Iš Milvydos per Abromiškes į Elektrėnus

Albina SIDARAVIČIENĖ

Roma Julija Važgėlienė prie Vindzoro pilies 2011 m. liepos mėn., COMENIUS kursai Oksforde

Roma Julija Važgėlienė prie Vindzoro pilies 2011 m. liepos mėn., COMENIUS kursai Oksforde

„Viskas žole užžėlė, atrodo, kad ten net negyventa. Taip širdį suspaudė“, – pasakė Danuta Kirkliauskaitė-Markevičienė, apsilankiusi gimtose vietose. Mūsų atmintį taip pat užgožia užmaršties žolės, jeigu jos nebudiname. Mūsų projekto tikslas – papasakoti skaitytojams apie šimtmečio asmenybes. Bet pasirodo, jog skaitytojus paskatiname domėtis savo giminės istorija. Tai patvirtina Roma Julija Markevičiūtė-Važgėlienė, kuri dėkoja, kad redakcija paskatino papasakoti apie saviškius, prisiminti bu­vusius įvykius, paieškoti informacijos.
R. Važgėlienė yra Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja. Ji kūrybiška pedagogė, kuri skatina mokinius tobulėti. Domisi etnografija, dainavo folkloro ansamblyje ,,Runga”, dabar lietuvių liaudies dainų ir sutartinių giedotojų grupės „Ginėja“ narė. Romos giminės šaknys Dainavos krašte.

Dainavos krašto žemdirbiai

Roma su tėveliais Danute ir Pranu Markevičiais Milvydos kaime, (1966 m.)

Roma su tėveliais Danute ir Pranu Markevičiais Milvydos kaime, (1966 m.)

R. Važgėlienė džiaugiasi, kad jos tėveliai sulaukė garbingo amžiaus ir jau 49 m. gyvena Abromiškėse.
Tėvai – Pranciškus Markevičius (1934 m.) ir Jadvyga Danuta Kirkliauskaitė-Markevičienė (1938 m.). Abu gimė dar nepriklausomoje Lietuvoje, bet gyvenimo skonio joje neprisimena – per maži buvo. Abu žemdirbių vaikai.
Tėvas Pranciškus (artimieji vadino jį Pranu) gimė Milvydoje, Varėnos r., turėjo du brolius (Joną ir Valentą) ir seserį (Marytę).
Baigė tik keturias klases, tiesa, mokytojas siūlė tėvams vaiką leisti mokytis toliau, bet šie nutarė, kad paliks jį prie ūkio. Pranciškus dabar samprotauja, jei būtų leidę jį mokytis, gal kokį amatą būtų įgijęs, geriau būtų gyvenęs. Jam, kaip vyresniam, teko padėti tėvams, kad jaunesnis brolis Valentas baigtų mokslus.
Jadvyga Danuta Kirkliauskaitė-Markevičienė (artimieji vadino ją Danutė) gimė Paąžuolėje, Varėnos r. Kilusi iš gausios šeimos, kurioje gimė daug vaikų, bet išgyveno ne visi. Naujagimių mirtingumas anais laikais buvo gan didelis. Atėjo Danuta į pasaulį, kai aplinkui kaupėsi karo debesys. Po trejų metų prasideda Antrasis pasaulinis karas, kurio atgarsius Danuta išlaikė atminty.

Atminty gyvas karas ir pokaris
Karas ir pokaris skaudžiai nepalietė giminės, o vaikai, ko gero, ir nesuvokė viso baisumo. Danuta prisimena tėvų pasakojimus, o kai ką pati savo akimis regėjo ir išsaugojo atminty.
Prasidėjus karui, tėvas, saugodamas vaikus, buvo prie namų iškasęs duobę ir padaręs slėptuvę, kurioje, prasidėjus susišaudymui, pirmiausia slėpdavo vaikus. Susodina juos, ant viršaus uždeda dangtį ir palieka. „Ačiū Dievui,- sako Danuta,- nė vienas vaikas nežuvom“. O laikai buvo baisūs. Užėję vokiečiai savivaliavo.

Prie namų, kuriuose gyveno Roma (1963–1969m.). Teta, tėvelio sesuo, Marytė (pirma iš kairės), tėvelis Pranas (antras iš dešinės)

Prie namų, kuriuose gyveno Roma (1963–1969m.). Teta, tėvelio sesuo, Marytė (pirma iš kairės), tėvelis Pranas (antras iš dešinės)

