Kultūros centrai savo veikla puoselėja etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuria menines programas, plėtoja švietėjišką (edukacinę), pramoginę veiklą, tenkina bendruomenės kultūrinius poreikius ir organizuoja profesionalaus meno sklaidą. Lietuvos kultūros centrų asociacijos (toliau LKC asociacija) duomenimis, Lietuvos kultūros centruose dirba per 4700 darbuotojų. Albina Sidaravičienė kalbasi su Vievio kultūros centro direktore Audrone Stepankevičiūte.
Gerbiama Audrone, esate Vievio kultūros centro direktorė, papasakokite, ką veikia direktorė, kokią veiklą vysto Jūsų vadovaujamas kultūros centras?
Mano, Vievio kultūros centro direktorės, užduotis yra: koordinuoti renginių organizavimą, projektinę veiklą, užtikrinti profesionalaus ir mėgėjų meno sklaidą bendruomenėje, šalyje bei užsienyje, sudaryti sąlygas neformaliam suaugusiųjų švietimui, užtikrinti darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.
Manau, kultūros centro vadovo darbas skiriasi nuo kitų įstaigų vadovų veiklos – nori nenori net administravimas tampa kūrybine užduotimi. Kas rytą, eidama į darbą, esu susiplanavusi tos dienos darbus, tačiau beveik visada planus tenka koreguoti, nes organizuojant renginius ar vykdant kitas veiklas neįmanoma visko tobulai „sudėlioti į lentynėles“. Ypač mūsų mažoje įstaigoje, kur bet kurias pareigas užimantis žmogus daro visa, kas konkrečiam renginiui būtina. Todėl itin džiaugiuosi ir didžiuojuosi darnia kolegų komanda, kurioje greitai pritampa nauji darbuotojai.
Mažų miestų ar gyvenviečių kultūros centras – tai įvairių renginių vieta, tai ir tikri bendruomenių namai. Ne išimtis ir Vievis. Žmonės dažnai čia užsuka pasidalinti įspūdžiais apie kokį svarbų įvykį, „atneša“ kokią kūrybinę idėją. Ne vienas vieviškis, parašęs prozos kūrinėlį ar eilėraštį, ateina pas mane, norėdamas jį perskaityti ir išgirsti nuomonę. Ar pasiūlo renginio temą, o kartais – ir pagalbą jį organizuojant. Labai vertinu ir esu dėkinga žmonėms už tokią iniciatyvą.
Gilindamasi į kultūros problemas regionuose, atkreipiau dėmesį, kad dažnai kultūros centrai savo veikla konkuruoja su vietos bendruomenių iniciatyvomis. Džiaugiuosi, kad Vievyje to nėra. Neatsimenu tokio atvejo, kad kreipčiausi į kurią nors bendruomenę su prašymu ir man būtų atsakyta. Elektrėnų savivaldybės Vievio bendruomenės santalka, Vievio neįgaliųjų draugija, „Aktėvystė“ – tai tik kelios iš asociacijų, su kuriomis mus sieja kultūrinė veikla. Mes, kultūros darbuotojai, stengiamės prisidėti prie nevyriausybinių organizacijų kultūrai skirtų projektų įgyvendinimo.
Vievio kultūros centre nuo ryto iki vakaro virdavo gyvenimas, tuo įsitikindavo kiekvienas, ten užsukęs. Pirmoje dienos pusėje čia vykdavo Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimai, popiet – būreliai ir kai kurie kameriniai renginiai. Didesnius renginius ir kai kurių mėgėjų meno kolektyvų repeticijas mes jau organizuojame kitų Vievio įstaigų salėse.
Mes, Vievio kultūros centras, jau daugiau kaip dešimt metų įgyvendiname tęstinį projektą „Chorų festivalis-konkursas „Mūsų dainose“ (jį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Elektrėnų savivaldybė). Projekto idėja gimė natūraliai: norėjosi pagerbti 2000 m. Anapilin išėjusios A. Pulauskienės atminimą, o chorai buvo viso Mokytojos kūrybinio gyvenimo pagrindas. Jai 1952 m. atvykus į Vievį, chorinė veikla mieste suklestėjo.
Šeštus metus įgyvendiname dar vieną tęstinį anksčiau minėtų institucijų finansuojamą kultūros edukacijai skirtų projektų ciklą, pagrįstą bendradarbiavimu su šalies profesionaliaisiais teatrais. Šiemet mūsų partneris – Kauno valstybinis lėlių teatras. Lapkričio viduryje kviečiame visus į premjerinį lėlių spektaklį „Greitoji pagalba“ pagal Just. Marcinkevičiaus to paties pavadinimo eiliuotą pasaką.
