, kad su ja jau baigia pragyventi šešis dešimtmečius ir prašo Dievo dar nors ketverius metelius su ja pabūti, nes ji „labai gera“.  Bet iki šio gražaus jubiliejaus praėjo visas amžius, kuriame Alfonsas ir jo plati giminė skirtingais istorijos tarpsniais su praradimais ir atradimais gyveno ir kūrė Lietuvą.

Šimtmetį pasitinkant
A. Stonys gimė tada, kai Rusijoje virė revoliucija – 1917 m. liepos 28 d. Per savo gyvenimo šimtmetį nepraradęs nei atminties, nei sveiko humoro jausmo, šimtametis kalba lėtai, aiškiai prisimindamas kiekvieną vardą ir pavardę, nieko nesmerkdamas, ant nieko nepykdamas, bet visada turėdamas „savo pažiūras“, savo šypsenėlę lūpose ir kibirkštėles akyse. Atminties šimtamečiui gali pavydėti ne vienas jaunas žmogus. Dukra Dalia sako, kad tėvelis nesuklysdamas gali išvardinti visus Lietuvos rinktinės krepšininkus ir trenerius. O man jis ilgai vardino gyvenime sutiktų žmonių vardus ir pavardes, anūkių pasiekimus, proanūkių dovanas. Beje, brangiausia jam anūkės Rūtos dovanota dovana yra kepuraitė su užrašu „Lietuva“. Ji sodo namelyje padėta garbingiausioje vietoje. Anūkė, sako Alfonsas, net kainą pasakiusi, pajuokaudama, kad „tikrai nepigi“. Kita brangi Alfonso relikvija – senasis Atkurtos nepriklausomos Lietuvos pasas, saugomas švarko vidinėje kišenėje,  kuriame jo pavardė tapo Stonys. senuosiuose dokumentuose jis buvo Stonis. Šimtametis Alfonsas šią žiemą net slogos neturėjęs, o prieš keletą metų buvęs pas šeimos gydytoją dėl akies ligos. „Kad atėjau, reikia kuo nors pasiskųsti“,- šmaikštavęs senolis, bet dėl akies ligos pavėlavęs. Dabar ja blogiau mato. Ir „stabilumo“ kažkaip stotas nelaiko, kojos „sunkiai neša“, todėl savo pasivaikščiojimo takeliuose jam tenka lazdele pasinaudoti, mat „amžius ima savo“.  Jau nebe tas laikas, kai po 15 kilometrų prabėgdavo, kai rytais bet kokiu oru ežere maudydavosi. Net ūgis 10 centimetrų sumažėjęs nuo tų laikų, kai tarnavo Lietuvos kariuomenėje Ulonų batalione. Per savo gyvenimą sakė nerūkęs ir negirtuokliavęs, bet patarimų ilgaamžiškumui pasiekti neskubėjo dalinti: „Protingas pats žino, kaip gyventi, o kvailys vis tiek neklausys“. Bet bendraujant su šimtamečiu, ilgaamžiškumo paslaptį kiekviename senolio žodyje išgirsti galima: svarbu mylėti, nepykti ir niekam blogo nedaryti. Net lageryje jo niekas neprivertė miško kirsti: ne aš sodinau, ne aš ir kirsiu.
Paveldėjimai ir palyginimai
su zmonaGimė Alfonsas Raseinių rajone, Naukaimio kaime, turtingo ūkininko šeimoje, kurioje augo 7 vaikai: keturi broliai ir trys seserys. Turtingi Stoniai buvę nuo seno, vieni iš kitų paveldėdami žemę ir darbštumą. Alfonsas prisimena savo darbštųjį žemdirbį senelį Mataušą, tėvą Joną ir mamą Moniką, visą gyvenimą dirbusius žemę.  Ūkininkavęs būtų ir Afonsas, bet keitėsi laikai ir santvarkos, pakeisdami ir Stonių gyvenimus.