Užeidavo į trobą, užsikurdavo ugnį, pasiimdavo lašinių, juos kepdavo ant krosnies. Kartą vienas parodė savo suplyšusius autus, paieškojęs troboje rado rietimą drobės ir ėmė plėšyti. Mama rodo į mažą vaiką, prašo palikti vystyklams. Suprato, matyt, vokietis, ko moteris nori, tai atplėšė nedidelį gabaliuką drobės ir sviedė jai, o visa kita pasiliko sau.
Baisu buvo, kai šaudė, kai nušovė Sviderską Miką. Prasidėjus šaudymui Mikas pasislėpė pirkioje po skudurais. „Kai šūviai nutilo, iškišo Mikas galvą pro langelį norėdamas apsižiūrėti. Už namo kampo kažkas, matyt, slėpėsi, tai tas ir paleido kulką. Nušovė Miką, vyrą kaip milžiną, bet ne atsitiktinai. Jis, Mikas, sako, šaudė žydus, grobė jų turtą. Nušovė jį gal patys žydai, gal žydų partizanai, iš kur mums teisybę žinoti. Paskui apiplėšė Svidersko namus, dvi karves prisirišę prie vežimo išsivedė. Taigi padarė savo teismą“, – pasakoja Danuta.
Pokaris žmonėms atnešė naujų išbandymų. Baisiausia buvo naktį, nes nežinai, kas pasibels į duris, o tamsoje ir nepažinsi. Kaip ten bebūtų, bet atėjusieji, jei pats neduosi, imdavo iš namų, ką rasdavo valgoma.
Danutos manymu, giminėje nebuvo partizanų. Partizanas buvo kaimyno Kirkliausko sūnus Vytautas. Kirkliauskai buvo įsikūrę labai gražioje vietoje, pamiškėje, prie ežero. Kartais sekmadienio vakarais ten rinkdavosi jaunimas pasišokti, o kai pritemdavo, sako, ateidavo ir partizanų. „Mes, vaikai, ganydavome aveles, tai vis norėdavome įkišti nosį ir pasižiūrėti, kas ten vyksta. Kai prasidėjo vežimai, kaimo jaunimas slapstėsi, visi bijojo stribų. Bet Kirkliauskų šeimos po vienos nakties neliko – išvežė“, – prisimena Danuta.
Karą ir pokarį gerai pamena ir Pranciškus. Šeima gyveno nuošaliai, ne prie svarbių kelių, atrodo, kad karas „prabėgo“ pro šalį. Karinė technika daugiau judėdavo kryptimi „Varėna–Eišiškės“. Būdavo taip, kad ryte vokiečiai traukdavo, o vakare žiūrėk jau rusai pasirodydavo. Kartą kareiviai su visais pabūklais buvo apsistoję Milvydoje, Pranciškaus tėvų kluone. Tėvas spėjo pasislėpti savo iškastoje slėptuvėje, apdėtoje lentomis ir žemėmis. Nutiko taip, kad kareiviai pastatė pabūklą ant viršaus. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai – žmogus išliko gyvas. O vaikai tuo metu slėpėsi pas kaimynus.
Mamos Levusios (Leokadijos) kartą vos nenušovė, mat ši nesuprato vokiškai ir nedavė kiaušinių alkanam vokietukui.
1946–1947 m. vietiniai gyventojai gerai sugyveno su partizanais. Kartą miško pakrašty, trobelėje, kurioje vyko vestuvės, dalyvavo gal net 100 partizanų – vieni šoko, o kiti, ginkluoti automatais, saugojo.
Iš Milvydos kaimo ištrėmė kaimyną, kurį įskundė kitas kaimynas. Aleksiukas ir Peteliūnas buvo ištremti iš Dainavos. „Šnipų buvo visur“, apsimetėliai vaikščiodavo po kaimus, kalbindavo žmones, rinkdavo informaciją. Tokiu būdu buvo suimti 6 partizanai.

Prie senelių namo Paąžuolėje: (iš kairės) Romos senelės Onos sesuo Jadvyga, senelė Ona, ant laiptų stovi Onos jauniausioji dukra (Romos teta) Birutė, vaikai ant laiptų: (iš kairės) Romos sesuo Angelė, Roma ir pusseserė Rita (Romos mamos vyriausiojo brolio Broniaus dukra) (1969 m.)

Prie senelių namo Paąžuolėje: (iš kairės) Romos senelės Onos sesuo Jadvyga, senelė Ona, ant laiptų stovi Onos jauniausioji dukra (Romos teta) Birutė, vaikai ant laiptų: (iš kairės) Romos sesuo Angelė, Roma ir pusseserė Rita (Romos mamos vyriausiojo brolio Broniaus dukra) (1969 m.)

Po karo suvarė žmones į „kolchozus“. Viską atėmė: ir gyvulius, ir sėklą, ir padargus, ir žemę. Kas nenorėjo stoti į kolūkius, tiems uždėjo dideles duokles, kurių ir norėdamas negalėtum atiduoti. Pavyzdžiui, jei turi vieną karvutę, privalai valstybei pristatyti 24 kg sviesto, 30 kg mėsos, grūdų. Nepajėgė žmonės įvykdyti nurodymų ir stojo į kolūkius. O ten uždarbis tik juoką kelia.
Sunkus ir painus buvo gyvenimas. „Žmonės sako: dabar sunku gyventi, jei nepinigautų, tai gyvenk ir norėk dabar“,- mano Danuta.

Moters gyvenimas – jos vaikai
Šiek tiek aprimęs gyvenimas su­vedė du jaunus Dainavos krašto žmones – Pranciškų ir Danutą. Jiedu 1961 m. sukūrė šeimą. Kaip tėvai ir seneliai jiedu dirbo žemę, kad ir kolūkio.
Danuta gerai atsimena, kaip į jos gyvenimą atėjo dukros – Roma (Ramutė) ir Angelė (Angelytė). Buvo šalta 1963 m. žiema, artimieji, grįžę iš malūno, iškrovė maišus ir tomis pačiomis rogėmis išvežė gimdyvę į ligoninę. Tąkart per Tris Karalius ligoninėje trys berniukai ir viena mergaitė (Roma) gimė, tai medicinos seserys džiaugėsi ir pranašavo, kad mergaitė „turės laimę ant bernų“. Mama šiandien situaciją vertina kitaip: „Labai sunkiai, vaikeli, tave gimdžiau, užtai tavo gyvenimas sunkus“.
Paklausėme Romos: mama ar medicinos seserys teisios? Ši atsakė: „Manyčiau, bet kokiu atveju abi pusės teisios. Pirmoji dalis gyvenimo buvo tikrai nelengva, su dideliais iššūkiais tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje, bet juk sunkumai mus užgrūdina. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad džiaugiuo­si gyvenimu, kasdien tobulėju, apsupta nuostabių artimųjų, draugų, bendraminčių ir kolegų.“
Mama prisimena, kad būdama pusės metukų, mažylė susirgo kokliušu. „Kadaise buvom neskiepyti.“ D. Markevičienė pasakoja apie dukros ligą, o jaudulys ir ašaros, regis, prasiverš upeliu. „Sunkiai sirgai, vaikeli, ne kartą atrodė, kad jau uždusi, nes tik žiopčiojai, kvapą tau užspausdavo. Tėvas ištraukia tave iš mano rankų, supa, o aš verkiu, nes, atrodo, kad tu nebekvėpuoji. Tėvas buvo pasiruošęs vežimu vežti bent pas felčerę. Ir atjoja raitas Kazikonis (brigadininkas), supykęs, kad kolūkiečiai šienu nesirūpina. „Kas čia dabar, ar nematot, kad šienas sausas, greičiau prie darbo“. Aš pradėjau verkti ir prašau: dėde, nepyk, ar nematai, kad vaikas miršta, ar tu ne žmogus, ar vaikų neturi. Kas svarbiau, ar vaikas, ar šienas? O jis vis savo: „Greičiau šieno grėbti“. Vis tik nuvežė tėvai mergaitę pas felčerę, ši davė kažkokių lašiukų, liepė laikyti atidarą kambario langą ir ligonei ant lūpų dėti vandeny suvilgytą skuduriuką. Mažoji palengva sveiko. „Ačiū Dievuliui, kad išsikapstei, vaikeli“.

