Muzika – emocijų kalba

Muzika – emocijų kalba

Prisiminimais apie Vievį, muzikos (meno) mokyklą, pamąstymais apie gyvenimą, kūrybą, muziką ir jos reikšmę žmogui dalinasi žurnalistė, rašytoja Meilė Rinkevičiūtė-Jančorienė.

Į klausimą, kas Ji yra savo šeimai, rašytoja atsako: ,,Kas aš esu? Visų pirma – tėvų dukra, vaikų mama, anūkų močiutė, žmona. Ir tai, man atrodo, pačios svarbiausios pareigos (turiu 3 vaikus ir 5 anūkus). Rašymas ar koks kitas darbas – tik saviraiškos priemonės, tik būdai kažką gero padaryti (pasakyti) kitiems žmonėms, ne tik savo šeimai. Kartu, žinoma, ir savo šeimai, nes rašydama visada galvoju apie tai, ar skaitys mano vaikai, o jeigu skaitys, tai ką jie iš to gaus? Ar jiems bus naudingos mano surinktos ir išpuoselėtos mintys? Šiuo metu rašau ketvirtą knygą, jos tema – sveikata arba – kaip gyventi, kad gyventum ilgai ir džiaugsmingai? Šią knygą aš paskyriau savo vaikams ir vaikaičiams, nes noriu, kad jie VISI gyventų ilgai ir būtų sveiki. Nes juos myliu labiausiai. Manau, mano surašytos mintys padės sveikiau ir ilgiau gyventi ir mano tėčiui, jo draugams, visiems kitiems žmonėms. Deja, nė vienas nesame amžinas, visi kažkada iškeliausime, tačiau ir šiame pasaulyje smagu būti, todėl turėtume žinoti, kaip pratęsti tą buvimą.

Kaip tapau romanų kūrėja? Norisi pasakyti – tiesiog atsitiktinai, nes pradėjau rašyti tada, kai netekau darbo vienoje redakcijoje. Juk žurnalai dabar dažnai bankrutuoja. Maniau, turėsiu kuo užsiimti, o gal ir pinigų uždirbsiu…

Tačiau širdyje tikrai žinau, kad nieko nebūna atsitiktinio. Juk svajojau tapti rašytoja jau nuo 8 klasės. Daug skaičiau, žavėjausi tuo, ką ir kaip rašo kiti, ir slapta svajojau… Vėliau gyvenimas įsuko į tokį verpetą, kad nebuvo kada net pagalvoti apie kažkokį rašymą.

O kai verpetas nurimo, staiga nageliu mane pradėjo krapštyti sena svajonė… „Meile, – kalbėjo ji, – juk tu kažkada norėjai rašyti… Kodėl to nedarai?“

Ir pradėjau rašyti knygą. Pirmą, antrą, trečią. Prisiminiau, kad tai daryti nesąmoningai skatino mane ir mama, juk ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Labai įdomiai dėstė, tik jos dėka aš pamilau knygas. Ir išmokau valdyti žodį.

MeilėŽinoma, dar buvo virtinė atsitiktinumų, kurie susiklostė būtent taip, kaip, pasirodo, aš ir norėjau (kažkur labai giliai, net pati to nežinodama).

Aš esu tokia pat, kaip Jūs visi – Vievio gyventojai. Jaučiuosi šio miestelio gyventoja ir būsiu ja visada, myliu šį miestelį, kiekvieną jo gatvelę, kampelį, juk visur esu išvaikščiojusi, išlandžiojusi. Labai mėgstu Vievio ežerą – jo gelmėje išleistuvių dieną nuskandinau raktą. Tas raktas iki šiol, manau, guli ežero dugne ir mane vilioja.

Būdama šešiolikos–septyniolikos metų atsikeldavau anksti vasaros rytais ir bėgdavau per miestelį į ežerą maudytis. Koks nuostabus, šiltas, švelnus tada buvo vanduo, o aš, plaukdama ant nugaros, kojomis taškiau purslus ir grožėjausi jais, trykštančiais kartu su saulės šviesa.

Ir dar atsimenu mišką, kuriame skyniau pakalnutes savo mylimam muzikos mokytojui Juozui Gečui. Jis mokė mane skambinti fortepijonu Vievio muzikos mokykloje, ir tik jo dėka supratau, kiek daug grožio slepia muzika, koks gilus tai menas. Tada dar buvau tikrai nedidelė, gal 9–13 metų, bet jaučiau, kokia man brangi ir reikalinga muzika, su kuria susipažinau. Juk kai grojau Bachą, čiurleno pavasario upeliai. Grodama Mocartą ar Bethoveną, girdėjau ošiant mišką, mačiau saulės zuikučius, šokančius gėlių pilnoje pievoje.

Namie mėgau užsidaryti kambario duris, įsižiebti žvakę ir skambinti užsimerkusi. Muzika plaukė, nešdamasi mane.

Muzika ugdė fantaziją ir jautrumą, muzika padėjo pastebėti grožį kituose objektuose, visur aplinkui. Nes muzika – tai emocijos, tai mūsų vidinė kalba, kurios paprastai galime ir neišgirsti. Tačiau klausydamiesi muzikos (arba ją atlikdami patys), išgirstame tą, ypatingąją, jausmų kalbą.