Jaunasis nepriklausomos Lietu­vos vals­ty­bės pilietis Alfonsas mo­­kėsi Žemės ūkio mokykloje, o sulaukęs dvidešimtmečio stojo į Lietuvos kariuomenę Ulonų bataliono raitelių kavalerijos dalinį. Alfonsas prisimena, kaip 1939 metais kavaleristai  jojo Vilniaus vaduoti. Palaukę prie demarkacinės linijos, buvo įleisti į Vilniaus kraštą, o ten juos pasitiko mergaitės su gėlėmis, jų žirgus vainikais papuošė. Deja, ne Lietuvos  ulonams buvo lemta Vilnių Lietuvai sugrąžinti. Istorijoje rašoma:1939 m. rugsėjo mėnesį Vokietija ir Sovietų Sąjunga užėmė Lenkiją. Spalio mėnesį SSRS privertė Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, Lietuvai buvo sugrąžintas iš Lenkijos atimtas Vilnius, tačiau ji buvo priversta įsileisti sovietų kariuomenę. Sovie­tams okupavus Lietuvą, jos kariuo­menė buvo palaipsniui integruojama į Raudonąją armiją, mažinama, galiausiai siekiant išformuoti jos liku­čius. Alfonsas tada demobilizavosi ir grįžo ūkininkauti. Iki šiol Alfonsas lygina sovietų ir Lietuvos kareivių aprangą. Lietuvių batai buvo juodi, odiniai, o sovietai atėjo apsirengę milinėmis žemiau kelių, batai trumpi, kojos autais iki kelių apvyniotos.
Didžiosios permainos
Apie 1940 metų okupaciją Alfon­sas ne ką galėjo pasakyti. Radijo jie neturėjo, laikraščių paskaityti retai gaudavo. Didžiausi pokyčiai buvo tie, kad ūkininkams buvo uždėtos didelės duoklės, o šeimą pasiekė pirmosios netektys: brolis Petras Čėsna  (iš mamos pirmos santuokos) tarpukaryje dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, todėl pirmaisiais oku­pacijos metais buvo ištremtas ir lageryje mirė.  Brolis Antanas  buvo chemijos  mokslų daktaras, todėl jaus­damas būsimas represijas su kitais Lietuvos šviesuoliais pasitraukė į Vakarus, vėliau gyveno Brazilijoje. Prasidėjus karui, Alfonsas vėl buvo laikinai grįžęs į kario gyvenimą – jojo į Kapčiamiestį budėti. Vėliau jam teko slapstytis ir nuo vokiečių, ir nuo sovietų kariuomenės, kol geras žmogus jam išdavė pažymą, kad kariuomenėje tarnauti netinkamas. Karo metu sunkiai susirgo tėvas ir mirė. Alfonsas kantriai ūkininkavo, duoklę atiduodamas tiek vokiečiams, tiek rusams.
Pokario metais seserys ištekėjo, pasikeitė pavardes, todėl sovietai jų nebesupaisė.  Jauniausias brolis Jonas išvažiavo į Kauną mokytis, o Alfonsas su mama liko ūkyje. Bet sunkiais pokario laikais, kai visi buvo varomi į kolūkius, o ūkininkų turtas nacionalizuojamas, Alfonsas nemokėjo pataikauti. Jis palaikė ry­šius su aktyviais Raseinių apylinkių partizanais ir už tai buvo nubaustas. Slapstėsi abu su mama, bet sulaikytas buvo tik Alfonsas. Brolis Jonas irgi buvo persekiojamas, bet nuo tremties išsisuko nesinešiodamas dokumentų ir vis pameluodamas pavardę.
Lageriuose
1948 metais Alfonsas buvo areš­tuotas ir nuteistas 10 metų kalėti lageryje. Išvežtas jis buvo į Kolymą, regioną šiaurės rytų Sibire (Jakutijoje ir Magadano sr.), kur sovietiniu laikotarpiu (daugiausia 1932–1954 m.) buvo masiškai kalinami žmonės. Kolymoje buvo įkurti lageriai, pasi­žymėję ypač sunkiomis darbo ir gyvenimo sąlygomis. Manoma, kad Kolymoje buvo kalinama apie 5 tūkst. Lietuvos gyventojų. Bet Alfonsas ir ten nepalūžo: miške jis nedirbo, nes „ne jis sodino mišką, ne jis ir kirs…“. Tas žemaitiškas užsispyrimas Stoniui išėjo į naudą. Nuo 1938 metų pradėta buvo šio regiono plėtra, statomos galingos elektrinės, todėl darbštusis Alfonsas buvo pasiųstas mokytis elektrinių montuotojo specialybės. Šią specialybę Alfonsas taip gerai išmoko, kad visą likusį gyvenimą iš to duoną valgė. Vietoj 10 metų pažangus kalinys lageryje atidirbo 8 ir 1956 metais buvo paleistas be teisės gyventi Lietuvoje. Bet grįžo iš lagerio  A. Stonys į savo namus pas mamą, kuri jau keturiasdešimtmečiui sūnui buvo ir žmoną nužiūrėjusi –  gražuolę ir gerą kaimo mokytoją, 12 metų jaunesnę Agnę.  O brolis Jonas Kaune tuo metu jau gerą darbą Projektavimo institute turė­jo. Kaip tik Alfonsas pas brolį atvažiavo į svečius, į darbą, į kabinetą kažkoks milicininkas atėjęs prašyti projekto kažkokioms statyboms. Jo­nas sąlygą iškėlęs – priregistruok brolį. Milicininkas Alfonsą  ir prire­gistravęs Kaune, bet neilgam. Pusę metų padirbęs Petrašiūnų šiluminės elektrinės statybose, vėl buvo areš­tuotas ir išsiųstas į Kaliningradą. Ka­liningrade irgi statė elektrinę.