Pranciškus Markevičius (antroje eilėje pirmas iš kairės) su savo šeima: sėdi tėvelis Bronius ir mama Leokadija, tėvelio broliai Valentinas ir Jonas (antroje eilėje antras ir trečias iš kairės) ir šalia – vyriausia sesuo Marytė

Pranciškus Markevičius (antroje eilėje pirmas iš kairės) su savo šeima: sėdi tėvelis Bronius ir mama Leokadija, tėvelio broliai Valentinas ir Jonas (antroje eilėje antras ir trečias iš kairės) ir šalia – vyriausia sesuo Marytė

Nepraėjus dvejiems metams, gimė antroji dukra, ir vėl žiema. Šį kartą artimieji ir tėvai tik išėję iš ligoninės, pasuko Nočios bažnyčion ir ten naujagimę pakrikštijo. Krikštynas atšventė užsukę į valgyklą ir šio bei to nusipirkę. Kiek pasėdėję giminaičiai atsisveikino, o tėvai su naujagime ant rankų pėstute patraukė savo kaimo link. Mamos laukė murzina vyresnioji dukra ir ūkio darbai. Užmigdžiusi mažąją, mama turėjo pasirūpinti karvėmis. Grįžusi iš tvarto, pamatė, kad vyresnioji dukra – jau auklė, ramina mažąją sesutę ant jos krūtinėlės atsiklaupusi, o į mažosios burnytę sugrūdusi čiulptuką, kiek tas lindo. Aišku, mama išsigando, net dabar prisimena, jog čiupo auklę už apykaklės ir patupdė ant lovos. Puolė apžiūrėti mažylės, ar ši dar kvėpuoja. Ir dėkojo mūsų mamos Dievui, kai viskas baigdavosi gerai.
Sunkiai, oi sunkiai gyveno mūsų mamos!

Abromiškių dvare
1969 m. šeima atsikrausto į Abromiškes. Danutos sesuo Genė atliko praktiką „Anykštų“ kolūkyje ir kvietėsi seserį su šeima atvykti, sakydama, kad neverta lindėti nuošaliam kaime, užkampy. Išvyko jaunieji, namuose pasiliko senelis Bronius (tėvo tėvas), po kurio laiko jis vedė trečią kartą.
Naujakurius kolūkis per vasarą apgyvendino Abromiškių dvare, skyrė ten vietos. Roma prisimena, kad Abromiškių dvare tada jaunimas linksmindavosi, sekmadieniais vykdavo šokiai.
Kartą, vyresnės mergaitės paragintos, jos paėmė miltų ir stovėdamos buvusio dvaro balkone, išbėrė juos ant susirinkusiųjų galvų. Gavo pylos ne nuo pasilinksminti susirinkusio jaunimo, o nuo mamos, kad brangų maistą niekais paleido.
Paskui kolūkis davė nameliuką dviem šeimoms: vienam gale gyveno Genės šeima, kitam – sesers Danutos.
Mama įsidarbino kolūkio fermoje, dirbo daug ir sunkiai.
Tėvukas rado lengvesnį darbelį – jis saugojo dvaro sodo obuolius. Aplinkiniai net traukdavo Danutą per dantį, kad ši sunkiai dirba, o vyras įsitaisė tarsi kurorte. Bet ne iš gero taip elgėsi Pranciškus, jam buvo atlikta operacija, taigi negalėjo vyras sunkiai dirbti, bet stengėsi prisidėti prie šeimos išlaikymo kiek galėdamas.
Po kurio laiko pas vaikaites apsigyveno seneliai. Senelis Motiejus (Matas) Kirkliauskas apsigyveno pas Danutą, močiutė Ona Molytė-Kirkliauskienė – pas Genę.
Sustiprėjus sveikatai ir tėvas pradėjo dirbti kolūkyje. Mama ilgą laiką melžė kolūkio karves. Dirbo sąžiningai, kaip buvo įpratusi nuo mažens. Už gerą darbą apdovanota medaliais, net į partiją siūlė stoti, bet neprikalbino melžėjos Danutos.
Po kurio laiko moteris buvo apdovanota socialistinio lenktyniavimo garbės ženklu. Nauda iš to ženklo abejotina, bet gerai, kad skyrė premiją. Iš tų pinigų pradėjo šeima namą statytis. Labai padėjo senelis Motiejus, auksinių rankų meistras.
1976 m. gimė trečia atžala, sūnus Giedrius.

Iš kairės: mamytė Danutė, jos brolis Bronius ir jaunesnioji sesuo Antanina (Romos krikšto mama)

Iš kairės: mamytė Danutė, jos brolis Bronius ir jaunesnioji sesuo Antanina (Romos krikšto mama)

Kai darbas fermoje tapo nepakeliamai sunkus, Danuta įsidarbino pašte, vėliau ilgą laiką darbavosi Elektrėnų profilaktoriume.
Ar jie kūrė Lietuvą? Šito net nepaklausiau Markevičių.
Iš Jų pasakojimų aišku, kad Jiedu, kaip dauguma Lietuvos žmonių, dirbo, kūrė savo ir savo vaikų gyvenimą, stengėsi, kad jis taptų geresnis, gražesnis.
O juk tai ir yra dalelė Lietuvos, dėl kurios visą gyvenimą sunkiai dirbo Markevičių šeima.

