Smiltelė prie smiltelės – smėlio kopa,
Šapelis prie šapelio – skruzdėlynas,
Žingsnelis prie žingsnelio – mūsų kelias,
Žodis prie žodžio – meilės giesmynas.
(O. G. Maleravičienė)
Tokį meilės giesmyną, dar šiltą nuo spausdinimo mašinų, elektrėnietė literatė Ona Gražina Maleravičienė šį pirmadienį užnešė į redakciją. Vaikaitės Dovilės Maleravičiūtės originaliai apipavidalinta nė šimto puslapių apimties neturinti knyga gražiu pavadinimu „Gyvenimo margi skiautiniai“ sukurta „…ne iš molio, bet iš meilės, vilties, iš svajonių“.
Julija KIRKILIENĖ
Anotacijoje Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ pirmininkė, Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė Vilija Dobrovolskienė rašo: „Gimė dar viena – antroji – knyga. Daug kartų apmąstyta, taisyta, tobulinta ir labai laukta – kaip kūdikis. Matyt, todėl ji šviesi, šilta, kupina gyvenimo patirties, išminties, gerumo. Tai pati didžiausia dovana vyrui, vaikams, vaikaičiams, draugams ir… pačiai sau. Tai savęs įprasminimas, savo kūrybinių idėjų realizavimas. Tylus, bet gilus kalbėjimas leidžia pajusti sielos taurumą, gyvenimo meilę, santykį su artimaisiais. Kūryba – tarsi amžinas buvimas šalia tų, kurie tau reikalingi ir kuriems Tu esi reikalinga. Miela Onute, tegul žodžio šviesa būna kelias į visų širdį“. O tas gyvenimo skiautinių kelias prasidėjo nuo Jiezno, kur poetė gimė, tad ir knygą pradėjo „Daina apie Jiezną“:
„Jieznas – mano gimtinė,
Jieznas – mano namai.
Šviesios svajonės čia gimė,
Čia prasidėjo keliai“.
Ėjo kūrėjos kelias iš Jiezno per artimų žmonių netektis, per džiaugsmą, sutikus ar gimus naujiems žmonėms ir „…tarsi rištinio kilimo mazgai…“ susipynė dedikacijose, akrostichuose, haiku nėriniuose, trieiliuose, renkant žodžius ir veriant į sakinius „..kaip žemuoges ant smilgos vaikystėje…“.
Ir taip:
„Per įkvėpimą – į kūrybą,
Per kūrybą – į meilę,
Per meilę – į Dievą
Einame, einame…“, kol „Sunokinau, subrandinau žodį, kaip vaisių. Jis turi savyje medaus saldumo, pelyno kartumo ir sielos vaisto“.
Gyvenimo marguose skiautiniuose kiekvienas skaitytojas-ar tai būtų buvę kolegos, mokytojai, ar mokiniai, ar draugai, ar vyras, vaikai, vaikaičiai, suras iš ko pasimokyti, apie ką pamąstyti. O pati knygos autorė galbūt apie knygos gimimo akimirką rašo taip: „… pakibo ant blakstienų džiaugsmo ašara bijau mirktelėt…“. O mirktelėti, tikriausiai, teks, nes dar ne viena džiaugsmo ašara pakibs. Ši knyga, pasak jos vyro Česlovo, nėra paskutinė. O. Maleravičienės „…Rudens pilnatvės kaupinas aruodas…“, į šią knygą dar netilpo.