Elektrėnuose
Į Kaliningrado elektrinę pagal paskyrimą dirbti atsiųstas buvo jaunas inžinierius Rimgaudas Antanas Da­niū­nas. Jaunam specialistui tobulė­ti padėjo geras specialistas, bet poli­tinis kalinys Alfonsas Stonys. Vyrai susidraugavo. Į Kaliningradą iš Al­fon­so gimtojo kaimo pasisvečiuoti atvažiuodavo ir jaunoji mokytoja. 1958 metais jie susituokė, bet gyveno atskirai: mokytoja Agnė Stonienė savo kaime mokė vaikus, o Alfonsas  Kaliningrade statė elektrinę. 1959 metais jiems gimė dukra Dalia. 1961 metais Elektrėnuose pradėjus statyti elektrinę, vieno cecho viršininku dirb­ti buvo pakviestas R.A. Daniūnas. Į Elektrėnus dirbti jis pasikvietė ir Alfonsą. Elektrėnuose pastačius mo­kyk­lą, Agnė gavo darbą, o visa  Stonių šeimyna gavo gyvenamą plotą – du kam­barius su bendra virtuve. Elektrinėje Alfonso praeitimi niekas nesidomėjo: už gerą darbą  jis būdavo apdovanojamas ir skatinamas. Tik tada, kai Alfonsas griežtai atsisakė bendrauti su korespondentais ir at­­si­sakė dirbti administracijoje, vie­­nas profsąjungos pirmininkas pasi­­do­mė­jo jo praeitimi ir atskiro buto Stoniai negavo, mat, „nevertas yra ir taip daug visko gavo…“.  Bet Alfonsas ant to profsąjungiečio nepyksta ir žmoną ramina: „Tu čia gal per daug ant jo. Jo buvo tokios pažiūros, mūsų – kitokios…“.
Nepriklausomybė
Nepriklausomybės atkūrimą Al­­fon­­sas sutiko perkopęs septyniasde­šimt, bet sveikas ir energingas. 1991 metų sausį budėjo jis Vilniuje prie Parlamento, savaitėmis namo negrįždamas. Ne tuo keliu, atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ėjo, ne tuo, bet yra laisva, ir tuo labai A. Sto­nys džiaugiasi. Ir dabar jis nepraleidžia nė vienų žinių per tele­viziją, bet nieko nesmerkia, nieko neteisia. Tik nerimauja, kad ne taip žmonės gyvena, kaip reikėtų gy­venti. Šimtametis dabar turi savo džiaugsmų: prieš 20 metų į Lietuvą buvo atvažiavęs jo brolis Antanas iš Brazilijos, o dabar lietuviškas šaknis Amerikoje keroja anūkė Laura. Išvažiavo iš universiteto pagal mainų programą ir negrįžo – ištekėjo, augina dukrą Daliją, Alfonso ir Agnės proanūkę. Kita anūkė Rūta Vilniuje gyvena. Abi anūkės, kaip ir dukra Dalia – ekonomistės. Šimt­mečio pasveikinti  nepamirš ir sese­rų vaikai, prasmingai gyvenantys ir kuriantys Lietuvoje. Agnė išdavė pas­laptį, kad jie šimtmečio proga senoliui  yra filmą sukūrę.
su anukeAgnė ir Alfonsas Stoniai nesi­skundžia gyvenimu – visko užtenka. Alfonsas gauna valstybinę pensiją, dukra Dalia Malinauskienė dažnai užsuka, atveža produktų. Stoniai sode augina daržoves. Lysvės taip išravėtos, tarsi pincetu žolytės išran­kiotos – 88 metų Agnė vis dar taip ravėti gali. O žiemomis senoliai gyve­na mieste, Elektrėnuose, pas dukrą. Priminus šimtamečiui, kad žmogaus amžius yra 140 metų, Alfonsas sakė nesąs gobšuolis, „kad dar ketverius metelius galėčiau su ja pabūti“, su savo žmona Ag­ne, didžiausiu turtu, kurį užgyveno per savo 100 gar­bin­gų, prasmingų, sunkesnių ir lengvesnių gyvenimo metų.

Daugiau: darbo batai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69