Daugiavaikė senelių šeima
Seneliai (iš mamos pusės) – Motiejus Kirkliauskas (1908–2000), visų vadinamas Matu, ir Ona Kirkliauskienė-Molytė (1908–1980).
Šeimoje augo 5 vaikai. Dvi seserys išvažiavo į Ameriką, kiti vargo čia, Lietuvoje. Motiejus tarnavo lenkų kariuomenėje. Kartą nusižengė kareivėlis, neišvalė šautuvo, už tai buvo nubaustas ir uždarytas šaltam rūsy, ten peršalo, susirgo ir apkurto. Kai šiek tiek pasveiko, išleido jį namo nedavę jokio atlygio. Taip ir liko visam gyvenimui suluošintas žmogus.
Močiutė Ona kilusi iš didesnės šeimos. Turėjo du brolius – Praną ir Joną, dvi seseris – Jadvygą ir Antaniną (Antosią). Ona buvo iš neturtingos šeimos, tai sutiko tekėti už Motiejaus, nors šis buvo kurčias.
Motiejus su Ona sukūrė šeimą. Iš pradžių jaunavedžiai gyveno tėvų pirkaitėje kartu su kitais šeimos nariais. Motiejus buvo darbštus, tvarkingas, valdingas žmogus, bet pavydus, „dabojo“ savo jauną žmoną, neleisdamas su vaikinais pabendrauti. Jauną brolienę užtardavo Jonas (Janukas).
„Nedėlia“ (sekmadienis) buvo jo diena, tada vienon kišenėn buteliukas, kiton – kortų kaladė ir pas kaimynus. Šeima susilaukė 10 vaikų, bet išgyventi lemta buvo tik 5-iems. Užaugo Bronius, Danuta, Antanina, Genė, Birutė. Penki mažyliai mirė, tokia buvo XX a. I pusės realybė.
Seneliai gyveno sunkiai, dirbo že­mę. Močiutė Ona turėjo gerą balsą, kurį paveldėjo iš savo mamos Mikalinos.
Vėliau šeima prakuto, darbštuolis senelis Matas (Motiejus) pasistatė gražią trobą Paąžuolėje, turėjo savo ūkį. Vaikai praaugo.
Danuta prisimena, kad gyvenimas pas tėvus nebuvo lengvas, bet tikrai linksmas. Sekmadieniais eidavo į šokius, kurie tęsdavosi iki paryčių, tai tik grįžti namo, o mama siunčia karvių ganyti. Miegas akis lipina. Jei tekdavo ganyti su Antanu Svidersku (jis labai gražiai giedojo), tai abu užtraukdavom: „Mergužėle, ko verki, / Ašarėles, kam lieji / Ko blaškaisi, kaip pašautas paukštelis“. Užplėšdavo dainą, kaip mokėdavo, net giria skambėdavo, ir miegą išblaškydavo.

Jaunystės pramogos
Jaunystėj, sako Danuta: „Buvo linksma, 5 kartus vestuvėse pamerge buvau, 5 vaikelius krikštyti nešiau, 3 kartus svočiosna važinėjau“. Šias šventes, kaip didžiausias pramogas, prisimena Danuta.
Jaunimas rinkdavosi pas mus. Pareinu po atlaidų iš bažnyčios, o kiemas jau lūžta. Tėvui nepatiko, sakydavo, ko jie čia trinasi. Bernai pasamdydavo muzikantus, tai šokdavom. Per savaitę sunkiai dirbome, bet sekmadienį linksminomės. Buvo sovietmetis – sunkus ir pavojingas laikas, bet jaunystė nesitaikstė su esama padėtimi.
„Grįždami iš Emilijos laidotuvių buvom sustoję pasižiūrėti, kaip dabar tos vietos atrodo. Viskas užžėlę, atrodo, kad nebuvo ten gyventa, taip suspaudė, vaikeli, širdį“,- pasakoja Danuta.

Senelio požiūris į dokumentus
Seneliai (iš tėvo pusės) – Bronius Markaitis ir Leokadija Markaitienė-Karlonaitė.
B. Markaitis (1906/1896–1992), matyt, buvo žmogus, turintis savų sumanymų. Jis pasikeitė pavardę, ko gero, turima (Markevičius) nepatiko, todėl ją sulietuvino ir tapo Markaitis. Aišku, kad turėjo savų sumetimų, kai dokumentuose pasisendino dešimčia metų. Kodėl taip elgėsi žmogus, dabar galime tik spėlioti: gal labai mylėjo Lietuvą, gal vengė tarnybos kariuomenėje – visa tai lieka neaišku.
Vedė jis Leokadiją (Levusią) Karlonaitę (1902–1960), su kuria sugyveno 4 vaikus.

Proseneliai
Apie prosenelius Motiejus Kirkliauskas ir Rožė Kirkliauskienė nedaug ką teprisimena vaikaitė J. D. Markevičienė-Kirkliauskaitė. Prosenelis Motiejus mirė jaunas. Prosenelė Rožė gyveno ilgiau (1880–1943), artimieji prisimena, kad buvo pašarvota senojoje pirkaitėje.

Senelis Motiejus (kairėje), jo jaunesnis brolis Jonas (dešinėje), Jono sūnus Jonas (viduryje)

Senelis Motiejus (kairėje), jo jaunesnis brolis Jonas (dešinėje), Jono sūnus
Jonas (viduryje)

Apie gimines, jų praeitį sovietmečiu nebuvo priimta kalbėti, o kartais net bijota. Įtariu, kad apie Kirkliaus­kus prisimenama nedaug, nes ir kalbėta, ko gero, nedaug. Giminė turėjo ką slėpti – dvi seserys buvo Amerikoje. Jei prisiminsi kitus, tai teks ir jas paminėti. O giminaitės Amerikoje anais laikais – mirtina nuodėmė.