Dalyvaujame neformalaus vaikų, suaugusiųjų švietimo programose. Šiuo metu vienu metu vyksta trijų Elektrėnų savivaldybės finansuojamų projektų įgyvendinimas: senjorams skirti projektai – „Scenoje „kietas“ senjoras“, „Diagnozė: aktyvus ir sveikas senjoras“, dainuojantiems visų amžiaus grupių žmonėms projektas „Dainuoju ir tobulėju“, vasarą sėkmingai įgyvendinome vaikams ir jaunimui skirtus projektus – „Aktyvi vasara“, „Jaunimo menų festivalis“. Ir tai ne viskas… Be abejo, mūsų mažai įstaigai svarbiausia – gerai sustyguotas komandinis darbas. Visada galiu pasitikėti kolegomis – Rasa Kanašonkiene, Agne Muškietaite, Vytautu Urbonu, Jūrate Kučinskiene, Mykolu Krasnicku, Ramūnu Šestavicku, Erika Kaminskiene, visu būriu mėgėjų meno kolektyvų ir būrelių vadovų. Nuoširdžiai visiems dėkoju.
Nuo 2014 m. kovo iki 2015 m. pradžios Vievio kultūros centre pagal Europos savanorių tarnybos programą savanore dirbo gruzinė Ana Čikviladzė.
Nuo 2015 m. spalio 5 d. Vievio kultūros centre dirbo antra savanorė pagal Europos savanorių tarnybos programą. Vievyje su jaunimu dirbusią Aną iš Gruzijos pakeitė ir iki 2016 m. rugsėjo Vievyje savanoriavo ukrainietė Marina Rasputna. Mergina iki 2016 m. rugsėjo dirbo su vietos jaunimu.
2016 m. pabaigoje pagal Europos savanorių tarnybos programą Vievio kultūros centre veiklą pradėjo jau trečia savanorė iš užsienio. Tąkart Vievio kultūros centre savanoriauti buvo atrinkta Ivanka Melnychuk iš Ukrainos.
Vievio kultūros centre veikia šie mėgėjų meno kolektyvai:
Moterų tautinių šokių kolektyvas „Verpstė“, vadovė Nijolė Leonavičienė,
Moterų choras „Vieva“ ir senjorų choras „Ievaras“, vadas Tomas Vavilovas,
Floristikos būrelis, vadovė Giedrė Tartėnienė,
Floristikos būrelis, vadovė Dijana Petkevičienė
Kaimo kapela „Pylimėlis“, vadovė Ona Nenartavičienė,
Dramos studija „Vievio teatras“, vadovė Vanda Bukėnienė,
Kamerinis choras „Con moto“, vadovė Audronė Stepankevičiūtė,
Vokaliniai ansambliai, vadovė Audronė Stepankevičiūtė.
Gerb. Direktore, be savo tiesioginių pareigų, kokia papildoma veikla dar užsiimate?
Taip jau atsitiko, kad mano darbas yra ir mano hobis. Visada taip buvo. Atlieku ne tik administracinį darbą, bet dar esu kamerinio choro „Con moto“, vokalinių ansamblių vadovė. Taigi kultūrinė veikla nuo ryto iki vakaro 7 dienas per savaitę. Mano artimiausi draugai taip pat yra kultūros ir meno žmonės. Savo artimais bičiuliais drįstu laikyti visus „Con moto“ dainininkus, nes tikrai nemažai laiko praleidžiame kartu.
Jūs savo kūrybinę energiją skiriate Vieviui, o iš kur esate kilusi, papasakokite apie savo šaknis?
Mano tėvelis dzūkas, alytiškis, mama – suvalkietė iš Prienų. Aš gimiau Alytuje, tačiau man, dar kūdikiui esant, šeima persikėlė į Vievį. Todėl šį miestą laikau antrąja gimtine: čia užaugau, baigiau mokyklą, taip jau susiklostė, kad po daugelio metų vėl grįžau čia. Tiesa, šešiolika metų gyvenau Elektrėnuose, todėl mūsų savivaldybės gyvenimas man puikiai žinomas.
Tėvelis daug metų dainavo Vievio mišriame chore. Galbūt iš jo mes, vaikai, paveldėjome muzikalumą, net lankiau muzikos mokyklą. Mama niekada nedainavo, tačiau ji buvo ir yra ištikima koncertų lankytoja ir vertintoja.