Atsimenu medinį Vievio muzikos mokyklos pastatą, kuris tebestovi ir dabar, tik jau tapęs Kultūros centru. Įėjusi nusikratydavau sniegą nuo batų, pasidėdavau natas ir panirdavau į kitą pasaulį. O ten, viršuje, užlipus mediniais suktais laiptukais, vykdavo solfedžio ir muzikos literatūros pamokos. Jos nebuvo sudėtingos, nes ir mes, vaikai, nesiekėme tapti profesionalai. Bet man tos pamokos patiko, mielai jas lankiau. Atsimenu, dėstė puikus mokytojas H. Bagdzevičius (jis griežė ir smuiku), vėliau – A. Pulauskienė. Dar vėliau man dėstė mokytoja L. Ginelevičienė. Puiki mokytoja, ji man ir fortepijoną dėstė, tačiau aš jos neįvertinau, nes be galo ilgėjausi savo mokytojo J. Gečo, kuris kažkodėl išvažiavo iš Vievio.

Jokių kitų menų toje mokykloje aš nesimokiau. Tik muzikos. Bet tikrai esu labai dėkinga tėvams, kad mane paskatino. Buvo toks laikas, kai sakiau: „Nenoriu! Nesimokysiu! Kodėl man vis groti ir groti, o kiti vaikai žaidžia lauke?“ Tėvai privertė tęsti tai, ką pradėjau. Sakė, vėliau suprasi ir padėkosi. Iš tiesų dabar esu už tą prievartą dėkinga.

Kai man suėjo 14-ieji, supratau, kad muzika tapo mano dalimi, kad be jos gyventi negalėsiu. Mokiausi ir toliau, netgi vienus metus bandžiau griežti smuiku, tik nieko rimto iš to neišėjo. Tuo labiau, kad vyresnėse klasėse reikėjo daugiau mokytis bendrojo lavinimo dalykų, taigi ir laiko trūko. Ir, žinoma, motyvacijos. Jau tada svajojau studijuoti lietuvių kalbą, taigi muzika nuėjo į antrą planą.

Nuėjo, tačiau visada buvo šalia. Kaip ir tėčio dainos, nuostabios liaudies dainos, kurias aš vėliau dainavau savo kūdikėliams. Ir jie myli tas dainas, myli muziką, auga jautrūs ir mieli. Vadinasi, muzika moko gerumo. Neabejoju, kad klausantis Mocarto negalima daryti pikta. Muzika taurina, leidžia susimąstyti ir susivokti, ką darai, kodėl darai, ko sieki, vienaip ar kitaip elgdamasis. Jeigu staiga apima nerimas ar pyktis, jeigu norisi „išlieti ir išrėkti“ tai, kas susikaupė, reiktų pasiklausyti gražios muzikos. Visas nerimas išgaruos.

Manau, kad panašiai žmones veikia ir kitos meno rūšys – tapyba, poezija. Gelbsti nuo pykčio, padeda nusiraminti, rasti prasmę kasdienybėje ir siekti tikslų. Juk kiekvienas kažko norime, tik ne visada suprantame, kas dedasi mūsų vidiniame pasaulyje, ko iš tiesų trokštame, ką mylime, kas mums yra svarbiausia. Manau, kai apima nerimas, reikia pasiklausyti muzikos. Arba – pagroti patiems.

Ar mes, baigusieji Vievio muzikos mokyklą mokiniai, vis dar grojame? Nežinau, ar visi, bet aš ir mano draugė Margarita Andrikaitytė (dabar Sinicienė) – taip, mes grojame! Aš turiu namie elektroninį pianiną ir mėgstu, atsisėdusi prie jo, skambinti įvairias pjeses. Žinoma, paprastas, lengvas, nesudėtingas. Ne tokias, kokias skambina mano sesuo Eglė. Ji – muzikos mokytoja, taip pat baigė Vievio muzikos mokyklą, vėliau – Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą ir Muzikos akademiją. Bet aš džiaugiuosi tuo, kad muzika vis dar yra kartu su manimi.

Manau, kad kiekvienas vaikas turėtų mokytis muzikos, nes muzika – tai tarytum dar viena kalba, emocijų kalba, kurios nepaprastai reikia mūsų sumaterialėjusiame pasaulyje. Muzika leidžia sustoti ir atsikvėpti nuo to beprotiško bėgimo. Juk mūsų dabartinis gyvenimas – tai tiesiog lenktynės… Nežinau, ar Jūsų mieste tai jaučiama, bet Vilniuje – tikrai. Lenktynės – kas greičiau, geriau, gražiau, turtingiau… Visi kažkur bėga ir kažko siekia, užmiršdami pačius svarbiausius dalykus – meilę, jautrumą, gerumą. Apie tai primena muzika.

Klausiate, ar man padėjo tai, kad baigiau muzikos mokyklą? Sunku atsakyti, nes muzika tapo mano dalimi, ji gyvena kartu ir net negaliu įsivaizduoti, kuo būčiau be jos. Ji man padeda lygiai taip pat, kaip padeda mamos įdiegta meilė literatūrai, tėčio meilė dainoms, pomėgis sportui ir sveikam gyvenimo būdui, kurį taip pat tėvai skatino nuo vaikystės. Muzika yra tapusi mano asmenybės dalimi, taigi negaliu pasakyti, ką davė. Ji man davė mane. Suformavo mane tokią, kokia esu. Turbūt tai ir bus teisingiausias pasakymas. Ir štai aš esu tokia: manau, kad nebloga dukra ir mama, kad gal įdomi ir kūrybinga asmenybė. Myliu žmones. Esu, kokia esu. O muzika – ji tarytum mano kūno, o ne sielos – dalis. Neatskiriama.

Kalbėjosi Albina SIDARAVIČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69