Giedanti prosenelė
Proseneliai (iš mamos pusės) – Jonas Molis ir Mikalina Molienė (Švedaitė).
Apie juos giminė išsaugojo tik prisiminimų nuotrupas. Žinoma, kad Mikalina mėgo ir gebėjo gražiai giedoti (niekas tada nesakydavo „dainuoti“). Buvo savita asmenybė. Jau sulaukusi gražaus amžiaus, užtraukdavo linksmų dainų. Danuta prisimena, kad bobutė (o vėliau ir jos mama Ona) dainuodavo: „Oi, girdėc girdėc, kur Paužuolė gieda, / Tai, vesela toj’ ulyčėlėj, kur jiej gyvena./ Oi, seniai seniai pas motulį buvau, / Oi ir užžėlė ciej vieši kelaliai žaliu vėjali“.
Kartais nutikdavo taip, kad Mikalina susipykdavo su namiškiais, tai tada patraukdavo pas dukrą. Su savimi visada atsinešdavo baltą ryšulėlį (venzliuką), į kurį būdavo surištos įkapės. Bobutė sakydavusi, jei pas jus pasimirsiu, tai čia aprengsit ir palaidosit, koks skirtumas, kur mirti. Atėjusi neužsibūdavo, nes rūpėdavo namai. Po kurio laiko imdavo lazdelę, pakabindavo ant jos savąjį venzliuką ir traukdavo namo. Prosenelis Jonas Molis buvo ligotas, tai sėdėdavo ant krosnies ir burbėdavo, mirė jaunas.

Gyvenimo kryžkelės
Savo giminės gebėjimą gražiai giedoti iš protėvių paveldėjo ir vaikaitė Roma Julija Važgėlienė, kuri gimė 1963 m. Milvydos kaime (Varėnos rajonas). Tai buvo nuošalus Dzūkijos kaimelis, todėl jauna Markevičių šeima, artimos giminaitės pakviesta, 1969 m., tikėdamasi geresnių gyvenimo sąlygų, atsikrausto į Abromiškes. Roma gerokai per anksti, kai sukanka tik šešeri, pradeda lankyti mokyklą, kuri įsikūrusi Abromiškių dvare. Čia baigia tik dvi klases, nes mokykla uždaroma. Mokiniai perkeliami į Žebertonių aštuonmetę mokyklą. Ją baigusi Roma lanko Vievio vidurinę, kurią baigia labai gerai. Sako, kad iki šiol Vievis Jai labai artimas, mielai dalyvauja Vievio kultūriniuose renginiuose. Šiltai prisimena savo vokiečių kalbos mokytoją Justiną Rinkevičių.
Mokykloje Roma svarsto, ką studijuos ateityje – lietuvių ar vokiečių kalbą, nes šie dalykai jai geriausiai sekasi. Bet paskutiniais mokslo metais į mokyklą atėjusi jauna vokiečių k. mokytoja Roma Karalienė padeda galutinai apsispręsti.
Baigusi vidurinę mokyklą, stoja į Vilniaus pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), studijuoja vokiečių kalbą (1981 m. rugsėjis–1985 m. birželis). Baigusi mokslus pagal paskyrimą atvyksta į Elektrėnus, bet nesiryžta įsidarbinti Elektrėnų vidurinėje mokykloje. Nuo 1985 m. rugsėjo dirba auklėtoja, vokiečių kalbos mokytoja dabartinėje Elektrėnų sanatorinėje mokykloje. Augindama vaiką, trumpai dirbo Elektrėnų vidurinėje mokykloje (dabar „Ąžuo­lyno“ progimnazija).

Roma Važgėlienė, „Ginėjos“ narė

Roma Važgėlienė, „Ginėjos“ narė

Nuo 1994 m. dirba Elektrėnų „Versmės“ vidurinėje mokykloje (dabar gimnazijoje) vokiečių kalbos mokytoja. Atrodo, mokykla gera, kolektyvas draugiškas, pamokų krūvis pakankamas, dirbk ir norėk.
Bet sakoma, kad gyvenimas nei­na tiesia vaga, o vis pavingiuoja, tai geriau, tai visai nekaip. Panašiai nutiko ir Romai. Vykstant reformai mokykloje, vis mažėjo mokinių, besirenkančių vokiečių kalbą. Laikui bėgant ėmė mažėti ir mokinių skaičius. Taigi vokiečių kalbos pamokų vis mažėjo. Roma atsakingai susimąstė, kad gresia netekti darbo. Ji, trijų vaikų mama, negalėjo nė pagalvoti, jog nesugebės pasirūpinti vaikais. Bręstančią problemą sprendė radikaliai – nutarė įgyti kitą specialybę – ryžosi studijuoti anglų kalbą (2003–2007 metai). O prieš tai – ilgas pasiruošimo studijoms laikotarpis: intensyvūs anglų kalbos kursai vasarą Vilniuje „Soros International House“ (2001, 2002, 2003 metai).
Tai buvo protingas, drąsus sumanymas, pareikalavęs daug pastangų ir atsakomybės. Ketveri studijų metai Romai buvo sunkūs: darbas mokykloje, vaikai namuose, naujos kalbos mokymasis. Betgi viską įveikia tvirta valia ir atkaklus tikslo siekis. Roma sėkmingai baigia anglų kalbos studijas, net stažuojasi Jungtinėje Karalystėje: 2009 m. birželį COMENIUS kvalifikacijos tobulinimo kursai Bornmute (Bournemouth), Anglija; 2011 m. liepą – Oksforde (Oxford), Anglija; 2013 m. rugpjūtį Darnfermline (Dunfermline), Škotija.
Nuo 2003 m. ji moko gimnazistus anglų kalbos ir jaučia tvirtesnį pa­grindą po kojomis – anglų kalba populiari, pamokų netrūksta.
Labai nuoširdžiai apie savo gyvenimo vingius kalba pati Roma: „Viską, ką dariau gyvenime (tiek profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime), dariau su dideliu užsidegimu ir atsidavimu. Kelias, kurį pasirinkau ir kuriuo einu, man yra be galo svarbus. Mokykla kasdien tave visą „išsunkia“ iki paskutinio lašo, bet kartu gauni labai daug. Ko gero, jei­gu reiktų pakartoti viską iš naujo, pasirinkčiau vėl tą patį kelią. Nieko nesigailiu, kas įvyko mano gyvenime – esu be galo laiminga, nes turiu viską – mylinčius vaikus ir jų antrąsias puses, prasmingą pedagoginę ir etnokultūrinę veiklą.“

Pedagoginė veikla

Manau, kad ryškiausias Romos pedagoginis darbas neįvertintas jokiais diplomais – tai jos, trijų vaikų mamos, asmeninis pavyzdys savo vaikams, kad problemas reikia spręsti, kad mokslas yra vertybė, kad daug gali pasiekti atkakliai dirbdamas ir nereikės atkišti prašančios rankos.
Mokytoja R. Važgėlienė skatina savo mokinus dalyvauti konkursuose, padeda jiems pasiruošti:
Anglų k. konkursams ir olimpiadoms paruošė mokinius, kurie užėmė prizines vietas (2008, 2009, 2010, 2011, 2012, 2015 m.) Elektrėnų sav. švietimo paslaugų centras apdovanojo mokytoją Padėkomis.
2018 m. Karolina Plauškaitė (1d kl.) dalyvavo anglų k. II etapo konkurse bei respublikiniame 10–11 kl. mokinių anglų k. konkurse. Už mokinės paruošimą Elektrėnų sav. švietimo paslaugų centras mokytoją apdovanoja Padėka.
Enrika Janavičiūtė dalyvavo tarptautiniuose (online) anglų k. konkursuose „Amber Star 2010-2011“ ir „Amber Star 2011-2012“. Mokytojai įteikta Padėka už mokinės paruošimą.
2011 m. Rapolas Januška apdovanotas Oranžinės Kengūros diplomu, 2012 m. Iveta Virbalaitė – Sidabrinės Kengūros diplomu. Už mokinių paruošimą „Kalbų Kengūros“ konkursams mokytoją Padėka apdovanojo Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas.
Milda Šiaulytė, Eglė Rastenytė, Simona Ladanauskaitė ir Šarūnas Levickas dalyvavo anglų k. vertimų ir iliustracijų konkurse „Tavo žvilgsnis 2013“ ir „Tavo žvilgsnis 2014“ ir tapo nugalėtojai.
Vaikų kūrybinės iniciatyvos fondas mokytoją apdovanojo Padėka.
Mokytojos Romos mokiniai – Iveta Virbalaitė, Enrika Janavičiūtė, Aleksandra Balinskaja, Laurynas Kučinskas – išlaikė tarptautinius anglų k. egzaminus (IELTS) ir buvo pakviesti studijuoti JK universitetuose.
Mindaugas Ševelis, Aušrinė Baranauskaitė-Macutkievič, Milda Šiaulytė, Aistė Pranaitytė pasirinko anglų kalbos studijas.
Mokytojos Romos pedagoginę veiklą vertina „Versmės“ gimnazija ir 2000 m., 2010 m., 2013 m. apdovanoja Padėkos raštais.
2015 m. Padėka apdovanoja Elektrėnų savivaldybės meras.
Aptarus apdovanojimus, Roma nelauktai reziumuoja:
„Man niekada nebuvo svarbūs apdovanojimai, garbės raštai ar padėkos, aš visada siekiau kitų tikslų – išleisti į žmones savo vaikus.“
Roma mokykloje ne tik vaikus moko. Ji įsitraukusi į pedagoginę veiklą:
nuo 2008 m. Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos Mokytojų atestacijos komisijos sekretorė.
nuo 2014 metų LAKMA (Lietuvos anglų kalbos mokytojų asociacijos) narė. Nuolat dalyvauja LAKMA organizuoja­muose seminaruose, tarptautinėse konferencijose,
dažnai kviečiama dirbti vertintoja respublikiniuose anglų k. konkursuose ir olimpiadose,
skaito pranešimus mokyklos ir savivaldybės užsienio (anglų) k. mokytojų metodinės grupės susirinkimuose,
pristatytos ir aprobuotos­ metodinės medžiagos (po stažuočių Jungtinėje Karalystėje 2009, 2011 ir 2013 metais), kurios vėliau eksponuo­tos savivaldybės

„Ginėja“. Fotosesija su Liudmila Felčinskaja, 2018 m. vasario mėn.

„Ginėja“. Fotosesija su Liudmila Felčinskaja, 2018 m. vasario mėn.

metodinių leidinių parodoje, kurią organizavo Elektrėnų sav. Švietimo paslaugų centras.

Etnokultūrinė veikla
Roma paveldėjo gebėjimą giedoti (dainuoti) iš savo giminės ir šiuo savo gebėjimu džiugina aplinkinius.
Elektrėnų KC folkloro ansamblyje „Runga“ dalyvavo nuo 1985 iki 2015 m. Su šiuo ansambliu nuolat dalyvavo respublikinėse dainų šventėse ir festivaliuose, įvairiuose savivaldybės ir gimnazijos bendruomenės renginiuose.
Du kartus su „Runga“ vyko koncertuoti Lenkijoje.

Su Elektrėnų KC centro folkloro ansambliu „Runga“ XIV tarptautiniame folkloro festivalyje „Tek saulužė ant maračių“ 2012 m. birželio mėn. Nidoje. Roma ketvirta iš kairės

Su Elektrėnų KC centro folkloro ansambliu „Runga“ XIV tarptautiniame folkloro festivalyje „Tek saulužė ant maračių“
2012 m. birželio mėn. Nidoje. Roma ketvirta iš kairės

R. Važgėlienė už ilgametę koncertinę kūrybinę veiklą folkloriniame ansamblyje „Runga“ 2005 m. apdovanota Elektrėnų kultūros centro Padėka.
Nuo 2016 m. kartu su etnologe Ona Šakiene dirba „savanorėmis“ Abromiškių reabilitacinėje ligoninėje – rengia koncertus ligoniams (tai yra savotiška muzikos terapija).
R. Važgėlienė yra grupės „Ginėja“ narė. Tai lietuvių liaudies dainų ir sutartinių giedotojų grupė, įkurta 2017 m. balandžio 28 d. Elektrėnuose. Grupės narės: Ona Šakienė, Ūla Petrauskienė, Galina Jorudienė, Irena Petkevičienė, Dainora Januškienė, Diana Norušienė. Grupės vardą pasiūlė etnologė ir grupės vadovė Ona Rasutė Šakienė. Jis siejasi su mūsų krašto praeitimi. Ginėja – tai viena iš daugelio Anykštos ežero salų, egzistavusių daugiau nei prieš 50 m. Žmonės pasakojo, kad sala buvo be galo graži, ten augo visokių medžių, daugiausia ąžuolų – senų ir storų. Gyventojų saloje nebuvo. Bet ten žmonės plukdė galvijus ganytis. Visą vasarą jie ganėsi saloje – ryte su kibirais plaukia, o vakare karves ten melžia.
2017 m. liepos 6 d. „Ginėja“ dalyvavo sutartinių festivalyje „Sutarjėla“ Dubingiuose (Molėtų r.)

 

Jaunoji inteligentų karta

Romos Važgėlienės vaikai (iš kairės): Julius, Raminta, Justas

Romos Važgėlienės vaikai (iš kairės): Julius, Raminta, Justas

Didžiausias Romos turtas ir džiaugsmas – trys Jos užauginti vaikai. Visi gabūs, protingi, gyvena ir dirba Lietuvoje.
Vyriausia – dukra Raminta (1986 m.). Ji, baigusi „Versmės“ gimnaziją (2006 m.), stoja į Vilniaus universitetą, kaip ir mama renkasi kalbas, studijuoja klasikinę filologiją, mokosi senovės graikų ir lotynų kalbų. Sėkmingai baigia bakalauro studijas (2007–2011 m.) ir mokslus tęsia toliau (VU – Medijų lingvistika (2011–2013, magistras). Nuo 2013 m. (su pertraukomis) tęsia doktorantūros studijas VU, tyrinėjimų sritis: graikų filosofija, ypač susidomėjo Platonu (darbo vadovas dr. Vytautas Ališauskas).
Jaunoji mokslininkė yra aktyvi visuomenininkė:
2009–2013 m. kaip koordinatorė dalyvauja „Nida Jazz“ festivaliuose.
Kaip korektorė, redaktorė bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos leidyklomis.
Raminta mielai savanoriauja:
Klasikų Asociacijoje (2009–2016 m.),
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2011 m.),
Kultūros savanoriai, „Kultūros naktis“ (2010–2012 m.).
Raminta labai gabi kalboms. Suskaičiavome, kad moka šešias užsienio kalbas (Kalbų mokėjimas – anglų (C1 lygis), rusų (B2/B1)), italų (B2), prancūzų (B1). Kai kurias išmoko studijuodama (lotynų, graikų), kai kurių mokosi savarankiškai (prancūzų).
Ramintai pažįstama ir pedagoginė veikla.
Lietuvos edukologijos universitete (2013–2014) dėstė Antikos literatūrą ir lotynų kalbą.
Raminta, puiki filologė, stebina savo įvairiapusiškais gebėjimais. Ji, neturinti finansinio išsilavinimo, nuo 2016 m. dirba „Western Union“ banke. Pareigos – eskalacijų specialistė Globalių sankcijų ir interdikcijos skyriuje.
Įsidarbinusi banke, Raminta neišsižadėjo Platono, planuoja baigti VU doktorantūrą ir mano, kad tos dvi skirtingos veiklos ne trukdo, o papildo viena kitą.
Raminta, talentinga, darbšti jauna mergina, dirba Lietuvai, rūpinasi jos kultūra.
Julius (1988 m.) – antrasis vaikas šeimoje. Jis irgi baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją (2007 m.). Studijavo VU telekomunikacijų fiziką ir elektroniką (2007–2011, bakalauras). Gabus tiksliesiems moks­lams Julius renkasi magistrantūros studijas (Fizikinės technologijos ir jų vadyba (2011–2013, magistras), mokslas vilioja Julių ir jis renkasi doktorantūrą, tyrinėjimų tema – „Organiniai saulės elementai“ (2013–2017, doktorantas). Mokslo pasiekimus vainikuoja parašyta disertacija tema „Krūvininkų pernaša ir rekombinacija organinėse tūrinėse heterosandūrose“.
Juliaus straipsniai paskelbti žurnale „Chemical Physics“. (O čia įdomumo dėlei Juliaus straipsnių nuoroda: https://www.researchgate.net/profile/Julius_Vazgela.
Studijuodamas Julius sugebėjo dirbti ir padėti mamai nešti finansinę naštą.
Turtinga studijuojančio Juliaus darbo patirtis: JSC AMTEST – vadybininkas (2013–2014), VU – laboratorijos technikas (2012–2016), VU – jaunasis tyrėjas (2016–2018).

Pagirtina ir tai, kad Julius, perspektyvus vaikinas, nepasididžiavo ir ėmėsi pedagogo darbo:
Julius vadovauja studentų baigiamiesiems bakalauriniams darbams,
veda Elektros ir magnetizmo laboratorinius darbus 2 kurso VU FF studentams,
(2015-2017) dirbo Vilniaus privačioje gimnazijoje, kuri anksčiau vadinosi „Liubertienės vidurinė mokykla“, fizikos mokytoju.
2017 m. Julius sukuria šei­mą. Žmona Laura Ragaišytė-Važgėlienė studijavo VU, o verslo vadybos magistrantūros studijas baigė VGTU. Abiejų sutuoktinių didžiausia aistra – kelionės. Neseniai aplankė Izraelį ir Italiją.
Šiuo metu Juliaus darbovietė (nuo 2017 m.): „Danske“ bankas, pareigos – analitikas.
Jei gabus ir talentingas fizikas lieka savame krašte ir sėkmingai dirba, tai teikia vilties, jog Lietuva neišsivaikščios po pasaulį, ieškodama geresnės duonos.
„Tik apmaudu,- sako Roma,- kad šiandien, esant tokiai švietimo politikai, Lietuvos aukštosios mokyklos nesugeba pritraukti jaunų ir perspektyvių specialistų – pabaigę doktorantūros studijas, jauni žmonės, norėdami išlaikyti savo šei­mas, priversti ieškoti geresnio uždarbio ir mokslinę karjerą iškeisti į kitą alternatyvią, bet žymiai geriau apmokamą veiklą”.
Justas, šeimos jaunėlis, gabus kalboms ir tiksliesiems mokslams, labai gerai išlaikė brandos egzaminus ir baigė Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją (2010 m.). Studijavo VU telekomunikacijų fiziką ir elektroniką (1,5 metų, nebaigtas aukštasis). Dėl rimtų priežasčių Justas nebaigia mokslų, bet mamai ant sprando nesėdi ir į svetimas šalis nebėga. Susiranda tai vieną, tai kitą darbą ir pats sau duoną užsidirba. Nuo 2018 m. dirba „Booking.com“ (Pasaulinė viešbučių rezervavimo

Giminės susibūrimas (2001 m.). Svečiuojasi tėvelių draugai. Mama Danutė stovi centre

Giminės susibūrimas (2001 m.). Svečiuojasi tėvelių draugai. Mama Danutė stovi centre

sistema internete, atstovybė Lietuvoje) klientų aptarnavimo vadovu. Puikiai kalba angliškai. Mama vis ragina Justą tęsti studijas ir pasinaudoti savo gebėjimais. Savaime aišku, pritariu mamai, o asmeniškai pažinodama Justą, manau, kad jis priims tinkamą sprendimą.
R. Važgėlienės vaikais, buvusiais savo mokiniais, didžiuojasi „Versmės“ gimnazija, jais, suaugusiais, išsilavinusiais, džiaugiasi visa giminė, o ypač mama: „Man niekada nebuvo svarbūs apdovanojimai, garbės raštai ar padėkos. Svarbiausias mano pasiekimas – mano vaikai, kurie užaugo dorais piliečiais, besidarbuojančiais savo tėvynės labui“.

Sesuo Angelė ir brolis Giedrius
Sesuo Angelė Markevičiūtė-Puodžiukynienė (1964 m.) įgijo ekonominį išsilavinimą, studijavo VU tuometiniame „Ekonominės kibernetikos ir finansų fakultete“, dirbo užsienio ir Lietuvos įmonių vyr. finansininke, banke operacijų eksperte ir Kauno klinikų Viešųjų pirkimų tarnybos vyriausia specialiste. Bet visi darbai buvo susiję su įgytu ekonominiu išsilavinimu, tačiau reikalavo nuolatinio žinių atnaujinimo.
1984 m. Taline per studentų dainų šventę „Gaudeamus“ susipažino su būsimu kardiologu, šiuo metu įžymiu LSMU ligoninės Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Širdies aritmijų skyriaus vadovu, profesoriumi Aru Puodžiukynu, ištekėjo už jo (1985 m.) ir susilaukė dviejų sūnų Lino ir Tomo. Angelė jau močiutė – prieš daugiau nei pusantrų metų sūnus Tomas ir marti Lina seneliams padovanojo anūką Beną. Beje, Angelės vyras Aras kartu su savo kolega doc. Vytautu Zabiela neseniai atliko pirmąją belaidžio elektrokardiostimuliatoriaus implantaciją Lietuvoje.
Aras kilęs iš gausios medikų šei­mos – jo dėdė Mečislovas Vitkus buvo įžymus Lietuvos mikrochirurgas. Jo darbus dabar tęsia sūnus Kęstutis Vitkus. Aro sesers Birutės vyras Saulius Bružas taip pat gydytojas, chirurgas (Nacionalinis vėžio institutas).

Romos tėvelio Prano 80-metis (2014 m.). Iš kairės: Roma, svainis Aras (Angelės vyras), sesuo Angelė, Romos sūnūs Justas ir Julius, dukra Raminta, sesės Angelės sūnūs: Linas su žmona Vestina ir Tomas su žmona Lina; brolis Giedrius su žmona Natalija. Pirmoje eilėje stovi tėveliai Danutė ir Pranas

Romos tėvelio Prano 80-metis (2014 m.). Iš kairės: Roma, svainis Aras (Angelės vyras), sesuo Angelė, Romos sūnūs Justas ir Julius, dukra Raminta, sesės Angelės sūnūs: Linas su žmona Vestina ir Tomas su žmona Lina; brolis Giedrius su žmona Natalija. Pirmoje eilėje stovi tėveliai Danutė ir Pranas

Brolis Giedrius Markevičius (1976 m.) dirba UAB „Ekskomisarų biuras“ vyr. saugos specialistu. Baigė MRU, studijavo Teisės fakultete. Su žmona Natalija susilaukė dukters Elingos ir sūnaus Roko. Žmona Natalija dirba auklėtoja-mokytoja Žiežmarių mokykloje-darželyje „Vaikystės dvaras“, jų dukra Elinga lanko Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją, o sūnus Rokas – „Ąžuolyno“ progimnaziją.
Taigi jaunoji karta savo darbais kuria gražią Lietuvą ir kaip turistai pasižvalgo po svetimus kraštus. Dėkojame P. ir D. Markevičiams, kad pasidalino prisiminimais ir neleido, kad mūsų atmintis užželtų žole.

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1